Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė, sekretoriaujant Simonai Neniškytei, dalyvaujant kreditorės atstovei Neringai Janilionei, atsakovės atstovams advokatams Daivai Ušinskaitei-Filonovienei ir Ignui Dargužui, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, atstovams advokatams Viačeslav Pavlov ir Andriui Mamontovui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui tvirtinimo klausimą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (kreditoriai), Adreta Limited, Andrey Novikov, Araminta Trading Corp., Avalon Overseas Serivce Corp., Castellum LTD, Dalston Išvest, Evanshire LTD, Goldmax projects LLP, Innovate industrines, Largomark Enterprises Corp., Outsource management Corp., Profitrade PLC, UniCredit S.p.A, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) 2013-08-28 pareiškė atsakovo AB Ūkio banko administratorei 801 185 651,05 Lt finansinį reikalavimą, kurį prašo teismo patvirtinti. Atstovė paaiškino, kad dalyvavo AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui finansavime pagal 2013-02-23 sudarytą trišalę sutartį tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Ūkio banko ir AB Šiaulių banko. 2013-03-01 VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė trišalę sutartį su AB Šiaulių banku ir LR Finansų ministerija „Dėl reikalavimų įskaitymo“, kuria pasibaigė prievolė AB Šiaulių bankui pervesti 799 156 072,64 Lt įskaitymu, kas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau IĮIDĮ) 12 ¹ straipsnio prasme prilyginama draudimo išmokų išmokėjimui. Be to, IĮIDĮ 6 straipsnio pagrindu, atsakovė nėra sumokėjusi draudimo įmonei už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-01-31 1 302 517,62 Lt draudimo įmokų ir už laikotarpį nuo 2013-02-01 iki 2013-02-18 727 060,79 Lt draudimo įmokų arba iš viso 2 029 578,41 Lt draudimo įmokų, todėl bendra finansinio reikalavimo suma yra 801 185 651,05 Lt.

Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1786-254/2013 atsakovui AB Ūkio bankui iškėlė bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2013-06-07). Kauno apygardos teismo 2013-10-17 nutartimi, be nagrinėjimo iš esmės teisme, rašytinio proceso tvarka, buvo patvirtintas atsakovo administratorės neginčijamas kreditorės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinis reikalavimas, tenkinamas antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile. Gavęs trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų (kreditorių), kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti paminėta nutartimi, atskirąjį skundą ir su juo sutikęs, teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi panaikino 2013 m. spalio 17 d. nutarties dalį dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile ir jo tvirtinimo klausimą nagrinėja šioje byloje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013-08-28 pareiškė atsakovo AB Ūkio bankas administratorei 801 185 651,05 Lt finansinį reikalavimą. Nurodė, kad jis grindžiamas 2013-02-23 trišale sutartimi ir susideda iš 799 156 072,64 Lt sumos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau IĮIDĮ) 12 ¹ straipsnio nuostatas ir 2 029 578,41 Lt sumos pagal šio įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Teismo posėdžio metu kreditorės ir atsakovo atstovai paaiškino, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt finansinis reikalavimas tenkintinas antrąja, o 2 029 578,41 Lt – ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

Dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo

Draudimo išmokos dydį, draudimo išmokos mokėjimo tvarką ir draudimo išmokos išmokėjimo pasekmes reglamentuoja IĮIDĮ 9-11 straipsniai. Šio įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja, kad kai draudimo įmonė išmoka draudimo išmokas draudėjo indėlininkams ar investuotojams, draudėjas draudimo įmonės nurodymu privalo sumažinti įsipareigojimus indėlininkams ar investuotojams draudimo įmonės nurodytomis sumomis ir atitinkamai padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei (11 straipsnio 1 dalis). Indėlininkas ar investuotojas nuo tos dienos, kurią jam buvo išmokėta draudimo išmoka, netenka teisių reikalauti iš banko, kredito unijos ar įmonės draudimo išmokos dydžio pinigų sumos (11 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju draudžiamasis įvykis ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka yra sąlygota Lietuvos banko, kaip priežiūros institucijos, veiksmų AB Ūkio banko atžvilgiu. Visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.), kad 2013-02-12 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013-04-30 buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas buvo pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija (įvyko draudžiamasis įvykis). Pagal Bankų įstatymo 76 ¹ straipsnio 1 dalį, Banko, kuriam pagal šio Įstatymo 76 straipsnį paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius (toliau šiame straipsnyje – administruojamas bankas), turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, kaip ir įvyko atsakovo AB Ūkio banko bankroto atveju.

