Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamosios byla Nr. 1A-531-245/2016

Teisėja Jurga Vasiliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01111-2013-2

2016 m. spalio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 2 dalį vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat jos atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

R. V. buvo kaltinama tuo, kad ji: nuo 2010 m. kovo 23 d. iki tų pačių metų gegužės 17 d., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) AVPK) Patrulių rinktinės patalpose, esančiose, (duomenys neskelbtini), dirbdama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patrule ir atlikdama jai priskirtas valstybės tarnautojo funkcijas, tarp kurių buvo ir leidimo atsiimti automobilį išdavimas, bei sulaikytų transporto priemonių žurnalo pildymas, tarnybos metu, suklastojo 2009 m. (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo (bylos indeksas 15.2) 61 puslapio, eilės Nr. 567 grafų „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas, kurį pateikus grąžinta TP“ įrašus: grafose „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas, kurį pateikus grąžinta TP“ įrašydama transporto priemonės gražinimo datą bei šią transporto priemonę neva atsiėmusį asmenį bei asmens dokumento numerį, tęsdama savo nusikalstamą veiką, suklastojo leidimą atsiimti automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vėliau pateikė įmonei „(duomenys neskelbtini)“ - o būtent - ant tuščio leidimo atsiimti automobilį blanko uždėjo (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės antspaudą bei perdavė tokį leidimą S. D., pasiėmė minėtą automobilį iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, tęsdama savo nusikalstamą veiką, ji 2010 m. balandžio 8 d. panaudojo žinomai suklastotą transporto priemonės Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį – užregistravo savo vardu automobilį ir, siekdama turtinės naudos, 2010 m. gegužės 17 d. jį pardavė K. L. už 300 litų.nuo 2010 m. kovo 23 d. iki gegužės 17 d. dirbdama (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patrule ir atlikdama jai priskirtas valstybės tarnautojo funkcijas, suklastojusi leidimą atsiimti automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šį leidimą pateikdama įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pasiėmė minėtą automobilį iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kurį, panaudojus suklastotą šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį tarp savęs ir V. Ž., užregistravo automobilį savo vardu ir siekdama turtinės naudos, 2010 m. gegužės 17 d. jį pardavė K. L. už 300 Lt, tokiu būdu tyčia piktnaudžiavo tarnyba, nes būdama valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patrule, tyčia grubiai pažeidė: pagrindinius vidaus tarnybos principus – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nešališkumo, atsakomybės ir pavyzdingumo, įtvirtintus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktuose, reikalaujančiuose pareigūnus gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, būti objektyviam priimant sprendimus, vengti asmeniškumų bei šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojo pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis bei nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies reikalavimą nelaužyti duotos pareigūno priesaikos ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo vardas, sukėlęs neigiamą atgarsį visuomenėje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog R. V. veiksmuose yra visi jai inkriminuotos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, tačiau suėjo 5 metų apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 300 straipsnio 1 dalį priėmimo terminas, todėl byla dėl šios veikos nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taip pat teismas pripažino, kad nenustatytas R. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, būtinasis sudėties požymis – didelė žala, todėl ji dėl minėtos veikos išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymio.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Mindaugas Šukys prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016m. birželio 7 d. nuosprendį, kuriuo R. V. išteisinta dėl jai inkriminuoto kaltinimo ir priimti naują nuosprendį – R. V. