Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4985-1176/2024 pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas 1 950 Eur atsakovei pervedė dviem bankiniais pavedimais į atsakovės banko sąskaitą (t. 1, b. l. 10, 11).

Dėl paskolos sutarties sudarymo būtinų sąlygų ir teisinių reikalavimų

20. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

21. Nagrinėjamoje byloje ieškovui pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar ieškovas buvo perdavęs atsakovei pinigus ir ar atsakovė įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti ieškovui.

22. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja įrodymų vertinimą ir teigia, jog konkrečiu atveju yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai.

23. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas).

24. Aktualu pažymėti, jog aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020). Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šalių nurodytas aplinkybes, pažymi, kad vien tai, jog ieškovas pervedė atsakovei 1 950 Eur, savaime nepatvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Bankinis pinigų pervedimas gali būti vykdomas dėl įvairių priežasčių – ne tik kaip paskola, bet ir kaip dovana, avansinis mokėjimas, parama ar kito pobūdžio pavedimas. Taigi, siekiant pripažinti, kad bankinis pavedimas buvo paskolos sutarties dalykas, būtina ne tik nustatyti pinigų perdavimo faktą, bet ir tai, kad šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, jog paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos sutartis laikoma sudaryta tik tada, kai paskolos davėjas faktiškai perduoda pinigus paskolos gavėjui nuosavybės teise. Tačiau šis vienas faktas nėra pakankamas – kartu turi būti nustatytas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Taigi šių dviejų sąlygų egzistavimas turi būti įrodytas objektyviais įrodymais, o ne tik ieškovo subjektyviais teiginiais.

27. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti sudaryta raštu, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Konkrečiu atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp šalių buvo sudarytas rašytinis paskolos susitarimas ar bent jau egzistavo kitas skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautą pinigų sumą (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovo atliktas 1 950 Eur bankinis pavedimas, kurio mokėjimo paskirtyje nurodyta „papildymas“, nėra laikytinas įrodymu, patvirtinančiu paskolos sutarties sudarymą. Paskolos santykiams nustatyti būtini objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, kad šalys susitarė dėl pinigų grąžinimo, o tokių įrodymų byloje nėra pateikta.

28. Be to, ieškovas teigia, kad, be bankinio pavedimo, atsakovei taip pat buvo perduota 550 Eur grynaisiais, tačiau atsakovė kategoriškai neigia gavusi šią sumą. Konkrečiu atveju byloje nėra pateikta ne tik rašytinių įrodymų apie paskolos sutarties sudarymą, bet ir nėra įrodymų, patvirtinančių 550 Eur grynųjų pinigų perdavimo faktą. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei bankinis pervedimas, kuris gali būti fiksuojamas finansinėse operacijose, grynųjų pinigų perdavimo aplinkybės reikalauja aiškių dokumentinių arba kitų įrodymų. Taigi šio ginčo atveju, kai viena šalis teigia apie paskolos suteikimą, o kita tai neigia, įrodinėjimo našta tenka ieškovui, kuris privalo pateikti aiškius ir objektyvius įrodymus ne tik apie pinigų perdavimą, bet ir apie atsakovės įsipareigojimą juos grąžinti (CPK 178 straipsnis).

29. Iš 2023 m. liepos 18 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) turinio matyti, kad atsakovė 2023 m. sausio 30 d. pareiškime nurodė, jog 2023 m. sauso 26 d., 17.00 val., pasinaudojus jos vardu registruota AB SEB banko mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išgryninti 2 000 Eur (duomenys neskelbtini). Dėl įvykio jai padaryta 2 000 Eurų turtinė žala. Prašo dėl įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį. Dėl to Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto PK Veiklos skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį – ieškovui pareikšti įtarimai padarius BK straipsniuose nurodytas veikas. Tačiau ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas, nes nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos pirmiau paminėtuose BK straipsniuose, taip pat įtariamajam S. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės R. P. 2023 m. liepos 18 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame esą nurodyta, kad atsakovė skolinosi pinigus iš apelianto, todėl neatmestina galimybė, kad 1 950 Eur įtariamasis pervedė nukentėjusiajai būtent kaip skolą.

30. Baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys savaime nepatvirtina paskolos sutarties sudarymo civilinės teisės prasme šiuo konkrečiu atveju. Baudžiamasis procesas yra skirtas vertinti asmens veiksmų baudžiamąją atsakomybę ir nustatyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika, tačiau šio proceso metu surinkti įrodymai ar šalių duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, ar padarytos prokurorės išvados neturi prejudicinės galios nagrinėjant civilinius teisinius santykius, kurie konkrečiu atveju susiklostė tarp šalių. Prokuroro nutarimas nėra civilinėje byloje privalomas įrodymas ir nesukuria prezumpcijos, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad vien baudžiamajame procese užfiksuotos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti, jog tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių negali būti laikomi lemiamais įrodymais, pagrindžiančiais paskolos sutarties sudarymą.

31. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę artimi santykiai, pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, ir atsakovė ne pirmą kartą skolinosi iš jo pinigų, todėl atlikti pavedimai ir perduoti grynieji pinigai patvirtina paskolos teisinius santykius.

32. Vien tai, kad tarp šalių buvo susiklostę artimi asmeniniai santykiai ir šalys vienas kitu pasitikėjo, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog tarp jų konkrečiu atveju susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos teisinius santykius nustato ne subjektyvūs šalių tarpusavio ryšiai ar pasitikėjimas, o objektyvūs įrodymai, patvirtinantys prievolės atsiradimą (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, šalių asmeninių santykių pobūdis negali būti vertinamas kaip lemiamas įrodymas, pagrindžiantis pinigų perdavimą būtent paskolos teisinio santykio pagrindu. Tai reiškia, kad net jei šalys palaikė artimus asmeninius santykius ir pasitikėjo vienas kitu, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad perduotos piniginės lėšos buvo paskolintos, o ne perduotos kitu pagrindu. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pinigų perdavimas per ilgą laikotarpį ar pakartotiniai finansiniai veiksmai savaime neįtvirtina paskolos santykių, jei nėra aiškiai išreikštos šalių valios ir atsakovės įsipareigojimo grąžinti pinigus. Bankiniu pavedimu pervesti pinigai gali būti pervesti be prievolės juos grąžinti – tai gali būti asmeninė finansinė parama ar dovana, atsižvelgiant į šalių artimus santykius, konkrečias aplinkybes. Jeigu ieškovas tikėjosi, kad atsakovė grąžins pervestas sumas ar perduotą sumą grynaisiais pinigais, tačiau šis susitarimas nebuvo aiškiai įformintas ir suderintas su atsakove, tai yra jo subjektyvus lūkestis, o ne paskolos sutartis. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, šalys skirtingai aiškina susiklosčiusius tarpusavio santykius, pinigų pervedimo aplinkybes, aplinkybes dėl pinigų poreikio atsakovei ir kitas, todėl vien apelianto teiginiai, kad atsakovė anksčiau yra skolinusis pinigų iš ieškovo, nėra pakankami įrodymai konstatuoti paskolos prievolės egzistavimą konkrečiu atveju. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, grindžiami šalių artimais santykiais, atsakovės anksčiau gautais pinigais iš ieškovo ir jos prašymu paskolinti lėšų kelionei, neįtikina, pateikti ieškovo įrodymai negali būti laikomi pakankamais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais paskolos sutarties sudarymą (šios nutarties 23 punktas).

33. Pagal teisės doktriną ir teismų praktiką, paskolos teisiniai santykiai egzistuoja ne vien dėl pinigų perdavimo fakto – būtina aiškiai išreikšta abiejų šalių valia, patvirtinanti prievolę grąžinti gautas lėšas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nėra įrodymų, kad atsakovė planavo atostogas, nes ji pati tai neigia, o ieškovas nepateikė jokių kelionės dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Be to, ieškovo argumentas, kad atsakovė paskolos suteikimo metu buvo bedarbė ir todėl, tikėtina, negalėjo vykti atostogauti be ieškovo paskolintų pinigų, nėra pakankamas įrodymas, kad ji būtų prisėmusi paskolos įsipareigojimus. Priešingai, jei atsakovė neturėjo pajamų, ieškovas turėjo pagrįstai suabejoti jos galimybe grąžinti paskolą, o tai konkrečiu atveju dar labiau kelia abejonių dėl paskolos egzistavimo. Be to, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas atsakovei paskolino ir 550 Eur grynaisiais pinigais. Atsakovė šią aplinkybę neigia, o ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti ne tik pinigų perdavimo faktą, bet ir paskolos sutarties esminę sąlygą – atsakovės įsipareigojimą grąžinti pinigus. Vien ieškovo paaiškinimai šiuo klausimu nelaikytini pakankamais įrodymais, ypač įvertinant tai, kad nėra nei paskolos raštelio, nei kitų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių dokumentų.