Trečiųjų asmenų atstovai pripažįsta, kad jiems žinoma, jog 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio bankas, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė trišalę sutartį dėl bankrutuojančio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui – AB Šiaulių bankui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal BĮ 76 ¹ straipsnio 5 dalies 1 punktą, administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu gali būti perduodamas visas arba dalis administruojamo banko turto, teisių (turtinių ir neturtinių) ir sandorių bei visi arba dalis administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau: 1) visais atvejais turi būti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui teismui nėra pagrindo spręsti, kad sudarant paminėtą trišalę sutartį šios nuostatos nebuvo laikomasi, juolab kad suinteresuoti asmenys neginčijo tos nutarties dalies, kuria buvo patvirtinti jų finansiniai reikalavimai. Taigi, AB Šiaulių bankui buvo perduoti draudėjo (AB Ūkio banko) įsipareigojimai indėlininkams ir investuotojams tokios apimties, kurią jiems privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Tokius duomenis bankrutuojantis AB Ūkio bankas turėjo perduoti jo įsipareigojimus perėmusiam AB Šiaulių bankui, o pastarasis – draudimo įmonei (10 straipsnio 6 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime, pervesdama lėšas AB Šiaulių bankui, kuris perėmė atsakovo AB Ūkio banko įsipareigojimus (IĮIDĮ 12 ¹ str. 2 d. 2 p.) tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo suma. Pastarosios normos 4 dalis reglamentuoja, kad draudimo įmonės dalyvavimas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu būdu prilyginamas draudimo išmokos banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimui, ir bankas, kurio turtas, teisės ir įsipareigojimai perduodami, panaudota finansavimui suma privalo padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei. Todėl IĮIDĮ 12 ¹ straipsnio 4 dalis yra specialioji norma šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančioms draudimo išmokos išmokėjimo pasekmes, atžvilgiu, kuri taikytina nagrinėjamu atveju, kuomet jos atsirado įgyvendinant Bankų įstatymo 76 ¹ straipsnio nuostatas. Taigi, prievolę pervesti lėšas turi draudimo įmonė, o jas išmokėti – bankrutuojančio banko įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams perėmęs bankas (CK 6.2 str.).

Atsakovas pateikė teismui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013-03-01 sudarytą trišalę sutartį „Dėl reikalavimų įskaitymo“, kurią kreditorė sudarė su atsakovo AB Ūkio banko įsipareigojimų indėlininkams ir investuotojams perėmusiu AB Šiaulių banku ir LR Finansų ministerija. Šios sutarties 1.3 punkte konstatuota, kad pagal 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio banko, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarytą trišalę sutartį, pastaroji turi prievolę AB Šiaulių bankui pervesti 799 156 072,64 Lt, skirtus padengti šiam bankui perduodamų AB Ūkio banko įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumą, kaip tai numatyta IĮIDĮ 12 ¹ straipsnyje. Sutartyje nurodyta, kad AB Šiaulių bankas turi prievolę sumokėti Finansų ministerijai 799 155 000 Lt, todėl sutarties šalys susitarė įskaityti priešpriešinius vienarūšius įsipareigojimus, ir sutarties 1.5.3 punkte buvo konstatuota, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai, laiku ir visiškai atliko kompensacijos mokėjimą AB Šiaulių bankui, sumokėjus likusią dalį 1 072,64 Lt sutartyje nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus. Pastaroji įmoka buvo sumokėta 2013-03-05, ir tai patvirtina į bylą pateiktas mokėjimo pavedimas Nr. 117. 2013-03-01 sudaryta trišalė sutartis „Dėl reikalavimų įskaitymo“ ne tik dėl jos sutartinių nuostatų (1.5.3 punktas), tačiau ir galiojančios teisės prasme reiškia prievolės pabaigą įskaitymu (CK 6.130 str.). Teismas nenustatė aplinkybių, nurodytų CK 6.134 straipsnyje, kurios leistų ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, pastarąjį sandorį laikyti niekiniu, todėl sprendžia, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai pagrindė savo 799 156 072,64 Lt finansinį reikalavimą, kuris pagal tolesnius teismo argumentus tvirtinamas antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (CPK 178 str., ĮBĮ 26 str., BĮ 87 str. 2 d.).

VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2 029 578,41 Lt finansinis reikalavimas kilęs iš atsakovės neįvykdytos prievolės pagal IĮIDĮ 6 straipsnio nuostatas. Jo dydis grindžiamas atsakovo kreditorei pateiktais duomenimis, kad jis neįvykdė prievolės sumokėti draudimo įmonei už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-01-31 – 1 302 517,62 Lt draudimo įmokų ir už laikotarpį nuo 2013-02-01 iki 2013-02-18 -727 060,79 Lt draudimo įmokų arba iš viso 2 029 578,41 Lt. Šio dydžio finansinis reikalavimas kilęs iš prievolinių teisinių santykių, todėl tvirtinamas ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (BĮ 87 str. 4 d.).

Dėl 799 156 072,64 Lt finansinio reikalavimo tenkinimo eilės ir bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 9 punkto pagrindu

Motyvuojamoji dalis

Pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, civilinė byla sustabdoma, kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją šio Kodekso 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Pagal CPK 3 straipsnio 5 punktą, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Trečiųjų asmenų atstovai mano, kad BĮ 87 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, pagal kurį banko bankroto atveju antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, prieštarauja Direktyvos 11 straipsnio ir Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl teismas turėtų civilinę bylą sustabdyti ir kreiptis į ESTT su prašymu pagreitintos procedūros tvarka priimti prejudicinį sprendimą trečiųjų asmenų atskirajame skunde nurodytais klausimais (b. l. 10–11).

