Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Artūras Šafronas, sekretoriaujant Daivai Masionienei, dalyvaujant ieškovei L. R., jos atstovei advokato padėjėjai Kristina Varanavičienei, atsakovui S. U., jo atstovei advokatei Danai Žvingilienei, nedalyvaujant tretiesiems asmenims I. U., J. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui S. U., tretiesiems asmenims I. U., J. U. dėl iškeldinimo iš patalpų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nors ieškovė ir įgijo 2014-07-15 dovanojimo sutartimi ginčo butą, tačiau ji negali pažeisti atsakovo teisių į šį butą. Nors ieškovė yra teisėta ginčo buto savininkė, tačiau ginčo butą ji įgijo su suvaržymu - su atsakovo teise naudotis šiuo ginčo butu, nes tokia teisė įtvirtinta LR Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje, kurio paskirtis būtent asmens, turėjusio teisę įgyti, bet neįgijusio nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, teisių gynyba (CK 4.9 str). Nuosavybės teisės dovanojimo sutarties pagrindu perėjimas ieškovei nepanaikina mano teisės naudotis butu, kuriuo iki savo tėvo mirties, o vėliau ir paveldėjus savo motinai bei dabar šiuo metu naudojuosi teisėtai, nedaro jo neteisėtu naudotoju pasikeitus šio turto savininkui. CK 4.48 str, 2 d. numato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Ieškovės teiginiai dėl atsakovo gyvenimo būdo, kitų šeimos narių teisių suvaržymu nepagrįsti ir atmestini kaip neįrodyti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas .

Byloje nustatyta, kad atsakovo gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, deklaruota nuo 1988-03-01 kaip ir visų kitų pažymoje nurodytų asmenų (b.l. 6) Iš 2014-10-08 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butą (duomenys neskelbtini) pagal 1991-05-28 LR Butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374 įsigijo iš valstybės atsakovo tėvas 1992-05-29 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu (b.l. 8,9). Privatizuojant butą, pilnamečiai šeimos nariai davė sutikimus bei sutarė, kieno vardu bus privatizuotas butas. Tokia tvarka buvo numatyta 1991-05-28 LR Butų privatizavimo įstatymo Nr. 1-1374 (galiojusio iki 1998-07-01) 5 straipsnyje, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsniu, nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Šio 12-ojo straipsnio 2 dalis numatė, kad buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo būdu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Po atsakovo tėvo V. U. mirties 2014-03-06, buvo 2014-06-26 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą atsakovo motinai I. U., kuri 2014-07-15 dovanojimo sutartimi Nr. 5-2-4968 ginčo butą, perleido ieškovei (b.l. 10,39, 69-85).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Byloje nėra įrodymų, jog ieškovę su atsakovu sieja kokie nors sutartiniai (prievoliniai) teisiniai santykiai (rašytinė nuomos sutartis), todėl ieškovės reiškiami reikalavimai kvalifikuotini taikant CK 4.98 straipsnio nuostatas, t. y. kaip negatorinis ieškinys. Šiuo atveju vienas iš ieškovės pasirinktų jos teisių gynimo būdų – atsakovo iškeldinimas iš ieškovei priklausančių patalpų, kurio reikalavimo esmė yra be sutarties ar kitokio teisinio pagrindo užimamų gyvenamųjų patalpų atlaisvinimas.

