Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-79-175/2016;

Teisėja Lina Antanaitienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01027-2014-9;

2016 m. sausio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratė Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui A. A., išteisintajam D. K., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, išteisintajai O. L., jos gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, išteisintajai G. V., jos gynėjai advokatei Angelei Fominienei, išteisintajam L. Š., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. K., O. L., G. V., L. Š. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K., O. L., G. V., L. Š. išteisinti juos kaltinant tuo, kad kaltinamasis D. K. 2012 m. rugsėjo 27 d., 9 val. bei 2012 m. lapkričio 23 d., 14 val. 35 min., kaltinamoji nepilnametė O. L., 2012 m. spalio 30 d., 15 val. 20 min., kaltinamoji G. V. 2012 m. lapkričio 5 d., 15 val. ir 2013 m. sausio 29 d. 12 val., kaltinamasis L. Š. 2012 m. gruodžio 20 d. ,13 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK tarnybinėse patalpose, būdami įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 str. dėl melagingų parodymų davimo, veikdami bendrininkų grupėje, apklausiami liudytojais, siekdami padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės įtariamiesiems A. L. ir G. L., davė melagingus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 91-1-00279-12 apie tai, kad 2012 m. birželio 2 d., apie 2 val. 36 min. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, įtariamieji A. L. ir G. L. nemušė nukentėjusiojo V. Š. ir, tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. gruodžio 19 d., 10 val. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, (duomenys neskelbtini), teismo posėdžio metu, būdami įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 str. dėl melagingų parodymų davimo, davė analogiškus melagingus parodymus, kai 2014 m. kovo 13 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad kaltinamieji A. L. ir G. L. viešoje vietoje mušė V. Š.. Kaltinamieji išteisinti konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvūs (vidiniai- psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę - psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-616/2006)

Įsiteisėjusiu 2014-03-13 Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nukentėjusiųjų V. Š., P. Š., liudytojų P. D., E. A. ir kt. parodymais iš kurių nustatyta nusikaltimo eiga: A. J., A. L., G. L. viešoje vietoje, iš chuliganiškų paskatų, dėl menkavertės dingsties užpuolė ir sumušė V. Š., kuris nei žodžiais, nei veiksmais konflikto nesukėlė, nebandė gintis, taip pat smogė nukentėjusiajam P. Š., kai šis bandė ginti V. Š.. Pirmą smūgį, stovėdamas už V. Š. nugaros, sudavė A. J.. Mušė visi trys nuteistieji vienu metu, dėl ko matant A. J. veiksmus nebuvo galima nematyti kitų kaltinamųjų veiksmų. Taigi, kaltinamųjų duoti parodymai objektyviai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Kaltinamųjų parodymus negalima vertinti, kaip sąžiningą suklydimą, kadangi jie, duodami tokius parodymus, turėjo įdėti pastangų, t. y. fantazuoti, sukurti įvykius ir veiksmų seką, kuri realiai neegzistavo. Pvz., G. V. parodė, kad muštynių nematė, nes ją glėbyje laikė A. L., o ji buvo nusisukusi į jo krūtinę (kitu atveju- apsikabinęs iš nugaros pusės), tada su juo ėjo į automobilį. Ši aplinkybė buvo pateikiama kaip esminė, bandant paneigti A. L. kaltę sužalojant V. Š., jis visą laiką buvo apsikabinęs G. V., todėl tuo metu negalėjo padaryti nusikaltimo. Tai nėra situacijos vertinimas dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, o realiai neegzistavusių faktų išsigalvojimas, siekiant sutrukdyti nustatyti tiesą byloje. Kaltinamieji melagingais parodymais siekė pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi, o tokie veiksmai būtent ir patvirtina tiesioginės tyčios buvimą kaltinamųjų veikoje.

