Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto pareiškėjo UAB „Litspecmet“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Litspecmet“ skundą dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų, suinteresuotas asmuo UAB „Sitis“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB „Litspecmet“ pateikė antstoliui skundą dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti antstolio 2015 m. gruodžio 8 d. patvarkymą ir raginimą vykdomojoje byloje Nr. 0008/15/06283. Skundui dėl antstolio veiksmų pagrįsti nurodoma, jog pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2900-933/2015 buvo išduoti du vykdomieji raštai: 2015 m. balandžio 13 d. vykd. raštas dėl 3150,48 Eur skolos, 7,23 proc. metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1032,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 2015 m. spalio 20 d. vykd. raštas dėl 5060,25 Eur skolos, 7,23 proc. metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 243,11 Eur bylinėjimosi išlaidų. Skolininkas raštu prašė nutraukti vykdymo veiksmus ir informavo antstolį, kad pagal 2015 m. balandžio 13 d. vykdomąjį raštą sumokėjo UAB „Sitis“ 3150,48 Eur skolos ir 243,11 Eur bylinėjimosi išlaidų iki vykdomosios bylos užvedimo. Paskaičiuotas procesinės palūkanos – 366,66 Eur – buvo sumokėtos 2015 m. lapkričio 26 d. pavedimu į antstolio I. Gaidelio sąskaitą. Nors antstolis nurodė, kad vadovavosi išieškotojo paaiškinimu dėl 243,65 Eur delspinigių įskaitymo iš pirmiau apmokėtų skolininko sumų, tačiau toks įmokų paskirstymas neteisėtas, nes skolininkas mokėjimų paskirtyje aiškiai nurodė, kad moka pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2900-933/2015 (CK 6.55 straipsnio 1 dalis), o ne teismo sprendimo pagrindu atsiradusiai skolai (delspinigiams) dengti. Pareiškėjas pažymi, kad išieškotojas teisme nepareiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo ir delspinigių skola 2015 m. balandžio 10 d., t. y. mokėjimo metu, dar neegzistavo. UAB „Sitis“ sutarties vykdymo metu niekada nereikalavo sumokėti delspinigių, bet 2015 m. liepos 16 d. pareiškė pretenziją dėl delspinigių sumokėjimo. Pareiškėjas pažymi, kad yra sumokėjęs skolą pagal abu vykdomuosius raštus, todėl vykdymo veiksmai turėtų būti nutraukti. Išieškotojas kreipėsi į antstolį žinodamas, kad skolininkas yra įvykdęs teismo sprendimą, todėl jis privalo padengti vykdymo išlaidas.Antstolis 2016 m. sausio 4 d. patvarkymu pareiškėjo skundo netenkino. Nurodė, jog patvarkymas dėl skolos likučio apskaičiavimo yra paremtas CK 6.54 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis skolininko įmokų paskirstymo tvarką. Šiuo atveju netaikytina CK 6.55 straipsnio 1 dalis, nes skola yra viena, kylanti iš tų pačių teisinių santykių, todėl įmokos paskirstomos CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka. Išieškotojas paskaičiavo netesybas remdamasis sutartiniais santykiais iki ieškinio pateikimo teismui dienos, todėl juos paneigti turi skolininkas (CK 6.75 straipsnis). Antstolis išieško skolos likutį ir nuo jo paskaičiuotas procesines palūkanas. Skolininkas nepateikė jokių įrodymų, kad atliktas paskaičiavimas pažeidžia įstatymo nuostatas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Litspecmet“ skundą atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo teiginį, jog išieškotojas neturėjo teisės įskaityti jo mokėjimų delspinigiams dengti, kadangi delspinigiai nebuvo priteisti teismo sprendimu, nurodė, jog skolininkas, nesutikdamas su kreditoriaus atliktu įskaitymu turi teisę jį ginčyti, tačiau pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kad kreditoriaus atliktas įskaitymo sandoris nuginčytas. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo nutraukti vykdymo veiksmų ir panaikinti antstolio patvarkymą bei raginimą.Sulyginęs 2015 m. lapkričio 11 d. vykdymo išlaidų apskaičiavime nurodytas išlaidas su Sprendimų vykdymo instrukcijos 3–ioje lentelėje nustatytais vykdymo išlaidų tarifais, teismas padarė išvadą, kad antstolis teisingai taikė šiuos tarifus, skaičiuodamas vykdymo išlaidas ginčijamame patvarkyme ir vykdymo išlaidų paskaičiavime, pagrįstai paskaičiavo vykdymo išlaidas, išieškotinas iš pareiškėjo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b.l. 32-34), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų.Atskirajame skunde nurodyta, jog pareiškėjas yra pateikęs antstoliui įrodymus, jog