- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-20
- Bylos Nr.
- eI-2148-809/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00406-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Ernestas Spruogis, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- G. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Ernesto Spruogio ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. U. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-30 (toliau – ir sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini) pilietis G. U. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) pateikdamas prašymą šeimos susijungimo pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Anot pareiškėjo, atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas vadovaujantis ne institucijos konkrečiai nustatytais faktais turinčiais teisinę reikšmę ir galią, o internetinių portalų skelbiama užsakyta melaginga medžiaga, pažeidžiant pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos principą, o taip pat neatsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje, bei jo faktiniu šeiminiu ryšiu su sūnumi T. U.. Atsakovo motyvai, kuriais yra pagrįstas sprendimas, nustatyti formaliai bei paviršutiniškai vertinant institucijos gautus duomenis, bei visiškai neįsigilinant į faktines aplinkybes, dėl ko yra nepagrįsti bei neteisėti, o taip pat priimti pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.
Atsakovas pasisakydamas dėl pareiškėjo administracinių nusižengimų įvykdytų Lietuvoje 2018 metais nuodugniai neišsiaiškino ir neįvertino ar šie pažeidimai gali būti faktiškai priskirti pareiškėjui. G. U. administracinių nusižengimų laikotarpiu, net nebuvo Lietuvoje, kadangi tuo metu, t.y. nuo (duomenys neskelbtini) metų gyvena (duomenys neskelbtini). Atsakovas neužklausė atsakingų institucijų kam buvo išrašytas administracinio nusižengimo protokolas, ar G. U. protokolas buvo įteiktas, ar G. U. apskritai tuo metu buvo Lietuvoje bei kas faktiškai naudojasi jo automobiliu. Neatlikdama šios elementarios bei būtinos pareigos patikrinti gautą prieštaringą informaciją, institucija padarė klaidingą bei visiškai nepagrįstą išvadą ko pasėkoje buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. G. U. dar 2016 metais, t.y. tuo metu, kai turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, panaudos sutarties pagrindu perdavė savo automobilį Range Rover naudotis sūnui T. U.. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad G. U. minėtu laikotarpiu net nebuvo Lietuvos Respublikoje, o automobiliu naudojosi jo sūnus T. U. arba kiti jo įgalioti asmenys, kurie galimai ir padarė minėtus administracinius nusižengimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su 2018 m. gruodžio 19 d. Policijos departamento išvada Nr. 5-S- 1250 (RN) dėl G. U. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, kurioje nurodyta, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Minėta išvada yra visiškai nepagrįsta jokiais konkrečiais duomenimis, bei G. U. atžvilgiu priimtais nuosprendžiais arba sprendimais, todėl atsakovas neatlikęs jokio savarankiško tyrimo neturėjo pagrindo ja vadovautis. Be to, atsakovo išvada apie G. U. grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui remiantis internetinių portalų (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir kitose svetainėse, skleidžiama melaginga bei nepagrįsta informacija yra visiškai niekinė bei neturinti jokios įrodomosios reikšmės.
