Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės Janulionienės,

dalyvaujant pareiškėjui G. U. (G. U.), jo atstovams advokatams Mildai Markevičiūtei, Jovitai Valatkaitei ir Linui Kuprusevičiui,

atsakovų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos atstovei Elinai Petrauskaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. U. (G. U.) skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėjui yra žinoma, jog per Lietuvos SIRENE sistemą Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) (toliau – SIS sistema) pateiktas pranešimas, apie tai, kad pareiškėjui neleista atvykti į Šengeno teritoriją arba būti joje. Pareiškėjui tapo žinoma, kad 2019 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublika priėmė sprendimą Nr. (15/5-5)4U-81 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei paskelbti perspėjimą Šengeno informacinėje SIS sistemoje; perspėjimo priežastis – asmuo gali kelti grėsmę visuomenei. Teigia, kad apie pastarąjį draudimą jam nebuvo pranešta jo priėmimo metu.

Teigia, kad 2023 m. birželio 20 d. jis kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas paaiškinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašo Šengeno informacinėje SIS sistemoje priežastis ir kitas su tuo susijusias aplinkybes. Nurodo, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 27 d. raštu nepateikė pareiškėjui išsamesnės informacijos dėl pagrindo, kuriuo buvo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, neinformavimo apie tokį draudimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 10 dalyje nustatyti pagrindai, pagal kuriuos ši informacija neteikiama asmeniui, kuriam draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, bet nepaaiškino, kodėl šie pagrindai būtų taikomi pareiškėjui, bei pažymėjo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką galioja iki 2024 m. sausio 23 d.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 23S117405 pašalino duomenis iš SIS sistemos apie užsieniečio draudimą atvykti ir apsigyventi, tačiau pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su sprendimo Nr. (15/5-5)4U-81 įrašo SIS sistemoje atsiradimo ar ištrynimo galimybėmis, jam nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu toks įrašas SIS sistemoje bei sprendimas buvo priimtas, pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie jam pritaikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką apribojimo pagrindą bei priežastis.

Pareiškėjo vertinimu, 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje bei 3 straipsnyje įtvirtintu išsamumo ir įstatymo viršenybės principais, kadangi Migracijos departamentas nenurodė priimto sprendimo motyvų. Teigia, kad 2023 m. spalio 26 d. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas ir jis yra netenkinamas, nurodoma, kuo vadovaudamasis atsakovas priėmė 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir išaiškinama priimto sprendimo apskundimo tvarka.

Nurodo, kad pareiškėjui nėra žinoma, kodėl Migracijos departamentas atsisakė patenkinti jo prašymą, pareiškėjas negali patikrinti tokio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o kartu ir negali efektyviai ginti savo pažeistų teisių.

Vadovaujasi Įstatymo 133 straipsnio 9 dalimi ir teigia, kad jis neatitiko Įstatymo 133 straipsnio 10 dalies reikalavimų, pagal kuriuos užsieniečiui neteikiama informacija apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. pareiškėjo vertinimu nebuvo aplinkybių, dėl kurių jis būtų pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Policijos departamento išvada Nr. 5-S-1250 (RN), pateikta 2018 m. gruodžio 19 d., dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, nebūtinai reiškia, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams ir vadovaudamasis skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – LVAT) teigia, kad tokia grėsmė privalo būti įrodyta. Taip pat vadovaudamasis LVAT praktika teigia, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektu, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (jo šeima, jo darbas, jo gyvenimo trukmė Lietuvoje, jo padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas atliko neteisėtus veiksmus tiek 2023 m. spalio 26 d. Sprendimu atsisakydamas panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą, tiek pastarąjį priimdamas ir atlikdamas įrašus SIS sistemoje bei jų nepanaikindamas. Teigia dėl neteisėtų Migracijos departamento veiksmų patyręs neturtinę žalą, nes negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką ir laisvai matytis su savo sūnumi bei jo šeima, negalėjo laisvai judėti Šengeno teritorijoje. Pažymi, kad paskelbimas apie pareiškėją kaip apie keliantį grėsmę ir jam taikomus draudimus pakenkė jo reputacijai. Savo patirtą neturtinę žalą vertina 10 000 Eur.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas 2019 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15-01) 3I-30, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai) ir 15 punkto (yra rimtas pagrindas manyti, kad leidimo gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai už tokio nusikaltimo padarymą numato baudžiamąją atsakomybę, taikymo užsienio valstybėje ir (arba) užsienietis darys nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikoje) pagrindais. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2019 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento priimtą sprendimą (administracinė byla Nr. eA-4823-525/2019).