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jai 100 MGL baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik iš dalies, todėl keistinas. Nurodo, kad nuosprendis nėra kvestionuojamas dalyje dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau dalyje dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos turėtų būti įvertintas iš naujo ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis.Anot skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta didelės žalos policijai ar valstybei, tačiau, sprendžiant asmens kaltės klausimą, buvo būtina nustatyti: ar asmuo padarė tokią veiką, kuri, kaip nusikalstama veika, uždrausta BK; priimant išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu reikia nustatyti, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; teismui nustačius, jog dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veikos pavojingumas nėra toks, kad ją padaręs asmuo būtų nuteistas, jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Atkreipia dėmesį, kad BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi padariniai – didelė žala valstybei, juridiniam asmeniui (ar kitiems šio straipsnio dispozicijoje išvardytiems asmenims) gali būti ir turtinė, ir neturtinė. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, kitų šiuo pagrindiniu valstybės įstatymu ginamų vertybių, principų, jeigu sumenkinamas, diskredituojamas valstybės institucijų autoritetas, pasitikėjimas valstybės teisine sistema ir pan. Darant išvadas dėl tokios žalos buvimo, svarbios aplinkybės yra tai, kokios valstybės tarnautojo, atlikusio neteisėtus veiksmus, pareigos (jų reikšmingumas), kokia veikos trukmė, apimtis (mastas), kokiais teisės aktais yra ginamos pažeistos vertybės, ar piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi nebuvo padarytos ir kitos baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos ir pan. Taip pat pažymima, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo piktnaudžiavo tarnyba, jeigu jis ne tik pažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, valstybės tarnybos principus, bet kartu padarė ir kitas nusikalstamas veikas. Pabrėžiama, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kruopščiai surinko ir įvertino visus duomenis, kurie leidžia teigti, kad R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau jos pripažinti kalta negalėjo, nes yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis. Apelianto tvirtinimu, nors R. V. veika nebuvo intensyvi, padaryta dirbant vadovaujamą darbą ir kt., tačiau ji buvo atlikta padarant kitą nusikalstamą veiką, o tai turėtų būti įvertinta kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Akcentuojama, kad R. V. ne tik pažeidė teisės aktų, iš jų Policijos veiklos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto reikalavimus, bet ir klastojo dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis), sukurpdama pakankamai sudėtingą naudos gavimo iš konfiskuotino automobilio schemą. Dėl to, anot skundo autoriaus, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne visas aplinkybes (į jas neatsižvelgė), darydamas išvadą, kad BK 228 straipsnio prasme didelės žalos padarinių valstybė, policijos institucija nepatyrė. Skunde taip pat pažymima, kad vien tas faktas, jog R. V. veiksmai nesukėlė didelio atgarsio visuomenėje, nereiškia, kad ji nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Atgarsis visuomenėje gali kilti, užsakius straipsnį spaudoje, nukreipus žurnalistus dirbti tam tikra linkme ir tuo sukeliant visuotinį ažiotažą. Šiuo atveju to nebuvo padaryta. Apelianto vertinimu, R. V. savo veiksmais ne tik ciniškai pamynė kaltinime jai nurodytus principus, bet ir tuo apgavo valstybę, kuriai turėjo atitekti automobilį realizavus gautos lėšos, tuo pačiu ir visą Lietuvos visuomenę. Pranešus apie tai visuomenei, tikrai kiltų nepasitenkinimas. Apelianto teigimu, byloje esant pakankamai duomenų, kad R. V. padarė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, darytina pagrįsta išvada, kad ji turi būti pripažinta kalta ir nuteista už šios nusikalstamos veikos padarymą.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir gynėjas prašė skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinis skundas tenkinamas.BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014). Nagrinėjamu atveju prokuroro apeliaciniame skunde neginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl R. V. veiksmų vertinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Skunde tik prašoma pripažinti kalta R. V. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundą nagrinėja jo ribose.Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendis dalyje dėl R. V. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 328 straipsnio 1 ir 3 punktai, 329 straipsnio 2 punktas).Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl R. V. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, tai yra, teismas išvadą, jog R. V. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala, padarė selektyviai vertindamas įrodymus, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė BK 228 straipsnio 2 dalies objektyviosios pusės veiksmus, kad R. V. dirbo policijos pareigūne, atliko funkcijas, tarp kurių buvo leidimo atsiimti automobilį išdavimas bei sulaikytų transporto priemonių žurnalo pildymas, buvo susipažinusi su teisės aktų nustatyta tvarka, pagal kurią išduodami automobiliai jų savininkams (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu patvirtintu Nr. 5-V-200 „Dėl Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo“ 14, 15, 16 ir 18 punktai), tačiau sulaikytų transporto priemonių žurnale įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilio Toyota Corolla grąžinimą, nors žinojo, kad savininkas V. Ž. jo atsisakė, taip pat žinojo, jog nurodyta transporto priemonė galėjo būti konfiskuota, ji uždėjo spaudą leidimo atsiimti šį automobilį šaknelėje ir pateikė ją aikštelės, kurioje buvo saugoma Toyota Corolla, direktoriui S. D., su kuriuo buvo susitarusi dėl nurodytos transporto priemonės paėmimo, ir kuris šį automobilį jai perdavė, neturėdamas tam teisės, vėliau kaltinamoji panaudojo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje melagingai nurodyta, kad V. Ž. pardavė jai Toyota Corolla, užregistravo ją VĮ „Regitra“ savo vardu ir ja disponavo iki tol, kol automobilį pardavė K. L. už 300 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su konstatuotais objektyviosios pusės veiksmais. Šių veiksmų neginčija bylos dalyviai, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus surinktus įrodymus, tačiau vertindamas nesirėmė jų visuma, skundžiamame nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas, motyvuojant, kad nebuvo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų būtinų padarinių – didelės žalos. Teismas teisingai padarė išvadas, kad „R. V. neteisėta veika buvo tiesiogiai susijusi su S. D. neteisėta veika dėl jam patikėto turto – automobilio Toyota Corolla iššvaistymo, sąlygojo viena kitą, R. V. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, gavo turtinės naudos. <…> R. V. žurnalą, leidimą klastojo bei suklastotą pirkimo-pardavimo sutartį panaudojo piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi, t. y., suvokdama, kad pažeidžia teisės aktus, siekdama teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę ir norėjo taip veikti, t. y., veikė tiesiogine tyčia. <…> registracijos žurnalas, <…> šaknelė <…> sukelia teisines pasekmes, o melagingų žinių įrašymas į dokumentą laikytinas jo suklastojimu. <…> suklastoto dokumento panaudojimas sukėlė teisines pasekmes“. Taip pat pagrįstai konstatuota, kad „Žinodama savo pareigas, kaltinamoji jų nevykdė, tuo pažeidė pagrindinius vidaus tarnybos principus <...> įtvirtintus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktuose, <...> bei šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojo pareigas <...>, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies reikalavimą“. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, tuo pagrindu, jog nėra padaryta didelė žala. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad R. V., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, neatliko vadovaujančių pareigų, jos neteisėti veiksmai truko trumpai, nebuvo sistemingi, buvo atlikti vieninteliu tikslu – gauti naudos iš automobilio Toyota Corolla, tačiau nesukėlė didelio atgarsio visuomenėje, nepakenkė policijos prestižui ar sumenkino policijos autoritetą visuomenėje, nuteistojo S. D. veiksmais buvo sutrikdyta tinkama Valstybinės mokesčių inspekcijos veikla (toliau – ir VMI), dėl ko valstybė patyrė žalą, ši žala buvo iš jo priteista, tuo tarpu kaltinamosios veiksmai nebuvo tiesiogiai susiję su turtinės žalos atsiradimu, nuteistajam S. D. neiššvaisčius jam patikėto turto, vien kaltinamosios veiksmais joks valstybės institucijų veikos sutrikdymas nebūtų padarytas, o nagrinėjamoje byloje nukentėjusių asmenų (fizinių ar juridinių) nėra, turtinė žala niekam nepadaryta, be to, R. V. stažas vidaus tarnyboje buvo daugiau nei 18 metų, ji skatinta 6 kartus, nuobaudų neturėjo, buvo charakterizuojama teigiamai. Iš nurodytų motyvų matyti, kad išvada dėl didelės žalos požymio nebuvimo padaryta prieštaringais argumentais. Teismas pabrėžė, jog R. V. