- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-2316-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01077-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- E. M.
- Atsakovas
- G. M.
- Trečiasis asmuo
- G. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1197-877/2014 pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui G. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, atsakovo G. M. priešieškinį ieškovei E. M., dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo G. M., išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama: nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę (duomenys neskelbtini) pavardę, priteisti ieškovei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nepilnamečio sūnaus Tomo O. M. gyvenamąją vietą nustatyti su motina E. M.; priteisti iš G. M. sūnaus išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės; priteisti 3000 Lt įsiskolinimą už nepilnamečio išlaikymą; padalinti santuokoje įgytą turtą. Ieškovė nurodo, kad santuokinis gyvenimas nepasisekė, jau kelis metus kentė vyro neleistiną elgesį, nepagarbą ir psichologinį smurtą. Atsakovas, pavartojęs alkoholio, tampa agresyvus, ieškovę ir sūnų įžeidinėja, žemina, vartoja necenzūrinius žodžius. Mano, kad šeimos ir santuokos išsaugoti neįmanoma, nes su atsakovu skirtingai supranta daugelį bendro gyvenimo dalykų, ypač skiriasi požiūriai į sutuoktinių tarpusavio pareigas, sūnaus auklėjimą, tarpusavio lojalumą ir pagarbą vienas kitam. Nurodo, kad galutinai tarpusavio santykiai pašlijo 2012 m. rugpjūčio 6 d. kai po atsakovo smurtinio išpuolio su sūnumi teko bėgti iš namų. Tiek ji, tiek sūnus patyrė grasinimus, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, dėl ko kreipėsi į medikus, kurį laiką buvo nedarbinga. Savo dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, visus nepatogumus, sukeltus dėl atsakovo smurto vertina kaip patirtą neturtinę žalą ir prašo iš atsakovo priteisti 10 000 Lt. Nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. bendro ūkio neveda, santuokinių ryšių nepalaiko. Prašo sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, nes to pageidauja ir sūnus, kurį netinkamas tėvo elgesys traumuoja. Dėl patirto psichologinio smurto sūnus visiškai nenori matyti tėvo.
Atsakovas byloje pateikė priešieškinį, kuriame prašė nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės, nustatyti bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką ir padalinti santuokoje įgytą turtą bei sutiko, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su E. M., sutiko mokėti po 500 Lt kas mėnesinį mokamų periodinių išmokų iki sūnaus pilnametystės, lėšų tvarkytoja paskiriant E. M.. Atsakovas nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes jos teigimu ji santuoką sudarė tik todėl, kad atsakovas patiko ieškovės tėvui, be to, ieškovė buvo neištikima, jam nerodė deramos pagarbos, savo šeima laikė tik savo mamą ir brolį, neleido auklėti vaiką taip, kaip jis mano esant teisinga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 25 d. daliniu sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: E. M. ir G. M. santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; paliko sutuoktiniams pavardes: (duomenys neskelbtini); nepilnamečio vaiko T. O. M. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove; priteisė iš atsakovo vaikui išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014-06-25 iki sūnaus pilnametystės, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė E. M. ir nurodė, kad išlaikymui skirtą suma pervedama į E. M. banko sąskaitą; priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą 3000 Lt, šią sumą pervedant į E. M. banko sąskaitą. Taip pat nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku T. O. M. tvarką: 1. G. M. bendrauja su sūnumi vieną kartą per savaitę po dvi valandas dalyvaujant psichologui. 2. Už psichologo konsultacijas moka atsakovas. 3. Konkretų konsultacijų laiką paskiria atsakovo pasirinktas psichologas, atsižvelgdamas į savo užimtumą bei vaiko užimtumą ugdymo įstaigose. 4. Vaiką į konsultacijas nuveža ir iš jų pasiima ieškovė. 5. Pasirinkti psichologą pavesta atsakovui. 6. Tuo atveju, jei šalys ar jų vaikai dėl svarbių priežasčių negalės nurodytu laiku nuvykti į konsultaciją, jos privalo nedelsiant apie tai informuoti vienas kitą ir suderinti su psichologu kitą konsultacijų laiką. E. M. ieškinio reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka išspręsti dalį šalių ginčo, t.y. priimti sprendimą ieškiniu pareikštų reikalavimų dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, o dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dėl santuokoje įgyto turto padalijimo byla bus nagrinėjama toliau.