Migracijos departamentas turėdamas pareigą bei galimybes užklausti valstybines bei Interpolo organizacijai priklausančias institucijas šia savo teise, o šiuo atveju ir pareiga, priimdamas sprendimą nepasinaudojo, o rėmėsi užsienio valstybės žiniasklaidos melaginga, bei jokiais faktais nepatvirtina informacija, kas yra savarankišku pagrindu pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu. Pažymėtina, kad G. U. nuo 1990 m. aktyviai dalyvavo kovoje dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos vieningumo, taip pat viešajame politiniame gyvenime siekiant (duomenys neskelbtini) demokratinės raidos. Tam tikrą laiko tarpsnį jis užėmė aukštas vadovaujančias pareigas valstybiniame sektoriuje, aktyviai dalyvavo visuomeniniame bei politiniame gyvenime. G. U. yra vienas iš aktyvių 2008 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) karo dalyvių, yra vadovavęs įvairiems kariniams padaliniams, įskaitant rezervistų batalioną „(duomenys neskelbtini)“. Dėl opozicijos rėmimo bei (duomenys neskelbtini) valdžioje esančių prorusiškų politikų pastovaus kritikavimo bei smerkimo, (duomenys neskelbtini) prieš jo šeimą pradėtas politinis persekiojimas, kuris pasireiškė grasinimais pagrobti jo vaikus, bei laivės atėmimu pačiam G. U., ko pasėkoje dar 2012 m. jis su visa šeima išvyko į (duomenys neskelbtini), o 2013 m., turėdamas leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau 2014 m. turėdamas laikiną leidimą gyventi gyveno (duomenys neskelbtini), o nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. Lietuvoje, kol išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Net gyvendamas užsienyje G. U. aktyviai dalyvavo (duomenys neskelbtini) politiniame gyvenime pareikšdamas savo nuomonę bei kritiką prorusiškai valdančiai daugumai, dėl ko G. U. net nebūnant (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) generalinė prokuratūra 2016 m. prieš G. U. pradėjo politiškai motyvuotą baudžiamąjį persekiojimą iškeldama jam sufabrikuotą, bei jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą baudžiamąją bylą. (duomenys neskelbtini) Generalinė prokuratūra kreipėsi į Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos Interpolo skyrių su prašymu išduoti G. U. (duomenys neskelbtini), tačiau Interpolo generalinis sekretoriatas peržiūrėjęs bylos medžiagą atsisakė tenkinti (duomenys neskelbtini) vyriausybės prašymą paskelbti tarp raudonai pažymėtų labiausiai pasaulyje ieškomų asmenų G. U. paiešką, o informaciją apie jį pašalino iš Interpolo. Taigi, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo remtis (duomenys neskelbtini) valdančiosios daugumos sufabrikuota bei juo atžvilgiu pradėta byla, apie kurią buvo paskelbta tai pačiai valdančiai daugumai priklausančioje žiniasklaidoje.
2016 m. lapkričio 2 d. (duomenys neskelbtini) teismas atmetė (duomenys neskelbtini) teisingumo ministro pateiktą ekstradicijos prašymą, kadangi jis neatitiko sąlygų. Atsakovo sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ar įtarimais. Galima grėsmė viešajai tvarkai kaip pagrindas atsisakyti išduoti leidimą turi būti įrodyta, nustatytas jos realumas ir akivaizdumas turi būti remiantis ne internetinių portalų pateikta medžiaga, o valstybinių institucijų pateikta informacija.
Pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nepadarė jokių teisės pažeidimų, gyveno bei palaikė glaudžius santykius su sūnumi, dėl ko yra pagrindas manyti, kad yra vertas pasitikėjimo, bei nesukelia jokios grėsmės viešajai tvarkai ir saugumui.
Net jei (duomenys neskelbtini) valstybėje pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, todėl vien tik įtarimų pateikimas negali būti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas, nes jam galioja nekaltumo prezumpcija.
Atsakovas neįsigilino ir nepasidomėjo, koks yra T. U. bei G. U. emocinis - šeiminis ryšis. Atsakovas sprendimą priėmė formaliai, net neapklausęs T. U. apie jo santykius su tėvu. Pareiškėjas nurodo, kad jo ryšys su sūnumi yra ypač glaudus bei artimas, paremtas (duomenys neskelbtini) tradicijomis bei pagarba savo šeimai. Tėvo bei sūnaus artimą emocinį ryšį įrodo tai, kad (duomenys neskelbtini) metais T. U. pakeitė savo pavardę iš V. į U., o taip pat priėmė stačiatikių tikėjimą, bei buvo pakrikštytas pagal visas (duomenys neskelbtini) stačiatikių tradicijas. T. U. kartu su tėvu yra aplankęs daugelį Europos valstybių, 2016 m. tėvas organizavo bei apmokėjo jo gydymą Austrijoje. Nepaisant to, kad T. U. yra (duomenys neskelbtini) ,G. U. pagal (duomenys neskelbtini) tradicijas palaiko su sūnumi ypač glaudžius santykius bei skiria jam materialinę paramą. Nepaisant to, kad G. U. turi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), kur jam be jokių kliūčių buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, jis nori gyventi vienoje šalyje bei vietoje su savo sūnumi.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į skundą, su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
2018 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) (toliau - Ambasada) ir pateikė prašymą šeimos susijungimo pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą (Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, jo sūnaus T. U., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimą ir kitus dokumentus.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir įvertinęs visus surinktus duomenis priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimu, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę bei ketinimu slėptis kitose valstybėse, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o taip pat sistemingu administracinių nusižengimų, susijusių su viešąja tvarka, darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, todėl, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje.
