Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-279-440/2016

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-07-08
Bylos Nr.: 2A-279-440/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-10104-2014-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Valantienė (pran.), Lina Muchtarovienė, Vytautas Kursevičius
Atsakovas: T. S., R. B.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-279-440/2016 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-10104-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 2.1.5.1;2.1.5.2;2.1.5.4;2.5.10.2;3.1.7.9.;3.2.4.4.;3.3.1.18; 3.3.1.21; (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Vytauto Kursevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, sekretoriaujant Redai Krisiukėnienei, dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rivevita“ atstovei advokatei L. M., atsakovei T. S., atsakovės atstovei advokatei V. M., atsakovo R. B. atstovei advokatei S. B.,

teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rivevita“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-893-772/2015 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rivevita“ ieškinį atsakovams R. B. ir T. S. dėl žalos atlyginimo.

Teismas išnagrinėjęs,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ( toliau – BUAB ) „Rivevita“ atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB ) „Kononenko ir ko“ atstovo S. K. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovų R. B. ir T. S. solidariai 23 459,22 Eur (81 000 Lt) žalai atlyginti, priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 23 459,22 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2013-11-11 nutartimi UAB „ Rivevita“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013-11-27. Bendrovės (duomenys neskelbtini) yra R. B. ir atsakovė T. S. (buvusi V.), turintys po 50 % akcijų. 2005-11-08 Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-01-31 Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu UAB „Rivevita“ paskolino V. V. iš viso 90000 Lt sumą, grąžinimo terminas - 2007-12-31. V. V. mirus, T. V. paveldėjo 500 vnt. UAB „Rivevita“ akcijų, bei 90000 Lt skolą kreditoriui UAB „Rivevita“. 2007-01-11 tarp UAB „Rivevita“, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) R. B. ir UAB „Nuomvalda“, atstovaujamos V. B., buvo pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „Rivevita“ perleido kreditorinį reikalavimą T. V. atžvilgiu į 92700 Lt, reikalavimo teisės perėmėjui UAB „Nuomvalda“ už 9000 Lt sumą. Ieškovė mano, kad UAB „Rivevita“ reikalavimo perleidimo sutartimi nepagrįstai sumažino bendrovės galimybę atgauti bendrovės paskolintas lėšas ir atsiskaityti su kreditoriais. Dėl UAB „Rivevita“ (duomenys neskelbtini) T. V. bei (duomenys neskelbtini) R. B. aplaidžių ir nesąžiningų veiksmų bendrovės atžvilgiu, ji neteko teisės reikalauti 92700 Lt, gavo nepagrįstai mažą sumą, todėl šiuo metu negali vykdyti prievolių kreditoriams. Sudarytas sandoris iš esmės nulėmė BUAB „Rivevita“ mokumą, nes įmonė per vienerius metus tapo nemokia - veikla tapo nuostolinga, įmonė nekilnojamojo turto neturėjo, tik įsipareigojimus - per vienerius metus mokėtinos sumos 2007 m. sudarė 59849 Lt. Šiaulių apygardos teismo 2014-01-10 nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų bendra suma sudaro 38277,86 Lt. Bankroto administratoriaus įgaliotajam asmeniui apie sandorį ir UAB „Nuomvalda“ likvidavimą tapo žinoma tik 2013-11-25 t. y. nuo dokumentų bankroto administratoriui perdavimo momento. Pagal vyraujančią teismų praktiką, kai administratorius ginčija anksčiau nei prieš 36 mėnesius sudarytus sandorius, senaties termino eiga prasideda pagal bendrąsias Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso ( toliau -CK ) taisykles.

