- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-22
- Bylos Nr.
- 2S-906-658/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-16726-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Atsakovas
- UAB „Senukų prekybos centras“
- Ieškovas
- UAB „Šiaulių lyra“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Masada“
Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Senukų prekybos centras“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2954-877/2012 pagal ieškovės UAB „Šiaulių lyra“ ieškinį atsakovei UAB „Senukų prekybos centras“, trečiajam asmeniui UAB „Masada“ dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sutarčių išaiškinimo, jų pakeitimo, įpareigojimo vykdyti sutartis, hipotekos pripažinimo pasibaigusia, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu ieškovės su atsakove 2005 m. gegužės 10 d. sudarytų sutarčių Nr. 05/0806 ir Nr. 05/0807 vienašališką nutraukimą, išaiškinti, kad sutarčių 2007 m. kovo 29 d. priedų 3 punktas nereiškia, kad pirkėjas visas pardavėjo išrašytas sąskaitas, kuriose numatytas atsiskaitymo terminas „po realizacijos“, turi apmokėti per 365 dienas nuo išrašymo, nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas sąskaitoje nurodytas prekes pardavė galutiniam pirkėjui, ar ne, o reiškia, kad pirkėjas visas pardavėjo išrašytas sąskaitas, kuriose numatytas atsiskaitymo terminas „po realizacijos“, turi apmokėti sutartyse nustatytais terminais ir tvarka, laikantis atitinkamų priedų 2 punktuose nustatyto eiliškumo, pakeisti aptariamų sutarčių 2010 m. sausio 14 d. ir 2010 m. balandžio 9 d. priedus nustatant, kad pagal sutartis ieškovei suteikiamas bendras 3600000 Lt dydžio prekinis kreditas, kurio grąžinimas užtikrinamas trečiojo asmens turto- prekybos patalpų su priklausiniais, esančių Pramonės g. 21, Šiauliuose, ir turtinių teisių- nuomos teisių į žemės sklypą, esantį Pramonės g. 21, Šiauliuose, hipoteka ir įkeitimu, pripažinti negaliojančiu sutarčių 2.2.4 punktą, įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo toliau vykdyti sutartis natūra su visais galiojančiais pakeitimais ir papildymais, išskyrus sutarčių 3.1 ir 3.2 punktus, kurie vykdytini atsižvelgiant kitų ieškinio reikalavimų patenkinimą, nustatyti, kad, atsakovei nevykdant įpareigojimo atnaujinti sutarčių vykdymą, jai skiriama 5000 Lt bauda už kiekvieną uždelstą dieną, pripažinti pasibaigusiomis 2005 m. liepos 21 d., 2010 m. vasario 5 d., 2010 m. kovo 2 d. įregistruotas sutartines hipotekas su vėlesniais pakeitimais ta apimtimi, kuria įkeistos ieškovei priklausančios parduotuvės ir prekybos salė, esančios Lyros g. 13, Šiauliuose, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kartu ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones- draudimą atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstinio įsipareigojimų, kylančių iš ginčo sutarčių, įvykdymo iniciavimu, įskaitant hipotekos ir turto įkeitimo lakštų pateikimą hipotekos teisėjui, įpareigoti atsakovę priimti ieškovės grąžinamas prekes ir po atsakovės 2011 m. spalio 5 d. rašte Nr. 2077 numatyto 60 dienų termino pabaigos. Ieškovė nurodė, jog atsakovei vienašališkai nutraukus sutartis kyla grėsmė, kad atsakovė gali iki bylos išnagrinėjimo pateikti hipotekos bei įkeitimo lakštus hipotekos teisėjui ir gali būti pradėti priverstinio vykdymo veiksmai, kurie ieškinyje išdėstytų reikalavimų patenkinimo atveju pažeistų ieškovės interesus, apribotų jos teises ateityje įvykdyti atsakovei sutartines prievoles, prireiktų papildomų laiko ir piniginių sąnaudų, kad ieškovė būtų sugrąžinta į buvusią padėtį. Neįpareigojus atsakovės priimti ieškovės grąžinamas prekes, ieškovė negalėtų grąžinti atsakovei brokuotų prekių, taip pat prekių, iki kurių realizavimo pabaigos liko nedaug laiko arba rinkoje nepaklausių prekių, todėl ieškovė patirtų žalą, negalėtų atnaujinti savo prekių asortimento, nes reikėtų sumokėti už atsakovės nepriimamas grąžinimui prekes.