Taigi, kaltinamieji sąmoningai, tyčia, veikdami bendrai ir siekdami vieningo tikslo - padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės A. L. ir G. L., davė melagingus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-829/2014 apie kaltinimo esmę sudarančias aplinkybes: dėl konflikto iniciatyvos - pradėjo muštynes nukentėjusysis V. Š., dėl kaltinamųjų A. L. ir G. L. veiksmų nusikaltimo metu - nukentėjusiajam smūgių nesudavė, nespardė. Tokie jų parodymai neatitinka įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu byloje Nr. 1-5-829/2014 nustatytų nusikaltimo aplinkybių ir vertintini, kaip melagingi ir šie kaltinamųjų veiksmai atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublik?s baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo su prokuroro skundo argumentais sutikti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str., įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. K., O. L., G. V. ir L. Š. nepadarė jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų pagal BK 235 str. 1 d. ir dėl šių veikų jie pagrįstai išteisinti.

Pagal BK 235 str. 1 d. atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 str. 1 d. svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. BK 235 str. 1 d. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius.

BK 235 str. 1 d. numatyta veika – melagingų parodymų davimas – yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia apie pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

Kolegija pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad, įvertinus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, jų visumą, galima tvirtinti, kad jie nepagrindžia būtinųjų BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios ir objektyviosios pusės požymių D. K., O. L., G. V. ir L. Š. veiksmuose jiems, kaip liudytojams, duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, egzistavimo.

Šioje baudžiamojoje byloje D. K., O. L., G. V. ir L. Š. buvo kaltinami tuo, kad apklausiami liudytojais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str., davė melagingus parodymus apie tai, kad A. L. ir G. L. nemušė nukentėjusiojo V. Š.. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia kaltinamajame akte nurodyta kaltinimų apimtis, šiuo atveju – aplinkybės, dėl kurių išteisintieji šioje byloje galimai davė melagingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu tvirtina prokuroras, išsamiai ištyrė ir įvertino visus duomenis, kurie yra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d. šios bylos kontekste. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino ne tik šioje byloje D. K., O. L., G. V. ir L. Š. duotus parodymus, bet ir parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-5-829/2014 (proceso Nr. 91-1-00279-12) dėl A. L., G. L. ir A. J. pareikštų kaltinimų, dėl kurių jie nuteisti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs D. K., O. L., G. V. ir L. Š. duotus parodymus, taip pat baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-829/2014 nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų (V. Š., R. Š.), liudytojų, buvusių įvykio vietoje (M. L., R. J., L. S., P. D., E. A.), parodymus, įvertinęs faktinę situaciją, kuriai esant apklausti asmenys stebėjo vykstantį konfliktą, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nėra pakankama kategoriškai išvadai, kad išteisintieji tyčia davė melagingus parodymus apie tai, kad A. L. ir G. L. nemušė V. Š..