Teismas dalinį sprendimą grindė šiais argumentais:
1. Teismas, išklausęs šalių paaiškinimus dėl santuokos iširimo priežasčių ir įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi konfliktai šeimoje kildavo dėl abiejų kaltės, nes tiek ieškovė, tiek ir atsakovas paaštrėjusių santykių šeimoje laikotarpiu nesugebėjo surasti abiems sutuoktiniams priimtino krizinės situacijos išsprendimo būdo, jie netinkamai vykdė savo kaip sutuoktinių pareigas: nebuvo lojalūs vienas kitam, negerbė vienas kito, neteikė tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos. Pažymėta ir tai, kad ieškovės pateikti įrodymai nepakankami padaryti išvadai, jog atsakovas smurtavo prieš ieškovę ir nepilnametį sūnų, žiauriai su jais elgiasi, neįrodytas ir atsakovo fizinio smurto panaudojimas prieš atsakovę 2012 m. rugpjūčio 6 d. tarpusavio konflikto metu, nes medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotas tik rankos sužalojimas, jai pačiai išdaužus lango stiklą, o apklausti liudytojai nė vienas šio konflikto nematė. Taip pat ir atsakovas nepateikė ieškovės neištikimybės įrodymų. Teismas nenustatęs išimtinės atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo, atmetė ieškovės prašymą priteisti jai 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė su motina, nes, teismo vertinimu, tai atitinka vaiko interesus, vaikas taip pat išreiškė norą gyventi su motina. Kadangi atsakovas teismo posėdyje sutiko sūnaus išlaikymui skirti po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, todėl šis ieškovės reikalavimas tenkintas visiškai, taip pat atsakovui pripažįstant faktą, kad nuo 2012-08-06 nepilnametis sūnus gyvena atskirai nuo jo ir reguliaraus išlaikymo sūnui jis neteikė, todėl teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui už 6 mėnesius po 500 Lt, kas iš viso sudaro 3000 Lt.
2. Teismas, spręsdamas atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo klausimą, pažymėjo, kad atsakovo elgesys leidžia teigti, jog jis siekė bendrauti su savo nepilnamečiu sūnumi, palaikyti su juo ryšį, tačiau iš byloje surinktų duomenų teismas padarė išvadą, kad atsakovas visiškai nesupranta vaiko emocinių poreikių, jam stinga žinių apie savo kaip tėvo indėlį į vaiko vystymąsi ir bendravimą su nepilnamečiu vaiku. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra naudojęs fizinį smurtą, psichologinį smurtą ir toks atsakovo elgesys vaiką skaudina ir sukelia vaiko nepasitikėjimą atsakovu ir baimę jam. Atsakovas, netinkamai vykdydamas tėvo pareigas, pasak teismo, atstūmė vaiką nuo savęs ir pats įtakojo vaiko priešiškumą ir nenorą su juo bendrauti ir šiuo metu nėra pagrindo tikėtis, kad atsakovas gali savarankiškai sugebėti pakeisti požiūrį į vaiką. Todėl teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, vaiko nuomone dėl bendravimo su tėvu, išvadą teikiančios institucijos Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, konstatavo, kad nustatyti atsakovo prašomą bendravimo tvarką netikslinga, nes vaikas atsisako bendrauti su tėvu, tiesioginis bendravimas nutrūko daugiau kaip prieš metus ir devynis mėnesius, tėvas nesupranta vaiko poreikių, negalės užtikrinti psichologinį komfortą bendraujant visą dieną ar ilgesnį laikotarpį švenčių ar atostogų metu, dėl šių aplinkybių atsakovo prašoma nustatyti bendravimo neatitinka vaiko interesų. Teismas savo iniciatyva, gindamas nepilnamečio vaiko interesus, nusprendė, kad tikslinga nustatyti atsakovo ir vaiko bendravimą dalyvaujant psichologui kartą per savaitę po dvi valandas. Teismas pritarė Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės išvadai, jog visų pirma atsakovas turėtų bendravimo su vaiku įgūdžius suformuoti, o bendrauti su vaiku, atstatant su juo ryšius, turėtų dalyvaujant ir padedant specialistams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. dalinį sprendimą, dalyje dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo. Apeliacinį skundą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantės vertinimu, teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad atsakovas yra 43 m. amžiaus, ir psichologas atsakovui nepadės suformuoti tėvystės įgūdžių, nes šie įgūdžiai jam turėjo atsirasti gimus sūnui. Taip pat teismas turėjo aiškintis apie atsakovo paveldėtas žmogaus motyvacijas, genetikos kontekste - tėvystės ryšio buvimą. Teigiama, kad nepilnamečio vaiko elgesio