2018 m. rugsėjo 26 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-38225 Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo. 2018 m. spalio 5 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250 dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei grėsmės vertinimo, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas 2018 m. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 418 straipsnio „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį ir įtariamas padaręs keturis administracinius nusižengimus pagal ANK 416 straipsnį „Nustatyto greičio viršijimas“. Policijos departamentas prašo įspėti minėtą užsienietį, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. 2018 m. gruodžio 21 d. atsakovas papildomai gavo 2018m. gruodžio 19 d. Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250 (RN) dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, kurioje nurodyta, kad minėtas užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento 2018 m. gruodžio 19 d. išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamentas ėmėsi priemonių, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu, ir kreipėsi informacijos dėl pareiškėjo į Policijos departamentą. Atsakovas neturi pareigos tikrinti Policijos departamento pateiktos oficialios informacijos, o be to, Migracijos departamentas neturi priežasčių abejoti Policijos departamento teikiama informacija. Pažymi, jog 2018 m. spalio 5 d. Policijos departamento išvadoje nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, tai buvo nurodyta papildomai pateiktoje 2018 m. gruodžio19 d. Policijos departamento išvadoje Nr. 5-S-1250 (RN), o 2018 m. spalio 5 d. Policijos departamento išvadoje nurodyta informacija buvo įvertinta duomenų visumoje. 2018 m. gruodžio 19 d. Policijos departamento išvada yra riboto naudojimo, todėl jos turinys ginčijame sprendime negalėjo būti atskleistas, kadangi galimybes sprendime įvardinti konkrečias aplinkybes, taip pat aprašyti atliktą šių aplinkybių vertinimą riboja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas.
Šalies argumentai
Nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško tyrimo pareiškėjo atžvilgiu, kadangi pats pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir viešoje erdvėje paskelbta informacija apie pareiškėją. Pažymėtina, kad atlikus duomenų apie pareiškėją viešojoje erdvėje paiešką, interneto svetainėse: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kitose buvo rasta informacija, kad (duomenys neskelbtini) prokuratūra yra pareiškusi pareiškėjui kaltinimus dėl (duomenys neskelbtini) verslininko B. K., pareiškėjo verslo partnerio, kankinimo ir turto prievartavimo. (duomenys neskelbtini) metais B. K. buvo nužudytas. Įtariama, kad nusikaltimus vykdė pareiškėjas, eidamas (duomenys neskelbtini) kultūros viceministro pareigas (duomenys neskelbtini) vyriausybėje. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresia laisvės atėmimas iki 15 metų. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, tikėtina, kad pareiškėjui, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės (duomenys neskelbtini), buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini) Respublikoje, tačiau, kadangi gavo neigiamą atsakymą dėl prieglobsčio suteikimo, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas skunde nurodo, kad internetiniuose portaluose yra skleidžiama melaginga ir nepagrįsta informacija, tačiau jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo surinktą informaciją, nepateikė, o be to, minėta informacija buvo įvertinta turimų duomenų visumoje, t. y. atsižvelgiant į Policijos departamento pateiktas išvadas. Tiek Policijos departamento, tiek atsakovo ginčijamame sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad sprendimas priimtas neatsižvelgus į aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gyvenimu Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Taip