Europos Sąjungos teisės normos yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad valstybėms narėms yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr. pavyzdžiui, 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje S. von C. ir E. K. prieš Land Nordrhein-Westfalen, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food). Todėl kiekviename Direktyvos straipsnio nuostatose vartojamų sąvokų aiškinimas turi atitikti šiuo straipsniu įtvirtintos tvarkos siekiamus tikslus. Pareiškėjų prašymas šiais Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo principais neparemtas. Atskirų sąvokų „teisė perimti“ ar „subrogacija“ analizė, ypač pastarosios, nebuvo siejama su bankroto procedūras reglamentuojančiomis teisės normomis, o subrogacijos sąvokos aiškinimas kitų įstatymų (CK) reguliuojamų teisinių santykių aspektais ir teismine praktika neleidžia daryti išvados, kad pačios Direktyvos nuostatos yra neaiškios ir būtina kreiptis dėl preliminaraus nutarimo.

Trečiųjų asmenų nurodomos 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2009/14/EB iš dalies keičiančios Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino 11 straipsnis reglamentuoja, kad nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių, sistemos, pagal garantijas išmokančios kompensacijas, vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedūrą turi teisę perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi jiems išmokėtinai sumai. Taigi, pirmiausia Direktyvos 11 straipsnyje nėra nuostatų, kokia eile turi būti tenkinami kompensacijas išmokėjusios institucijos reikalavimai. O kitų nuostatų tikslas siejamas su tuo, kad nacionalinėje teisėje būtų įtvirtinta teisė garantijos sistemoms perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi jiems išmokėtinai sumai, nepažeidžiant joms nacionalinėje teisėje numatytų teisių. Dėl teisės perimti indėlininkų teises įtvirtinimo nacionalinėje teisėje jau pasisakyta nutartyje, o kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas yra pavestas nustatyti nacionalinei teisei ir įgyvendintas BĮ 87 straipsnio nuostatose, todėl priimant sprendimą šioje byloje nekilo klausimas dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies neatitikimo ES teisės normoms ar jų turinio aiškinimo.

Kita ES teisės norma, kurios aiškinimo klausimą kelia tretieji asmenys, yra Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio, reglamentuojančio teisę pateikti reikalavimus, 2 dalis, kad visiems kreditoriams, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra kitose valstybėse narėse, o ne buveinės valstybėje narėje, taikomos vienodos sąlygos ir tokia pat jų reikalavimų eiliškumo tvarka, kaip lygiaverčiams kreditorių, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra buveinės valstybėje narėje, reikalavimams. Šios normos tikslas akivaizdus – draudimas diskriminuoti lygiaverčius kreditorius, priklausomai nuo jų įprastinės gyvenamosios (buveinės) vietos, ir šios normos nuostatos yra aiškios ir suprantamos. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarime buvo konstatuota, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtinant tokį reguliavimą, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, siekiama inter alia užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, ir taip garantuoti ne tik kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą. Taigi, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra specifinis kreditorius, jo finansinių reikalavimų tenkinimo eilės prioritetas nacionalinėje teisėje yra pateisinamas jo viešąja funkcija. Trečiųjų asmenų keliamas šios Direktyvos aiškinimo klausimas nėra grindžiamas jos teksto nuostatų analize, o bendrąja prasme nurodoma dėl kreditorių lygiateisiškumo, kas neduoda pagrindo jų prašymą laikyti pakankamai motyvuotu.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad byloje iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad naudojantis duomenimis iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, jog tretieji asmenys šioje byloje pareiškė visiškai analogišką prašymą dėl Direktyvų turinio taikymo ir aiškinimo, kuris buvo pareikštas ir išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo AB banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2267-611/2013 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-09 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2287/2013. Šiose nutartyse taip pat buvo konstatuota, kad Direktyvų nuostatos yra aiškios ir nereikalaujančios išaiškinimo dėl jų ir Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies atitikimo. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama, ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamu atveju trečiųjų asmenų atstovų argumentai nesudarė pagrindo priimti kitokį sprendimą, todėl jų prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 9 punkto pagrindu netenkinamas.

Apibendrinant pirmiau nurodytus duomenis konstatuotina, kad kreditorės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinis reikalavimas yra pagrįstas ir jo 799 156 072,64 Lt dalis tvirtinama antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, o 2 029 578,41 Lt dalis – ketvirtąja eile (CPK 178 str., BĮ 83 str., ĮBĮ 26 str., BĮ 87 str. 2 ir 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais, teismas

nutaria:

Patvirtinti kreditorės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinį reikalavimą atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui, iš kurio 799 156 072,64 Lt dalį patvirtinti antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, o 2 029 578,41 Lt dalį – ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.