Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. spalio 18 d. rašto Nr. A51-151599/24(3.3.2.29E-PAS) bei Komisijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 21RE-1023 (AG-915/07-2024), kuris buvo priimtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovė su pareiškėja 2001 m. balandžio 10 d. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 37, kurios 2.2 papunktyje nustatė, kad nuomininkas įsipareigoja kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos mokestį ir komunalinių paslaugų mokesčius.

Administracija, vykdydama Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, ginčijamu raštu pateikė atsakymą į pareiškėjos 2022 m. spalio 10 d. skundą. Paaiškino, kad Taryba, vadovaudamasi Metodika, patvirtino Aprašą, kuris nuo 2015 m. spalio 1 d. nustato Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarką. Apraše yra išskirtas socialinio būsto nuomos ir Savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimas. Metodikos 6 punkte yra įtvirtinta savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo formulė, pagal kurią ir yra apskaičiuojamas Savivaldybės būstų nuomos mokestis. Kiekvienų metų sausio 1 dieną keičiasi savivaldybės būsto nuomos mokestį lemiantys VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymu tvirtinami koeficientai, t. y. vietovės pataisos koeficientas (Kv) pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir vietovę bei gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų vieno kubinio metro vidutinė statybos vertė (Vsv). Šių rodiklių pasikeitimai nepriklauso nuo Savivaldybės ar SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valios. Vienas iš savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo formulės dedamųjų yra koeficientas R (Tarybos nustatomas rinkos pataisos koeficientas). Metodikos 6 punkte yra įtvirtinta, kad: „R – rinkos pataisos koeficientas, skirtas savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio atitikčiai tos savivaldybės teritorijos, kurioje nuomojamas savivaldybės būstas, rinkoje nuomojamo būsto nuomos mokesčio dydžiui (rinkos kainai) užtikrinti (jis turi būti didesnis kaip 1,2). Jei savivaldybės būstas nuomojamas paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje nurodytais atvejais, R<1,2.“

Administracija Rašte paaiškino, kad su VĮ Registrų centru 2021 m. kovo 31 d. buvo sudaryta Vidutinių nuomos kainų nustatymo paslaugos pritaikant kiekvienam objektui sutartis Nr. 5.28- 21/31. Vykdant šią sutartį, iš VĮ Registrų centro buvo gauta pažyma apie vidutinę gyvenamosios (butų) paskirties objektų, pagalbinio ūkio, kitos paskirties objektų nuomos rinkos kainą, parengtą pagal turto mokestinę vertę. Kartu su pažyma pateiktas jos priedas, kuriame nurodytos siūlomos vidutinės nuomos kainos kiekvienam objektui. Vidutinės būstų nuomos rinkos kainos buvo reikalingos tam, kad būtų galima apskaičiuoti rinkos pataisos koeficientą (R) (savivaldybės būsto vidutinė nuomos rinkos kaina, padalinta iš socialinio būsto nuomos kainos (kuri būtų skaičiuojama, jei būstas būtų nuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis): 330,84 / 53,36 = 6,20), kuris buvo patvirtintas Tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimu ir pradėtas taikyti nuo 2022 m. liepos 1 d.

Gyventojai gali užsakyti individualų turto vertinimą, kuriame turi būti nurodyta atitinkamo buto vidutinė nuomos rinkos kaina (eurais) vertinimo dieną. Gavus duomenis apie nustatytą vidutinę būsto nuomos kainą, būtų nustatytas naujas koeficientas R, taikant pirmiau nurodytą apskaičiavimo būdą. Koeficientas R bet kokiu atveju negali būti mažesnis nei 1,2. Administracija pažymėjo, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra gavusi nuomininko pateiktą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, atliktą rinkos nuomos vertei pagrįsti (pagal Tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimo 3 punktą). Ši nuostata praktikoje yra taikoma. Minėta ataskaita taip pat yra pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2-1030-842/2024, su dokumentais pareiškėja yra susipažinusi.

Tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimu inter alia yra patvirtinta koeficientų suvestinė. Pareiškėjos nuomojamam butui yra nustatytas 6,20 koeficientas (pirmiau nurodytu apskaičiavimo metodu). Taikyti koeficientą 1,2 pareiškėjos nuomojamo būsto nuomos kainai apskaičiuoti nėra teisinio pagrindo. Kaip minėta, remiantis Metodikos 6 punktu, ne didesnis nei šis koeficientas gali būti taikomas tik paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėja atitiktų nors vieną iš minėtoje normoje nurodytų atvejų. Pagal Metodiką ir Aprašą, konkretaus būsto rinkos pataisos koeficiento dydžio nustatymas pavestas Tarybos kompetencijai. Koeficientai patvirtinti Tarybos sprendimu. Pareiškėjos nuomojamam būstui taikomas koeficientas, kaip ir visiems kitiems Savivaldybės išnuomotiems būstams, yra nustatytas VĮ Registrų centro duomenų pagrindu. Aukštesnės galios teisės aktuose nėra nustatyta, kokią tiksliai formulę (skaičiavimą) taikant ir kokiu būdu turi būti apskaičiuojamas koeficientas. Šio kriterijaus apskaičiavimas yra pavestas išimtinai savivaldybių tarybų kompetencijai. Todėl Taryba, pasirinkusi koeficientą apskaičiuoti vidutinę nuomos rinkos kainą padalindama iš socialinio būsto nuomos (bazinės) kainos, tokiu būdu yra įgyvendinusi jai priskirtą išimtinę kompetenciją, kuri negali būti kvestionuojama nei pareiškėjos, nei administracinio ar bendrosios kompetencijos teismo.

Pareiškėja, nesutikdama su Administracijos 2024 m. spalio 18 d. raštu, pateikė skundą Komisijai dėl šio rašto panaikinimo. Komisija, išnagrinėjusi skundą, 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 21RE-1023 (AG-915/07-2024) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Tą patį reikalavimą detalizuoja ir Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 45 punktas numato, kad sprendimai dėl skundų turi būti aiškiai išdėstyti ir motyvuoti, atsakyme turi būti pateiktos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, taikytos teisės normos ir kiti reikšmingi duomenys.

Minėtų teisės aktų turinys nuosekliai aiškinamas ir teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžęs, kad institucija privalo pateikti aiškų, motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą atsakymą į asmens prašymą ar skundą, tačiau vien tik tai, kad asmuo nesutinka su atsakymo turiniu, savaime nesuponuoja jo neteisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018).

Nagrinėjamu atveju, atsakovė teigia, kad skundžiamu 2024 m. spalio 18 d. raštu pareiškėjai buvo pateikta visa informacija, kuria institucija disponavo ir kurią pagal savo kompetenciją bei galiojančius teisės aktus turėjo pareigą pateikti. Teismo vertinimu, minėtas raštas buvo parengtas vadovaujantis TGIDPNĮ, VAĮ, taip pat Taisyklėmis. Atsakymas atitiko visus teisėtumo, aiškumo ir pagrįstumo kriterijus – jame išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodyti informacijos šaltiniai, taikytos teisės normos ir teisiniai argumentai, kurie pagrindė atsakovės poziciją. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė susipažinti su visa institucijos turima informacija, reikalinga jos skundo turiniui įvertinti.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį, administraciniai sprendimai turi būti teisėti, pagrįsti objektyviais duomenimis, aiškiai išdėstyti ir motyvuoti. Teismas pažymi, jog atsakovės 2024 m. spalio 18 d. raštas atitiko šiuos reikalavimus – jame aiškiai nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu buvo sprendžiamas pareiškėjos klausimas, pateikti atsakymai į pretenzijas, argumentai pagrįsti teisės normomis, o informacija – institucijos turimais duomenimis. Taip pat pažymėtina, kad Taisyklėse yra reglamentuota, jog institucija privalo pateikti asmeniui motyvuotą atsakymą, nurodydama skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei taikytas teisės normas. Šis reikalavimas buvo tinkamai įvykdytas – pareiškėjai pateiktas individualizuotas, turiniu aiškus ir teisiškai pagrįstas atsakymas, kuriame išdėstytos priežastys, kodėl institucija priėmė atitinkamą sprendimą.

Atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią institucija privalo pateikti aiškų ir motyvuotą atsakymą, tačiau ji nėra įpareigota pateikti tokį atsakymą, kuris atitiktų visus subjektyvius asmens lūkesčius ar poziciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su atsakyme pateikta informacija, savaime nesuponuoja, jog raštas buvo neteisėtas ar neatitiko teisės aktų reikalavimų. Informacijos turinio pakankamumas vertinamas ne pagal tai, ar pareiškėjas gavo visus norimus atsakymus, bet pagal tai, ar institucija išnaudojo visas teisines galimybes suteikti turimą informaciją bei pateikė objektyviais duomenimis pagrįstą atsakymą. Teismo vertinimu, bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė būtų nuslėpusi kokias nors reikšmingas aplinkybes ar neatsakiusi į esminius pareiškėjos skundo aspektus. Priešingai – atsakyme buvo aptarti pareiškėjos keliami klausimai, pateikti motyvuoti atsakymai ir paaiškintos institucijos pozicijos teisinės prielaidos. Todėl teismas daro pagrįstą išvadą, kad skundžiamas 2024 m. spalio 18 d. raštas buvo parengtas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, atitiko visus jam keliamus teisės aktų reikalavimus ir negali būti pripažintas neteisėtu ar naikintinas.

Byloje nustatyta, kad ginčas iš esmės kilo dėl socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja nesutinka su jai apskaičiuotu nuomos mokesčiu, teigdama, kad jis nepagrįstas ir pažeidžia jos teises. Atsakovė, atsikirsdama į skundą, paaiškino, kad nuomos mokesčio dydis buvo nustatytas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei nustatyta metodika, todėl pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad būsto nuomos mokesčio dydžio nustatymas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtinta Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika (toliau – Metodika), taip pat atitinkamos savivaldybės tarybos patvirtintu tvarkos aprašu. Pagal šiuos teisės aktus, nuomos mokesčio dydis nustatomas taikant konkrečią formulę, kurios viena iš dedamųjų yra R koeficientas, atspindintis vidutinę rinkos nuomos kainą už 1 kv. m gyvenamojo ploto konkrečioje vietovėje.

Šiuo atveju nustatyta, kad R koeficientą (6,20) pateikė valstybės įmonė Registrų centras, vadovaudamasi su savivaldybės įmone SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudaryta sutartimi dėl duomenų teikimo ir vertinimo. Registrų centras, kaip oficialus nekilnojamojo turto duomenų tvarkytojas, teisės aktų nustatyta tvarka renka, kaupia, sistemina ir teikia duomenis apie nekilnojamojo turto vertes bei rinkos kainas. Vadovavimasis šiais duomenimis yra teisėtas ir pagrįstas, o jų panaudojimas apskaičiuojant nuomos mokestį – numatytas teisės aktuose. Nėra pagrindo abejoti šių duomenų objektyvumu ar teisiniu pagrįstumu. Nagrinėjamos situacijos kontekste, teismas pažymi, jog atsakovės veiksmai, nustatant pareiškėjai taikytiną nuomos mokestį, atitiko visus teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo principus. Nuomos kaina buvo apskaičiuota pagal nurodytą formulę, kurios visos dedamosios (taip pat ir R koeficientas) buvo pagrįstos atitinkamais šaltiniais, o pati formulė taikyta nuosekliai ir nediskriminuojant. Aplinkybė, kad pareiškėja su nustatytu mokesčio dydžiu nesutinka, savaime nesuponuoja teisės aktų pažeidimo ar pagrindo sprendimą pripažinti neteisėtu. Atsakovė neturėjo diskrecijos savavališkai keisti Vyriausybės patvirtintoje metodikoje įtvirtintos formulės ar joje numatytų dydžių, todėl jos veiksmai buvo riboti įstatymo nustatytomis kompetencijos ribomis.

Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sprendimai, priimti remiantis imperatyviomis teisės normomis ir nustatytais algoritmais, negali būti laikomi neteisėtais vien dėl to, kad asmeniui jie yra finansiškai nepalankūs. Būsto nuomos mokesčio apskaičiavimas grindžiamas objektyviais, iš anksto nustatytais kriterijais, kurie taikomi visiems nuomininkams vienodai, taip užtikrinant teisinį aiškumą ir lygiateisiškumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjai taikytas nuomos mokesčio dydis buvo apskaičiuotas teisėtai, vadovaujantis galiojančia metodika ir remiantis kompetentingos institucijos pateiktais duomenimis, taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų pažeidusi teisės aktus ar viršijusi jai suteiktą kompetenciją.

Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja yra sudariusi galiojančią gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kurioje aiškiai ir konkrečiai nustatytas nuomos mokesčio dydis, taip pat pareiškėjos, kaip nuomininkės, pareiga mokėti nustatyto dydžio nuomos mokestį už naudojimąsi jai suteiktu būstu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.477 straipsnio 1 dalimi, nuomos sutartis yra šalių susitarimas, kuriuo viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja suteikti kitai šaliai (nuomininkui) daiktą laikinai valdyti ir naudoti už tam tikrą atlyginimą, o nuomininkas – mokėti sutartyje nustatytą nuomos mokestį. Sutartis, kaip teisėtas šalių susitarimas, yra privaloma jos šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėja, pasirašiusi nuomos sutartį ir faktiškai ja besinaudojanti, turi pareigą vykdyti jos sąlygas, įskaitant nuomos mokesčio mokėjimą pagal nustatytą ir šalių suderintą tvarką. Teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai nurodė, jog nuomos mokestis, kurį turi mokėti pareiškėja, buvo apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta būsto nuomos mokesčio nustatymo metodika bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinta tvarka, reglamentuojančia socialinio būsto nuomos kainų apskaičiavimą. Šios teisės aktų nuostatos yra privalomos tiek nuomotojui, tiek nuomininkui, todėl pareiškėjos reikalavimas peržiūrėti nuomos mokesčio dydį ar jo pagrįstumą nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nuomos sutartyje nustatytas mokestis yra neteisėtas ar apskaičiuotas nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Be to, atsakovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad nuomos mokesčio dydis buvo apskaičiuotas pagal tuo metu galiojančią tvarką, naudojant nustatytą formulę bei įtraukiant visus būtinuosius rodiklius. Pažymėtina, kad pareiškėja, pasirašydama nuomos sutartį, neginčijo nei jos sąlygų, nei joje nustatyto nuomos mokesčio, ir iki šiol ja naudojasi, o tai patvirtina jos faktinį sutikimą su sutarties sąlygomis. Taip pat nėra duomenų, kad nuomos sutartis būtų ginčijama ar jos sąlygos būtų nuginčytos teismine tvarka, todėl ji laikytina galiojančia ir privaloma. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad šalis, pasirašiusi sutartį, negali atsisakyti vykdyti jos sąlygų vien tik dėl to, kad vėliau pasikeitė jos subjektyvūs vertinimai ar pageidavimai. Taigi pareiškėja, siekdama ginčyti jai tenkančią pareigą mokėti nuomos mokestį, iš esmės kvestionuoja teisėtai sudarytos sutarties sąlygas, tačiau nepateikia jokių objektyvių ar teisiškai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nuomos mokestis buvo nustatytas neteisėtai ar nesant tam pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas dėl tariamo neteisėto nuomos mokesčio apskaičiavimo yra nepagrįstas, kadangi nuomos mokestis buvo nustatytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, įtvirtintas galiojančioje sutartyje, o pareiškėja, kaip šios sutarties šalis, privalo vykdyti jos nuostatas.