problemos yra įsisenėjusios, o imlieji vaikų raidos periodai jau pasibaigę. Pažymima, kad skundžiamos teismo sprendimo dalies dėl jo skubaus vykdymo įgyvendinti neįmanoma, nes nepilnametis sūnus griežtai atsisako vykti susitikti su atsakovu pas psichologą, todėl siekiant įvykdyti teismo sprendimą reikės naudoti emocinę prievartą. Pažymima, kad sėkmingos tėvystės ir optimalios vaiko raidos pagrindą sudaro saugus vaiko prisirišimas prie tėvų. Emocinio ryšio tarp atsakovo ir vaiko nėra nuo pat sūnaus gimimo, todėl, pasak apeliantės, teismo įpareigojimas jo neatkurs. Apeliantė pažymi, kad vaiko auginimo kursai dažniausiai orientuoti naujiems tėvams. Kauno apylinkės teismas įpareigojo atsakovą dalyvauti šioje programoje, tačiau įpareigojimo pastarasis nevykdo. Akcentuojama, kad kiekvienu atveju privalo būti atsižvelgiama į vaiko interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą, priimti naujus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymi, kad skundžiame sprendime nustatytas minimalus bendravimas su tėvu sūnaus interesams nekenkia ir nepakenks. Atsakovas pažymi, jog siekiant atstatyti santykius su sūnumi, jis vykdydamas skundžiamame sprendime esančius nurodymus, pasirinko psichologą bei suderino psichologo kandidatūrą su Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriumi, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas Kauno apylinkės teismo dalinio sprendimo dalyje dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo nevykdo. Teigiama, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nepilnametis sūnus griežtai atsisako vykti susitikti su atsakovu pas psichologą, nes šiuo metu jau yra įvykę du jo ir psichologės atskiri susitikimai, bei vienas susitikimas atskirai jo sūnaus ir psichologės. 2014-07-16 VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ rašte dėl informacijos pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog sūnus (duomenys neskelbtini) atsisako dalyvauti bendruose susitikimuose su tėčiu, tačiau sutinka lankytis atskirai, todėl galima teigti, kad vaiko - tėvo ryšio atstatymą galima būtų pradėti (iš pradžių vyktų atskiri (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) susitikimai su psichologu, vėliau būtų svarstoma galimybė apie bendrus). Atsakovas vertindamas psichologės nurodytą informaciją, daro išvadą, jog bendravimo tvarka yra būtina, kadangi, neatmestina tikimybė, jog sūnus, gyvendamas kartu su ieškove, yra psichologiškai nuteikinėjamas prieš tėvą, be to, neatmestina tikimybė, jog gyvendamas kartu su motina, jis negali laisvai pareikšti noro bendrauti su tėvu. Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog visada turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus, tačiau prieštaraudama skundžiamu sprendimu nustatytai tvarkai, apeliantė taip ir nepaaiškino, kokiu būdu tėvo ir sūnaus bendravimas visiškai neutralioje aplinkoje dalyvaujant trečiajam asmeniui - psichologui, galėtų pakenkti sūnaus interesams. Pažymima, kad Kauno apylinkės teismas neįpareigojo atsakovą dalyvauti įpareigojimo išklausyti bendravimo su vaikais tobulinimo kursų programoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 25 d. dalinio sprendimo, dalyje dėl tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu teismo sprendimu nustatyta minimali apelianto bendravimo su sūnumi tvarka, tarpininkaujant tretiesiems asmenims – psichologui ir apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks tėvo ir vaiko bendravimo teisių susiaurinimas buvo pagrįstas.
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad vaikas nenori bendrauti su tėvu, tėvas neturi bendravimo su sūnumi įgūdžių, nes jie nesusiformavo nuo sūnaus gimimo ir emocinio ryšio su sūnumi jau negalima atkurti. Apeliantės nuomone, vaiko interesais būtų visai nenustatyti vaiko bendravimo su tėvu tvarkos, todėl ji ieškiniu jos nustatyti neprašė, tokią nuomonę išdėstė atsiliepime į atsakovo priešieškinį bei to reikalauja apeliaciniu skundu. Su tokia apeliantės nuostata nesutinkama. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas iš esmės apima ir teismo įgaliojimus nustatyti kito tėvo bendravimo su vaiku tvarką, todėl apeliantės argumentai, kad dėl jos neturėjo būti sprendžiama santuokos nutraukimo byloje, yra nepagrįsti, nes vaiko tėvai dėl to nesutaria, byloje atsakovas dėl šio ginčo pareiškė priešieškinį.