Teisės teorijoje ir praktikoje nuosavybės neliečiamumas, draudimas varžyti savininko teises reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau nuosavybės teisės turinį sudarančios teisės – valdymas, naudojimas ir disponavimas negali būti įgyvendinamos pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, jos nuostatas detalizuojančius įstatymus, kitų žmonių teises. Nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas. Nuosavybės neliečiamumas negali būti traktuojamas kaip absoliutus, kadangi nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką yra nurodęs, kad „priimant Butų privatizavimo įstatymą buvo siekiama sudaryti sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, įsigyti šias patalpas privačion nuosavybėn (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Tiek nuomininkai, tiek ir jų šeimos nariai iki butų privatizavimo turėjo lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (BtK 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), jų neprarado ir privatizavus šias patalpas. Nepaisant to, kaip teisė įgyti nuosavybės teisę į privatizuojamą butą būdavo realizuojama - ar butai būdavo privatizuojami bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ar vieno asmens nuosavybės teise, kitų privatizuojamame bute teisėtai gyvenančių, turinčių teisę į buto privatizavimą asmenų valios pareiškimas buto privatizavimo klausimu buvo būtina privatizavimo proceso sudėtinė dalis, be kurios nebuvo galimas privatizavimo sandorio sudarymas. Toks Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje numatyto susitarimo sudarymas buvo būtina buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, nes tuo atveju, jei toks susitarimas nebuvo pasiekiamas, buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma. Visų asmenų, turinčių teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą būtino susitarimo pasiekimas bei pripažinimas, kad privatizuotas butas skirtas visų šeimos narių naudojimui, suponuoja išvadą, kad visų turinčių teisę privatizuoti konkrečius butus asmenų teisės buvo vienoda apimtimi pripažįstamos ir ginamos bei kad nuomininko ar jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, teisės ir pareigos, atsirandančios iš naudojimosi gyvenamąja patalpa teisės, išlieka, tik jie neturi disponavimo privatizuotu butu teisės. Asmenys, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu — tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-816/2003).

Bylos šalys privatizavimo metu sudarė vieną šeimą. Tiek nuomininkai, tiek ir jų šeimos nariai iki butų privatizavimo turėjo lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (BtK 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), jų neprarado ir privatizavus šias patalpas. Nepaisant to, kaip teisė įgyti nuosavybės teisę į privatizuojamą butą būdavo realizuojama – ar butai būdavo privatizuojami bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ar vieno asmens nuosavybės teise (taip buvo šioje nagrinėjamoje byloje), kitų privatizuojamame bute teisėtai gyvenančių, turinčių teisę į buto privatizavimą asmenų valios pareiškimas buto privatizavimo klausimu buvo būtina privatizavimo proceso sudėtinė dalis, be kurios nebuvo galimas privatizavimo sandorio sudarymas. Toks Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje numatyto susitarimo sudarymas buvo būtina buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, nes tuo atveju, jei toks susitarimas nebuvo pasiekiamas, buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma. Be to, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka įsigyti gyvenamąjį plotą viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnis). Butų privatizavimo įstatymo draudimas tai pačiai šeimai privatizuoti kitą butą patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Abi paminėtos aplinkybės – visų asmenų, turinčių teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, būtino susitarimo pasiekimas bei pripažinimas, kad privatizuotas butas skirtas visų šeimos narių naudojimui, suponuoja išvadą, kad visų turinčių teisę privatizuoti konkrečius butus asmenų teisės buvo vienoda apimtimi pripažįstamos ir ginamos bei kad nuomininko ar jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, teisės ir pareigos, atsirandančios iš naudojimosi gyvenamąja patalpa teisės, išlieka, tik jie neturi disponavimo privatizuotu butu teisės. Asmenys, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą ( nes tokią teisę perleido kitiems Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu – tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu. Ieškovė 2014-07-15 įgijo dovanojimo sutartimi ginčo butą ir yra teisėta ginčo buto savininkė, tačiau ginčo butą ji įgijo su suvaržymu - su atsakovo teise naudotis šiuo ginčo butu, nes tokia teisė įtvirtinta Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje, kurio paskirtis būtent asmens, turėjusio teisę įgyti, bet neįgijusio nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, teisių gynyba (CK 4.9 str). Nuosavybės teisės dovanojimo sutarties pagrindu perėjimas ieškovei nepanaikina atsakovo teisės naudotis butu, kuriuo jis naudojosi ir naudojasi dabar. Pasikeitus turto savininkui, jo teisė dėl naudojimosi ginčo butu išliko. CK 4.48 str, 2 d. numato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

Ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovą, t.y. reikalavimą ginti pažeistą daiktinę teisę (CK 4.98 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas teisėtai apsigyveno ir teisėtai gyvena ginčo bute, jis negali būti laikomas pažeidžiančiu ieškovės nuosavybės teises. Atsakovo teisė šiuo butu naudotis panaudos pagrindais. Šioje byloje nebūtų galima pripažinti, kad atsakovui atsirado teisė naudotis butu nuomos sutarties pagrindu, nes tokie teisiniai santykiai jo nesiejo su buvusia buto savininke.