Pagal BK 235 str. melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, objektyvi tiesa sąmoningai iškraipoma, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai negali būti pripažinti melagingais BK 235 str. prasme, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo. Be to, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1 d. atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo duodamas parodymus. Išteisintieji D. K., O. L., G. V. ir L. Š. šioje byloje kategoriškai neigė, kad atitinkamus parodymus davė suvokdami, jog jie yra melagingi ir taip elgėsi siekdami padėti A. L. ir G. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nurodė, kad šiuo metu visų aplinkybių tiksliai neatsimena, tačiau pasakojo tai, ką matė. Ši išteisintųjų versija nėra paneigta. Nepaisant to, kad A. L. ir G. L. baudžiamojoje byloje, kurioje išteisintieji davė neva melagingus parodymus, buvo nuteisti, ši aplinkybė nėra absoliutus pagrindas jų kaltei padarius BK 235 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pagrįsti. Liudytoju apklausiamas asmuo turi pareigą papasakoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui visas su tiriama nusikalstama veika susijusias aplinkybes, kurios jam yra žinomos. Logiška, kad apklausiamas asmuo dėl savo asmeninių savybių, sąlygų, kurioms esant stebėjo tam tikrus reiškinius ar įvykius, praėjusio laiko tarpo, kitų aplinkybių tam tikras aplinkybes gali nurodyti netiksliai, neteisingai, klaidingai, pasakodamas apie matytą reiškinį ar įvykį gali pateikti savo subjektyvų vertinimą, kuris su tikrosiomis, kitais įrodymų šaltiniais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis gali ir nesutapti. Apklausiant asmenį, kaip liudytoją, visada išlieka tikimybė, kad parodymai gali turėti subjektyvų atspalvį, kuris priklauso nuo parodymus duodančio asmens suvokimo apie įvykius ir reiškinius, apie kuriuos jis duoda parodymus. Subjektyvus, nors ir neteisingas, faktinių aplinkybių suvokimas negali būti laikomas pagrindu asmens atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 235 str. ir taikyti kriminalines bausmes. Analizuojant D. K., O. L., G. V. ir L. Š. parodymus (tiek duotus šioje byloje, tiek byloje Nr. 1-5-829/2014) matyti, kad jų parodymai dėl tam tikrų aplinkybių nesutampa su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių, taip pat dėl kai kurių aplinkybių skiriasi ir tarpusavyje. Nors visi išteisintieji nurodė, kad konflikto metu A. L. ir G. L. nemušė nukentėjusiojo V. Š., tačiau, priešingai negu skunde tvirtina prokuroras, tokie jų parodymai sąlygoti ne tiesioginės tyčios nurodyti melagingas aplinkybes ir taip padėti A. L. ir G. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės, o subjektyvaus suvokimo apie tai, kas vyksta, taip pat objektyvių aplinkybių (vietos, matomumo), pačios situacijos (viskas vyko pakankamai greitai, buvo susirinkę nemažai žmonių, buvo sumaištis).