2.Atsakovas R. B. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) R. B. ir V. V. buvo gerai pažįstami, buvę bendradarbiai, jam nekilo nė menkiausia abejonė dėl bendraturčio V. V. pasiskolintų pinigų nes abu buvo suinteresuoti įmonės pelninga veikla. Nurodė, kad 2006-11-15 UAB „Rivevita“ Šiaulių apylinkės teismui pateikė ieškinį V. V. palikimą priėmusiai sutuoktinei, atsakovei T. V. dėl 90000 Lt skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taigi, UAB „Rivevita“ (duomenys neskelbtini), o kartu ir (duomenys neskelbtini) R. B. teisėtomis priemonėmis gynė įmonės teises. Atsakovė T. V. pateikė UAB „Rivevita“ atstovui duomenis apie tai, kad jos miręs sutuoktinis dar yra skolingas ir UAB „Nuomvalda“ ir pasiūlė sudaryti Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Nuomvalda“ perimtų iš UAB „Rivevita“ visas kreditoriaus teises, kylančias iš 2005-11-18 Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-01-31 Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). Pasitikėdamas įmonei atstovavusio teisininko patarimu, kad jo vadovaujama įmonė išvengs bylinėjimosi išlaidų, bus sumokėta 9000 Lt atlyginimas ir nebenorėdamas dėl prastos sveikatos (tuo metu jau buvo antros grupės invalidas) vaikščioti į teismo posėdžius bei išlaidauti, R. B. 2007-01-11 pasirašė ieškinyje minimą Reikalavimo perleidimo sutartį. Neabejojo, kad sutartis yra teisėta ir ja nebus pažeisti įmonės interesai, nes Šiaulių miesto apylinkės teismas šią sutartį priėmė ir 2007-01-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-320-569/2007 pakeitė ieškovą UAB „Rivevita“ į UAB „Nuomvalda“. Be to, 2007-01-11 Reikalavimo perleidimo sutartis įstatymų nustatyta tvarka yra nenuginčyta, nepripažinta negaliojančia, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms ar įmonės veiklos tikslams. Atsakovas mano, kad minėta sutartis jos sudarymo dieną nebuvo nuostolinga įmonei. Įmonei buvo reikalingi pinigai, o atsakovė T. V. turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo. Atsakovas teigė, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. BUAB bankroto administratorius, susipažinęs su įmonės dokumentais turėjo galimybę suprasti, kad nuo 2007-01-11 Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo iki bankroto bylos iškėlimo dienos-2013-11-11 praėjo ilgesnis kaip 36 mėnesių laikotarpis. Atsakovo nuomone Actio Pauliana instituto taikymas šioje byloje negalimas, o nenuginčijus galiojančio ir teisėto sandorio - 2007-01-11 Reikalavimo perleidimo sutarties, nėra teisinės galimybės kalbėti apie atsakovo R. B., kaip juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų buvimą. Be to ieškovas pareiškė 90 000 Lt kompensacinės paskirties ieškinį ginant kreditorių interesus, kuris gerokai viršija Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtiną kreditorinių reikalavimų sumą, kuri yra 38 277,86 Lt.

3. Atsakovė T. S. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jos sutuoktinis V. V., mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties atsakovė, kaip mirusiojo sutuoktinė, ir jų nepilnamečiai vaikai: M. V., K. V., T. V. paveldėjo jam priklausiusį turtą. Be kito turto, ji su vaikais paveldėjo 1/2 dalį UAB ,,Rivevita“ akcijų. Turto paveldėjimo procese jai tapo žinoma, kad jos miręs sutuoktinis V. V. liko skolingas UAB ,,Rivevita“ 90 000 Lt (26 065,80 Eur). Gyvenant santuokoje jai nebuvo žinoma apie jokias jo skolas - sutuoktinis nėra net apie tai užsiminęs, tuo labiau tokios pinigų sumos nėra panaudojęs šeimos ar vaikų interesams. UAB ,,Rivevita“, kaip ieškovas, kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovės. 2007-01-11 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pagal kurią UAB „Rivevita“, atstovaujama (duomenys neskelbtini) R. B., ir UAB „Nuomvalda“, susitarė dėl reikalavimo perleidimo į jos skolą – 92 700 Lt - tvarkos ir sąlygų. Ieškovė UAB „Rivevita“, galbūt manydama, kad bylos dėl skolos priteisimo baigtis neturi aiškių perspektyvų (kadangi paskola nebuvo panaudota šeimos interesais ir jos panaudojimo bei gavimo aplinkybės yra neaiškios), perleido reikalavimo teisę į skolinį įsipareigojimą už 9000 Lt. Naujasis kreditorius UAB ,,Nuomvalda“, kaip UAB „Rivevita“ teisių perėmėjas, ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-320-569/2007 atsiėmė, ir civilinė byla buvo nutraukta. UAB ,,Nuomvalda“, perėmusi reikalavimo teisę jos atžvilgiu, šiuo metu yra likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro, o reikalavimo perleidimo sutartis nėra pripažinta negaliojančia. Atsakovė mano, jog kaip bendrovės skolininkė, ji neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos šios sutarties sudarymui. Jokių sprendimų, kurie būtų sąlygoję UAB „Rivevita“ bankrotą ar turėję įtakos šios įmonės finansinei būklei, ji kaip (duomenys neskelbtini) nėra priėmusi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas R. B. nuo 2004-05-10 iki 2013-11-27 buvo ieškovės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir jam bei kitai atsakovei T. S. nuo 2013-03-30 priklausė po 50 proc., UAB ,,Rivevita“ akcijų. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju žala, kurią įrodinėja ieškovė, kildinama iš vadovo veiklos „išoriniuose“ santykiuose, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Teismas pripažino, kad R. B. žinodamas, jog įmonė turi neginčytiną reikalavimo teisę į atsakovę T. S., nepagrįstai prisiėmė papildomus finansinius nuostolius kaip kreditoriaus UAB ,,Rivevita“ atstovas ir (duomenys neskelbtini), atliko neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu ir tokiu būdu pažeidė rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio standartus. Atsakovas R. B. nesiėmė jokių priemonių kitos rūšies civilinei sutarčiai su atsakove T. S. sudaryti, dėl ko ieškovė tiesiogiai prarado ne tik 81 000 Lt paskolos sumą, bet dar ir 2 700 Lt žyminio mokesčio. Bendrovės (duomenys neskelbtini) R. B. ir T. S., žinodami apie susiklosčiusią sunkią įmonės padėtį, privalėjo arba padengti nuotolius savo įnašu, arba likviduoti bendrovę. Esant tokiai ieškovės finansinei padėčiai, teismas laikė, kad atsakovai akivaizdžiai viršijo normalią gamybinę ūkinę riziką savo veiksmais, dėl kurių jiems kyla civilinė atsakomybė. Teismas vertino, kad atsakovas R. B. 2007-01-11 ieškovės vardu su UAB ,,Nuomvalda“ pasirašydamas rašytinės formos reikalavimo perleidimo sutartį pagal kurią ieškovė perleido cesionieriui UAB ,,Nuomvalda“ galiojantį 90 000 Lt kreditorinį reikalavimą, kartu su 5 proc. dydžio procesinėmis palūkanomis ir 2 700 Lt žyminiu mokesčiu į atsakovę T. V. (dabartinė pavardė S.), o cesionierius įsipareigojo už tai sumokėti ieškovui 9 000 Lt sumą, atsižvelgiant į tai, kad R. B. ėjo ne tik (duomenys neskelbtini) pareigas, bet ir buvo vienas iš pagrindinių ieškovės (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, kad atmestini atsakovo argumentai, kad jis tuo atveju veikė sąžiningai ir laikė, jog jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė kaip įmonės vadovui.

