Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2SA-160-590/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-14
Bylos Nr.: 2SA-160-590/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-02529-2012-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vidas Stankevičius
Pareiškėjas: I. R.

Kategorijos

122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
129.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2SA-160-590/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02529-2012-1Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 122.4; 129.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis A. N., V. P., BUAB „Vevira“, D. R., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas I. R. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio A. N. veiksmų. Nurodė, kad antstolis A. N. priėmė vykdymui vykdomąjį dokumentą Nr. 2-306-592/2006, kuris, kaip nurodo antstolis, buvo išduotas 2009-05-12. Pažymėjo, jog siekdamas įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, pareiškėjas 2012-03-22 atliko išduotų vykdomųjų dokumentų įvykdymą 2012-03-22 raštu įskaitymu pirminiam kreditoriui pagal CK nuostatas. Apie atliktą įskaitymą buvo informuota BUAB „Vevira“ bankroto administratorė ir V. P.. Antstoliui buvo pateikti įskaitymo dokumentai, patvirtinantys atliktą įskaitymą pirminiam išieškotojui. Įvykdymas buvo atliktas teismo sprendimams įsiteisėjus, nes jo atlikimas vykstant teisminiams ginčams teisme ribojamas. Nurodė, jog pagal 2008-12-31 dienos neginčijamą sąskaitą/faktūrą Nr.RRI Nr.1103 UAB „Vevira“ buvo skolinga 34 098,74 Lt už teisines paslaugas pagal R. S., kaip įmonės „Vevira“ direktoriaus sudarytą sutartį dėl teisinių paslaugų su advokatų kontora „Rhetor R&R“, pagal 2006-12-01 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3861-612/2006 ir vykdomąjį dokumentą Nr. 2-43861-612/2006 advokatų kontora „Rhetor R&R“ skolinga UAB „Vevira“ 20 931,74 Lt, o taip pat kadangi, pagal 2006 – 2010 metų lizingo sutarties prievoles UAB „SWED Banko lizingas“ bei 2010-08-13 ir 2011-01-18 Šiaulių teismo nutartis UAB „Vevira“ skolinga 39 436,40 Lt I. R., o pagal 2009-05-12 Vilniaus 2 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1190-520/2009 ir 2012-03-09 Vilniaus apygardos teismo nutartį I. R., D. R. skolingi UAB „Vevira“ bei atsižvelgiant į CK nuostatas dėl įskaitymo ir reikalavimo pirminiam kreditoriui įvykdymo esant reikalavimo perleidimui, minėti teismo sprendimai įvykdyti priešinių įsiskolinimų įskaitymu ir skolinio reikalavimo įvykdymu pirminiam kreditoriui. Nurodė, kad CPK nenustato draudimo įvykdyti teismo sprendimo geruoju savarankiškai naudojantis civilinių įstatymų nustatytomis teisėmis dėl prievolių įvykdymo būdo. Priverstinis vykdymas tik vienas iš vykdymo būdų, ir taikytinas tik tuo atveju, jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo geruoju. Teismo sprendimo įvykdymas savarankiškai pasirenkant įvykdymo būdą nepriklauso nuo išieškotojo ar antstolio pageidavimo. Priešingai, tokia teisė imperatyviai suteikta skolininkui.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi antstolio A. N. patvarkymu pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas, vadovaujantis CPK 510 str., skundas kartu su vykdomąja byla buvo persiųstas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo V. P. pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad skolininkas sąmoningai melagingai nurodo, jog BUAB „Vevira“ pagal 2008-12-31 sąskaitą- faktūrą serija RR1 Nr. 1103 yra skolinga skolininkui 34 098,74 Lt. Pažymėtina, kad skolininkas mėgino teikti Šiaulių apygardos teismui šią sąskaitą ir siekė būti patvirtintas BUAB „Vevira“ bankroto byloje kreditoriumi su 34 098,74 Lt finansiniu