Apklausiamas teisme, byloje Nr. 1-5-829/2014, D. K. vienareikšmiškai, kad A. L. ir G. L. nemušė V. Š., netvirtino, dėl įvykusių muštynių konkretus nebuvo, nurodė, kad tuo metu, kai V. Š. sudavė A. J., A. L. stovėjo gal kitoje pusėje, jis buvo kažkur atokiau. Kai V. Š. pargriuvo, jis jau ėjo link automobilio (T. 1, b. l. 26). Tame pačiame posėdyje liudytoja apklausta O. L. taip pat nenurodė aiškiai mačiusi, kad A. L. ir G. L. nemušė V. Š.. O. L. nurodė mačiusi, kaip apsistumdymas įvyko tarp V. Š. ir A. J., V. Š. nugriuvo, pribėgo daug žmonių. Matė, kad G. L. ir A. J. buvo šalia V. Š.. Kur tuo metu buvo A. L., nežino. Buvo tamsu, nesidairė, be to – neprimato į tolį (T. 1, b. l. 29). Liudytoja apklausta G. V. nurodė, kad nedaug įvykio matė ir nelabai ką prisimena, nes viskas buvo seniai ir buvo tamsu. Nurodė mačiusi, kaip susistumdė A. J. ir V. Š., V. Š. pargriuvo, po to ji stovėjo nusisukusi, tik girdėjo, kad buvo smūgis. BPK 276 str. pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja patvirtino, kad jie yra teisingi (T. 1, b. l. 24). L. Š. teismo posėdyje nurodė, kad labai detaliai visko papasakoti negali, nes praėjęs didelis laiko tarpas. Gerai visko nežiūrėjo, bet gal V. Š. bandė trenkti A. J., o šis, besigindamas, trenkė atgal. Pats jis stovėjo toliau. Stovėjo tamsoje, kas stovėjo šalia, pasakyti negali. G. L., prasidėjus konfliktui, paėjo į šoną. Atrodo, kad ir A. L. taip pat buvo šone. Taip pat jis nurodė, kad iš muštynių išėjo po pirmo smūgio. Prie jo prisikabino G. D. ir jis jau žiūrėjo savo reikalų. Liudytojas taip pat nurodė, kad tikrai žino, kad A. L. ir G. L. V. Š. nespardė (T. 1, b. l. 27, 28). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. K. taip pat netvirtino pats matęs, kad A. L. ir G. L. nemušė V. Š.. Nurodė, kad po apsistumdymo tarp V. Š. ir A. J. pabėgo, nematė, jog A. L. ir G. L. muštų nukentėjusįjį, nes jie nukentėjusiojo ir nemušė (T. 1, b. l. 42, 43). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta O. L. nurodė mačiusi tik susistumdymą tarp V. Š. ir A. J., kas ir kaip mušė V. Š., nematė, mano, kad niekas iš kartu su ja važiavusių asmenų nukentėjusiojo nemušė (T. 1, b. l. 44). G. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. Š. meluoja, kad jį sumušė jos draugai. Papildomos apklausos metu paaiškino, kad matė konflikto pradžią, kai susistumdė V. Š. ir A. J., V. Š. pargriuvo. Ar kiti asmenys mušė V. Š., nematė, nes buvo nusisukusi, o tiksliau – A. L. laikė ją apsikabinęs, buvo atsisukusi veidu į jo krūtinę (T. 1, b. l. 35, 36). L. Š. taip pat patvirtino matęs konflikto pradžią, kai susistumdė V. Š. ir A. J., V. Š. po A. J. smūgio nugriuvo. Kas vyko po to, nematė, nes pirmas nubėgo į automobilį supratęs, kad gali blogai baigtis. Nematė, kad V. Š. dar kas muštų. V. L. nemušė Š., G. (L.) ar mušė, tikrai nematė (T. 1, b. l. 40). Iš aprašytų parodymų akivaizdu, kad aplinkybė, jog A. L. ir G. L. nemušė V. Š., nagrinėjamu atveju yra paremta tik pačių išteisintųjų subjektyvių įsitikinimu, kad jie to nedarė, tačiau ne kategoriška pozicija, kad jie tikrai matė, kad šių veiksmų A. L. ir G. L. neatliko, kaip skunde tvirtina prokuroras. Analizuojant liudytojų parodymus visumoje, o ne išskiriant iš parodymų konteksto atskirus išteisintųjų pasisakymus, matyti, kad D. K., O. L., G. V. ir L. Š. viso vykusio konflikto nuo pradžių iki pabaigos įdėmiai nestebėjo, nefiksavo, kuris iš ten buvusių asmenų kokius veiksmus atliko, o manymą, kad A. L. ir G. L. nukentėjusiojo nemušė, grindė tik savo subjektyvių įsitikinimu, kad jie to negalėjo padaryti. Prokuroras skunde teigia, kad išteisintieji turėjo matyti ir matė, kas kokius veiksmus atliko, t. y. kad A. L. ir G. L. mušė nukentėjusįjį V. Š., tačiau tokie teiginiai paneigti aukščiau aptartais išteisintųjų parodymais, taip pat ir kitais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios išsamiai ir detaliai aprašytos bei įvertintos skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar D. K., O. L., G. V. ir L. Š. galėjo matyti ir matė visą vykusį konfliktą, pagrįstai atkreipė dėmesį į pačią situaciją, apie kurią šioje byloje kaltinti asmenys davė parodymus (atvykus į šokius prasėdėjo konfliktas tarp vietinių ir atvykusių asmenų, situacija buvo nemaloni, kelianti grėsmę, buvo sujudimas), tai, kad viskas vyko tamsiu paros metu, mažai apšviestoje vietoje, kurioje, be išteisintųjų, buvo ir kitų asmenų, taip pat tai, kad išteisintieji nebuvo pačiame įvykių centre. Įvertinęs visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad išteisintieji, duodami parodymus apie tai, kad A. L. ir G. L. nemušė V. Š., galėjo sąžiningai klysti. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad D. K., O. L., G. V. ir L. Š. nesiekė patvirtinti tikrovės neatitinkančių faktų, bet patys tokioje situacijoje būdami tam tikru atstumu nuo konflikto centro, tamsioje vietoje, sumaištyje ir nuolat nestebėdami konflikto, nematė viso įvykio aplinkybių ir negalėjo matyti, kas dedasi tarp konfliktuojančių asmenų, todėl objektyviai negalėjo patvirtinti to, ko nematė, vertindami įvykio aplinkybes suabsoliutino situaciją iš savo buvimo vietos ir padarė neteisingas išvadas.