5. Teismas pažymėjo, kad atsakovas R. B. nepaneigė aplinkybės ir neįrodė, kad UAB ,,Rivevita“ netekusi beveik visos reikalavimo teisės į skolininko V. V. įpėdinę atsakovę T. S., vis tiek turėjo galimybę gauti pajamas, o tuo pačiu ir turėjo pelno. Teismas sprendė, kad nuo to momento bendrovės veikla tapo nuostolinga, nes pradėjo didėti įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, nebeturėjo galimybių siekti pelno ir plėsti veiklą, o taip pat prarado galimybę artėjant ekonominei krizei vykdyti finansinius įsipareigojimus ir reaguoti į prasidėjusius pokyčius rinkoje. Teismas vertino, kad neproporcingai didelis reikalavimo teisės atsisakymas skolininkei (atsakovei T. S.) yra laikytinas ieškovo tiesioginiais nuostoliais. R. B. padaryti pažeidimai teismo nuomone yra esminiai ir sudaro teisinį pagrindą šio atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

6.Teismas pažymėjo, kad pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti atsiranda tik tuomet, kai egzistuoja visos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos. Teismas pripažino, kad byloje pakanka ieškovo pateiktų įrodymų, jog abu atsakovai tiek R. B., tiek T. S. (buvusi V.) pažeidė jiems įstatymo nustatytas fiduciarines pareigas. Atsakovas R. B. bendrovės vardu sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį su UAB ,,Nuomvalda“ sudarė sąlygas įmonės nemokumui atsirasti. Atsakovė T. S. būdama ir UAB ,,Nuomvalda“ (duomenys neskelbtini), veikė priešingai ieškovės interesams ir nesiėmė jokių teisinių veiksmų, kad bendrovė nepatektų į nemokumo situaciją. Teismas pažymėjo, kad nustačius, kad atsakovai, kaip juridinio asmens dalyviai, atliko nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu, laikytina, kad jie kalti. Teismas laikė, jog žalos atsiradimą ieškovei iš pradžių lėmė atsakovo R. B. veiksmai, o po to ir atsakovės T. S. veiksmai. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad tiek buvęs (duomenys neskelbtini) R. B., tiek ir (duomenys neskelbtini) T. S., veikė priešingai ieškovės interesams, o taip pat ir atsakovė siekė išvengti atsakomybės ieškovui, veikdama kito asmens UAB ,,Nuomvalda“ interesais.

7.Teismas dėl atsakovo R. B. 2015-10-14 pareikšto prašymo taikyti ieškinio senatį, kurį palaikė ir atsakovė T. S. nurodė, kad teismui iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius per CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą sandorių teisme neginčijo, ieškinys pateiktas ir teismo priimtas 2014-12-19. Pažymėjo, kad bylos duomenimis R. B., perdavė bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus 2013-11-25. Teismas vertino, kad ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškinys yra pareikštas iš 2007-01-11 Reikalavimo teisės perleidimo sutarties kilusių pasekmių. Teismo vertinimu ieškovė prašė teismo tirti ir vertinti R. B. veiksmų teisėtumą, sudarant minėtą sandorį, o kartu ir šio sandorio teisėtumą, tačiau rezoliucinėje ieškinio dalyje neprašė šį sandorį panaikinti ar pripažinti negaliojančiu. Ieškovė teisingai nurodė ieškinio senaties termino pradžią - 2013-11-25, tačiau suvokdama, kad 2014-12-29, kuomet Šiaulių apylinkės teismas priėmė ieškinį, jau yra suėjęs LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikti, pateikė kitą reikalavimą - dėl žalos atlyginimo, kuriam ieškinio senaties terminas yra 3 metai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