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 13 d. nutartimi ieškinį priėmė, nustatė atsakovei ir trečiajam asmeniui terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, patenkino ieškovės prašymą dėl draudimo atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su išieškojimo nukreipimu į įkeistą ieškovei ir trečiajam asmeniui priklausantį turtą, atmetė ieškovės prašymą įpareigoti atsakovę ir po atsakovės nustatyto termino priimti ieškovės grąžinamas prekes. Teismas nurodė, kad atsakovei ėmusis veiksmų, nukreiptų į prekinio kredito išieškojimą iš įkeisto turto, būtų pažeisti ieškovės interesai, sukelta grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Be to, aptariamas draudimas nesukels neigiamų turtinių pasekmių atsakovei, kadangi, užtikrinant ieškovės prievolių įvykdymą atsakovei yra įkeistas didelės vertės likvidus ieškovei ir trečiajam asmeniui priklausantis turtas, pritaikytu ribojimu hipoteka nebus panaikinta. Prašymą įpareigoti atsakovę priimti grąžinamas prekes pirmosios instancijos teismas atmetė nurodydamas, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, nenurodė brokuotų ir kitokių grąžintinų prekių apimties, bendros vertės.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, leisti nutartį, kuria būtų atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdyti skubiai. Atsakovė nurodo, jog pritaikyti suvaržymai nepagrįsti, nesusiję su būsimo teismo sprendimo vykdymu, nepagrįstai suteikia pranašumą ieškovei, pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų reikalavimus, pažeidžia atsakovės teisę į teisminę gynybą. Atsakovė akcentuoja, jog ieškovės pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, sutartiniai šalių santykiai faktiškai nutrūko gerokai prieš formalų atsakovės inicijuotą sutarčių nutraukimą, ieškovė nebesinaudoja atsakovės vardu, nebeperka iš jos prekių, todėl pagrindo atkūrinėti nutrūkusius santykius nėra. Sutarčių nutraukimą atsakovė iniciavo dėl to, jog iš sutartinių santykių su ieškove negavo to, ko tikėjosi, dėl ieškovės daromų sutarčių pažeidimų atsakovė patiria didelius nuostolius, reikalavimas pakoreguoti sutarties sąlygas taip, kad jos atitiktų išimtinai tik ieškovės interesus taip pat negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Konstatavęs šias aplinkybes dar ieškinio priėmimo metu teismas privalėjo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi atsakovės finansinė padėtis yra stabiliai gera, nėra jokios grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos net ir to ieškovei priklausančio turto, kurio hipotekos neprašoma pripažinti pasibaigusia, atžvilgiu. Net ir turto, kurio hipotekos neprašoma panaikinti, pardavimas iš varžytynių neužkirstų kelio visų ieškinio reikalavimų patenkinimui ir patenkintų reikalavimų įvykdymui. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš atsakovės atimta teisė pažeistus savo interesus ginti teismine tvarka kreipiantis dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Laikinoji apsaugos priemonė vertintina kaip perteklinė tuo aspektu, jog uždraudžiama atsakovei išieškoti sutarčių pagrindu susidariusį įsiskolinimą. Įkeistų objektų pardavimas iš varžytynių, dėl jų riboto likvidumo, ir taip užtruks, tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu tik dar labiau užvilkinamas atsakovės reikalavimų patenkinimas. Atsakovė akcentuoja ir tai, jog ji dar iki ginčijamos nutarties priėmimo atliko nutartimi uždraustus veiksmus- kreipėsi į hipotekos teisėją dėl įkeisto turto arešto, turtas Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. sausio 23 d. nutartimis buvo areštuotas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė ir trečiasis asmuo prašo skundą atmesti ir nurodo, kad skundu iš esmės ginčijama tik nutarties dalis, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Ieškinio priėmimo stadijoje nepasisakoma dėl bylos esmės, todėl laikinąsias apsaugos priemones galima atsisakyti taikyti tik tuo pagrindu, jog ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, bet ne, neįvertinus įrodymų, pasisakant dėl pareikštų materialinių teisinių reikalavimų. Kaip niekuo nepagrįstas atmestinas skundo argumentas, jog ieškovė nėra suinteresuota sutartinių santykių tąsa. Šalių sutartiniai santykiai nukrypo nuo jų pasiekto susitarimo tik ta apimtimi, kuria atsakovė atsisakė vykdyti prisiimtas prievoles. Atsakovės finansinė padėtis nėra susijusi su byloje pareikštais reikalavimais. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užkirsti kelią nepagrįstiems atsakovės veiksmams atliekant išieškojimus iš įkeisto turto, kurie turėtų įtaką ieškovės veiklai, o ne bandoma užtikrinti kokios nors atsakovės finansinės prievolės įvykdymą. Akcentuotina ir tai, jog, net ir sužinojusi apie ginčijamos nutarties priėmimą, atsakovė nesiėmė veiksmų, kad jos inicijuotos hipotekos procedūros būtų nutrauktos, net ir šalindama teismo nustatytus pradinio pareiškimo trūkumus neinformavo hipotekos teisėjos apie kliūtis išieškojimui iš įkeisto turto inicijuoti. Turto pardavimas iš varžytynių užkirstų galimybę įgyvendinti ieškinio reikalavimus ir tuo aspektu, jog ieškovė, neturėdama patalpų, negalėtų pardavinėti atsakovės tiekiamų prekių, t.y. negalėtų toliau vykdyti sutarčių, kurių nutraukimą prašoma pripažinti neteisėtu. Be to, ieškovė prašo ir pripažinti pasibaigusia dalies turto hipoteką. Ieškinio reikalavimai yra nukreipti ir į ieškovės įsiskolinimo atsakovei ginčijimą, nes, teismui pripažinus sutarčių nutraukimą neteisėtu, išaiškinus mokėjimo už prekes tvarką kartu būtų pripažinta, jog ieškovė neturi pradelstų įsipareigojimų, tuo tarpu atsakovė neturi reikalavimo teisės ieškovės turto atžvilgiu. Skundo teiginys, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovės interesai nepagrįstai iškeliami virš atsakovės siekio kiek įmanoma greičiau atgauti pinigus už ieškovei perduotas prekes, vertintinas kaip nepagrįstas vien dėl fakto, jog atsakovė nepagrįstai atsisako prekes atsiimti ir parduoti savo valdomuose prekybos centruose, taip operatyviai atgaudama prekių vertę. Atmestinas ir argumentas dėl teisių į teisminę gynybą suvaržymo, kadangi atsakovei teuždrausta inicijuoti išieškojimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdamas jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Teismas sprendžia, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina galioti.
Nors atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nutartį, kaip matyti iš skundo motyvų realiai ginčijama tik nutarties dalis, kuria buvo patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinosios priemonės- uždraudimo atlikti veiksmus, susijusius su išieškojimu iš įkeisto turto- taikymo. Nutarties dalis dėl ieškinio priėmimo ir termino atsiliepimams į ieškinį pateikti nustatymo yra neskundžiama (CPK 334 straipsnis), nutarties dalis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę- įpareigojimą atsakovei priimti ieškovės grąžinamas prekes- atitinka atsakovės interesus, jos atskirajame skunde suformuluotą prašymą išnagrinėjus klausimą iš esmės minėtą ieškovės prašymą atmesti, t.y. nėra ir atsakovės negali būti ginčijama (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnis), todėl teismas apeliacijos objektu laiko Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš prašytų dviejų priemonių pritaikyta, bei dėl kitų ginčijamos nutarties dalių pagrįstumo ir teisėtumo nepasisako.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančio byloje asmens prašymu taiko laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas sietinas su prielaida, jog egzistuoja tam tikra grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumui. Galimų grėsmių įvertinimas priskirtas bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, pasireiškiančiai besikreipiančio asmens nurodytų argumentų įvertinimu.
Vienu iš argumentų, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, atskirajame skunde nurodomas ryšio tarp laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo nebuvimas. Su tokiu skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Ieškovės pateiktame ieškinyje yra suformuluota keletas savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų, kurių įvykdymas jų patenkinimo atveju būtų nesuderinamas su priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto įvykdymu, t.y. veiksmais, kuriuos atlikti ginčijama nutartimi uždraudė teismas. Vienu iš reikalavimų prašoma pripažinti pasibaigusia dalies turto sutartinę hipoteką, todėl tokio turto realizavimas hipotekos procedūrų tvarka akivaizdžiai prieštarauja aptariamo ieškinio reikalavimo pareiškimo tikslams. Be to, ieškinyje reiškiamas reikalavimas ir dėl sutarčių sąlygų, reglamentuojančių apmokėjimą už prekes, išaiškinimo. Tokio reikalavimo pareiškimas leidžia spręsti, jog šalys nevienodai supranta ieškovės sutartinės prievolės atsiskaityti už perduotas prekes atsiradimo momentą. Skirtingas aptariamos sutartinės sąlygos vertinimas nulemia ir šalių ginčą dėl to, ar ieškovė turi pradelstų finansinių įsipareigojimų atsakovei, ar ne, o kartu ir atsakovės veiksmų dėl minėtų įsipareigojimų nevykdymo nutraukiant sutartis bei ieškovės reikalavimo pripažinti tokį nutraukimą neteisėtu pagrįstumą. Nurodytų ieškinio reikalavimų patenkinimo atveju būtų paneigtos prielaidos priverstiniam išieškojimui iš hipoteka įkeisto turto inicijuoti. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto būtų nesuderinamas su ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymu ieškinio patenkinimo atveju, kas ir sąlygoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą.
