Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3498-781/2016 pagal ieškovų D. K. ir L. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir draudimo išmokos išmokėjimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai D. K. ir L. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2–5), kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo D. K. ir atsakovės BAB banko Snoras 2011-01-28 sudarytą su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1 500,81 Eur (5 182 Lt) vertės indėlio sertifikato įsigijimo; taikyti tarp šalių restituciją ir pripažinti ieškovo sumokėtą 1 500,81 Eur (5182 Lt) sumą ieškovo lėšomis jo mokėjimo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje BAB banke Snoras; pripažinti ieškovui D. K. teisę gauti 1 500,81 Eur (5 182 Lt) indėlio draudimo išmoką iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, t. y. šią sumą pripažinti indėlių draudimo objektu; įpareigoti trečiąjį asmenį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovui D. K. 1 500,81 Eur (5 182 Lt) draudimo išmoką; 2) pripažinti negaliojančia ieškovo L. P. ir atsakovės BAB banko Snoras 2011-01-10 sudarytą su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1 158,48 Eur (4 000 Lt) vertės indėlio sertifikato įsigijimo; taikyti tarp šalių restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtą 1 158,48 Eur (4 000 Lt) sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) BAB banke Snoras; pripažinti ieškovui L. P. teisę gauti 1 158,48 Eur (4 000 Lt) indėlio draudimo išmoką iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, t. y. šią sumą pripažinti indėlių draudimo objektu; įpareigoti trečiąjį asmenį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovui L. P. 1 158,48 Eur (4 000 Lt) draudimo išmoką; 3) priteisti iš atsakovės BAB banko Snoras administravimui skirtų lėšų ieškovams 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas už kiekvieno ieškovo pateiktų reikalavimų sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovės BAB banko Snoras administravimui skirtų lėšų visas ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas D. K. 2016-07-26 pranešimu dėl ieškinio dalies reikalavimų atsisakymo, o ieškovas L. P. 2017-07-27 teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimų dalies atsisakė ir prašė patenkinti ieškinio dalį dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo iš apeliantės, šias palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki 2015-12-15. Prašyme ieškovai nurodė, kad ieškinys teismui buvo pateiktas 2014-01-23. Ieškovai atsiimti draudimo išmokas galėjo nuo 2015-12-15, ką patvirtina byloje esanti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pažyma apie draudimo išmokas už BAB banko Snoras indėlių sertifikatus Nr. 05-947. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme. Procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. visiško atsiskaitymo su ieškovais.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016-08-03 sprendimu ( t. 1, b. l. 222–226) priėmė ieškovų atsisakymą nuo ieškinio dalies; nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovų D. K. ir L. P. 2011-01-28 ir 2011-01-10 indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir draudimo išmokos išmokėjimo; ieškovų D. K. ir L. P. ieškinį atsakovei BAB bankui Snoras dėl procesinių palūkanų priteisimo patenkino; priteisė ieškovui D. K. 141,86 Eur, ieškovui L. P. 109,50 Eur procesinių palūkanų iš atsakovės BAB banko Snoras administravimui skirtų lėšų. Teismas nustatė, kad ieškovai D. K. ir L. P. su BAB banku Snoras 2011-01-28 ir 2011-01-10 sudarė su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, pagal kurias ieškovai įsigijo atitinkamai 1 500,81 Eur (5 182 Lt) ir 1 158,48 Eur (4 000 Lt) vertės indėlio sertifikatus. Ieškovams negavus draudimo išmokų už jų įsigytus nurodytus indėlio sertifikatus, ieškovai 2014-01-23 kreipėsi į teismą dėl nurodytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovė perdavė trečiajam asmeniui duomenis apie ieškovus, kaip indėlių sertifikatų turėtojus, ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas nuo 2015-11-24 iki 