8.Teismas vertino, kad ginčo atveju administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Bankroto byla ieškovui iškelta 2013-11-11. Ieškovės reikalavimas atsakovams kildinamas iš 2007-01-11 sudaryto sandorio, kuris sudarytas per ilgesnį negu 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Žala atsirado sandorio sudarymo metu. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ieškovės padarytai žalai atlyginti nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kurį ieškovas praleido, o prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareikštam reikalavimui nepateikė, tačiau teigė, jog apie žalą sužinojo tik iškėlus bankroto bylą, o buvę ieškovo valdymo organai nebuvo suinteresuoti reikalauti jos atlyginimo. Teismas nurodė, kad Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad iškėlus bankroto bylą, ginčijamo sandorio šalis nepasikeičia, todėl tai, kad įmonei pradėjo vadovauti administratorius neturi įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį ir dėl šios priežasties ieškinį atmesti, kadangi reikalavimų patenkinimas yra negalimas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 21 p. teismams išaiškino, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Rivevita“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-23 sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų išaiškinimo bei taikymo, turėjusio esminę reikšmę neteisėto sprendimo priėmimui. Ieškovė BUAB „Rivevita“ pareiškė ieškinį atsakovams T. S. ir R. B. dėl žalos atlyginimo ir įrodinėjo juridinio asmens dalyvio ir administracijos vadovo civilinės atsakomybės sąlygas pagal LR CK 2.50 straipsnio 3dalį, CK 2.87 straipsnio 7d., Lietuvos Įmonių bankroto įstatymo ( toliau – ĮBĮ ) 8 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė ir vertino, kad egzistuoja atsakovų civilinė atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, CK 2.87 straipsnio 7 dalį, tačiau visiškai nepasisakė dėl ieškovės pareikšto reikalavimo dėl administracijos vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu aiškindamasis ieškovo reikalavimo dydį, itin akcentavo, ar ieškovas pagrįstai reikalauja didesnės nei bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, sumos, tačiau visiškai nesiaiškino, ar atsakovė T. S., būdama UAB „Rivevita“ (duomenys neskelbtini), žinojo apie įmonės nemokumą, turėjo pareigą kartu su kitu (duomenys neskelbtini) ir įmonės (duomenys neskelbtini) R. B., kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, skundžiamame sprendime ne tik nepasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko ieškovei BUAB „Rivevita“ buvo padaryta žala, bet ir šio reikalavimo neišsprendė, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso ( toliau - CPK ) 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, ir yra pagrindas konstatuoti, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Žemesnės instancijos teismas

9.2 Apie žalos padarymo faktą administratoriui tapo žinoma nuo bylos bankroto iškėlimo ir dokumentų administratoriui perdavimo - 2013-11-25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė, būdama ginčo santykio šalimi, apie sandorio sudarymą, o tuo pačiu ir apie savo teisės pažeidimą sužinojo nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento, sprendė, kad iškėlus bankroto bylą ginčijamo sandorio šalis nepasikeičia. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrindė, kokiu pagrindu turėtų būti taikoma analogija dėl įmonės valdymo organų pasikeitimo paskyrus bankroto administratorių ir teisinio santykio tęstinumo. Bankroto administratorius negali būti siejamas su tomis administracijos vadovo pareigomis, kurias atliko arba ne, juridinio asmens valdymo organas iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl atsižvelgiant į bankroto administratoriui įstatymo suteiktus įgalinimus, nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad ieškovui apie ginčijamą sandorį buvo žinoma nuo jo sudarymo momento ir nuo jo skaičiuoti ieškinio senaties pradžią. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

9.3. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė praleido bendrą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, vis tik neteisėtai nenagrinėjo, ar šioje byloje, kuri susijusi su viešojo intereso gynimu, nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti savo iniciatyva, todėl netinkamai taikė LR CK 1.131 straipsnio 2dalį. Jei laikyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė praleido ieškinio senatį, teisinga, teismas turi teisę ex officio atnaujinti praleistą terminą, nes to reikalauja viešasis interesas.

9.4. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas turėjo daryti išvadą, kad ieškinio senaties eiga reikalavimui dėl žalos atlyginimo prasideda nuo bankroto bylos iškėlimo ir dokumentų perdavimo bankroto administratoriui, todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-11-11 nutartis civ. byloje Nr. 2A-670-370/2015).

