Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-02-05 nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir 750 Eur (septynių šimtų penkiasdešimties eurų) dydžio baudos pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir A. R. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams ir 750 Eur (septynių šimtų penkiasdešimties eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais, į A. R. bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024-12-01 14.15 val. iki 2024-12-02 16.35 val., tai yra 2 paras, kurios prilyginamos 2 laisvės atėmimo dienoms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Nuteistasis ir jo gynėja advokatė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir A. R. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl A. R. paskirtos bausmės

7. Apeliaciniame skunde keliamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, prašoma nuteistajam A. R. paskirtą bausmę sušvelninti, paskiriant jam intensyvią priežiūrą.

8. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

9. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-49-976/2020). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

10. Skundžiamu nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam skirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir 750 Eur (septynių šimtų penkiasdešimties eurų) dydžio baudos pridėta dalis šiuo skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė ir A. R. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams ir 750 Eur (septynių šimtų penkiasdešimties eurų) dydžio bauda.

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. R. įvykdė nesunkų nusikaltimą, jo padaryta nusikalstama veika buvo sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajai, anksčiau teistas, naują nusikalstamą veiką įvykdė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (1 t., b. l. 115-126, 127-131, 132-138), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 139-147), yra nedirbantis (1 t., b. l. 148-149), registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 150). Be to, nuteistasis naują nusikalstamą veiką įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą, priėmus pastarojo atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuosprendį, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kuris, kaip matyti, jokio teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui nepadarė, nes pastarasis vis vien nusikalsta.

12. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad A. R. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta lengvinančia nuteistojo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be atsakomybę lengvinančios aplinkybės byloje teisingai nustatyta ir apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, be to, nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos įvykdymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai).

13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus A. R. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų. Esant nustatytai tik vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, įvertinus tai, kad A. R., nors būdamas jauno amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau 8 kartą, taip pat įvertinus ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu A. R. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė, kuri yra artima straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ar aiškiai neteisinga, atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai.

14. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad jau du kartus nuteistajam buvo parodytas teismo pasitikėjimas ir taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau A. R. vis vien vėl nusikalto. Taip pat pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti A. R. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisinio pagrindo nėra.

15. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šiuo nuosprendžiu A. R. už nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagrįstai dalinio bausmių sudėjimo būdu buvo subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalimi ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 750 MGL dydžio bauda. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas A. R. paskirtas bausmes, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

16. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 2 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017).

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y. A. R. yra nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu išsamiai pasisakė dėl BK 75 straipsnio nuostatų netaikymo A. R. atžvilgiu, įvertino apelianto asmenybę, tai, jog apeliantas prieš tai jau buvo teistas, o bausmės vykdymas jam buvo atidėtas net 2 kartus, tačiau savo elgesio nekeičia, todėl teismas konstatavo, kad anksčiau aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog yra pagrindas atidėti paskirtos bausmės vykdymą dar kartą. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nagrinėjamu atveju A. R. dar kartą nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bei praėjus vos keletui dienų po to, kai pastarojo atžvilgiu buvo priimtas paskutinis apkaltinamasis nuosprendis. Be to, iš LITEKO duomenų matyti, kad nuteistasis A. R. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kas tik patvirtina aplinkybę, kad nuteistajam ne vieną kartą buvo suteikta galimybė pakeisti savo elgesį, parodytas teismo pasitikėjimas, kurio nuteistasis kaskart nepateisino, nuteistasis suteiktomis galimybėmis ir teismų parodytu pasitikėjimu nusprendė nepasinaudoti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, dar kartą atidedant bausmės vykdymą teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

20. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartimi nuteistajam A. R. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Zoja Kastėnienė. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. balandžio 1 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš A. R. valstybės naudai priteisti 87,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

21. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

22. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo A. R. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. R. apeliacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo A. R. valstybės naudai 87,50 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.