reikalavimu. Tačiau Šiaulių apygardos teismas 2010-09-09 nutartimi bankroto byloje Nr. B2-837-71/2010 atsisakė patvirtinti skolininko kreditorinį reikalavimą remiantis nurodytu pagrindu. Skolininkui apskundus Šiaulių apygardos teismo nutartį, Lietuvos apeliacinis teismas 2011-01-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-229/2011 atsisakė tenkinti skolininko skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Todėl konstatuotina, kad Šiaulių apygardos teismo 2010-09-09 nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011-01-20 nutartimi yra neginčijamai patvirtinta, kad skolininkas neturi 34 098,74 Lt dydžio reikalavimo teisės į BUAB „Vevira“ pagal 2008-12-31 sąskaitą - faktūrą serija RR1 Nr. 1103. Nurodė, kad jis asmeniškai su skolininku niekada nėra turėjęs jokių teisinių santykių, kurių pasėkoje skolininkas galėtų įgyti reikalavimo teisę į išieškotoją. Kadangi nėra ir negali būti priešpriešinių reikalavimų tarp skolininko ir išieškotojo, nėra galimas ir joks įskaitymas. Pažymėjo, kad V. P. niekada nėra gavęs iš skolininko jokio pranešimo apie tai, kad prievolės yra įskaitomos, kaip to reikalauja CK 6.131 str. 2 d. Be to, įskaitymas jokiais būdais nėra galimas ir tarp skolininko ir BUAB „Vevira“, kadangi BUAB „Vevira“ nėra skolinga skolininkui (tai patvirtinta įsiteisėjusiomis teismų nutartimis), kita vertus, jokie įskaitymai po bankroto bylos iškėlimo įmonei negalimi (primintina, kad bankroto byla UAB „Vevira“ iškelta 2010-04-21, o skolininko reikalavimai dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo pradėti reikšti tik vykdomojoje byloje, t. y. kaip rašo skunde skolininkas – 2012-03-22 raštu jis informavo BUAB „Vevira“ administratorių ir per jį suinteresuotą asmenį V. P. (vykdomojoje byloje išieškotoją). Taigi jokie įskaitymo veiksmai negalėjo būti ir nebuvo atlikti, o skolininko priešingi teiginiai tik parodo jo nesąžiningą elgesį procese. Antstolio atliekami vykdymo veiksmai dėl 20 931,74 Lt ir kitų susijusių sumų išieškojimo iš skolininko yra teisėti ir pagrįsti, o skolininko 2012-05-22 skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-02 nutartimi (1 t., b. l. 207-210) pareiškėjo skundą dėl antstolio A. N. veiksmų atmetė. Teismas nurodė, kad CK 6.131 str. numatyta įskaitymo tvarka netaikytina atliekant įskaitymą vykdymo procese. Įskaitymo atlikimu vykdymo procese suinteresuotas pareiškėjas privalėjo pateikti antstoliui įrodymus, pagrindžiančius įskaitymo pagrindą, t. y. patvirtinančius, kad pareiškėjas I. R. yra pateikęs vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl reikalaujamos įskaityti sumos išieškojimo iš išieškotojo V. P. pareiškėjo naudai. Tokių įrodymų pareiškėjas nei antstoliui, nei teismui nepateikė. Teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodoma 2008-12-31 dienos PVM sąskaita – faktūra Nr.RRI Nr.1103 nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjo nurodytos sumos yra priteistos ir išieškotinos. Teismo vertinimu, minėtas dokumentas, kurio pagrindu pareiškėjas atliko įskaitymą vykdymo procese, nelaikytinas vykdomuoju dokumentu dėl pareiškėjo ir V. P. tarpusavio piniginių prievolių, jis nevykdytinas teismo sprendimų vykdymui nustatyta tvarka ir nelaikytinas CPK 687 str. 1 d. numatytu pagrindu antstoliui atlikti įskaitymą.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas I. R. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-02 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti visus antstolio A. N. veiksmus, atliktus po 2012-03-22 atlikto 2009-05-12 dienos sprendimo įvykdymo įskaitymu pirminiam kreditoriui, neteisėtais, pripažinti minėtą teismo sprendimą įvykdytu ir vykdomąją bylą nutraukti, panaikinti visus antstolio A. N. patvarkymus, priimtus po 2012-03-22. Nurodo, kad dviejų vykdomųjų dokumentų vykdymas buvo atliktas taip: kadangi, pagal 2008-12-31 neginčijamą sąskaitą/faktūrą Nr. RRI Nr.1103 UAB „Vevira“ buvo skolinga 34 098,74 Lt už teisines paslaugas pagal sudarytą sutartį dėl teisinių paslaugų su advokatų kontora „Rhetor R&R“, o pagal 2006-12-01 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3861-612/2006 ir vykdomąjį dokumentą Nr. 2-43861-612/2006 advokatų kontora „Rhetor R&R“ skolinga UAB „Vevira“ 20 931,74 Lt, o taip pat kadangi, pagal 2006 – 2010 metų lizingo sutarties prievoles UAB „SWED Banko lizingas“ bei 2010-08-13 ir 2011-01-18 Šiaulių teismo nutartis UAB „Vevira“ skolinga 39 436,40 Lt I. R., o pagal 2009-05-12 Vilniaus 2 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1190-520/2009 ir 2012-03-09 Vilniaus apygardos teismo nutartį I. R., D. R. skolingi UAB „Vevira“ bei atsižvelgiant į CK nuostatas dėl įskaitymo ir reikalavimo pirminiam kreditoriui įvykdymo esant reikalavimo perleidimui, teismo sprendimai įvykdyti priešinių įsiskolinimų įskaitymu ir skolinio reikalavimo įvykdymu pirminiam kreditoriui. Nurodo, kad pagal 2009-05-12 ir 2012-03-09 teismų sprendimus yra du kreditoriai (pirminis – UAB „Vevira“ ir naujas – V. P.). Pareiškėjo manymu, jo prievolės vykdymas pagal 2009-05-12 sprendimą galimas ir pirminiam kreditoriui, nes pastarasis skolingas pareiškėjui, t. y. I. R., o pareiškėjas skolingas pirminiam kreditoriui UAB „Vevira“. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas jau yra įvykdytas 2012-03-22 įskaitymu pirminiam kreditoriui, t. y. UAB „Vevira“, pagal CK nuostatas, todėl I. R. V. P. neskolingas. Pažymi, jog antstolis klaidingai vertino, kad į jį pareiškėjas I. R. kreipėsi dėl priešpriešinių reikalavimų įvykdymo pagal CPK 687 str. Tokio prašymo pareiškėjas neteikė. CPK numato skolininko teisę teismo sprendimą įvykdyti geruoju. Tai pareiškėjas ir padarė 2012-03-22 išsiųsdamas pranešimą, naudodamasis įstatyme numatyta teise įvykdyti teismo sprendimą pirminiam kreditoriui pagal CK 108 str. normas. Pasirinkdamas įvykdymo būdą įskaitymu, pareiškėjas rėmėsi CK 136 str. nuostatomis. Nurodo, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui ir pasirinktas įvykdymo būdas leistinas, galimas, realiai įvykdytas ir įstatymo normomis reglamentuotas ir niekaip nėra apribotas. Be to, įskaitymas atliktas pagal vykdomąjį dokumentą, t. y. 2011-01-18 Šiaulių apygardos teismo nutartį. Šis vykdomasis dokumentas buvo pateiktas antstoliui, ir jeigu antstolis nesutiko pripažinti pareiškėjo įvykdyto įskaitymo pagal CK 6.131 str., jis privalėjo tai padaryti pagal CPK 687 str. vadovaudamasis jam pareiškėjo pateiktu vykdomojo dokumento pagrindu – 2011-01-18 teismo nutarties pagrindu. To jis nepadarė, dėl to pažeidė įstatymą ir pareiškėjo teises. Taip pat pažymi, jog teisėjas I. K. neteisėtai išdavė vykdomąjį raštą, neatitinkantį imperatyvių įstatymo reikalavimų, nenurodydamas jame vykdomojo dokumento išdavimo datos. Dėl to vykdomasis dokumentas panaikintinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis A. N. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-02 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymų tvarką vykdymo procese reglamentuoja CPK, kuriame ir yra nustatyta priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymų tvarka, t. y. pateikiant antstoliui vykdomąjį dokumentą, esantį toje pačioje išieškojimo eilėje vykdymui. I. R. pateiktame prašyme, bei jo prieduose nėra pateiktas vykdomasis raštas, kurio pagrindu būtų galima daryti priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymą, t. y. nepateiktas vykdomasis dokumentas, kuriame šiuo atveju išieškotojas būtų I. R., o skolininkas – V. P..