pat pareiškėjas teigia, kad minėtu laikotarpiu jis nepadarė jokių teisės pažeidimų ir palaikė glaudžius ryšius su sūnumi. Tačiau laikotarpiu nuo 2015-07-01 iki 2015-12-27 pareiškėjas buvo 6 kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus, t. y. pareiškėjas 6 kartus viršijo leistiną greitį. Minėti duomenys, charakterizuojantys pareiškėjo asmenybę neigiamai, taip pat buvo įvertinti turimų duomenų visumoje. Be to, administracinių pažeidimų išrašai parodo, kad pareiškėjas ir toliau sistemingai atlieka tuos pačius administracinius nusižengimus, kadangi 2019 metais jau du kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra diskriminacinis, kadangi jam jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamento vertinimu ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentui, įvertinus pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, kad jis neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pažymėtina, kad jo sūnus T. U. - (duomenys neskelbtini) asmuo. Migracijos departamento duomenimis, G. U. su sūnaus motina (duomenys neskelbtini) Respublikos piliete Z. G. (ankstesnė pavardė – V.) niekada nebuvo susituokęs. Pažymėtina, kad G. U. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad jis nuo (duomenys neskelbtini) m. yra susituokęs su (duomenys neskelbtini) piliete M. M. ir turi dar keturis vaikus, gimusius (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m., kurių gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. U. nuo 1992 m. negyveno Lietuvoje, išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai turėjo leidimą laikinai gyventi, ir neturėjo glaudžių ryšių su sūnumi T. U.. Atsižvelgiant į tai, bei į tai, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 25 d. nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės mėn. iki dabar (2018 m. spalio 25 d.) gyvena (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau negu 2 metus, todėl jo šeimyniniai ryšiai nelaikytini ilgalaikiais. Be to, ginčijamas sprendimas netrukdo pareiškėjui ir toliau materialiai remti savo pilnametį sūnų.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-27 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui G. U.“ (I t. el. b.l. 66-70), teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas G. U. Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą šeimos susijungimo pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2018 m. rugsėjo 26 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-38225 Policijos departamentui dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo. 2018 m. spalio 5 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250 dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei grėsmės vertinimo, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas 2018 m. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - LR ANK) 418 straipsnio „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį ir įtariamas padaręs keturis administracinius nusižengimus pagal LR ANK 416 straipsnį „Nustatyto greičio viršijimas“. Policijos departamentas prašo įspėti minėtą užsienietį, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. 2018 m. gruodžio 21 d. Migracijos departamentas papildomai gavo 2018 m. gruodžio 19 d. Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-1250 (RN) dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, kurioje nurodyta, kad minėtas užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo 12.1 punkte nustatyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 13.4 punkte įtvirtinta, jog užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei jis sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Kaip minėta iš bylos medžiagos nustatyta, kad Policijos departamentas yra pateikęs 2018 m. gruodžio 19 d. (riboto naudojimo) išvadas, kad pareiškėjas kelią grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.