Nurodo, kad Migracijos departamentas 2019 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-5) 4U-81, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėju atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. sausio 23 d. ir įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą iki 2022 m. sausio 23 d. Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad apie priimtą sprendimą pareiškėjas nebuvo informuotas, nes buvo Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų informacijos neteikimo pareiškėjui priežasčių.

Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad 2021 m. gruodžio 21 d. nustačius, jog tikslai, kuriems pasiekti buvo įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, neišnyko ir duomenų saugojimo Šengeno informacinėje sistemoje terminas turi būti pratęstas, priėmė sprendimą Nr. 21S51147, kuriuo nusprendė pratęsti pareiškėjo duomenų saugojimo SIS terminą iki 2024 m. sausio 23 d.

Paaiškina, kad Migracijos departamente 2023 m. birželio 20 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl informacijos pateikimo. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. atsakymu Nr. 23SD18124 informavo pareiškėją, kad negali pateikti Migracijos departamento sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti jo duomenis į SIS, kopijos ir nurodyti priimto sprendimo priežastis ar aplinkybes, kadangi yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nustatyti pagrindai dėl informacijos neteikimo. Papildomai pareiškėjas buvo informuotas, kad konsultavimosi procedūra pagal Įstatymo 26 straipsnio 7 dalį nebuvo vykdoma, kadangi Prancūzijos Respublika, išduodama pareiškėjui leidimą gyventi, į Lietuvos Respubliką pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas) 27 straipsnio a punktą nesikreipė, o Migracijos departamentui priimant sprendimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti jo duomenis į SIS, nebuvo nustatytos SIS reglamento 28 straipsnyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių Migracijos departamentas privalėtų atlikti išankstines konsultacijas. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad, atsižvelgiant į tai, jog Prancūzijos Respublika išdavė jam leidimą gyventi, Migracijos departamentas išbraukė pareiškėjo duomenis iš SIS, tačiau draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galioja iki 2024 m. sausio 23 d.

Paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas prašė panaikinti sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas ginčijamu atsakymu informavo pareiškėją, kad jo prašymas netenkinamas ir Migracijos departamentas negali panaikinti sprendimo, kadangi jo prašomas panaikinti sprendimas buvo priimtas pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, o vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsnių nuostatomis, toks pagal Įstatymą priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 dienų, t. y., pareiškėjui buvo paaiškinta ne 2023 m. spalio 26 d. atsakymo, o būtent 2019 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 4U-81 apskundimo tvarka. Mano, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. ginčijamame atsakyme nėra nurodyta jokių motyvų, neatitinka tikrovės, nes ginčijamo atsakymo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių Migracijos departamentas negali panaikinti 2019 m. sausio 23 d. sprendimo, o būtent – kad skundas dėl sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teikiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaujasi Įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), nustatančiomis kad būtent teikimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką teikianti kompetentinga institucija sprendžia, ar yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų informacijos užsieniečiui neteikimo priežasčių. Nurodo, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia įgaliojimų Migracijos departamentui nesivadovauti teikimą pateikusios institucijos nurodyta informacija arba savarankiškai spręsti dėl Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų aplinkybių buvimo arba nebuvimo, kadangi Taisyklėse yra imperatyviai nustatyta, jog tokią informaciją savo teikime privalo nurodyti šį teikimą teikianti valstybės institucija ar įstaiga, ir, esant teikime nurodytai informacijai, kad yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų informacijos neteikimo užsieniečiui priežasčių, informacija apie priimtą sprendimą užsieniečiui negali būti teikiama.

Pažymi, kad aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės buvo vertinamos, nagrinėjant jo skundą dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo atsisakyti išduoti jam Leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 15 punktus, o LVAT 2019 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4823-525/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą dėl nurodyto sprendimo panaikinimo atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento priimtą sprendimą. Taip pat pažymi, kad 2019 m. sausio 23 d. sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo priimtas atsižvelgiant ir į 2019 m. sausio 16 d. priimtą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, todėl LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4823-525/2019, kurioje teismas pasisakė būtent dėl pareiškėjo individualios situacijos, turi prejudicinę galią.