2015-11-27, t. y. tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 išaiškinimo, pateikto civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Trečiasis asmuo 2015-12-14 pervedė į AB SEB banką atitinkamai 1 561,87 Eur ir 1 207,83 Eur draudimo išmokas už ieškovų indėlio sertifikatus, kurias ieškovai turėjo galimybę atsiimti nuo 2015-12-15. Teismo vertinimu, ieškovų ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluoti atsižvelgiant būtent į atsakovės poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), kurią nulėmė netinkamas teisinio reglamentavimo nuostatų aiškinimas ir trečiajam asmeniui duomenų, reikalingų indėlių draudimo išmokai ieškovams apskaičiuoti ir išmokėti, neperdavimas (IĮIDĮ 6 str. 7 d.). Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovų prašomos priteisti procesinės palūkanos šioje byloje susidarė būtent dėl atsakovės veiksmų.Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo galimybę atsiimti jiems priklausančias draudimo išmokas tik nuo 2015-12-15, todėl atsakovė nuo 2014-01-24 (ieškinio priėmimo ir, atitinkamai, civilinės bylos iškėlimo dienos, o ne nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, kaip nurodė ieškovai) iki 2015-12-15 (draudimo išmokų išmokėjimo), t. y. 690 dienų, naudojosi ieškovų pinigais, todėl už šį laikotarpį privalo mokėti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovui D. K. iš atsakovės BAB banko Snoras administravimui skirtų lėšų priteisė 141,86 Eur (1 500,81 Eur x 5 proc. / 100 proc. / 365 d. x 690 d.), o ieškovui L. P. – 109,50 Eur (1 158,48 Eur x 5 proc. / 100 proc. / 365 d. x 690 d.) procesines palūkanas. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovų ieškinys yra neturtinis, todėl jie neturi teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo, pažymėjęs, kad ieškovai ieškiniu prašė ne tik pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją, taip pat jie prašė pripažinti teisę gauti nurodytas indėlio draudimo išmokas ir įpareigoti trečiąjį asmenį šias išmokas (bendrai 2 659,29 Eur sumai) išmokėti. Teisinio pagrindo mažinti nurodytas procesines palūkanas, kurios laikomos minimaliais ieškovų nuostoliais, teismas nenustatė ir tokio atsakovės prašymo netenkino.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė BAB bankas Snoras apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 1–5) prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-08-03 sprendimo dalį, kuria ieškovams priteistos procesinės palūkanos iš atsakovės administravimui skirtų lėšų, panaikinti ir šį klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas neturėjo pagrindo priteisti procesinių palūkanų iš atsakovės. Pagrindinis reikalavimas atsakovei nėra turtinis. Procesinės palūkanos gali būti priteisiamos tik už priteistą sumą arba piniginę prievolę. Ieškovų finansiniai reikalavimai atsakovei išspręsti bankroto byloje ir negalėjo būti revizuojami šioje byloje. Šiuo aspektu sprendimas prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 85 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų nuostatoms, kurios nustato aiškų draudimą išieškoti skolas, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės administratorius po bankroto bylos iškėlimo būtų toliau vykdęs sertifikato sutartis.Atsakovės pareiga dėl duomenų perdavimo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nelaikytina pinigine prievole, nes ji neturi piniginės išraiškos (CK 6.3 str. 3 d.). Pati atsakovė pareigos mokėti ieškovams draudimo išmokas neturėjo. Lietuvos bankui 2011-11-24 pritaikius poveikio priemonę (licencijos atšaukimas) ir pripažinus, kad bankas negali atsiskaityti su kreditoriais (pripažinimas nemokiu), VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsirado pareiga mokėti draudimo išmokas ieškovams. Apie tokią būtent draudimo įmonės pareigą, net bankui ir nepateikus duomenų apie indėlininką, pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701/2016), tačiau ieškovai reikalavimo trečiajam asmeniui nereiškė. Ieškovai D. K. ir L. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 13–15) prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:Priešingai nei nurodė atsakovė, ieškovų pagrindinis siekis buvo atgauti pinigines sumas, kurias jie sumokėjo bankui pagal indėlio sertifikato sutartį. Teisinis pagrindas nėra būtinas ieškinio rekvizitas, ieškovams užtenka nurodyti ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą, o teisinį pagrindą, t. y. teisės normas, kurios taikomos šalių ginčui išspręsti, teismas nustato ex officio (savo iniciatyva).Ieškinio pareiškimą lėmė būtent atsakovės, o konkrečiai, atsakovės bankroto administratoriaus veiksmai, kuomet jis, netinkamai aiškindamas įstatymą, nepateikė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie ieškovų draudžiamąsias lėšas. Pareigą vertinti ieškovų sumokėtas lėšas kaip draudžiamąsias nustato IĮIDĮ. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik aiškina įstatymo normas, tačiau nekuria naujų teisės normų. Atsakovė, kuri turėjo visas galimybes laiku ir tinkamai taikyti įstatymą, jį taikė netinkamai, būtent iš čia ir atsirado atsakovės pareiga mokėti procesines palūkanas. Vien tai, kad įstatymo normą atsakovė sau aiškino priešingai, nei ją oficialiai išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nepanaikina atsakovės pareigos, kilusios tiesiogiai iš įstatymo. Būtent bankroto administratorius priėmė sprendimą, ar tenkinti ieškinio reikalavimus, ar bylinėtis ir rizikuoti patirti papildomas procesines pasekmes dėl ilgo bylinėjimosi, t. y. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 7–10) prašo atsakovės AB banko Snoras apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-08-03 sprendimą toje dalyje, kurioje iš atsakovės ieškovams priteistos procesinės palūkanos, o ieškovų prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Byloje nelikus ginčo dėl pagrindinio reikalavimo, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl išvestinio ieškovų reikalavimo – procesinių palūkanų priteisimo.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Tokių sąlygų nėra.Vadovaujantis IĮIDĮ bei draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Toks draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas, nes VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių, o šiais duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias indėlio draudimo išmokas (tame tarpe ir apie ieškovus) bei jiems priklausančias draudimo išmokas, 2015-12-14 pateikė mokėjimų agentui AB SEB bankui, kuris išmoka indėlininkams indėlių draudimo išmokas. Nuo duomenų perdavimo mokėjimo agentui AB SEB bankui dienos ieškovai galėjo atsiimti jiems priskaičiuotą indėlio draudimo išmoką už turėtus indėlio sertifikatus. Skaičiuojant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 išaiškinimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 iki 2015-12-15, kada ieškovai galėjo SEB banke atsiimti indėlių draudimo išmoką už indėlio sertifikatą, susidaro 20 darbo dienų terminas, t. y. IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos draudimo išmokų mokėjimo terminas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus apeliantės argumentus, kad dėl dabartinės apeliantės, bankrutavusios bendrovės, teisinės padėties bei išieškojimų iš bankrutuojančio subjekto ypatumų, dėl ieškinio reikalavimų neturtinio pobūdžio ir piniginio reikalavimo apeliantei nepareiškimo šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos priteisė procesines palūkanas, pripažįsta, kad bylą nagrinėjęs teismas šį klausimą išsprendė neteisingai. Todėl skundžiama teismo sprendimo dalis panaikintina ir šioje ginčo dalyje priimtinas naujas sprendimas (CPK 329 str. 1 d.).

Dėl palūkanų priteisimo faktinių ir teisinių prielaidų

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka būtent kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme neįtvirtintas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Teismų praktikos įtrauktas ir vartojamas „procesinių palūkanų“ terminas nereiškia naujos CK nenustatytos palūkanų rūšies. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip jis pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti nustatytos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2016-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016).

