Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI1-1233-505/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-02-22
Bylos Nr.: eI1-1233-505/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00845-2023-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Daina Kukalienė, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas: V. K.
Atsakovas: Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI1-1233-505/2024Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00845-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 51.5; 55.1.1 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 22 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjui V. K. (V. K.),

atsakovių Lietuvos kalėjimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atstovei I. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovėms Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos bei metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 7-6703; 2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 2S-55; 3) įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui); 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde, patikslintame prašyme (reg. Nr. DOK-13204), atsiliepime (DOK-20248) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2022 m. vasario 22 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 0100009722, dėl kurio saugumo sumetimais 2022 m. balandžio 21 d. jis buvo perkeltas iš Pravieniškių 3-ojo sektoriaus į 1-ąjį sektorių, kuriuose jis gyveno vienas. Tačiau 2022 m. gegužės 4 d. į jo gyvenamąją vietą buvo įkeltas nuteistasis E. V., kuris jį sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą, iš jo atimdavo medikamentus ligai gydyti, nuolat kritikuodavo jo būseną. Teigė, kad dėl minėtų veiksmų ne kartą kreipėsi į administraciją, tačiau ši jokių veiksmų nesiėmė. Nurodė, jog 2022 m. spalio 4 d. jis buvo grąžintas į Pravieniškių 3-ąjį sektorių ir patalpintas į 5 būrio 5 patalpą, kurioje gyveno tas pats nuteistasis E. V., todėl 2022 m. spalio 20 d. jis kreipėsi į šeimos gydytoją, kuris nurodė, kad tikslinga leisti nuteistajam atlikti bausmę kameroje vienam, tačiau administracija į tai nereagavo. Pažymėjo, jog 2022 m. lapkričio 23 d. jis administracijai pateikė prašymą laikyti jį su nuteistuoju L. B., tačiau prašymas nebuvo patenkintas, todėl jis su skundu kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybą. Ji 2023 m. sausio 13 d. pavėluotu sprendimu Nr. 2S-55 skundo iš esmės netyrė, formaliai ir nepagrįstai nurodė, kad prašymas dėl pageidavimo laikyti kameroje vieną ar su pageidaujamu asmeniu nebus tenkinamas, kadangi jis nesilaiko režimo reikalavimų, turi nuobaudų ir dėl to jo teisinė padėtis ir asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pareiškėjo įsitikinimu, tai neatitinka tikrovės, nes jis per trejus metus nebuvo nė karto baustas, o kasmet yra skatinamas. Mano, kad dėl neužtikrintų jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. laikant su asmenimis, kuriais jis būti negali, patyrė neturtinę žalą: nepatogumų, dvasinių bei fizinių išgyvenimų, psichinės sveikatos, bendravimo su kitais pablogėjimą. Pažymėjo, jog viso to nebūtų buvę, jei kalinimo įstaigos administracija būtų atsižvelgusi į gydytojo rekomendaciją bei kitus kriterijus. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovė su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą bei atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad nuteistųjų perkėlimas iš kameros į kamerą, iš būrio į būrį, iš sektoriaus į sektorių (iš gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą) yra įstatymų reglamentuotas pataisos įstaigos direktoriaus nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmime dalyvauja įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytos Patariamosios nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais komisijos (toliau – ir Komisija) nariai, kurie skirstydami nuteistuosius į būrius (kameras) laikosi nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų, atsižvelgia į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes bei kitas asmenines savybes. Pažymėjo, kad būtent pataisos namų administracijai priklauso diskrecijos teisė pasinaudoti nuteistųjų skyrimo ir perkėlimo iš vieno būrio (sektoriaus, kameros) į kitą galimybe. Nuteistieji įkalinimo įstaigos direktoriaus įsakymu gali būti perkeliami dėl aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje priskirtoje gyvenamojoje patalpoje (kameroje, būryje, sektoriuje). Šis perkėlimas galimas dėl konfliktų tarp nuteistųjų, jų propaguojamų vertybių ir (ar) daromos neigiamos įtakos, siekiant užtikrinti nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus, vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, siekiant laikymo sąlygų gerinimo bei socialinės reabilitacijos tobulinimo tikslų ir tais atvejais, jei yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog vieną ar kelis iš šių tikslų bus galima pasiekti tik perkėlus nuteistąjį į kitą pataisos namų būrį (kamerą, sektorių). Perkėlimas gali būti inicijuotas ir dėl kitų priežasčių – vykdomų patalpų remonto darbų, dėl perkėlimo iš vienos grupės į kitą ir t. t. Pažymėjo, kad tokiam perkėlimui nuteistojo sutikimas nereikalingas. Akcentavo, kad teisės aktai neįtvirtina, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nuteistieji neturi teisės patys išsirinkti asmenis, su kuriais atliks bausmę kartu, taip pat neturi galimybės atsisakyti atlikti bausmę paskirtoje įstaigoje.

Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjo keliami argumentai, jog kitas nuteistasis atimdavo iš jo medikamentus ir dėl to nebuvo užtikrinamas jo gydymas, blogėjo emocinė būsena, yra klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės, kadangi pats pareiškėjas nesilaikydavo medikų rekomendacijų dėl skirto gydymo, laiku negerdavo vaistų ir juos atiduodavo kitiems nuteistiesiems. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo prašymų / skundų kopijų, kurios patvirtintų, kad jis kreipėsi ir reiškė pretenzijas dėl kito nuteistojo elgesio, atimamų vaistų, todėl mano, kad pareiškėjas jokių nepatogumų nepatyrė. Pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti skunde nurodomos aplinkybės, nesikreipė, skunde nurodomi patirti neigiami išgyvenimai laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinei žalai atsirasti. Mano, kad pareiškėjo ginčijami aktai pateikti nepažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų nuostatų, t. y. nepraleidus 20 darbo dienų termino atsakymui pateikti, atsakymai pateikti išsamiai, nurodomi motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką, todėl pareiškėjo keliami reikalavimai dėl sprendimų naikinimo yra nepagrįsti ir turėtų būti atmestini. Pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą. Pareiškėjo skundo reikalavimus laikė nepagrįstais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 7-6703 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 2S-55 pagrįstumo bei teisėtumo, įpareigojimo pareiškėjui sudaryti sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui), taip pat dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų atsakovės veiksmų, laikant jį kartu su asmenimis, su kuriais jis būti negali, priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 20 d. pranešimu-prašymu Nr. 2G-3128 kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybos administraciją (iki 2023 m gruodžio 31 d. buvo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), prašydamas suteikti jam galimybę dėl sveikatos būklės gyventi patalpoje vienam. Kartu ant minėto pranešimo-prašymo buvo gydytojo rekomendacija: „Pacientas visą laiką gydomas ir sekamas psichiatrų, paskirta daug psichotropinių medikamentų, todėl tikslinga leisti atlikti bausmę atskiroje kameroje. Tikslinga leisti atlikti bausmę vienam“.

Iš į bylą pateikto Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus Patariamosios komisijos nuteistųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais posėdžio protokolo Nr. 63-2920 matyti, kad 2022 m. lapkričio 4 d. buvo svarstytas pareiškėjo pranešimas-prašymas Nr. 2G-3128 dėl jo perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas ir nutarta prašymo laikinai netenkinti, kadangi nėra laisvų gyvenamųjų patalpų.

