Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ patikslintą ieškinį atsakovei G. J. ir trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Be kredito“ dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“ nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl sutarties teisinio įvertinimo ir teisės normų taikymo

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta pradinė kreditorė nuomotoja uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“ (toliau – Pradinė kreditorė) ir atsakovė (nuomininkė) G. J. 2020 m. sausio 23 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-020717 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – skalbimo mašina (duomenys neskelbtini) (toliau Daiktas) 24 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 24,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.

Ieškovė nurodo, jog kad Pradinė kreditorė teikia nuomos paslaugas, o ne vartojimo kredito, atsižvelgiant į tai, jai nėra taikomi Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) ir vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų reikalavimai. Taip pat ieškovė pažymi, kad VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, be to Pradinė kreditorė su atsakove Sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, įsigyti daiktą. Kadangi Sutartyje nėra nuostatos, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti daiktą, todėl nėra ir neturi būti taikomas VKĮ.

Byloje nustatyta, jog tarp Pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartimi šalys susitarė, kad nuomotoja „Be kredito“, UAB perduoda nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis už Sutartyje numatytą nuomos mokestį nuomotojai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojai nuomos mokestį. Sutartyje šalys bendrųjų sąlygų dalyje „SUTARTIES OBJEKTAS“ taip pat numatė, kad nuomininkui (atsakovui) tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma).

CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties samprata, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

Ieškovė laikosi pozicijos, kad VKĮ nuostatos ginčo sutarčiai negali būti taikomos, kadangi tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis.

VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.

Tarp Pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos Sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šios Sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (daiktui) įsigyti. Tai patvirtina Sutarties sąlyga, numatanti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną yra 369,00 Eur, išdėstomi 24 mėnesiams terminui, mokant kas mėnesį po 24,99 Eur. Taigi, pagal tokią Sutartį, mokant dalimis už daiktą, per 24 mėnesius jo vertė išauga nuo 369,00 Eur iki 599,76 Eur (24,99 Eur × 24 mėn.). Minėta, kad Sutartis numato, jog, tinkamai įvykdžius Sutartį, atsakovė įgyja teisę už 1 Eur įsigyti sutarties objektą – šiuo atveju telefoną. Taigi, šiuo atveju tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti Sutarties objekto. Tačiau tokia Sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už 1 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, 1,62 karto viršijančias įsigyjamo daikto vertę, vertintina, kaip formali ir Sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

Aptartas Sutarties dalyje „Turto grąžinimas“, kuriose numatyta, kad, pasibaigus Sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto, šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka ar nutraukus šią Sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po Sutarties pasibaigimo ar nutraukimo Sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje; <...> nuomininkas nuomotojui savo sąskaita grąžina turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per turto perdavimą nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu. Teismo vertinimu, tokios apsunkintos Sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, taip pat vertintinos, kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą. Tai, kad Sutarties dalis „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, numato, kad ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal Sutartį, Sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Taigi, šioje Sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su 1 Eur įmokos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys).

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė perduoto jai nuomojamo daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai nuomos, o ne įsigijimo tikslu, perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra. Toks ieškovės elgesys po Sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovui finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartimi Pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, tai yra įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl nuomos įmokų

Pradinei kreditorei iš atsakovės nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas Daikto nuomos paslaugas, nei pačio nuomojamo Daikto. 2021 m. spalio 4 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-10/01, kuria Pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į Pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal Sutartį. Ieškovė 2022 m. lapkričio 16 d. atsakovui Sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą, informuojantį, kad pasikeitė Pradinė kreditorė ir atsakovė privalo įvykdyti prievolę ieškovei, kartu su Reikalavimo perleidimo sutarties kopija.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.205 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). CK 6.101 straipsnio 1 dalis kreditoriui suteikia teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu, tačiau reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Atsižvelgiant į šias materialinės teisės normas, šalių sutartimi sutartas sąlygas, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškovės reikalavimas dėl nesumokėtų nuomos įmokų pripažįstamas pagrįstas, todėl tenkinamas, iš atsakovės priteisiama 477,43 Eur nesumokėtų nuomos įmokų.

Dėl delspinigių

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad išperkamosios nuomos teisiniams santykiams Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas nėra taikomas, o 0,5 proc. dydžio delspinigiai per dieną, paskaičiuoti už 180 dienų pagal Sutarties bendrosiose sąlygose įtvirtintą delspinigių dydį. Tačiau ieškovė mano, kad 0,5 procentų delspinigių dydis yra per didelis, todėl atsižvelgiant į tai prašo priteisti 0,25 procentų dydžio delspinigius, kurie sudaro 214,84 Eur, apskaičiuotus už 180 dienų laikotarpį.

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio (pagal pareigas) šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį.

Šiuo atveju tarp šalių atsiradusiems vartojimo kredito teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,25 proc. delspinigių normą, t. y. penkis kartus didesnius nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jų galimas dydis (0,05 proc.). Sutartyje numatytas 0,5 proc. delspinigių dydis, kuris yra dešimt kartų didesnis nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jų galimas dydis. Toks delspinigių dydis, teismo vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 straipsniui, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojos (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

Nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotoja dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

Nagrinėjamu atveju sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių Sutartyje nustatyta du kartus – bendrojoje ir Specialiųjų sąlygų dalyse. Tačiau aplinkybė, kad ši sąlyga įtirtinta ir Sutarties Specialiųjų sąlygų dalyje, savaime nereiškia, jog ji buvo individualiai aptarta. Vertinant šios sąlygos turinį ir išdėstymą Sutartyje matyti, kad ji suformuluota neindividualizuotai nei turinio, nei formos (pvz., naudojamo šrifto) prasme, išdėstyta niekuo neišsiskiriančioje vietoje. Be to, analogiškos sąlygos buvimas ir bendrųjų sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, tik dar kartą pakartota Specialiųjų sąlygų dalyje. Taigi, nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Sutartis yra parengta Pradinės kreditorės, ji yra standartinės formos, iš kurios matyti, kad visi punktai, kurie šalių derinami individualiai, išdėstyti paryškintu šriftu (to nėra sąlygos dėl delspinigių atveju).

Byloje nėra jokių duomenų (ieškovė jų neteikė, įrodinėjimo pareiga tenka būtent jai), kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Teismas sprendžia, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikoma sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė.

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį. Vienas tokių įstatymų yra VKĮ, kurio, kaip minėta anksčiau, 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi.

Teismas taip pat atsižvelgia į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 procentai per metus. Palyginus šalių Sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, akivaizdu, kad šalių Sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija.

Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Tai yra, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

Teismas sprendžia, jog nuomos sutarties nuostatos, numatančios 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis), o ieškovės reikalavimas dėl mažesnių negu sutartyje numatyto dydžio – 0,25 proc. delspinigių, tai yra 214,84 Eur priteisimo iš atsakovės atmetamas.

Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 21,00 Eur žyminis mokestis ir 242,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Kadangi ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies (69 proc.), todėl atsižvelgus į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 181,47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Iš atsakovės į valstybės pajamas priteisiama 13,28 Eur pašto išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 96 straipsniu, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2021 m. sausio 23 d. nuomos sutarties Nr. BK-020717 Specialiosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos“ ir bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtintą sąlygą „Už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.“

Priteisti iš atsakovės G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Legal Balance, UAB, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 477,43 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 43ct) nesumokėtas nuomos įmokas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 181,47 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieno eurą 47ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo atmesti.

Priteisti iš G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas trylika eurų 28ct pašto išlaidų.

Sprendimo nuorašus nedelsiant išsiųsti proceso dalyviams.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmus nuo sprendimo paskelbimo dienos.