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-23 sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti jo turėtas 600 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą paruošimą apmokėti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10. 1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė byloje ieškovės pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu. Ieškinyje nėra nurodyta, kad atsakovas R. B. padarė ieškovei žalos savo neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad įmonės vadovas laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo. Ši aplinkybė lyg tarp kitko buvo paminėta 2015-03-04 ieškovės surašytame pareiškime dėl ieškinio pagrindo pakeitimo: Pareiškimo 5 lapo trečioje eilutėje iš apačios skliaustuose paminėta teisės norma –(BĮ 8 straipsnio 4 dalis), tačiau nei ieškinio dalyko, nei faktinių aplinkybių šio įstatymo aiškinimo ir taikymo kontekste neišdėstyta ir tokiu būdu ieškovė išvengė atsakovų atsikirtimų dėl ieškinyje nesuformuluoto reikalavimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Ieškovė šioje byloje neįrodinėjo momento, kuriuo atsakovui R. B. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir šio momento praleidimo pasekmių nesiejo su ieškinio reikalavimu (dalyku).

10.2. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos ir pareiškia ieškinius teisme dėl sandorių priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais pripažinimo negaliojančiais. Ginčo sandoris - 2007-01-11 Reikalavimo teisės perleidimo sutartis į šį laikotarpį nepatenka. Be to, CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, per kurį bankroto administratorius turi pateikti tokio pobūdžio ieškinį teismui. Ieškovė iki 2014-11-25 įmonei nuostolingų sandorių teisme neginčijo. Ieškinys teismui pateiktas ir teismo priimtas 2014-11-19, praėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui.

10.3. Ieškovė pateikė kitą reikalavimą -dėl žalos atlyginimo, kuriam ieškinio senaties terminas yra 3 metai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), tačiau žalos atsiradimą ieškovas siejo su kreditorių teises pažeidžiančio sandorio sudarymu, o jo teisėtumo nenuginčijus, negalima spręsti dėl civilinės atsakomybės sąlygų viseto. Atsakovas R. B. prašė teismo taikyti ieškinio senatį paslėptam ieškinio reikalavimui pripažinti neteisėta 2007-01-11 Reikalavimo perleidimo sutartį ir iš jos kylantiems padariniams.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė T. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-23 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Ieškinys jai buvo pareikštas kaip UAB „Rivevita“ (duomenys neskelbtini), kuria ji tapo paveldėjimo būdu po savo sutuoktinio V. V. (duomenys neskelbtini) mirties. Sutuoktiniui priklausiusias akcijas paveldėjo kartu su nepilnamečiais vaikais: M. V., K. V., T. V. (pagrindas -2006-08-18 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, reg. (duomenys neskelbtini) ir 2006-10-10 papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Mano, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kad ji kaip bendrovės (duomenys neskelbtini) būtų atlikusi nesąžiningus veiksmus, kurie būtų galėję privesti įmonę prie nemokumo būsenos, kad savo veiksmais ar neveikimu būtų padariusi ar siekusi padaryti žalos įmonės kreditoriams. Paveldint po V. V. mirties likusį turtą, paaiškėjo, kad jis neva buvo pasiskolinęs iš UAB „Rivevita“ 90 000 Lt (26 065,80 Eur), nors gyvenant santuokoje jai nebuvo žinoma apie jokias jo skolas, jis tokios didelės pinigų sumos nėra panaudojęs nei šeimos, nei vaikų interesams. 2006 metais UAB „Rivevita“ kreipusis į teismą su ieškiniu dėl 92700 Lt skolos priteisimo iš jos, 2007-01-11 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuri nėra pripažinta negaliojančia. Be to sutartis nebuvo neatlygintinė, sprendimas perleisti reikalavimą už 9000 Lt sumą, kas sudaro apie 10 proc. nuo visos reikalavimo sumos, buvo protingas ir pagrįstas, pagal verslo praktiką, reikalavimo teisės paprastai parduodamos už 5-10 proc. perleidžiamos viso reikalavimo sumos. Vadovaujantis verslo logika, įmonei trūkstant apyvartinių lėšų, jai yra geriau gauti nors ir mažesnę skolos sumą, bet iškart, negu kad gauti didesnę sumą, tačiau po neapibrėžto termino arba visai jos negauti. Mano, kad UAB „Rivevita“ vadovo veiksmai sudarant reikalavimo perleidimo sandorį buvo pagrįsti ir teisėti.

11.2. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priimdamas sprendimą, pažeidė LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatą, nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo dėl UAB „Rivevita“ administracijos vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo yra nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

11.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovės ieškinys atsakovams buvo pateiktas, praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovė nepateikė prašymo dėl termino atnaujinimo, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl ko terminas kreiptis į teismą buvo praleistas. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog teismas turėjo atnaujinti ieškinio senatį, nors ir nebuvo tokio ieškovo prašymo.

12. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pareiškė prašymą atnaujinti terminą dėl kreipimosi į teismą dėl svarbių priežasčių, nes bankroto administratorius veikdamas bendrovės ir kreditorių interesais objektyvią galimybę reikšti reikalavimus teisme įgijo nuo įmonės dokumentų perdavimo momento 2013-11-25. Atstovė iš esmės palaikė apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, kad įmonė dėl sudarytos 2007-01-11 su UAB ,,Nuomvalda“ reikalavimo perleidimo sutarties 2007 m. tapo nemoki. Įmonės (duomenys neskelbtini) R. B. ir (duomenys neskelbtini) T. S. nesidomėjo įmonės finansine veikla nesiėmė veiksmų dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad bankroto administratorius dėl sandorio ginčijimo į teismą nesikreipė įvertinęs tai, kad sandorio šalis UAB ,,Nuomvalda“ buvo likviduota. Pažymėjo, kad žalos dydis dėl atsakovų pareigos kreiptis į teismą ir dėl sudarytos konkrečios perleidimo sutarties, t.y. ir vienu ir kitu pagrindu toks pat.

13. Teismo posėdžio metu atsakovo R. B. atstovė papildomai nurodė, kad ieškovė pareiškė ieškinį nurodydama, kad ieškinys pareikštas iš reikalavimo teisės perleidimo sutarties kilusių pasekmių. Papildomai nurodė, kad R. B. vertino tuo metu susidariuią situaciją, kad miręs V. V. turėjo įsiskolinimų ir UAB ,,Nuomvalda“ , kad po jo mirties palikimą priėmė T. S. ir trys jos nepilnamečiai vaikai, realias galimybes išieškoti įsiskolinimą, todėl sudarė minėtą atlygintinį perleidimo sandorį. Šioje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl nesavalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovė neįrodinėjo būtinų sąlygų dėl žalos atlyginimo šiuo pagrindu. Ieškovė neįrodinėjo momento, kuriuo atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą ir šio praleidimo pasekmių nesiejo su reikalavimo dalyku. Pažymėjo, kad atsakovas tikėjosi, kad įmonės veikla bus atgaivinta, tuo metu įmonei buvo skolingos atskiros įmonės atitinkamai 20000 Lt, 18000 Lt, 4000 Lt,1500 Lt ir kita. Be to atsakovas pats yra pirmos eilės kreditorius, buvo įdėjęs į įmonės veiklą savo lėšų. Mano, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo dėl nesikreipimo į teismą nebuvo pareikštas, jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad reikalavimas buvo pareikštas bet pirmosios instancijos teismas neišsprendė reikalavimo, tai yra pagrindo vertinti, kad ieškinys neįrodytas. Taip pat nurodė, kad teismas esant viešam interesui turėtų spręsti ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, jei jis praleistas. Mano, kad teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Atsiliepimas

14. Teismo posėdžio metu atsakovė T. S., atsakovės atstovė advokatė V. M. papildomai nurodė, kad palaiko atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. 2006-2007 m. įmonė susidūrė su sunkumais, atsakovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovės vertinimu 10 procentų gauta suma nuo reikalavimo perleidimo sumos yra normali, priimtina verslo praktika, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, nes neaišku koks būtų teismo priimtas sprendimas, kokia galimybė būtų realiai išieškoti skolą jei ji būtų priteista ir kita. Buvo gauti 9000 Lt, kurie buvo panaudoti įmonės veikloje. Atsakovei nors ir buvo žinoma apie perleidimo sutartį, tačiau vadovaujantis CK 6.109 straipsniu jos sutikimo nereikia, ir ji jokios įtakos negalėjo daryti. Atsakovė (duomenys neskelbtini) tapo paveldėjimo pagrindu, nedalyvavo priimant sprendimus, kurie būtų turėję neigiamos įtakos įmonės veiklai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

16.Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl atsakovo, kaip buvusio vadovo ir akcininkės neteisėtų veiksmų, reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu padarytos žalos atlyginimo pagrįstumo, senaties termino.

17. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad atsakovas R. B. nuo 2004-05-10 iki 2013-11-27 buvo ieškovės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir jam bei kitai atsakovei T. S. nuo 2013-03-30 priklausė po 50 proc., UAB ,,Rivevita“ akcijų. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2013-11-11 nutartimi UAB „Rivevita“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013-11-27. 2005-11-08 Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-01-31 Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu UAB „Rivevita“ paskolino V. V. iš viso 90000 Lt sumą, grąžinimo terminas - 2007-12-31. V. V. mirus, T. V. kaip mirusiojo sutuoktinė, ir jų nepilnamečiai vaikai: M. V., K. V., T. V. paveldėjo jam priklausiusį turtą. Be kito turto, ji su vaikais paveldėjo 1/2 dalį UAB ,,Rivevita“ akcijų bei 90000 Lt skolą kreditoriui UAB „Rivevita“. 2007-01-11 tarp UAB „Rivevita“, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) R. B. ir UAB „Nuomvalda“, atstovaujamos V. B., buvo pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „Rivevita“ perleido kreditorinį reikalavimą T. V. atžvilgiu į 92700 Lt, reikalavimo teisės perėmėjui UAB „Nuomvalda“ už 9000 Lt sumą. Iš esmės dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su reikalavimo perleidimo sutarties sudarymu tarp šalių nekyla.

