Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1167-454/2015 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui S. U., tretiesiems asmenims I. U., J. U. dėl iškeldinimo iš patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė iškeldinti atsakovą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio 81,94 kv. m bendro ploto, 4 kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), su atsakovui priklausančia manta, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

1. Nepagrįstai remtasi išimtinai tik Butų privatizavimo įstatymu. Ieškinys dėl iškeldinimo buvo pateiktas civilinio kodekso tvarka, todėl turėjo būti vadovaujamasi civiliniu kodeksu ir jame numatytomis teisės normomis, o ne Butų privatizavimo įstatymu.

2. Nevertinta, kad ginčo butas ieškovei nuosavybės teise priklauso 2014 m. liepos 15 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Atsakovas neginčijo dovanojimo sutarties, nors atsakovui apie šią sutartį buvo žinoma nuo jos sudarymo momento.

3. Nepagrįstai spręsta, kad ieškovė ginčo butą įgijo su suvaržymu – atsakovo teise naudotis ginčo butu. Vienintelis dovanojimo sutartyje numatytas suvaržymas yra trečiojo asmens I. U. teisė iki gyvos galvos naudotis ginčo turtu. Vadovaujantis CK 4.9 straipsniu, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai, tačiau tokių įregistruotų suvaržymų dėl atsakovo teisių nėra. Kadangi dovanojimo sutartis nenumato suvaržymų ir apribojimų dėl atsakovo teisių, turėjo būti vadovaujamasi dovanojimo sutarties sąlygomis, o ne Buto privatizavimo įstatymu.

4. Neteisinga išvada, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą atsakovas turi teisę naudotis ginčo butu kaip šeimos narys. Šiuo metu buto savininkė yra ieškovė, o pagal civilinę teisę atsakovas nėra jos šeimos narys. Atsakovas neteko savo teisių, kai butas buvo padovanotas ieškovei. Be to, atsakovas, sutikęs, jog butą privatizuotų jo tėvas, atsisakė bet kokių teisių į šį butą. Tai, kad atsakovas neteko teisių ir pareigų į butą patvirtina ir paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, kuriuo visas turtas ir turtinės teisės atiteko trečiajam asmeniui I. U.

5. Nusprendus, kad tarp šalių yra faktinė panaudos sutartis, ieškinys turėjo būti patenkintas CK šeštosios knygos XXXII skyriuje numatytomis sąlygomis, nes tam buvo nurodytos visos sąlygos: atsakovui buvo išsiųstas pranešimas apie išsikraustymą ir buvo gautas atsakovo atsakymas į jį, kad jis neketina išsikraustyti, buvo pateikti argumentai ir rašytiniai įrodymai, kad atsakovas iki teismo posėdžio nevykdė pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą, iš esmės blogina jo būklę (tai patvirtina teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė), daugelį metų kitų artimųjų ir ieškovės atžvilgiu vartoja psichologinį ir fizinį smurtą. Ieškovė laikėsi įstatymų nustatytos panaudos sutarties nutraukimo tvarkos – per notarą įspėjo atsakovą, kad šis turi išsikraustyti. Įspėjimas ir termino pasibaigimas yra juridiniai faktai, nutraukiantys panaudos sutartį, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iškeldinti atsakovą CK 4.98 straipsnio pagrindu. Ieškovei, buto savininkei, nebesutinkant, kad atsakovas toliau gyventų jai priklausančiame bute, atsakovo buvimas šiame bute neteko teisinio pagrindo ir tapo savavališkas.

6. Neatsižvelgta, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Dėl to teismo vertinimas, kad ieškovės pareiškimas yra netinkamas, pažeidžia CPK normas.