Pažymi, kad tiek 2019 m. sausio 23 d. sprendimas, tiek ir 2023 m. spalio 26 d. ginčijamas atsakymas buvo priimti vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis ir paremti individualiomis su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis, sprendime ir atsakyme pateikti motyvai, patvirtinantys jų teisėtumą ir pagrįstumą, o vien pareiškėjo deklaratyvūs skundo teiginiai, neva pareiškėjui nėra aiškūs 2019 m. sausio 23 d. sprendimo ir 2023 m. spalio 26 d. skundžiamo atsakymo motyvai, nesudaro pagrindo naikinti šio sprendimo ir atsakymo kaip neteisėtus ar nepagrįstus.

Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl tariamai neteisėtų Migracijos departamento veiksmų, nurodo, kad tiek 2019 m. sausio 23 d. sprendimas, tiek ir 2023 m. spalio 26 d. skundžiamas atsakymas priimti vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, o pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 26 d. atsakymu neteisėtai atsisakė panaikinti 2019 m. sausio 23 d. sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas teigia, kad sprendimai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką yra skundžiami Įstatymo 137 ir 138 straipsnių nustatyta tvarka, t. y. per 14 dienų Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi, Migracijos departamentas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą informavo jį apie atsisakymo tenkinti prašymą priežastį – skundas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimo turi būti pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymi, kad konsultacijos tarp valstybių narių dėl įrašų iš SIS išbraukimo vienai valstybei narei priėmus sprendimą išduoti leidimą gyventi, vykdomos pagal SIS reglamento nuostatas, kurias įgyvendina Įstatymo 26 straipsnio 7 dalis. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 7 dalį Migracijos departamentas konsultuoja kitas Šengeno valstybes dėl leidimo gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo užsieniečiui, kai įspėjimą dėl jo neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti yra pateikusi Lietuvos Respublika. Jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi ar nacionalinę vizą arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią nacionalinę vizą, įspėjimas dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas ar perspėjimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas ištrinamas iš Šengeno informacinės sistemos.

Vadovaujasi SIS reglamento 27 straipsnio a punktu ir nurodo, kad Prancūzijos Respublika, kaip valstybė, nagrinėjanti klausimą dėl leidimo gyventi pareiškėjui išdavimo, turėjo pradėti konsultacijas su Lietuvos Respublika dėl pareiškėjo duomenų išbraukimo iš SIS. Tačiau, kaip ir buvo nurodyta pareiškėjui Migracijos departamento 2023 m. liepos 26 d. atsakyme, Prancūzijos Respublikos kompetentingos institucijos į Migracijos departamentą dėl pareiškėjo nesikreipė ir jokių konsultacijų su Lietuvos Respublikos institucijomis nevykdė. Taip pat nurodo, kad Migracijos departamentui neturint duomenų, kad pareiškėjui Prancūzijos Respublika yra išdavusi leidimą gyventi, Migracijos departamentas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo išbraukti pareiškėjo duomenis iš SIS. Pažymi, kad pareiškėjui pateikus 2023 m. birželio 20 d. prašymą ir įrodymus, patvirtinančius, kad kita Šengeno valstybė narė jam išdavė leidimą gyventi, jo duomenys iš SIS buvo išbraukti.