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tačiau ji buvo asmuo neatliekantis jokio vadovaujamo darbo, jos veiksmai truko trumpai, nebuvo sistemingi, jais siekta naudos, taip pat jie nesukėlė rezonanso visuomenėje ar pakenkė policijos prestižui, sumenkino policijos autoritetą visuomenėje. Toks nurodytos išvados pagrindimas neteisingas, kadangi kaltinamoji užėmė patrulės pareigas ir pagal šias pareigas buvo atsakinga už sulaikyto turto grąžinimą, pati suklastojo anksčiau nurodytus dokumentus, kuriais forminamas tokio turto atsiėmimas, panaudojo žinomai suklastotą automobilio Toyota Corolla pirkimo-pardavimo sutartį, nes šioje sutartyje buvo įrašyti jos anketiniai duomenys, ji pasirašė šį dokumentą, o tikrasis automobilio savininkas tokiame sandoryje nedalyvavo, savo valios nebuvo išreiškęs, todėl išteisintoji negalėjo nežinoti minėtų aplinkybių. R. V. panaudojo šį žinomai suklastotą dokumentą įregistruojant savo vardu neteisėtai gautą turtą. Tokio neteisėto elgesio motyvas, kaip pripažino apylinkės teismas, buvo siekis gauti naudos, kuri buvo gauta atlikus nustatytus nusikalstamus veiksmus. Taigi išteisintosios turtinės naudos gavimas yra susijęs su pareiginių įgaliojimų netinkamu atlikimu priešingais teisei veiksmais (dokumento klastojimu, suklastoto dokumento panaudojimu), t. y., nusikalstamais veiksmais. Todėl, jais yra pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktai, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktai, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalis. Kolegija vertina, kad tokiais R. V. veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei, kadangi buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo vardas. Nuosprendyje nurodyti motyvai, kad išteisintoji neatliko vadovaujamo darbo, jos veiksmai truko trumpai, nebuvo sistemingi veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi piktnaudžiauti tarnybine padėtimi galima vienu veiksmu, pareigūnas gali neatlikti vadovaujamo darbo. Kad kaltinamosios veiksmai nebuvo patekę į žiniasklaidą ir nesukėlė atgarsio visuomenėje, teisėjų kolegija nelaiko, jog dėl to R. V. elgesys buvo mažiau pavojingas. Kitas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad kaltinamosios veiksmai nebuvo susiję su turtinės žalos atsiradimu, prieštarauja paties teismo nuosprendyje padarytai anksčiau nurodytai išvadai, kad „R. V. neteisėta veika buvo tiesiogiai susijusi su S. D. neteisėta veika dėl jam patikėto turto – automobilio Toyota Corolla iššvaistymo, sąlygojo viena kitą“. O aplinkybės, kad civilinis ieškinys buvo priteistas nuteistajam S. D., taip pat kaltinamosios tarnybos stažas, teigiama charakteristika neturi didelės reikšmės pasekmių įvertinimui. Taigi, apylinkės teismas neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visumą, padarė prieštaringas išvadas, dėl ko klaidingai nusprendė dėl būtinų pasekmių – didelės žalos nebuvimo, tuo pačiu nepagrįstai R. V. išteisino pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs ir įvertinęs įrodymus,

nustatė:

R. V. nuo 2010 m. kovo 23 d. iki gegužės 17 d. dirbdama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patrule ir atlikdama jai priskirtas valstybės tarnautojo funkcijas, suklastojusi leidimą atsiimti automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šį leidimą pateikdama įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pasiėmė minėtą automobilį iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kurį, panaudojus suklastotą šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį tarp savęs ir V. Ž., užregistravo automobilį savo vardu ir siekdama turtinės naudos, 2010 m. gegužės 17 d. jį pardavė K. L. už 300 Lt, tokiu būdu tyčia piktnaudžiavo tarnyba, nes būdama valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patrule, tyčia grubiai pažeidė: pagrindinius vidaus tarnybos principus – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nešališkumo, atsakomybės ir pavyzdingumo, įtvirtintus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktuose, reikalaujančiuose pareigūnus gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, būti objektyviam priimant sprendimus, vengti asmeniškumų bei šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojo pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis bei nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies reikalavimą nelaužyti duotos pareigūno priesaikos ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo vardas.Padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.Kaltinamoji R. V. kalta neprisipažino ir parodė, kad neklastojo dokumentų ir nepiktnaudžiavo tarnyba. 