7. Priteisiant iš ieškovės atsakovui 868,86 Eur už teisinę pagalbą, pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Ieškovės darbingumas yra tik 50 procentų, todėl turėjo būti sumažinta priteista suma arba ji turėjo būti iš viso nepriteista. Dėl to net netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, turėtų būti iš naujo sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteista suma sumažinama arba iš viso nepriteisiama, nes ieškovė neturės pajamų sumokėti priteistą sumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Byloje nustatyta, kad butą (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą iš valstybės įsigijo šalių tėvas 1992 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 30, 39). Privatizuojant butą, pilnamečiai šeimos nariai davė sutikimus bei sutarė, kad butas bus privatizuotas V. U. vardu (b. l. 41). Po V. U. mirties (duomenys neskelbtini) (b. l. 10), butą paveldėjo pagal testamentą šalių motina I. U. (b. l. 30, 74–77), kuri 2014 m. liepos 15 d. dovanojimo sutartimi ginčo butą, padovanojo ieškovei (b.l. 8-9, 39, 69-73). Ieškovė 2014 m. rugpjūčio 6 d. pareiškimu, siųstu per notarą atsakovui, pareikalavo, jog atsakovas išsikeltų iš ieškovei priklausančio buto (b. l. 12). Kadangi atsakovas reikalavimo neįvykdė, kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškinys pareikštas dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų, tačiau tokios aplinkybės teismas nenustatė. Sprendė, kad atsakovas turi teisę gyventi bute, nes jis atsisakė nuosavybės teisės įgijimo pagal Butų privatizavimo įstatymą. Su sprendimu nesutinka ieškovė.

Butų privatizavimo įstatymu buvo siekiama sudaryti sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, įsigyti šias patalpas privačion nuosavybėn (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Tiek nuomininkai, tiek ir jų šeimos nariai iki butų privatizavimo turėjo lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis). Nepaisant to, kaip teisė įgyti nuosavybės teisę į privatizuojamą butą būdavo realizuojama – ar butai būdavo privatizuojami bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ar vieno asmens nuosavybės teise (taip yra nagrinėjamoje byloje), kitų privatizuojamame bute teisėtai gyvenančių, turinčių teisę į buto privatizavimą asmenų valios pareiškimas buto privatizavimo klausimu buvo būtina privatizavimo proceso sudėtinė dalis, be kurios nebuvo galimas privatizavimo sandorio sudarymas. Toks Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje numatyto susitarimo sudarymas buvo būtina buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, nes tuo atveju, jei toks susitarimas nebuvo pasiekiamas, buto pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma. Asmenys, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu – tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo bute gyvenamąją vietą deklaravęs 1988 m. kovo 1 d. kaip pagrindinio nuomininko šeimos narys, buto privatizavimo metu visi šeimos nariai sudarė susitarimą, kad butas privatizuojamas šalių tėvo V. U. vardu (b. l. 41–42). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Butų kodekso 54 straipsnio bei 1964 m. CK 330 straipsnio nuostatas, nuspręsdamas, kad nuomininko – juo iki buto privatizavimo buvo atsakovo tėvas V. U., bei nuomininko šeimos nario – juo iki buto privatizavimo buvo atsakovas S. U., naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis teisės ir pareigos buvo lygios. Kaip matyti iš bylos medžiagos, I. U. prieš dovanodama jai nuosavybės teise priklausantį butą, neįspėjo atsakovo apie panaudos teisinių santykių nutraukimą (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovas buvo teisėtas gyvenamųjų patalpų valdytojas ir naudotojas, o ieškovė įgijo nuosavybę su suvaržymu, t. y. su atsakovo teise naudotis privatizuotu butu, nes tokia jo teisė buvo įtvirtinta Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje, kurio paskirtis būtent asmens, turėjusio teisę įgyti, bet neįgijusio nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, teisių gynyba (CK 4.9 straipsnis). Tokiu būdu ir po buto privatizavimo atsakovas teisėtai naudojosi privatizuotu butu, tik jau kaip buto savininko šeimos narys. Atsižvelgiant, kad butų privatizavimo proceso paskirtis yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo pardavimas nuomininkams arba jų šeimos nariams, tai net ir tais atvejais, kai turėjęs teisę įgyti nuosavybėn privatizuojamą butą ar jo dalį asmuo atsisakė tokios teisės ir pasirinko kitokią savo teisių realizavimo formą – nusprendė naudotis butu kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos narys, laikoma, kad jo teisė į gyvenamąją patalpą yra užtikrinta, nes ginama minėtu Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsniu. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, atmestini apeliantės argumentai, susiję su nuosavybės įgijimu su suvaržymu, nepaisant to, kad dovanojimo sutartyje suvaržymas numatytas tik dovanotojos, t. y. I. U., atžvilgiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuosavybės su suvaržymu turėjimas, jos išlaikymas negali būti nuostolingas pačiam turto savininkui, nagrinėjamu atveju ieškovei, kad tarp šalių susiklostę panaudos santykiai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė turi teisę nutraukti panaudos sutartį esant sutarties pažeidimams, numatytiems CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalyse, tačiau įvertinęs ieškinyje nurodytą iškeldinimo teisinį pagrindą, kaip minėta, ieškinį atmetė, plačiau nepasisakydamas dėl to ar yra pagrindas nutraukti panaudos sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta teisės norma reglamentuoja terminuotos panaudos sutarties nutraukimą prieš terminą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos spręstina, kad tarp šalių susiklostę neterminuotos panaudos santykiai.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tarp šalių susiklostė panaudos santykiai, nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su panaudos sutarties nutraukimu, nes tam buvo nurodytos visos sąlygos.