Dėl reiškiamo reikalavimo pobūdžio ir apeliantės prievolės kvalifikavimo

Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis piniginės prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės pareiga perduoti atitinkamus duomenis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra jos piniginė prievolė, kadangi ji neturi piniginės išraiškos. Apeliantei nebuvo pareikšti jokie piniginio pobūdžio reikalavimai, todėl ieškovams iš apeliantės negalėjo būti priteisiamos ir procesinės palūkanos. Tokiems apeliacinio skundo argumentams iš esmės pritartina. Viena vertus, kasacinės instancijos teismas savo praktikoje dėl turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimų yra nurodęs, kad jeigu ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą, kurio patenkinimo atveju jam tiesiogiai priteisiamas turtas (lėšos, akcijos, daiktas, kt.), toks ieškinys kvalifikuotinas kaip turtinis. Jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai reiškiamas reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo, o sandorio negaliojimas dažniausiai lemia ir restitucijos, turinčios materialią išraišką, taikymą (grąžinamas turtas, piniginės lėšos, išnyksta piniginė prievolė ir pan.), tai toks ginčas taip pat laikomas turtiniu ginču. Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taikant restituciją turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nors tai ir negali paneigti reikalavimo dėl restitucijos turtinio pobūdžio.Kita vertus, ieškinio reikalavimo turtinis pobūdis pats savaime nėra pakankamas prievolės, kurią skolininkas turi įvykdyti, kvalifikavimui būtent pinigine prievole.Pagal CK 6.3 straipsnio 1 dalį prievolės dalyku gali būti bet kokie įstatymo nedraudžiami veiksmai, o pagal šios teisės normos 3 dalį prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus.Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu (t. 1, b. l. 1–5) prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis ieškovų D. K., L. P. ir apeliantės BUAB banko Snoras 2011-01-28 su infliacija susietas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei taikyti tarp šalių restituciją, pripažįstant ieškovų sumokėtas pinigines sumas ieškovams priklausančiomis piniginėmis lėšomis; 2) pripažinti ieškovui D. K. teisę gauti 1 500,81 Eur (5 182 Lt), o ieškovui L. P. 1 158,48 Eur (4 000 Lt) indėlio draudimo išmoką iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, t. y. šias sumas pripažinti indėlių draudimo objektu; 3) įpareigoti trečiąjį asmenį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovui D. K. 1 500,81 Eur (5 182 Lt), o ieškovui L. P. 1 158,48 Eur (4 000 Lt) draudimo išmokas. Kaip matyti iš pareikšto ieškinio turinio, ieškovai teisme inicijavo ginčą dėl jų sumokėtų už indėlių sertifikatus lėšų nuosavybės teises jiems pripažinimo, t. y. ar šios lėšos teisėtai priklauso bankui, ar bankas jas įgijo pagal neteistai sudarytą indėlių sertifikatų sandorį ir dėl šios priežasties ginčo sumos per restitucijos institutą turėtų būti ieškovams grąžintos į jų asmenines sąskaitas, o vėliau ir kompensuojamos specialia, ĮBĮ ir IĮIDĮ nustatyta tvarka. Vadinasi, apeliantės atžvilgiu inicijuoto ginčo esmė – kam priklauso šios lėšos, ieškovams ar apeliantei. Piniginės prievolės vykdymo reikalavimas, susijęs su įpareigojimu sumokėti konkretaus dydžio draudimo išmokas, tiesiogiai buvo nukreiptas ne apeliantei, o reiškiamas trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Toks pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas kvalifikuotinas kaip ieškinys dėl pripažinimo (CK 1.138 str. 1 p.), o ne reikalavimas dėl priteisimo ar išieškojimo (CK1.138 str. 4 p., 6 p.), ir yra nepiniginis, nors jo objektas yra pinigai. Piniginės prievolės vykdymo reikalavimas, nuo kurio galėtų būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos, apeliantei nepareikštas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad net apeliantei pareikšto reikalavimo patenkinimo atveju restitucijos taikymas būtų itin specifinis, nes lėšos liktų bankrutavusio banko sąskaitoje, jos nebūtų grąžinamos ieškovams, taigi jokia piniginė prievolė, kurios vykdymas įstatymo leidėjo valia yra skatinamas procesinių palūkanų skaičiavimu, jai objektyviai negalėjo atsirasti. Taigi nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nustatytos šios nutarties 14 punkte aptartos CK 6.210 straipsnio taikymo sąlygos – nėra neįvykdytos apeliantės piniginės prievolės ir praleisto jos įvykdymo termino.Teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad nelikus pagrindinio ieškinio reikalavimo negalėtų būti tenkinami ir išvestinio pobūdžio ieškinio reikalavimai, kurių patenkinimas susijęs su pagrindinių ieškinio reikalavimų patenkinimu. Nėra ginčo, kad tik nustačius teisinį pagrindą pagrindinio reikalavimo patenkinimui, nuo kurio prašoma skaičiuoti procesines palūkanas, atsiranda prielaidos išvestiniam reikalavimui patenkinti. Tačiau kai pagrindinė prievolė yra įvykdoma iki teismo galutinio sprendimo dėl pagrindinio reikalavimo (ar reikalavimų) priėmimo, teisė į procesines palūkanas, kompensuojančias minimalius kreditoriaus nuostolius už bylinėjimosi laikotarpį, pati savaime neprarandama net ir atsisakymo nuo pagrindinio reikalavimo atveju. Šioje byloje yra susiklosčiusi panaši procesinė teisinė situacija, kuomet ieškovai kitų savo reikalavimų, išskyrus reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, atsisakė, pasiekę jų pageidautą rezultatą ir gavę draudimo išmokas.