jau yra visiškai įvykdęs 2015-02-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2900-933/2015 – dar iki vykdomosios bylos užvedimo buvo sumokėjęs kreditoriui visą teismo sprendimu priteistą sumą, o po antstolio raginimo sumokėjo ir priskaičiuotas palūkanas. Apelianto pavedimai kreditoriui UAB „Sitis“, atlikti laikotarpiu nuo 2015-04-10 iki 2015-10-20, buvo skirti ne įvykdyti prievolę, kilusią iš skolininko ir kreditoriaus sudarytos sutarties, o įvykdyti teismo sprendimą. Nors teismo sprendimu priteisto sumos yra kilę iš sutartinių skolininko ir kreditoriaus santykių, tačiau teismui priėmus sprendimą, skolininko prievolę įvykdyti sutartį pakeitė nauja prievolė – įvykdyti teismo sprendimą. LR CK 6.54 straipsnis, pagal kurį išieškotojas paskirstė skolininko sumokėtas sumas, gali būti taikomas tik tuo atveju, kai skolininko prievolė kreditoriui yra kilusi iš sutartinių santykių, t.y. skolininkui vykdant sutartį, o skolininkui vykdant teismo sprendimą, skolininko sumokėtos sumos kreditoriui turi būti skiriamos būtent tam teismo sprendimui įvykdyti. Priešingu atveju, CK 6.54 str. taikant net ir tuo atveju, kai vykdomas teismo sprendimas, skolininkui būtų apsunkintos galimybės geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą. Taigi teismas nepagrįstai taikė minėtą CK 6.54 straipsnį.Skolininkas savo noru pervedė kreditoriui teismo priteistas lėšas pavedimų paskirtyje nurodydamas, kad lėšos skirtos teismo sprendimui įvykdyti. Kreditoriaus atliktas įskaitymas, kuriuo kreditorius šias skolininko pervestas lėšas užskaitė kreditoriaus paskaičiuotiems delspinigiams dengti, yra niekinis ir nesukeliantis teisinių pasekmių, nes toks įskaitymas apskritai negalėjo būti atliktas. Kreditorius delspinigius priskaičiavo tik tuomet, kai 2015-02-12 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2900-933/2015 kreditoriaus naudai nepriteisė prašomų palūkanų už uždelsimo atsiskaityti laiką. Kadangi delspinigiai teismo sprendimu nebuvo priteisti, tai skolininko įmokos, kuriomis jis vykdė teismo sprendimą, negalėjo būti užskaitytos delspinigiams padengti.Teismas taip pat nepagrįstai taikė CK 6.75 straipsnį, kadangi apeliantas antstolio veiksmus skundžia ne tuo pagrindu, jog delspinigius yra sumokėjęs, bet tuo, jog kreditorius sutarties vykdymo metu niekada nereiškė reikalavimo sumokėti delspinigius, dėl jų mokėjimo į teismą nesikreipė, todėl ir apelianto sumokėtos lėšos negalėjo būti užskaitytos kaip delspinigių mokėjimas.Antstolis I. Gaidelis atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog antstolis neišieško išieškotojo apskaičiuotų delspinigių, kadangi išieškotojas yra nurodęs jų padengimo faktą nuo gautų skolininko įmokų iki vykdomojo dokumento pateikimo vykdymui. Skolininko pateikiamas palūkanų apskaičiavimas neatitinka įstatymų reikalavimų (CK 6.54) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (2007-12-19 d. nutartis Nr. 3K-3-594/2007), todėl teiginys, kad teismo sprendimas yra pilnai įvykdytas, neatitinka tikrovės. Skolininkas, apskaičiuodamas palūkanas, pirmiau dengia pagrindinę skolą, ir nuo likusios skolos apskaičiuoja mokėtinas palūkanas, taip pažeisdamas išieškotojo teisę į priteistas palūkanas (CK 6.37, 6.210 str.). Antstolio vykdymo išlaidos apskaičiuotos remiantis LR Teisingumo ministro patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatomis ir atitinka vykdomojoje byloje esančius duomenis. Išieškotojui kreipiantis į antstolį, skola nebuvo apmokėta, todėl skolininko argumentas, kad vykdymo išlaidas turėtų susimokėti išieškotojas, nepagrįstas.Suinteresuotas asmuo UAB „Sitis“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nutartį. Nurodo, teismo sprendimu apeliantui nebuvo sukurta nauja prievolė, o tik kilus sutarties šalių ginčui sureguliuotas šalis siejantis teisinis santykis – išspręstas apelianto sutartinės prievolės įmonei „Sitis“ apimties ir priverstinumo klausimas, kartu sprendime pažymint, kad UAB „Sitis“ turi teisę iš UAB „Litspecmet“ reikalauti ir delspinigių sumokėjimo. Apelianto pateiktas aiškinimas apie vienos prievolės pakeitimą kita prieštarauja CK. įtvirtintai novacijos sampratai (CK 6.141 str.). Tai, kad UAB „Sitis“ teisme nereiškė reikalavimo priteisti delspinigius, nereiškia, kad apeliantas atleidžiamas nuo pareigos mokėti delspinigius pagal sutartį.Tai, ką (kokią mokėjimo paskirtį) skolininkas nurodo mokėjimo