Atsižvelgiant į Komisijos sprendimą, pareiškėjui buvo pateiktas jo netenkinantis 2022 m. lapkričio 22 d. atsakymas Nr. 7-6703, kuriame paaiškinama, kad 2022 m. lapkričio 4 d. Komisija posėdžio metu svarstė pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės gyventi jam patalpoje vienam, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Nurodė, kad posėdžio metu dalyvavo pats pareiškėjas bei išreiškė savo pageidavimus. Komisijos pirmininkas bei nariai supažindino ir išaiškino pareiškėjui susiklosčiusią situaciją, jog tuo metu būriuose, kuriuose nuteistieji atlieka bausmę paprastosios grupės sąlygomis, nėra laisvų gyvenamųjų vietų, būriai yra pilnai užpildyti ir nėra galimybės nuteistųjų skirti į patalpas gyventi po vieną, nes vykdomas nuteistųjų perkėlimas iš vieno sektoriaus į kitą sektorių. Taip pat akcentuota, kad nuteistieji įkalinimo įstaigos viduje gali būti perkeliami ar neperkeliami dėl įvairių priežasčių – dėl asmeninių savybių, dėl konfliktų tarp nuteistųjų, elgesio bausmės atlikimo metu, jų propaguojamų vertybių bei dėl kitų priežasčių. Pažymėta, kad nuteistojo sutikimas ar pritarimas tokiam perkėlimui ar neperkėlimui nereikalingas.

Nesutikdamas su 2022 m. lapkričio 22 d. atsakymu Nr. 7-6703, pareiškėjas su 2022 m. lapkričio 28 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) direktorių nurodydamas, kad 2022 m. spalio 20 d. pranešimu-prašymu su gydytojo rezoliucija, kad jį tikslinga laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų, jis kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją, tačiau 2022 m. lapkričio 22 d. buvo priimtas sprendimas, nurodant, kad nėra laisvų vietų, jei tokių atsiras, prašymas bus svarstomas iš naujo. Prašė imtis atitinkamų veiksmų.

Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 2S-55 „Dėl informacijos pateikimo“ konstatavo, kad 2022 m. lapkričio 22 d. atsakymu Nr. 7-6703 pagrįstai nepatenkintas pareiškėjo prašymas sudaryti sąlygas būti gyvenamojoje patalpoje vienam ar su kitu pageidaujamu asmeniu.

Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. sausio 13 d. sprendime pareiškėjui paaiškino, kad nuteistųjų perkėlimą iš kameros į kamerą, iš būrio į būrį, iš vieno sektoriaus į kitą vykdo įkalinimo įstaigos administracija pagal įstaigos viduje nustatytus kriterijus bei atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nurodytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus. Nuteistųjų perkėlimas iš būrio į būrį (iš gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą) yra įstatymų reglamentuotas pataisos įstaigos administracijos nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmime dalyvauja sudarytos komisijos nariai, kurie skirstydami nuteistuosius į būrius (kameras) laikosi nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų, atsižvelgia į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes bei kitas asmenines savybes. Taip pat, kaip ir skundžiamame atsakyme, pakartotinai akcentuota, jog nuteistieji įstaigos viduje gali būti perkeliami dėl įvairių priežasčių – dėl asmeninių savybių, dėl konfliktų tarp nuteistųjų, elgesio bausmės atlikimo metu, jų propaguojamų vertybių bei dėl kitų priežasčių, ir atkreiptas pareiškėjo dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai aktai teisės nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius / miegamąsias vietas galėtų vykti pagal jų pasirinkimą.

Pareiškėjas, pasinaudodamas BVK nustatyta apskundimo tvarka, pateikė skundą teismui dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, kartu prašydamas įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti jam sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui), ir priteisti dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patirtą neturtinę žalą. Ginčijamų sprendimų neteisėtumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jo 2022 m. spalio 20 d. pranešime-prašyme buvo jo gydytojo rekomendacija, kad tikslinga leisti atlikti jam bausmę atskiroje kameroje vienam, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

Sprendžiant šalių argumentų pagrįstumo klausimą, pirmiausia pažymėtina, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovė privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko), įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. VAĮ 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintas objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 7-6703 neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punkto reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