Nepagrįstu laikytinas ir skundo argumentas, jog laikinąsias apsaugos priemones teismas privalėjo atsisakyti taikyti dėl akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Neatlikęs įrodymų tyrimo ir vertinimo spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, teismas gali tik tuo atveju, jeigu reikalavimai neturi jokio teisinio pagrindo, t.y., jeigu net ir pasitvirtinus ieškinyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas dėl jo nesuderinamumo su egzistuojančiu teisiniu reglamentavimu, arba, jeigu ieškinio priėmimo stadijoje teismui nėra pateikti jokie ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju ginčo esmę sudaro skirtingas sutartinių nuostatų interpretavimas ir su tuo susijusių pasekmių ar atliktų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas. Tokių reikalavimų pripažinimas akivaizdžiai nepagrįstais ieškinio priėmimo stadijoje lemtų ginčo išsprendimą iš esmės, kas esamoje proceso stadijoje yra neleistina. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo teismas neturėjo pagrindo.
Kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ieškovė, skundo argumentas dėl stabiliai geros atsakovės finansinės padėties nėra susijęs su ginčijamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu, kadangi pritaikyta laikinąja apsaugos priemone nesiekiama užtikrinti finansinio reikalavimo atsakovės atžvilgiu įvykdymo, bet norima užkirsti kelią atsakovei inicijuoti galimai nepagrįstą išieškojimą iš ieškovei priklausančio turto, o kartu ir ieškovės vykdomai ūkinei veiklai nepalankioms pasekmėms atsirasti.
Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog pritaikytais suvaržymais apribojama atsakovės teisė kreiptis į teismą. Šiuo aspektu reikšmingomis laikytinos dvi aplinkybės. Pirma, pritaikyti suvaržymai siejami ne tiek su formaliu procesinės teisės kreiptis į teismą apribojimu, kiek su laikinu prielaidos į materialinės teisės patenkinimą paneigimu. Pritaikytu suvaržymu atsakovei išaiškinama, jog, kilus abejonių dėl to, ar ieškovė turi pradelstų finansinių prievolių atsakovei, pastarajai laikinai apribojama teisė inicijuoti tokios ginčijamos prievolės priverstinį įvykdymą. Antra, bylos dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, yra specifinės tuo, jog jų metu, nesant ginčo, teisė į priverstinį skolos išieškojimą konstatuojama formaliai, todėl atitinkamos teisės suvaržymai negali būti tapatinami su procesinės teisės inicijuoti teisminį ginčą dėl prievolės ar kitos materialinės teisės egzistavimo pripažinimo apribojimais. Nurodytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, jog atskirojo skundo argumentas dėl neteisėto atsakovės teisių kreiptis į teismą teisminės gynybos suvaržymo yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinęs skundo argumentą, jog dėl taikytų suvaržymų iškreipiama ieškovės ir atsakovės interesų pusiausvyra, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovės interesas yra išimtinai finansinis, pati atsakovė patvirtino, jog jos finansinė padėtis yra stabiliai gera, vėlesnis finansinio reikalavimo patenkinimas neturės esminės reikšmės atsakovės veiklai, be to, atsakovė turi tiek procesinę teisę inicijuoti galimų nuostolių įvykdymo užtikrinimą, tiek materialinę teisę į nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimą (CPK 146 straipsnis), tuo tarpu ginčijama nutartimi uždraustų veiksmų atlikimas turėtų itin neigiamą įtaką reikšmingiems ieškovės interesams, tiesiogiai susijusiems su ieškovės vykdomos ūkinės veiklos galimybėmis. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog pritaikytas apribojimas, atsižvelgiant į ieškovės ir atsakovės interesų svarbą, nelaikytinas neproporcingu, iškreipiančiu priešpriešinių interesų pusiausvyrą, todėl vertintinas kaip pagrįstas.
Kaip nesusijęs su ginčijamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu vertintinas skundo argumentas, jog tam tikrus veiksmus, kurie ginčijama nutartimi uždrausti, atsakovė atliko dar iki tol, kol sužinojo apie ribojimų jos atžvilgiu pritaikymą. Šių veiksmų atlikimas gali turėti įtakos ginčijamos nutarties vykdymui, gali nulemti būtinybę taikyti papildomus ribojimus, tačiau nepaneigia prielaidos suvaržymams taikyti, juolab, kad priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto vykdymas yra sąlygojamas ne vienkartinio hipotekos kreditoriaus veiksmo, bet tokių veiksmų sekos, kurių kiekvieno atlikimas yra uždraustas ginčijama nutartimi.
Visus atskirojo skundo argumentus atmetęs, teismas sprendžia, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Atskirojo skundo reikalavimo dėl skubaus nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo vykdymo teismas nevertina ir dėl jo pagrįstumo nepasisako tiek dėl to, jog nebuvo patenkintas skundo reikalavimas atmesti prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, tiek dėl to, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis ir taip įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir vykdoma iš karto (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 151 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.