Skunde taip pat tvirtinama, kad išvadą, jog išteisintieji išsigalvojo neegzistuojančius faktus ir davė melagingus parodymus siekdami padėti A. L. ir G. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės, pagrindžia G. V. nurodyta aplinkybė apie tai, kad viso konflikto metu ją laikė apsikabinęs A. L., nors ši aplinkybės baudžiamojoje byloje yra paneigta. Iš tikrųjų, ikiteisminio tyrimo metu G. V. buvo nurodžiusi, kad tuo metu, kai A. J. sudavė V. Š. smūgį, po kurio šis nukrito ant žemės, ji daugiau nežiūrėjo, ją apsikabinęs laikė A. L.. Taip pat nurodė, kad A. L. vedė ją iki automobilio. Iš šių parodymų daryti išvadą apie tai, ar A. L. G. V. buvo apsikabinęs visą laiką, ar tik tuo metu, kai A. J. mušėsi su V. Š., negalima. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu tikslinama nebuvo. Apklausiama teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-829/2014 G. V. nurodė tiksliai aplinkybių neatsimenanti, o pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad yra įsitikinusi, jog A. L. ją buvo apsikabinęs visą laiką. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo bandoma išsiaiškinti, kodėl G. V. šią aplinkybę tvirtina, nors jos nenurodė net ir pats A. L.. Apklausiama šioje baudžiamojoje byloje dėl melagingų parodymų davimo G. V. patvirtino, kad A. L. konflikto pradžioje ją tikrai buvo apsikabinęs, tačiau nebuvo taip, kad ją būtų apsikabinęs visą laiką. Tai, kad G. V. parodymai nėra nuoseklūs, šiuo atveju yra akivaizdu, tačiau, kolegijos vertinimu, parodymų nenuoseklumas, jų neatitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams, šioje konkrečioje situacijoje nerodo akivaizdžios G. V. tyčios duoti melagingus parodymus. Iš G. V. parodymų visumos matyti, kad tiksliai visų konflikto, vykusio 2012 m. birželio 2 d., nakties metu, aplinkybių ji neatsimena, o kai kurie jos teiginiai, nors ir kategoriški, yra pagrįsti ne jos atmintyje užfiksuotais duomenimis, o subjektyviu įsitikinimu, kuris negali būti pakankamu pagrindu baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1 d. atsirasti.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai realizuodamas pareigą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, itin išsamiai tyrė išteisintųjų išdėstytą poziciją, ją vertindamas ne tik iš jų paaiškinimo, bet ir objektyviais įrodymais, kurie aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje bei šiame procesiniame dokumente. Priimant nuosprendį, buvo išanalizuoti ir įvertinti visi įrodymai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino tik išteisintųjų poziciją.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra cituojamas pirmosios instancijos nuosprendis ir išteisintųjų parodymai, pasisakoma dėl jų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti. Tokios pozicijos laikomasi tiek Europos Žmogaus Teisių teismo, tiek nacionalinių teismų aktualioje praktikoje. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų. Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumą patvirtinančios aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Išteisinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK XXIII skyriaus nuostatų, nes jame nurodytos aplinkybės bei įrodymai, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, iš kurių matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. V., išlaidas sudaro 23,16 Eur, D. K. – 40,53 Eur. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 str.1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant paminėta, taip pat į tai, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas prokuroro iniciatyva, išteisintieji nuosprendžio neskundė, taip pat į tai, kad išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintųjų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš išteisintųjų D. K. ir G. V. nepriteisti.