BVK 70 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose. Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (70 straipsnio 1 dalis). Atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, taip pat skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji ir teisę be sargybos arba palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų turintys nuteistieji. Kartu su nepilnamečiais gali būti laikomi dvidešimt ketverių metų amžiaus nesukakę nuteistieji, kurie laisvės atėmimo bausmę pradėjo atlikti būdami nepilnamečiai ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba bausmės atlikimo metu buvo akivaizdžiai sumažinta. Atvirose kolonijose ir pusiaukelės namuose vyrai ir moterys gali būti laikomi kartu (70 straipsnio 2 dalis). Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nuteistieji vieni nuo kitų izoliuojami arba atskirai laikomi ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (70 straipsnio 3 dalis). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (70 straipsnio 4 dalis). Pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis, kai gali kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, taip pat kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisės aktų pažeidimui ir būtina pažeidimą darantį ar padariusį nuteistąjį izoliuoti, pataisos įstaigos direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno sprendimu gali būti ne ilgiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų (70 straipsnio 6 dalis).

Nuteistųjų (suimtųjų) paskirstymo į kameras tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) II skyriaus 13 punkto nuostatos, t. y. kad nuteistųjų (suimtųjų) paskirstymo į kameras tvarką nustato pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus), kurioje laikomi nuteistieji (suimtieji), direktorius. Skirstant nuteistuosius atsižvelgiama į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

Atsakovė pažymėjo, kad nuteistųjų perkėlimas iš kameros į kamerą, iš būrio į būrį, iš sektoriaus į sektorių (iš gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą) yra įstatymų reglamentuotas pataisos įstaigos direktoriaus nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmime dalyvauja įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytos Komisijos nariai. Jie skirstydami nuteistuosius į būrius (kameras) turi laikytis nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų, atsižvelgti į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes bei kitas asmenines savybes.

Kaip pirmiau minėta, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo pranešimas-prašymas Nr. 2G-3128 buvo nagrinėjamas Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais 2022 m. lapkričio 4 d. posėdyje, kurio metu nutarta prašymo laikinai netenkinti, kadangi nėra laisvų vietų. Atsižvelgiant į Komisijos 2022 m. lapkričio 4 d. posėdžio protokolą Nr. 63-2920 buvo priimtas pareiškėjo ginčijamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 7-6703.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje individualaus administracinio akto turiniui keliamų motyvuotumo, aiškumo ir pagrįstumo reikalavimų. Vertindamas šio administracinio akto pagrįstumą, teismas sprendžia, kad ginčo akte pareiškėjui tik paaiškinama apie tai, kas vyko Komisijos posėdžio metu, t. y. jog Komisija pareiškėjui išaiškino susiklosčiusią situaciją, kad šiuo metu būriuose, kuriuose nuteistieji atlieka bausmę paprastosios grupės sąlygomis, nėra laisvų vietų, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad posėdyje dalyvavo pats pareiškėjas ir jam šios aplinkybės jau tada buvo išaiškintos ir žinomos. Pažymėtina tai, kad pareiškėjo teiktas pranešimas-prašymas buvo su gydytoja rezoliucija, jog jį tikslinga laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų, tačiau ginčo akte apie tai visiškai neužsimenama, t. y. neaišku, kokią reikšmę svarstant šį klausimą turėjo ant pareiškėjo prašymo esanti gydytojo rezoliucija, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo sveikatos būklę (prašyme jis nurodė, kad ne visada gali suprasti savo veiksmus, juos valdyti, tinkamai gydytis, todėl kyla rizika ne tik jam, bet ir kitiems), ar buvo vertinti pareiškėjo sveikatos istorijoje esantys medicininiai dokumentai, taip pat neįvardijami jokie teisės aktai, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas aktas. Taigi, ginčijamo akto motyvai apsiriboja tik situacijos paaiškinimu, todėl niekaip neatskleidžia pareiškėjo neperkėlimo atvejo, neatskleidžia taikytinų teisinių nuostatų esmės ir jų taikymo / netaikymo tikslingumo. Teismo vertinimu, ginčijamas aktas yra itin abstraktus ir nekonkretizuotas, jame nėra pateikiamos faktinės aplinkybės, kurioms esant pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į kitą gyvenamąją vietą netenkintas. Konstatuotina, kad ginčijamo 2022 m. lapkričio 22 d. rašto Nr. 7-6703 motyvų trūkumas šiuo atveju yra esminis. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, paaiškinimus teismo posėdyje, teismas pažymi, kad pareiškėjui nėra aiškios jo prašymo netenkinimo priežastys, kadangi, anot jo, tuo metu buvo laisvų gyvenamųjų patalpų, taip pat asmenys, su kuriais jis galėjo gyventi, gyveno po vieną.