pavedimuose (nurodymuose), neturi reikšmės. Svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas įmokas. Kadangi šalys nebuvo aptarę įmokų paskirstymo tvarkos, privaloma vadovautis įstatymo nuostatomis, o būtent - CK 6.54 str.UAB „Litspecmet“ ir UAB „Sitis“ sudarytos 2012 m, gegužės 16 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2 punkte Nr. 3.5 nurodyta, kad jeigu nuomininkas laiku ir visiškai nesumoka nuompinigių, jis privalo sumokėti nuomotojui 0,02 proc. nesumokėtos sumos dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Delspinigiai, laiku nesumokėjus nuompinigių, skaičiuojami automatiškai nuomininkui neapmokėjus nuomotojo jam pateiktos sąskaitos, o atskiras nuomotojo reikalavimas mokėti delspinigius nebūtinas — prievolės mokėti delspinigių atsiradimas sietinas tik su atsiskaitymo vėlavimu ir jokia papildoma šios prievolės atsiradimo sąlyga nėra numatyta.UAB „Sitis“ 2015 m. liepos 16 d. apeliantui pareiškė pretenziją dėl delspinigių sumokėjimo, kurioje buvo paminėtas įmokų paskirstymas CK 6.54 str. nustatyta tvarka. Apeliantas jokių prieštaravimų nei dėl tokių įmokų skirstymo, nei dėl paskaičiuotos delspinigių sumos nepareiškė.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas skundas dėl antstolio veiksmų, yra pagrįsta ir teisėta. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias nustatė pirmosios instancijos, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Byloje kilo ginčas dėl skolininko skolos buvimo fakto, išieškotojui atlikus jam skolininko pervestų lėšų įskaitymą už kitą prievolę, ir dėl su tuo susijusių antstolio pradėtų priverstinio vykdymo veiksmų teisėtumo. Vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Antstolis nėra ginčą sprendžianti institucija, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skolininkas, nesutikdamas su kreditoriaus atliktu įskaitymu, turėjo teisę jį ginčyti. Kadangi pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kad kreditoriaus atliktas įskaitymo sandoris nuginčytas, todėl antstolis neturėjo pagrindo nepradėti arba nutraukti vykdymo veiksmus, nes sandorio teisėtumo vertinimas neįeina į antstolio kompetenciją.Tarp šalių nėra ginčo, kad kreditoriui pervestos įmokos buvo paskirstytos CK 6.54 straipsnio pagrindu ir šalys nebuvo susitarusios pakeisti įstatyme nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Kadangi įstatyme nėra numatyta, jog ši tvarka taikoma tik vykdant prievoles, kylančias iš sutartinių teisinių santykių, todėl atitinkamas apelianto argumentas atmestinas ir antstolis neturėjo pagrindo spręsti, jog kreditoriui pervestų lėšų įskaitymas akivaizdžiai negalėjo būti atliktas. Nesutiktina ir su apelianto teiginiu, jog CK 6.54 str. normos taikymas tuo atveju, kai vykdoma prievolė, kilusi iš teismo sprendimo, prieštarauja teisingumo principui, apriboja skolininko galimybes geranoriškai vykdyti teismo sprendimą ir išvengti didesnių priverstinio vykdymo išlaidų. Tai, kad įstatymas numato skolininko įmokų paskirstymą pirmiau įmokas skiriant netesyboms mokėti nei pagrindinei prievolei įvykdyti, niekaip neriboja skolininko galimybių geranoriškai vykdyti teismo sprendimą.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, nes iš esmės yra susiję su kreditoriaus atlikto įskaitymo pagrįstumo ir teisėtumo ginčijamu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Suinteresuoto asmens UAB „Sitis“ atstovas pateikė prašymą dėl 465,85 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą pritesimo. CPK 443 str. 6 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Šioje byloje spręsdamas prašymą dėl išlaidų už teisines paslaugas išieškojimo, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, įvertinęs bylos sudėtingumą, taip pat į tai, kad advokatas atstovavo išieškotoją byloje dėl skolos priteisimo iš pareiškėjos pirmos, apeliacinės instancijos teisme bei vykdymo procese, teisinių paslaugų pobūdį (atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymas), atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (8.16 punktai), daro išvadą, kad išieškotojui iš skolininko priteistina išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma mažintina nuo iki 70 Eur.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti išieškotojai UAB „Sitis“ (juridinio asmens kodas 120131346) iš skolininko UAB „Litspecmet“ (juridinio asmens kodas 300518227) 70 Eur bylinėjimosi išlaidų.