Vaikas turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena, o tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 2, 3 dalys). Šalių sūnui T.O. M. jau 15 m., todėl jis turi savo pažiūros ginčo klausimu. Teisme apklausiamas (2 t., b.l. 118) nurodė, kad tiesiog nenori bendrauti su tėvu, nes jau ilgą laiką su juo nebuvo susitikęs, jam nesuprantamas tėvo elgesys, kuomet jis buvo pastebėtas mokykloje, atvyksta prie jo namų, bet nebendrauja. Taigi, vaiko nenoras bendrauti argumentuojamas tėvo nesugebėjimu tinkamai su juo bendrauti, ryšio su juo nebuvimu. Šias aplinkybes detaliau pagrindžia Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013 m. vasario 18 d. išvada, kurioje nurodoma, kad sūnaus santykiai su tėvu įtempti, vaikas neigiamai vertina tėvo elgesį su juo, gyvenant kartu jautėsi žeminamas, tėvas nebendrauja su vaiku nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. 2014 m. birželio 25 d. nutartimi teismas pasiūlė Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui apsvarstyti klausimą dėl siūlymo atsakovui išklausyti 20 val. bendravimo su vaiku tobulinimo kursus (3 t., b.l. 14-16). Nutartyje nurodyta, kad nors atsakovas reguliariai stebėjo savo sūnų prie jo gyvenamosios vietos, mokykloje, tačiau vengė prie vaiko prieiti, tiesiogiai su juo bendrauti motyvuodamas tuo, kad nenori sūnaus gąsdinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatyti maksimalią tėvo bendravimo su sūnumi tvarką, kuomet jų tarpusavio ryšys nutrūkęs, būtų netikslinga, nes prievarta įgyvendinama ji neatitiktų vaiko interesų. Šį ryšį pirmiausia reikia atkurti ir tam nėra kliūtis tėvo amžius. Paminėta nutartimi atsakovas nebuvo teismo įpareigotas išklausyti kursus, todėl apeliantė klaidingai perteikia šios nutarties esmę, bet atsakovas, juos išklausiąs, gautų naudingos patirties, kaip geriau suprasti savo paauglį sūnų ir jo poreikius. Minimalios bendravimo tvarkos nustatymas, tarpininkaujant psichologui, susidariusioje sunkioje situacijoje yra optimaliausias būdas tėvui pradėti bendrauti su sūnumi. Atsakovas prie atsiliepimo į apeliantės apeliacinį skundą pateikė VĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centro“ informaciją apie tai, kad atsakovas ir vaikas buvo susitikę su psichologe, siekiant išsiaiškinti galimybes atkurti tarpusavio ryšį. Vaikas atsisakė dalyvauti bendruose susitikimuose su tėvu, tačiau sutiko lankytis atskirai ir psichologė mano, kad vaiko-tėvo ryšio atstatymą galima pradėti (3 t., b.l. 50,51). Nagrinėjamu atveju sunku įvertinti kada atsiras emocinis ryšys tarp tėvo ir vaiko, kuriam jau 15 m., leidžiantis jiems bendrauti tiesiogiai be tarpininko, todėl tai gali pareikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų. Kadangi yra būtinybė kuo skubiau atkurti šį ryšį, tai pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo sprendimą tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant dalyje nukreipti vykdyti skubiai (CPK 283 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Kaip jau buvo konstatuota, skundžiamu teismo sprendimu nustatyta minimali tėvo bendravimo su vaiku tvarka, tačiau ją įgyvendinus ir esant vieno iš tėvų nuomonei, kad nustatyta minimalaus bendravimo su vaiku tvarka jau nebeatiks geriausių vaiko interesų, taip manantis vienas iš tėvų turi teisę dėl bendravimo tvarkos išplėtimo vėl kreiptis į teismą, nes teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas gali kreiptis į teismą ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
Viena iš pagrindinių vaiko teisių yra jo teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jai tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad nustatyta bendravimo tvarka kenktų vaiko interesams. Apeliacinį skundą iš esmės sudaro apeliantės bendro pobūdžio pastebėjimai dėl vaiko raidos, tėvų vaidmens formuojantis vaiko asmenybei, pasirengimą tėvystei ir motinystei, sėkmingos tėvystės prielaidas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 25 d. dalinis teismo sprendimas, dalyje dėl tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant, paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliantė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Civilinės bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka yra išimtinė proceso forma, taikoma tik tada, kai teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu (CPK 322 str.). Šalių motyvuotas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismui yra neprivalomas. Šios bylos faktinės aplinkybės yra pagrįstos tiek rašytiniais įrodymais, tiek išsamiais šalių ir vaiko paaiškinimais, kurie atspindi visas bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, jų, kaip ir byloje keliamo klausimo esmė, yra aiškūs, todėl papildomi šalių paaiškinimai nebuvo būtini.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.