Ieškovė nurodė, jog atsakovo elgesys, naudojantis ir gyvenant jai priklausančiame bute, yra netinkamas, keliantis grėsmę jai ir kitiems šeimoms nariams, gyvenantiems ginčo bute. Ieškovė ir jos atstovė nurodė, kad atsakovas ne tik pažeidžia ieškovės teises savo netinkamu elgesiu, bet ir neprisideda ar tik iš dalies prisideda prie turto išlaikymo, remonto. Atsakovas ir jo atstovė nurodė, jog gyvenamas patalpas prižiūri, prisideda prie turto pagerinimo bei išlaikymo. Dėl kylančių konfliktų, atsakovas nurodė, kad juos išprovokuoja ieškovė ir jos gyvenimo draugas V. Š.. Tiek ieškovė, tiek atsakovas, tretieji asmenys bei liudytojai savo paaiškinimuose nurodė bendrai apie būsto remontą, gerinimą, tačiau konkrečių įrodymų nepateikė. Todėl laikytina, kad gyvenantys asmenys ginčo bute minimaliai prisideda prie būsto gerinimo, tvarkos palaikymo.

Dėl atsakovo netinkamo gyvenimo būdo.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesaikingai vartodamas alkoholį konfliktuoja su namiškiais. Atsakovas nurodė, jog ieškovė ir jos gyvenimo draugas V. Š. būdami neblaivūs kelia triukšmą, privokuoja konfliktus. Tiek iš šalių paaiškinimų, tiek iš liudytojų parodymų bei byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog bylos šalis ir liudytojus sieja artimi giminystės ryšiai, nevengimas alkoholio vartojimas, tarpusavio konfliktai dažnai sprendžiami neadekvačiai bei netinkamai (b.l. 13-18,63,64, 92-94).

Plačiau teismas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių plačiau nepasisako, nes ieškinys pareikštas dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų.

Todėl atsakovas ieškovės pareikštu pagrindu negali būti iškeldinamas iš buto, jis turi teisę naudotis butu savo poreikių į gyvenamąją patalpą tenkinimo tikslu ir šia teise atsakovas gali naudotis iki jo manymu reikalingo termino, pvz.: iki įgis kitą gyvenamąją patalpą ar ja bus aprūpintas arba netgi iki mirties ( CK 1.117 straipsnio 2 dalis). Tačiau suprantama, tokios nuosavybės su suvaržymu turėjimas, jos išlaikymas negali būti nuostolingas pačiam turto savininkui – ieškovei. Todėl atsakovas negali būti atleidžiamas nuo Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXII skyriuje nustatytų panaudos gavėjo pareigų bei nėra apsaugotas nuo ieškovės, kaip panaudos davėjo, teisės nutraukti panaudos sutartį esant sutarties pažeidimo atvejams, numatytiems CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Taip pat ir pats atsakovas turi teisę nustatyta tvarka nutraukti terminuotą panaudos sutartį (CK 6.642 straipsnio 2 dalis).

Todėl ieškovės nurodytu pagrindu ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Ieškinį atmestus iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 868,86 Eur (3000,00 Lt) už teisinę pagalbą (88, 89 b.l.) (LR CPK 93 str., 98 str.).

Teismo patirtos pašto išlaidos yra mažesnės, nei Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d. tvarka 2011 m. lapkričio 7 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl ji iš atsakovės valstybei nepriteistina (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259str.,263 str., 265 str.,270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės L. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaunas) – 868,86 Eur (aštuoniasdešimt šeši Eur, 86 Eur ct.) už teisinę pagalbą atsakovo S. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaunas) naudai.

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.