18.Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ieškovės pareikšto reikalavimo dėl administracijos vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Visiškai nesiaiškino, ar atsakovė T. S., būdama UAB „Rivevita“ (duomenys neskelbtini), žinojo apie įmonės nemokumą, turėjo pareigą kartu su kitu (duomenys neskelbtini) ir įmonės (duomenys neskelbtini) R. B., kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, skundžiamame sprendime ne tik nepasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko įmonei buvo padaryta žala, bet ir šio reikalavimo neišsprendė, taip pažeisdamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Taip pat ieškovė patikslino, kad toks reikalavimas buvo pareikštas, ieškovė jo pagrįstumą įrodinėjo, žalos dydis dėl atsakovų pareigos kreiptis į teismą ir dėl sudarytos konkrečios perleidimo sutarties, t.y. ir vienu ir kitu pagrindu toks pat.

19. Pagal LR ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. LR ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal LR ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas. Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant LR ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis Nr. 3K-3-567/2014).

20. Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši pareiga taikytina ir juridinio asmens dalyviams, ir jų valdymo organams, kurie savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu. Subsidiariai šie asmenys atsako juridinio asmens atsakomybės atžvilgiu (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.245 straipsnio 5 dalis), t. y. įmonės vadovas ir dalyvis už įmonei, kartu ir jos kreditoriams padarytą žalą atsako tiek, kiek neužtenka įmonės turto jos prievolėms įvykdyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).

21. Esant atsakomybei dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą, kreditoriams padaryta žala laikytina bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų (kreditorių) galimybė didesne dalimi patenkinti savo reikalavimą. Tokia žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014.). Svarstant atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydį, turi būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes atsakovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Juridinio asmens vadovui, dalyviui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

22. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (LR CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (LR CPK 178 straipsnis). Bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, byloje pateiktus procesinius dokumentus, apeliantės apeliacinio skundo argumentus apeliacinio teismo vertinimu apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė byloje ieškovės pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, nepagrįsti. Aplinkybė dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo inicijavimo lyg tarp kitko buvo paminėta tik 2015-03-04 ieškovės surašytame pareiškime dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, nurodant skliaustuose paminėtą teisės normą –(BĮ 8 straipsnio 4 dalis), tačiau nei ieškinio dalyko, nei faktinių aplinkybių šio įstatymo aiškinimo ir taikymo kontekste neišdėstyta. Ieškovė užsiminė apie tai baigiamosiose kalbose, tačiau iš esmės yra pagrindo spręsti ieškinio reikalavimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį nesuformulavo. Ieškovė nenurodė, kuriuo momentu atsakovams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kada atsirado konkrečios aplinkybės, patvirtinančios įmonės nemokumą Įmonių bankroto įstatymo prasme ir kita. Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, apeliacinio teismo pažymėtina, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises, sudaromos sąlygos vykdyti teisingą ir tinkamą procesą, užtikrinamos galimybės pagal koncentracijos ir ekonomiškumo principus greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė buvo pareiškusi konkretų reikalavimą, kad reikalavimo pirmosios instancijos teismas neišsprendė, kad pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, ir kad yra pagrindas konstatuoti, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nors bankroto bylose teismas yra aktyvus tačiau ieškovė nėra atleista nuo pareigos įrodinėti. ( CPK 178 straipsnis).

23. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovai turi elgesio laisvę apsispręsti, kokį konkrečiai verslo sprendimą priimti ir kokią protingą ūkinę – komercinę riziką prisiimti. Net jei konkretus verslo sprendimas ir atnešė nuostolių, tai dar nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas. Tačiau jei nustatoma, kad bendrovės vadovas akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės–komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus ar veikė aiškiai aplaidžiai, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, civilinė atsakomybė gali atsirasti. Visi šie pažeidimai kartu ir kiekvienas atskirai gali būti pagrindas vadovo civilinei atsakomybei kilti. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės – komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Vertinant, ar dėl konkretaus veiksmo atsirado žala, turi būti atsižvelgiama į bendrąją žalos sampratą, pagal kurią žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (LR CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė.

24. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti atsiranda tik tuomet, kai egzistuoja visos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos. Teismas pripažino, kad tiek R. B., tiek T. S. pažeidė jiems įstatymo nustatytas fiduciarines pareigas. Atsakovas R. B. bendrovės vardu sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį su UAB ,,Nuomvalda“ sudarė sąlygas įmonės nemokumui atsirasti. Atsakovė T. S. būdama ir UAB ,,Nuomvalda“ (duomenys neskelbtini), veikė priešingai ieškovės interesams ir nesiėmė jokių teisinių veiksmų, kad bendrovė nepatektų į nemokumo situaciją. Teismas pažymėjo, kad nustačius, kad atsakovai, kaip juridinio asmens dalyviai, atliko nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu, laikytina, kad jie kalti, kad jie veikė priešingai ieškovės interesams, veikė kito asmens UAB ,,Nuomvalda“ interesais. Ieškovė pirmosios instancijos teismo išvadų neginčijo. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė ir vertino, kad egzistuoja atsakovų civilinė atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsakovai su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis sutiko, jo neskundė. Nors atsakovė T. S. ir nurodė, kad vadovaujantis CK 6.109 straipsniu jos sutikimo dėl reikalavimo perleidimo nereikia, ir ji jokios įtakos negalėjo daryti, kad (duomenys neskelbtini) tapo paveldėjimo pagrindu, nedalyvavo priimant sprendimus, kurie būtų turėję neigiamos įtakos įmonės veiklai ir kita.