Pažymi, kad SIS reglamentas nereguliuoja draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, priimto pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus, klausimų. Taip pat pažymi, kad nei SIS reglamentas, nei Įstatymas, nei Įstatymą įgyvendinantys teisės aktai nenustato prievolės priėmus sprendimą išbraukti duomenis iš SIS, taip pat panaikinti ir draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje jokie pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o, nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir kitos būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, o būtent – žalos.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis negalėjo laisvai judėti Šengeno teritorijoje, ir įrodymų, patvirtinančių, kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Nepateikė jokių įrodymų pareiškėjas ir dėl savo teiginių, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad negalėjo susitikti su sūnumi Lietuvos Respublikoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmė dar 2019 m. sausio 23 d., o prašymą dėl informacijos apie šio sprendimo priėmimą pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tik 2023 m. Migracijos departamento vertinimu, iki pareiškėjo pateikto prašymo Migracijos departamentui 2019 m. sausio 23 d. sprendimas pareiškėjo judėjimo laisvei Šengeno erdvėje neturėjo jokios įtakos. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė, kad jis su savo sūnumi ir sūnaus šeima gali susitikti išimtinai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, o ne kitoje Šengeno erdvei priklausančioje valstybėje narėje arba kitoje trečiojoje valstybėje. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas visai nepateikė jokių įrodymų apie kokią nors patirtą neturtinę žalą: pareiškėjas nedetalizavo, nei kokia neturtinė žala jam buvo tariamai padaryta, nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad, remiantis pareiškėjo žodžiais, jis patyrė nepatogumus, negalėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką susitikti su savo pilnamečiu sūnumi, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Migracijos departamento teisės aktų nustatyta tvarka priimtų sprendimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Migracijos departamentas mano, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gim. (duomenys neskelbtini), kuris Lietuvos Respublikos ambasadai Vengrijoje 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prašymą šeimos susijungimo pagrindu išduoti Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą (Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Iš byloje esančio gimimo liudijimo AA Nr. 994819 matyti, kad pareiškėjas yra T. U., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas.

Migracijos departamentas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. (15-01)3I-30 (toliau – 2019 m. sausio 16 d. Sprendimas), vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 15 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamentas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. (15/5-5) 4U-81 „Dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. U. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – 2019 m. sausio 23 d. Sprendimas), vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalimis, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies pirmąja pastraipa, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais bei Tvarkos 5 punktu, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. sausio 23 d. bei įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą iki 2022 m. sausio 23 d. Šiame 2019 m. sausio 23 d. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui neteikiama informacija apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų informacijos neteikimo užsieniečiui priežasčių.

Iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2148-809/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00406-2019-5) atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4823-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00406-2019-5) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą.

Prancūzijos Respublikos Nacionalinis prieglobsčio teisės teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi panaikino biuro OFPRA generalinio direktoriaus 2020 m. vasario 28 d. sprendimą ir suteikė pareiškėjui pabėgėlio statusą.

Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 21S51147 (toliau – 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimas), vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 7 dalimi, NAS taisyklių 4, 21 punktais, Nuostatų 17.1 punktu, ir atsižvelgęs į Policijos departamento 2021 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. 5-S-22282 pateiktą nuomonę, nustatęs, kad tikslai, kuriems pasiekti buvo įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, neišnyko, nusprendė pratęsti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnį iki 2024 m. sausio 23 d.

Pareiškėjui 2023 m. sausio 19 d. Prancūzijoje buvo išduotas Leidimas gyventi Nr. 646251, galiojantis iki 20233 m. sausio 18 d.

Pareiškėjas 2023 m. birželio 2 d. Vokietijos kriminalinės tarnybos raštu „Dėl peticijos teikėjo reikalų“ buvo informuotas, kad per Lietuvos SIRENE sistemą Šengeno informacinėje sistemoje pateiktas pranešimas, jog pareiškėjui reikia neleisti atvykti į Šengeno teritoriją arba būti joje, o šio pranešimo ištrynimo data 2024 m. sausio 23 d.

Pareiškėjo atstovė advokatė Jovita Valatkaitė 2023 m. birželio 20 d. pateikė Migracijos departamentui paklausimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašo Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) (toliau – 2023 m. birželio 20 d. Paklausimas), kuriuo prašė pateikti atsakymus į šiuos klausimus: 1) dėl kokių priežasčių buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką? Kuriam laikotarpiui buvo priimtas šis draudimas? Ar šis draudimas buvo pratęstas ir jei taip, vadovaujantis kuriais teisės aktais? Jei įmanoma, prašė pateikti šio sprendimo kopiją; 2) ar aukščiau nurodyto sprendimo priėmimo metu pareiškėjas atitiko Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas priežastis dėl kurių jam galėjo būti nepranešta apie sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką? Jei įmanoma, prašė nurodyti priežastis ar aplinkybes dėl kurių buvo įvertinta, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 133 straipsnio 10 dalį; 3) Ar buvo vykdyta konsultavimosi procedūra tarp Lietuvos Respublikos ir Prancūzijos Respublikos pagal Įstatymo 26 straipsnio 7 dalį? Jei taip, kuriuo laikotarpiu buvo vykdyta ši procedūra? 4) atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Prancūzijoje, kuris išduotas 2023 m. sausio 19 d. ir galioja iki 2033 m. sausio 18 d., prašė patikslinti, kodėl nėra panaikintas įrašas apie perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi iš Šengeno informacinės sistemos. Taip pat prašė tokią informaciją panaikinti.

Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 23S117405 (toliau – 2023 m. liepos 26 d. Sprendimas) vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis bei NAS taisyklių 32.1 punktu, nusprendė atšaukti į Šengeno informacinę sistemą įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes pareiškėjas turi (gavo) vienos iš Šengeno valstybių narių išduotą galiojantį leidimą gyventi arba nacionalinę vizą.

Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. raštu Nr. 23SD18124 atsakė į pareiškėjo atstovės 2023 m. birželio 20 d. Paklausimą, nurodydamas, kad negali pateikti Migracijos departamento sprendimo, kurio pagrindu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti jo duomenis į SIS, kopijos ir nurodyti priimto sprendimo priežastis ar aplinkybes, kadangi yra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nustatyti pagrindai dėl informacijos neteikimo. Taip pat informavo, kad konsultavimosi procedūra pagal Įstatymo 26 straipsnio 7 dalį nebuvo vykdoma, kadangi Prancūzijos Respublika, išduodama pareiškėjui leidimą gyventi, į Lietuvos Respubliką pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 27 straipsnio a punktą nesikreipė. Migracijos departamentas pažymėjo, kad, priimant sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti jo duomenis į SIS, nebuvo nustatytos SIS reglamento 28 straipsnyje nurodytos aplinkybės Migracijos departamentui atlikti išankstines konsultacijas. Migracijos departamentas informavo, kad įvertinę pateiktą informaciją, susijusią su Prancūzijos Respublikos pareiškėjui išduotu galiojančiu leidimu gyventi, Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 23S117405 pašalino duomenis iš SIS sistemos apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, tačiau kartu pažymėjo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galioja iki 2024 m. sausio 23 d.

Pareiškėjo atstovė advokatė Jovita Valatkaitė 2023 m. rugsėjo 25 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą panaikinti Migracijos departamento 2029 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-5)4U-81, kurio pagrindu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

Migracijos departamentas pareiškėjo skundžiamu 2023 m. spalio 26 d. Sprendimu pranešė pareiškėjui, kad jo prašymas panaikinti Migracijos departamento 2029 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 4U-81 yra netenkinamas, informavo pareiškėją, kad 2019 m. sausio 23 d. Sprendimas Nr. (15/5-5) 4U-81), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. sausio 23 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalimi, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies, 2 dalies pirmąja pastraipa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktais ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 punktu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui sprendimas negali būti įteiktas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 10 dalimi.

Nors pareiškėjas skunde, papildomuose paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu teikė argumentus ir motyvus tiek dėl 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo, tiek ir dėl 2023 m. spalio 26 d. Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, tačiau teismo prašo panaikinti tik 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą, todėl teismas tikrina tik pastarojo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo <...> atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, <...>, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 10 dalimi, užsieniečiui neteikiama informacija apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams. Analogiška teisės į informaciją apribojimo taisyklė yra nustatyta ir Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. lapkričio 28 d. reglamento (ES) Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 52 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį trečiųjų šalių piliečiams, dėl kurių į SIS yra įvestas perspėjimas, informacija nepateikiama, kai pagal nacionalinę teisę leidžiama riboti teisę gauti informaciją, visų pirma, nacionalinio saugumo, gynybos, visuomenės saugumo ir nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais.

Įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad sprendimai, priimti pagal šį Įstatymą, gali būti skundžiami šio Įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Įstatymo 137 straipsnio skundas dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, išskyrus šiame Įstatyme numatytus atvejus.