Dėl apeliantės pareigos mokėti palūkanas, kai jai iškelta bankroto byla

Apeliantė savo apeliaciniame skunde akcentuoja ir tokias aplinkybes, kad bankui bankrutavus, banko veikla bei visi išieškojimai iš banko buvo sustabdyti, o kreditorių, įskaitytinai ir ieškovų, finansiniai reikalavimai buvo išspręsti bankroto byloje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas palūkanų priteisimo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir /ar BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo kontekste nevertino ir neanalizavo. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir skaičiavimai, kad procesinės palūkanos šiuo konkrečiu atveju turi būti priteisiamos iš apeliantės dėl to, kad bankas iki draudimo išmokos išmokėjimo naudojosi ieškovams priklausančiomis piniginėmis lėšomis ir gavo naudos, stokoja pagrįstumo.Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad BUAB bankui Snoras 2011-12-07 civilinėje byloje Nr. B2-7791-611/2011 iškelta bankroto byla (naujas civilinės bylos Nr. B2-3103-614/2017). Vadinasi, bet kokia banko ūkinė komercinė veikla, taigi ir naudojimasis piniginėmis indėlininkų ar asmeninėmis lėšomis, objektyviai tapo negalimi, apeliantė negalėjo laisvai disponuoti ginčo objektu tapusiomis lėšomis. BUAB banko Snoras bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2012-03-22 nutartimi yra patvirtinti ieškovų D. K. ir L. P. finansiniai reikalavimai (CPK 179 str. 3 d.). Kaip nurodyta, trečioji sąlyga procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti – įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos nemokamos. BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos reglamentuoja, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų - mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Atsižvelgiant į tokio pobūdžio teisinį reglamentavimą, į absoliutų draudimą bankrutuojančiam subjektui vykdyti bet kokias finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų ir netesybų už neįvykdytas prievoles mokėjimą, ieškovų reikalavimas priteisti iš apeliantės palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos (2014-01-23) iki ieškovai įgijo teisę AB SEB banke atsiimti indėlių draudimo išmoką už indėlio sertifikatą (2015-12-15), atsižvelgiant ir į pirmiau nurodytą faktą, kad apeliantei BUAB bankui Snoras bankroto byla iškelta dar 2011-12-07, prieštarauja BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatoms ir todėl dar ir dėl šios priežasties negalėjo būti tenkinamas. Trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodyti atsiliepime į apeliacinį skundą argumentai, kad trečiasis asmuo 2015-12-14 pateikė duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias indėlio draudimo išmokas (tame tarpe ir apie ieškovus) bei jiems priklausančias draudimo išmokas AB SEB bankui, o skaičiuojant nuo 2015-11-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 iki 2015-12-15, kada ieškovai galėjo SEB banke atsiimti indėlių draudimo išmoką už indėlio sertifikatą, susidaro 20 darbo dienų terminas, t. y. IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimo išmokų mokėjimo terminas nepraleistas, nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, nes jais siekiama išplėsti apeliacinio nagrinėjimo ribas. Trečiasis asmuo sprendimo ar jo motyvų apeliaciniu skundu neskundė. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai suponuoja priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškovų reikalavimo priteisti jiems procesines palūkanas pagrįstumo. Kadangi šalys nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tokių išlaidų paskirstymo šalims klausimas nekyla (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras priteista D. K. 141,86 Eur , o L. P. 109,50 Eur procesinių palūkanų iš banko administravimui skirtų lėšų, panaikinti ir ieškinį dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.