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. P. prašo pareiškėjo I. R. atskirąjį skundą atmesti bei skirti pareiškėjui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos priteisiant išieškotojo V. P. naudai, o kitą pusę – valstybės naudai. Nurodo, kad daugelis pareiškėjo pateiktų argumentų akivaizdžiai prieštarauja įsigaliojusiais teismų sprendimais patvirtintiems faktams. Pažymi, jog, kalbant apie netinkamą normų taikymą, pareiškėjo manymu, teismas „susigalvojo neegzistuojančias normas“, tačiau skunde nenurodomos, kokios konkrečios normos tariamai buvo „susigalvotos“ teismo. Taip pat pažymi, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo veiksmai, veikiant prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, pasireiškė tuo, kad jis 2012-10-24 posėdyje pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai; 3 kartus (2012-10-03, 2012-10-24 ir 2012-12-12) teismo posėdžiuose prašė teismo posėdžius atidėti ir/arba sustabdyti bylos nagrinėjimą; teikė 2013-01-08 atskirąjį skundą (tuo sustabdydamas teismo nutarties vykdymą) ir pan. Šie veiksmai atskirai patys savaime nėra pagrindas teigti, jog yra piktnaudžiaujama procesu, tačiau atsižvelgiant į jų visumą, t. y. į jų dažnumą bei sistemiškumą, matyti, kad pareiškėjas sąmoningai naudojasi kiekviena procesine priemone, kuri sustabdo arba užtęsia teismo procesą be jokio pakankamo pagrindo. Pareiškėjo prašymai yra arba nemotyvuoti, neturintys jokio, nei faktinio, nei teisinio pagrindo, arba sistemiškai grindžiami argumentais ir faktais, prieštaraujančiais įsiteisėjusiems teismo sprendimams. Pareiškėjas veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str. 1 d.), dėl to pareiškėjui turi būti skiriama 10 000 Lt bauda, pusę šios baudos (5 000 Lt) priteisiant išieškotojo V. P. naudai, o kitą pusę (5 000 Lt) – valstybės naudai (CPK 95 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje nustatyta, kad antstoliui A. N. vykdyti yra pateiktas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomasis raštas Nr. 2-306-592/2009 dėl 23 077,54 Lt skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo solidariai iš I. R. ir D. R. išieškotojo V. P. naudai ir Šiaulių apygardos teismo vykdomasis raštas Nr. A2-1320-154/2011 dėl 1 800 Lt skolos išieškojimo iš I. R. išieškotojo V. P. naudai. Antstolio kontoroje 2012-04-23 buvo gautas I. R. pranešimas dėl vykdomojo dokumento Nr. 0157/12/00933/R ir vykdomojo dokumento Nr. 2-43861-612/2006 įvykdymo, kuriame nurodoma, jog pagal antstolio A. N. 2012-03-26 raginimą, kurį I. R. gavo 2012-04-13, teismo sprendimas įvykdytas 2012-03-22 įskaitymu pirminiam kreditoriui pagal CK nuostatas (vykdomoji byla Nr. 0157/12/933, v. b. l. 85). 2012-04-23 antstolio kontoroje taip pat gautas I. R. prašymas dėl vykdomosios bylos sustabdymo (vykdomoji byla Nr. 0157/12/933, v. b. l. 79). Antstolis A. N. 2012-05-07 patvarkymu atsisakė atlikti priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymą pagal I. R. pranešimą, taip pat atsisakė stabdyti vykdomąją bylą pagal 2012-04-23 I. R. prašymą (vykdomoji byla Nr. 0157/12/933, v. b. l. 105). Antstolio kontoroje 2012-05-28 buvo gautas I. R. skundas dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdomąsias bylas iki bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų, uždrausti antstoliui rinkti informaciją apie skolininko turimą turtą bei neleisti susipažinti su dokumentais išieškotojui bei jo atstovui, taip pat panaikinti antstolio patvarkymus, atliktus po 2012-03-22. Antstolis 2012-05-31 patvarkymu atmetė I. R. skundą dėl antstolio veiksmų kaip nepagrįstą bei persiuntė patvarkymą dėl atsisakymo tenkinti skundą kartu su vykdomosiomis bylomis Nr. 0157/12/00932 ir 0157/12/00933 Vilniaus miesto apylinkės teismui (1 t., b. l. 48). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-02 nutartimi pareiškėjo I. R. skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Pareiškėjas I. R., nesutikdamas su minėta 2013-01-02 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Atskirajame skunde pareiškėjas I. R. nurodo, kad pagal 2009-05-12 ir 2012-03-09 teismų sprendimus yra du kreditoriai (pirminis – UAB „Vevira“ ir naujas – V. P.). Pareiškėjo manymu, jo prievolės vykdymas pagal 2009-05-12 sprendimą galimas ir pirminiam kreditoriui, nes pastarasis skolingas pareiškėjui, t. y. I. R., o pareiškėjas skolingas pirminiam kreditoriui UAB „Vevira“. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas jau yra įvykdytas 2012-03-22 įskaitymu pirminiam kreditoriui, t. y. UAB „Vevira“, pagal CK nuostatas, todėl pareiškėjas I. R. V. P. neskolingas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. kai skolininkas yra ir kreditorius, o kreditorius yra ir skolininkas, priešpriešinius reikalavimus galima įskaityti ir šiuo teisiniu veiksmu užbaigiamos tarpusavio prievolės. CK 6.134 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas, kokius reikalavimus draudžiama įskaityti. Šioje normoje išvardytų reikalavimų sąrašas nebaigtinis, nes jos 7 punkte nurodyta, jog draudžiama įskaityti ir įstatymų numatytus kitokius reikalavimus. Vienas tokių nustatytas Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ).

ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, o 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte – kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio priemokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi, iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, ir CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo suformuotoje ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad šioje normoje nustatyta taisyklė reiškia, jog įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai, iškėlus bankroto bylą, negali būti įskaitomi nuo bankroto bylos iškėlimo momento, nes tarpusavio įskaitymas yra vienas iš prievolės įvykdymo būdų ir tokiais veiksmais (įskaitymu) būtų pažeidžiami kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta bankrutuojančios UAB „Edisa“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-31/2008; kt.).

Nagrinėjamu atveju iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Šiaulių apygardos teismas 2010-04-21 nutartimi UAB „Vevira“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis dėl bankroto bylos UAB „Vevira“ iškėlimo įsiteisėjo 2010-05-03. Pažymėtina, jog pareiškėjas I. R. savo ir UAB „Vevira“ vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą atliko, kaip nurodo pats pareiškėjas, 2012-03-22, t. y. jau esant įsiteisėjusiai Šiaulių apygardos teismo 2010-04-21 nutarčiai, kuria UAB „Vevira“ iškelta bankroto byla. Kaip jau nurodyta aukščiau, ĮBĮ normos draudžia atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą įmonės bankroto proceso metu, todėl toks įskaitymas nebuvo galimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, jog sprendimą jis yra įvykdęs 2012-03-22 atliktu pareiškėjo ir BUAB „Vevira“ priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, laikytini nepagrįstais.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, konstatavus, jog pareiškėjas negalėjo atlikti savo ir pradinio kreditoriaus BUAB „Vevira“ reikalavimų įskaitymo, darytina išvada, jog įskaitymą pareiškėjas galėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas turėtų vienarūšį priešpriešinį reikalavimą naujajam kreditoriui V. P.. Duomenų apie tokio reikalavimo turėjimą I. R. nepateikė.