Pareiškėjas nurodo, jog 2018 metais jokių administracinių nusižengimų nepadarė, be to, kai buvo padaryti pareiškėjui priskiriami administraciniai nusižengimai pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau –ANK) 416 straipsnį reglamentuojantį nustatyto greičio viršijimą, jo iš viso nebuvo Lietuvoje, todėl, anot pareiškėjo, Migracijos departamentas, turintis teisę gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos institucijų ir įstaigų, nesiėmė priemonių ir neužklausė institucijų, kam buvo išrašytas administracinio nusižengimo protokolas ir ar jis buvo įteiktas pareiškėjui. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog sprendimas priimtas neatsižvelgus į aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gyvenimu Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kai jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog vien tik laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo šešis kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus, t. y. pareiškėjas šešis kartus viršijo leistiną greitį, 2019 m. jau du kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leistino greičio viršijimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu pareiškėją (kuriam atstovavo atstovas advokatas) pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 6 dalyje ir jam paskyrė piniginę baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu. Pareiškėjo teigimu, 2016 m. balandžio 20 d. Automobilio panaudos sutartis įrodo, jog jis transporto priemonę Range Rover Land Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos pagrindais perdavė naudotis savo sūnui T. U., kas nepaneigia, jog administracinius nusižengimus padarė ne jis. Pažymėtina, jog duomenų, jog minėta Panaudos sutartis būtų užregistruota viešame registre nėra. Policijos departamento pateikti duomenys patvirtina, jog būtent pažeidėjas yra įtariamas padaręs aukščiau minėtus administracinius nusižengimus. Be to, ir šio skundo nagrinėjimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas būtų ketinęs (ketina) inicijuoti proceso atnaujinimus siekiant nustatyti, kaip jis teigia, tikrąjį pažeidėją. Taigi, pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu administracinių teisės pažeidimų, tame tarpe ir šiurkščių pažeidimų (itin didelis greičio viršijimas) darymas, kurie yra vieni iš pavojingiausių pažeidimų, keliančių pavojų ne tik saugiam eismui, bet ir žmonių sveikatai bei gyvybei ir turtui. Šie pareiškėjo veiksmai rodo sistemingą polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų.
Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad retrospektyviai žvelgiant į pareiškėjo veiksmus, yra tikimybė, kad jis ir ateityje gali daryti nusižengimus ar teisės pažeidimus, taigi nėra pagrindo paneigti, kad egzistuoja abstrakti grėsmės viešajai tvarkai galimybė.
Teismas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje B. prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. M. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008).
Pareiškėjas ypač akcentuoja savo artimus ryšius su sūnumi T. U., kadangi jis yra jo vyriausias sūnus, kas ypač svarbu laikantis (duomenys neskelbtini) tradicijų. Teismo posėdžio metu pareiškėjo sūnus liudininkas T. U. parodė, jog prieš kokius penkis metus jis pats iniciavo tėvo paiešką, suradus tėvą jis pakeitė savo pavardę bei tikėjimą, jį tėvas remia materialiai (nupirko butą, apmokėjo gydymą Austrijoje, panaudos pagrindu davė automobilį ir kt.) ir juos sieja itin glaudus ryšys; anksčiau tėvas apie jo buvimą nieko nežinojo.
Minėta, jog Įstatymas numato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi įstatymas reglamentuoja, jog leidimas laikinai gyventi gali būti šeimos susijungimo atveju galimas tuomet, kai užsieniečio vaikas yra pilnametis. Tuo tarpu pareiškėjo sūnui T. U. yra (duomenys neskelbtini) metų (gim. (duomenys neskelbtini) m.), santykiai su tėvu atsirado pareiškėjo sūnui būnant (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas pastaruosius metus, t.y. nuo 2016 m. gyvena (duomenys neskelbtini). Teismas pripažįsta, jog pareiškėjas materialiai rėmė savo sūnų, tačiau pareiškėjo sūnus yra tokio amžiaus, kai jis gali pasirūpinti savimi pats, be to, ginčo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ir ateityje rūpintis pilnamečiu sūnumi.
Faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pareiškėjo nurodytas argumentas, kad anksčiau jis atitiko Įstatymo reikalavimus ir jam buvo išduotas (terminuotas) leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi teisinės reikšmės, kadangi naujo prašymo padavimo metu atsakovas iš naujo turi vertinti duomenis apie pareiškėją, t. y. ankstesnis atsakovo sprendimas neturi prejudicinės galios priimant naują sprendimą.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4636-520/2018).
Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. priimta nutartis, administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014), tai pat, kad vien formalus Įstatymo 45 str. numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3329- 662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 ir kitos).
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai
Pareiškėjas skunde taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, jog teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą, ir kt.
Taigi, teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-27 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui G. U.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestas, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo , 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.