34. Be to, atkreiptinas dėmesys į ieškovo paaiškinimų dėl mokėjimo paskirtyje nurodytos pavedimo paskirties nenuoseklumą. Ieškinyje apeliantas teigė, kad mokėjimo paskirtyje nurodė „papildymas“, nes atsakovė nenorėjo, jog būtų įrašyta „paskola“, tačiau apeliaciniame skunde jis pateikė visiškai kitą versiją – esą jis pats nusprendė taip nurodyti dėl galimų mokestinių pasekmių. Tokie apelianto paaiškinimų dėl mokėjimo paskirtyje nurodytos informacijos prieštaravimai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, rodo, kad apelianto argumentai dėl paskolos santykių egzistavimo nėra nuoseklūs ir kelia pagrįstų abejonių dėl jo nurodomų aplinkybių patikimumo ir tikrojo lėšų pervedimo tikslo. Nesant aiškių ir objektyvių įrodymų, šie prieštaravimai tik dar labiau patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas neįrodė paskolos teisiniams santykiams būtinų sąlygų egzistavimo. Pervedant lėšas pavedimu nebuvo aiškiai nurodyta, kad tai buvo skolinamos lėšos, o ne perduotos kitu pagrindu. Atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties sudarymą (CPK 178 straipsnis). Kadangi byloje nėra rašytinių dokumentų ar kitų patikimų duomenų, kurie pagrįstų ne tik grynųjų pinigų perdavimą kaip paskolą, bet ir bankinių pavedimų atlikimą būtent paskolos suteikimo pagrindu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 2 500 Eur skolą kaip neįrodytą. Be to, nenustačius paskolos prievolės egzistavimo, ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti ir kompensacinių palūkanų, nes jos gali būti skaičiuojamos tik esant neįvykdytai piniginei prievolei. Kadangi byloje neįrodyta, kad atsakovė buvo skolinga ieškovui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šią ieškinio dalį.

Dėl reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius

35. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai).

36. Apelianto teigimu, atsakovės iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas, lėmė jo patirtas 2 857 Eur išlaidas, skirtas gynėjo teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos, apelianto nuomone, laikytinos tiesioginiais nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovės nepagrįsto pranešimo ir inicijuoto baudžiamojo proceso. Apeliantas tvirtina, kad atsakovės veiksmai turėjo esminę įtaką šių nuostolių atsiradimui.

37. Taigi neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.249 straipsniai). Viena iš privalomų deliktinės atsakomybės sąlygų yra žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog atsakovė kreipėsi į teisėsaugos instituciją dėl, jos nuomone, galimai padarytos nusikalstamos veikos, savaime negali būti laikoma neteisėtu veiksmu, kuris sudarytų pagrindą taikyti civilinę atsakomybę. BPK 166 straipsnis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę pranešti apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, o teisėsaugos institucija, gavusi tokį pranešimą, pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, baudžiamojo proceso teisėje įtvirtinta pareiga teisėsaugos institucijai pradėti tyrimą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika (BPK 168 straipsnis). Tai reiškia, kad pats ikiteisminio tyrimo pradėjimas yra teisėsaugos institucijos kompetencijos klausimas, nepriklausomas nuo pranešimą pateikusio asmens subjektyvios valios. Minėta, kad civilinės atsakomybės taikymui būtinas ne tik neteisėtų veiksmų buvimas, bet ir visų kitų būtinų sąlygų – žalos, priežastinio ryšio ir kaltės – egzistavimas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Šiuo atveju, kadangi baudžiamasis procesas buvo pradėtas teisėsaugos institucijos sprendimu ir jis buvo grindžiamas institucijos surinktais duomenimis, atsakovės veiksmai neturėjo tiesioginės įtakos tyrimo pradėjimui ar jo eigai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės veiksmai buvo neteisėti, nes vien tai, kad ikiteisminis tyrimas vėliau buvo nutrauktas, nesuponuoja išvados, jog pranešimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos buvo sąmoningai klaidingas ar kad atsakovė elgėsi nesąžiningai. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, teisėjų kolegijos nuomone, neįrodžius atsakovės veiksmų neteisėtumo, ieškovo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kaip pagrindo civilinei atsakomybei taikyti, yra nepagrįsti ir atmestini.

39. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nėra pakankamo pagrindo teigti, kad atsakovė, kreipdamasi į teisėsaugos institucijas dėl, jos manymu, galimai padarytos nusikalstamos veikos, veikė tyčia, siekdama pakenkti ieškovui, ar kad jos veiksmai buvo neatidūs ir nerūpestingi. Ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės veiksmų nesąžiningumą, todėl jo argumentai lieka deklaratyvūs ir neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, neįrodžius vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės taikymas atsakovei negalimas. Kadangi atsakovės veiksmų neteisėtumas nėra įrodytas, ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, priežastinio ryšio ar kaltės – tampa teisiškai nereikšmingi. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

40. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką, aktualią šio pobūdžio ginčams. Įvertinusi visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

43. Apeliacinės instancijos teismui pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. sausio 28 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2025 m. sausio 28 d. gavo advokato V. I. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį, teikiant antrinę teisinę pagalbą atsakovei pagal 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 24.4 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 175 Eur. Iš 2025 m. sausio 28 d. advokato V. I. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato) matyti, kad atstovaujant atsakovei apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos 175 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

44. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, šiuo atveju 2024 m. III ketvirtis – bruto 2 237,90 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro 2 909,27 Eur (1,3 × 2 237,90 Eur). Šiuo atveju prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, įvertinus išdėstytus argumentus, procesinio dokumento apimtį, yra pagrįstas, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 175 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atsakovei (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 175 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus), sumokant jas į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjos Raimonda Andrulienė Aušra Maškevičienė Vilija Valantienė