Teismas taip pat vertina, kad atsakovės 2022 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 7-6703 neatitinka ir gero viešojo administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią, teisingą, išsamią informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5184-575/2019), taip pat užtikrinti, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad objektyvaus aplinkybių vertinimo, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl galimybės gyventi jam vienam ar su kitu asmeniu, neatliko ir Lietuvos kalėjimų tarnyba, išnagrinėjusi jo skundą dėl 2022 m. lapkričio 22 d. rašto Nr. 7-6703. Lietuvos kalėjimų tarnyba ginčijamame sprendime taip pat tik abstrakčiai pacitavo teisės normas, reglamentuojančias nuteistųjų perkėlimo kalėjimo viduje tvarką, tačiau nenurodė aiškaus pagrindo, kodėl netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl jo vieno laikymo kameroje ar su pageidaujamu asmeniu. Taip pat pažymėtina, kad sprendimas priimtas pažeidžiant BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, apskundimo tvarka sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta klaidinai, todėl jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (po reorganizacijos – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai), kuris atsisakė skundą priimti kaip neteismingą šiam teismui.

Dėl išvardytų priežasčių teismas konstatuoja, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 7-6703 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 2S-55 yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, neatitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl ginčijami sprendimai naikintini.

Pareiškėjas skundu prašo teismo įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui).

Pažymėtina, tai, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., LVAT 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-6-351/2006). Reikalavimas įpareigoti viešojo administravimo instituciją atlikti tam tikrus veiksmus gali būti tenkintas / netenkintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne nustačius, jog šio klausimo išsprendimas nepriklauso teismo kompetencijai (žr., pvz., LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-24-822/2024). Nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad atsakovė priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 7-6703 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 2S-55 pažeisdama VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, pareiškėjo pranešimas-prašymas lieka neišspręstas, dėl to Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam.

Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) raštas, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti jam galimybę gyventi vienam, ir Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) rašto, neatitinka tokiems administraciniams sprendimams keliamų reikalavimų ir todėl yra naikintini. Pripažintina, kad tokios aplinkybės (netinkamas, formalus prašymų, skundų nagrinėjimas, galimybės pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą apsunkinimas) galėjo sukelti pareiškėjui diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – teisės aktų reikalavimų neatitinkančių administracinių sprendimų priėmimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis). Tačiau konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl konstatuoto pažeidimo neigiamo jam poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjo prašymas ir skundas nebuvo tinkamai išnagrinėti), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais, o jo teisės į tinkamą prašymo suteikti jam galimybę gyventi vienam išnagrinėjimą pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (žr. pvz., LVAT 2023 m. sausio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. TA-785-662/2022).

Pastebėtina tai, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., LVAT 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020). Proceso šalies netenkinantys ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 7-6703 „Dėl pranešimo-prašymo“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 2S-55 „Dėl informacijos pateikimo“ bei įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam, taip pat pripažinti, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nagrinėjant pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo gyventi vienam ir Lietuvos kalėjimų tarnybai nagrinėjant su tuo susijusį pareiškėjo skundą buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjos Daina KukalienėJolanta MedvedevienėAsta Urbonienė