Pažymėtina, kad šiuo atveju Įstatyme yra nustatyta aiški Migracijos departamento priimtų sprendimų dėl uždraudimo atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką panaikinimo tvarka, t. y. užsienietis, nesutinkantis su jo atžvilgiu priimtu sprendimu, kuriuo jam tam tikram laikotarpiui yra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, turi kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka ir tik teismui suteikta teisė šį draudimą panaikinti. Įstatymas nenumato jokių išimčių ir nesuteikia Migracijos departamentui teisės panaikinti savo priimto sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, kad Migracijos departamentui nesuteikta teisė panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti savo 2019 m. sausio 23 d. priimtą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui.

LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (buvęs 8 straipsnis) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-418-502/2022; 2023 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-21-520/2023).

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas, atstovaujamas advokatų, 2023 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti jam 2019 m. sausio 23 d. Sprendimu taikomą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo skundžiamame 2023 m. spalio 26 d. Sprendime (atsakyme į 2023 m. rugsėjo 25 d. prašymą), nurodytas pareiškėjo prašyto panaikinto 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo teisinis pagrindas ir jo apskundimo tvarka. Įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo iniciavęs teisminį procesą dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo, kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei bei tai, kad 2023 m. birželio 14 d. SIRENE sistemos išraše aiškiai nurodytas faktinis uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, t. y. atsisakymas išduoti leidimą gyventi dėl viešajai tvarkai keliamos grėsmės, darytina išvada, kad pareiškėjas ir jo atstovai suprato 2023 m. spalio 26 d. Sprendimo esmę ir turinį ir tai neapribojo jo teisės į teisminę gynybą, t. y. neatėmė galimybės pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats pareiškėjas pasirinko teisme ginčyti tik 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jis negalėjo ginčyti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo, kadangi šis sprendimas jam niekada nebuvo įteiktas, laikytini nepagrįstais, kadangi ABTĮ nustato tvarką dėl įrodymų išreikalavimo, termino atnaujinimo ir / ar skundo patikslinimo.

Tai, kad ginčijamame 2023 m spalio 26 d. Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, šiuo atveju nelaikytinas esminiu viešojo administravimo pažeidimu, kadangi 2023 m spalio 26 d. Sprendimo apskundimo tvarkos nenurodymas nesutrukdė pareiškėjui pasinaudoti savo teise pateikti skundą dėl 2023 m spalio 26 d. Sprendimo teismui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apskundimo tvarkos nenurodymas yra esminis VAĮ pažeidimas (LVAT 2023 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-535-415/2023).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, jog Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašo jam iš Lietuvos Respublikos priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą šį reikalavimą siedamas su Migracijos departamento neteisėtais veiksmais, kuriuos pareiškėjas kildina iš jo atžvilgiu 2019 m. sausio 23 d. ir 2023 m. spalio 26 d. priimtų Sprendimų.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą prašydamas panaikinti 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą dėl draudimo atvykti, 2019 m. sausio 23 d. Sprendimas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Šioje byloje teisėtu ir pagrįstu taip pat buvo pripažintas ir kitas Migracijos departamento pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nesant neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo)) teismas plačiau nepasisako, nes nagrinėjamuoju atveju tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis.

Pareiškėjas, be kita ko, prašo kreiptis į ES kompetentingą instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant atsakyti: 1) ar Įstatymo 26 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kiek informacijos apie draudimą atvykti ir / ar judėti Šengeno teritorijoje išbraukimas siejamas išimtinai tik su atveju, kai šalys atlieka konsultacijas, a) neriboja užsieniečio teisės judėti ES teritorijoje ir / arba b) neprieštarauja ES Chartijos 7, 8, 45 straipsnių suteikiamoms teisėms?; 2) ar Įstatymo 133 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos ta apimtimi, kiek jose suteikiama teisė neinformuoti užsieniečio apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir / ar judėti Šengeno teritorijoje neprieštarauja ES Chartijos 47 straipsniui?

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.

Kaip matyti iš pareiškėjo suformuluotų klausimų, jie nėra susiję su Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pareiškėjas, pateikdamas teismui prašymą kreiptis prejudicinio sprendimo į ES kompetentingą instituciją, iš esmės ginčija Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimu ir Įstatyme numatyta galimybe nepranešti suinteresuotam užsieniečiui apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos ginčo dalyką ir pagrindą, daro išvadą, jog nėra pagrindo kreiptis prejudicinio sprendimo į ES kompetentingą instituciją, prašant atsakyti į pareiškėjo suformuluotus klausimus, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo G. U. (G. U.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.