Teismas pažymi ir tai, kad šioje byloje jau buvo išnagrinėtas analogiškas pareiškėjos skundas Komisijoje, kuri 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundo netenkinti ir paliko nepakeistą atsakovės sprendimą. Komisija, įvertinusi pareiškėjos argumentus bei atsakovės veiksmus, konstatavo, kad atsakovė veikė laikydamasi jai teisės aktų suteiktos kompetencijos, vadovaudamasi galiojančiomis teisės normomis, ir pateikė visą turimą informaciją, kurią pagal teisės aktus privalėjo pateikti. Taigi, Komisija jau atliko išsamų ginčo objekto – administracijos atsakymo turinio bei jo teisėtumo – vertinimą. Teismo vertinimu, Komisijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo turinys rodo, kad buvo detaliai analizuota tiek pareiškėjos skundo esmė, tiek atsakovės pateikta informacija, įskaitant ir administracinio atsakymo motyvaciją, teisinį pagrindimą bei taikytus teisės aktus. Nustatyta, jog atsakovė nepažeidė nei VAĮ, nei kitų teisės aktų, reglamentuojančių institucijų pareigą atsakyti į asmenų prašymus ar skundus.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad kai administracinis ginčas jau yra išspręstas kompetentingos institucijos, o pareiškėjas nepateikia naujų, anksčiau nenagrinėtų aplinkybių ar įrodymų, nėra pagrindo tokį ginčą vertinti pakartotinai ar laikyti, jog Komisijos sprendimas turėtų būti panaikintas. Vien pareiškėjos nepasitenkinimas priimtu sprendimu ar nesutikimas su jame pateiktais argumentais, kai neatskleidžiami jokie nauji teisiškai reikšmingi duomenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčas buvo išspręstas neteisėtai ar kad institucija veikė netinkamai. Be to, teismas pažymi, kad ginčijamas administracijos atsakymas, kurį Komisija įvertino kaip teisėtą, atitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus – jis buvo aiškiai išdėstytas, motyvuotas, nurodytas teisinis pagrindas, šaltiniai ir faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis suformuota institucijos pozicija. Taip pat buvo laikytasi Taisyklių nuostatų, kurios įpareigoja instituciją pateikti motyvuotą ir teisiškai pagrįstą atsakymą į gautą skundą. Aukščiau nurodytų motyvų pagrindu, laikytina, kad Komisijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 21RE-1023 (AG-915/07-2024) pareiškėjos skundas buvo atmestas pagrįstai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Byloje nustatyta, kad nuomos mokesčio dydis buvo apskaičiuotas laikantis visų teisės aktų reikalavimų – remiantis galiojančia Vyriausybės patvirtinta metodika, Savivaldybės tarybos patvirtinta tvarka, taip pat pagal nuomos sutarties nuostatas. Pareiškėja yra pasirašiusi galiojančią nuomos sutartį, kurioje aiškiai nustatyta jos pareiga mokėti apskaičiuotą nuomos mokestį. Duomenų, kad minėta sutartis būtų nuginčyta ar jos sąlygos būtų neteisėtos, nėra. Atsakovė, vykdydama jai teisės aktais pavestas funkcijas, veikė teisėtai, o visos pareiškėjos nurodytos abejonės dėl mokesčio dydžio nepagrįstos objektyviais įrodymais.

Pareiškėjos reikalavimas, siejamas su atsakovės įpareigojimu atlikti veiksmus, yra išvestinis iš skundžiamų sprendimų. Teismui konstatavus ginčijamų sprendimų teisėtumą, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja skundu taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovės naudai, skundu pareikštas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.