Kasacinis teismas, aiškindamas civilinio proceso teisės normas, yra nurodęs, kad, kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Dėl to, nors ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Dėl to tais atvejais, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010; kt.).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovė yra nurodžiusi, kad atsakovas ne tik, kad be pagrindo gyvena bute, bet išdėsčiusi ir aplinkybes, kodėl ji prašo, jog atsakovas būtų iškeldintas, t. y. jo nesugyvenamą, netinkamą, agresyvų elgesį, nesaikingą alkoholio vartojimą, fizinio ir psichologinio smurto naudojimą prieš ieškovę ir kitus bute gyvenančius asmenis, nesirūpinimą butu, neprididėjimą prie buto išlaikymo, atsakovas buvo įspėtas išsikelti iš buto.

Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalyje pateiktą panaudos sutarties sampratą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės.

Remiantis Civilinio kodekso 6.642 straipsnio 1 dalimi, kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis, bet kada turi teisę nutraukti neteminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu tarp šalių sudarytoje panaudos sutartyje nesusitarta kitaip. Kaip minėta, ieškovė 2014 m. rugpjūčio 6 d. pareiškimu prašė atsakovą išsikelti iš jai nuosavybės teise priklausančio buto nurodydama tai padaryti per 14 dienų nuo pareiškimo gavimo (b. l. 12), į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 29 d. (b. l. 3). Nors ieškovė nurodė trumpesnį nei trijų mėnesių terminą, iki kreipimosi į teismą dienos irgi nebuvo suėjęs trijų mėnesių trukmės įspėjimo apie žodinės panaudos sutarties nutraukimą terminas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks termino nesilaikymas laikytinas formaliu, šioje byloje neturinčiu esminės įtakos ginčo išsprendimui, nes jokių neigiamų pasekmių atsakovui nesukėlė, kadangi jis ir suėjus trijų mėnesių terminui iš buto neišsikėlė. Laikytina, kad atsakovas daugiau nei vienerius metus yra informuotas apie ieškovės valią nutraukti sutartį, atitinkamai laikytina, kad CK 6.642 straipsnio 1 dalies reikalavimai nutraukiant panaudos sutartį yra įvykdyti. Konstatuotina, kad suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia. Dėl to, praėjus trims mėnesiams nuo įspėjimo apie sutarties nutraukimą, šalys tampa nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. atsakovas neteko ginčo patalpų naudojimosi teisių ir byloje nenustatyta jokio kito teisinio pagrindo naudotis ginčo patalpomis, o ieškovė įgijo teisę reikalauti atsakovo iškeldinimo iš užimamų patalpų CK 4.98 straipsnio, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Esant išdėstytiems motyvams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavęs, kad tarp šalių buvo susiklostę neterminuotos panaudos teisiniai santykiai, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reguliuojančias ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo nurodymą ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinį patenkinus, priteistinos ieškovės bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 23) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinį skundą patenkinus, tenkintinas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese pateikus jas patvirtinančius įrodymus (b. l. 117) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti; priimti naują sprendimą – L. R. ieškinį tenkinti – iškeldinti atsakovą S. U., a. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovei L. R., a. k. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio 81,94 kv. m bendro ploto, 4 kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), su atsakovui priklausančia manta.

Priteisti ieškovei L. R., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo S. U., a. k. (duomenys neskelbtini), 42 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. U., a. k. (duomenys neskelbtini), 41 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.