25. Apeliantė teigia, kad apie žalos padarymo faktą administratoriui tapo žinoma nuo bylos bankroto iškėlimo ir dokumentų administratoriui perdavimo - 2013-11-25. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad iškėlus bankroto bylą ginčijamo sandorio šalis nepasikeičia. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrindė, kokiu pagrindu turėtų būti taikoma analogija dėl įmonės valdymo organų pasikeitimo paskyrus bankroto administratorių ir teisinio santykio tęstinumo. Apeliantės vertinimu bankroto administratorius negali būti siejamas su tomis administracijos vadovo pareigomis, kurias atliko arba ne, juridinio asmens valdymo organas iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Jei teismo vertinimu ieškovė praleido bendrą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar esant viešajam interesui nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti savo iniciatyva. Pateikė prašymą terminą atnaujinti apeliacinėje instancijoje ir mano, kad jei ieškovė praleido ieškinio senatį, prašo teismo jį atnaujinti. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

26. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismui iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius per CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą sandorių teisme neginčijo, ieškinys pateiktas ir teismo priimtas 2014-12-19. Pažymėjo, kad bylos duomenimis R. B., perdavė bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus 2013-11-25. Teismas vertino, kad ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškinys yra pareikštas iš 2007-01-11 Reikalavimo teisės perleidimo sutarties kilusių pasekmių. Teismo vertinimu ieškovė teisingai nurodė ieškinio senaties termino pradžią - 2013-11-25, tačiau suvokdama, kad 2014-12-29, kuomet Šiaulių apylinkės teismas priėmė ieškinį, jau yra suėjęs LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikti, pateikė kitą reikalavimą - dėl žalos atlyginimo, kuriam ieškinio senaties terminas yra 3 metai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas atsakovams kildinamas iš 2007-01-11 sudaryto sandorio, kuris sudarytas per ilgesnį negu 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ieškovės padarytai žalai atlyginti nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kurį ieškovas praleido, teismas vadovavosi Kasacinis teismo praktika, kad iškėlus bankroto bylą, ginčijamo sandorio šalis nepasikeičia, todėl tai, kad įmonei pradėjo vadovauti administratorius neturi įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį ir dėl šios priežasties ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ginčijami sandoriai sudaryti daugiau nei prieš penkerius metus iki bankroto bylos iškėlimo. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnį bankrutuojančios įmonės sandoriai, sudaryti per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, tikrinami tik teismui nustačius tyčinį bankrotą. Dėl išdėstytų teisinių argumentų teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškovės reikalavimui ieškinio senatį ir dėl šios priežasties ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismo padarytas išvadas iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad bankroto administratorius dėl perleidimo sutarties sandorio ginčijimo nesikreipė atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, kad sandorio viena šalis UAB „Nuomvalda“ buvo likviduota bei kitas aplinkybes. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į konkrečias faktines aplinkybes, sprendžia, kad nėra tenkinti ieškovės prašymo dėl senaties termino kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo atnaujinimo. Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas turėjo daryti išvadą, kad ieškinio senaties eiga reikalavimui dėl žalos atlyginimo prasideda nuo bankroto bylos iškėlimo ir dokumentų perdavimo bankroto administratoriui, todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, ieškovė vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-670-370/2015, tačiau apeliacinio teismo pažymėtina, kad nurodytos ir konkrečios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

27. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinis teismas sutinka, sprendžia, kad teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija atsižvelgė ir įvertino visus apeliantės argumentus, pasisakė dėl esminių skundo argumentų, tačiau iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu detaliau dėl visų nurodytų apelianto apeliaciniame skunde faktinių aplinkybių, bei argumentų nepasisako nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, ir kaip minėta apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

29. Atmetus apelianto apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos dėl skundo apeliantei neatlyginamos nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas R. B. pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 950 Eur išlaidų. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų nuostatas, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, teismo posėdžio trukmę ir vertina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba neviršija rekomendacijose nustatyto advokato teikiamų teisinių paslaugų maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir teisėtos. Remiantis išdėstytu iš ieškovės administravimo išlaidų atsakovui priteistina 950,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rivevita“ įmonės kodas 300024805 bankroto administratoriaus administravimui skirtų išlaidų atsakovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 950,00 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų ) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Vytautas KursevičiusLina MuchtarovienėVilija Valantienė