Be to, svarbu pažymėti ir tai, jog CK 6.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šiuo atveju pareiškėjas teigia, jog įskaitymą atliko 2012-03-22, tačiau iš vykdomojoje byloje Nr. 0157/12/933 esančio AB Lietuvos pašto kvito matyti, jog pranešimas dėl teismo sprendimų įvykdymo ir įskaitymo buvo išsiųstas tik 2012-04-23 (v. b. l. 82). Atsižvelgiant į tai, kad vykdomieji dokumentai priimti ir vykdymo veiksmai pradėti 2012-03-26 (vykdomoji byla Nr. 0157/12/932, v. b. l. 54; vykdomoji byla Nr. 0157/12/933, v. b. l. 66), o pranešimas dėl įskaitymo atlikimo išsiųstas tik 2012-04-23, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas I. R. įskaitymą siekė atlikti jau vykdymo proceso metu.

Pažymėtina, jog įskaitymą vykdymo procese reglamentuoja speciali norma, t. y. CPK 687 str., kurioje nurodyta, kad jeigu yra pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl skolininko ir išieškotojo priešpriešinių pinigų sumų, esančių toje pačioje išieškojimo eilėje, išieškojimo, antstolis savo patvarkymu atlieka šių sumų tarpusavio įskaitymą (CPK 687 str. 1 d.). Taigi, įskaitymą vykdymo procese atlieka tik antstolis, todėl po vykdomosios bylos pradėjimo skolininkas I. R. neturėjo teisės atlikti įskaitymo vienašališku pareiškimu. Nagrinėjamu atveju siekdamas įskaitymo vykdymo procese, pareiškėjas I. R. turėjo laikytis CPK 687 str. įtvirtintų sąlygų, t. y. pateikti išieškojimą vykdančiam antstoliui vykdomąjį dokumentą dėl esančių toje pačioje išieškojimo eilėje piniginių sumų išieškojimo iš išieškotojo V. P. skolininko I. R. naudai. Šių reikalavimų pareiškėjas neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad antstolio A. N. veiksmai yra teisėti.

Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjo argumentai, kad Šiaulių apygardos teismo 2011-01-18 nutartis, kuria patvirtintas I. R. 39 436,40 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas UAB „Vevira“ bankroto byloje, yra tinkamas vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu galima atlikti įskaitymą vykdymo procese, yra nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, draudžiama atlikti įskaitymą įmonės bankroto proceso metu.

Atskirojo skundo argumentai, kad teisėjo I. K. išduotas vykdomasis raštas neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, jame nenurodyta vykdomojo dokumento išdavimo data, todėl vykdomasis dokumentas turi būti panaikintas, taip pat atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). CPK nėra numatyta galimybė nuginčyti vykdomąjį dokumentą, ko ir siekia apeliantas, atskirai nuo sprendimo, kurio pagrindu ir buvo priimtas vykdomasis dokumentas, kadangi tai prieštarautų teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principui. Jei vykdomajame rašte yra padaryta rašymo klaida nenurodant tikslios vykdomojo rašto išdavimo datos, vykdomasis raštas tūrėtų būti tik pataisomas vadovaujantis CPK 648 str. 6 d.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Suinteresuotas asmuo V. P. pareiškėjui I. R. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašo skirti 10 000 Lt baudą. Savo prašymą grindžia tuo, kad pareiškėjo prašymai yra nemotyvuoti, neturintys nei faktinio, nei teisinio pagrindo, pareiškėjas veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis.

CPK 95 str. 1 d. numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005-04-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas CPK nustatyta tvarka pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-02 nutarties. Vien aplinkybė, kad pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas gali laisvai naudotis savo subjektinėmis teisėmis ir nevaržomas pasirinkti savo teisių gynimo būdą, kuris, nenustačius įstatymų pažeidimų, negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, todėl suinteresuoto asmens V. P. prašymas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti pareiškėjui I. R. baudą atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti suinteresuoto asmens V. P. prašymo skirti pareiškėjui I. R. 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teisėjas Vidas Stankevičius