2010 m. dirbo (duomenys neskelbtini) AVPK patrulių rinktinėje (duomenys neskelbtini) patrule bei budėtojų dalyje. Į jos funkcijas įėjo leidimų išdavimas asmenims atsiimti transporto priemones. Automobilį Toyota Corolla buvo gavęs jos sūnus E. V. už nelegalų darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai buvo 2009-2010 m. Ji 2010 m. VĮ „Regitra“ registravosi automobilį Toyota Previa. Jos sūnus E. V. paprašė jos įregistruoti savo vardu ir automobilį Toyota Corolla, nes jos vardu registruojant reikėjo mokėti mažesnį draudimo mokestį. Todėl ji užregistravo abu automobilius savo vardu. Automobilio Toyota Corolla pirkimo-pardavimo sutartį ji užpildė, įrašė savo duomenis ir pardavėjo vardą, pavardę, asmens kodą. Šiuos duomenis, užrašytus ant lapelio, turėjo E. V., kurį jis turėjo kartu su pirkimo-pardavimo sutarties blanku. E. V. sakė, kad lapuką su pardavėjo duomenimis bei pirkimo-pardavimo sutartį su pardavėjo parašu jam buvo davęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas S. D.. Pardavėjas buvo V. Ž.. Sutartyje jau buvo parduodančio asmens parašas, ji pasirašė tik savo parašą. Ji užregistravo abu automobilius savo vardu. Ji jokio žurnalo neklastojo. Budėtojų dalyje sulaikytų transporto priemonių žurnalą pildydavo budėtojai ir patruliai, taip pat ir ji, tačiau ji nieko neklastojo, kas padarė tuos įrašus dėl automobilio Toyota Corolla grąžinimo ir kas juos ištrynė ji nežino, tai galėjo padaryti bet kuris darbuotojas. Taip pat ji nepildė jokio leidimo. Leidimas pildomas tokia tvarka – ateina automobilio savininkas, pareigūnas patikrina duomenų bazėje, ar tikrai yra leidimas atsiimti automobilį, tada reikia užpildyti dvigubą lapą, vieną dalį atiduoti savininkui, kita dalis lieka budėtojų dalyje. Savininkui būdavo atiduodama šaknelė, o pagrindinė dalis lieka budėtojų dalyje, čia įrašoma savininko vardas, pavardė, automobilio duomenys. Šaknelę užpildydavo pareigūnas, o pasirašydavo savininkas. Leidimas antspauduojamas. S. D. ji pažinojo tiek, kiek tai buvo susiję su darbu, nes jie skambindavo jo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad nutransportuotų pažeidėjų automobilius. T. D. ji žino, jis dirbo toje įmonėje. D. tikrai nieko nebuvo skolinusi. Kiek S. D. turėjo automobilių, ji nežino, tačiau yra girdėjusi tokias kalbas, kad jis duodavo naudotis automobiliais, kurių negrąžindavo savininkams. Vėliau E. V. per skelbimą tą automobilį pardavė, ji dalyvavo parduodant automobilį K. L.. Tarnyba nepiktnaudžiavo, dokumentų neklastojo (t. 2, 31-32, 194-196 b. l.).Liudytojas S. D. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad pažįsta R. V. nuo 2000 m., ji dirbo budinčioje dalyje budėtoja ir perduodavo jiems iškvietimus. Jis pats dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė automobilių, sulaikytų policijos, transportavimu ir saugojimu, direktoriumi. Buvo sudaryta sutartis su (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju policijos komisariatu. Informaciją apie nutransportuotinas transporto priemones perduodavo policijos budėtojai, taip pat ir kaltinamoji. Policija išrašydavo leidimus pasiimti mašinas ir žmonės sumokėdavo. 2009 m. pabaigoje atvežė Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes buvo neblaivus vairuotojas. Automobilis priklausė V. Ž.. Ta mašina ilgai stovėjo ir jis susisiekė su savininku, kuris pasakė, kad automobilį jau išregistravęs ir kad jis jam nebereikalingas. Nežinojo, kad automobilis buvo konfiskuotas Valstybinės mokesčių inspekcijos, leidimą pasiimti automobilį gali duoti policija ir teismas. Automobilį V. Ž. paliko kaip metalo laužą ir užpildė automobilio atsisakymo blanką. Jis taip pat parašė, kad pretenzijų V. Ž. neturi, nes šis bijojo, kad nebūtų vėliau priteista už automobilio saugojimą. Patvirtino, kad 2010 m. kovo 26 d. į aikštelę buvo atvykusi kaltinamoji R. V. su sūnumi E. V.. Kaltinamoji bendravo su jo sūnumi T. D., prašė paskolinti automobilį, nes į aikštelę buvo atvežtas jų sudaužytas automobilis. T. D. jam perdavė kaltinamosios prašymą, jis sutiko paskolinti automobilį. Ji norėjo Toyotos, jis pasakė, kad turi tokį. R. V. pasakė T. D., kad grąžins automobilį kada reikės. Kada VMI pradėjo klausti, kur automobilis, tai pasakė, kad nežino, vėliau pamelavo, kad automobilį pasiėmė savininkas, nors iš tikrųjų jis buvo paskolintas kaltinamajai. Jo sūnus T. D. susisiekė su kaltinamąja, kad ši grąžintų automobilį, o ji pasakė, kad pardavė automobilį. Jis sužinojo, kad automobilis užregistruotas R. V. vardu. Jis nuvažiavo pas R. V. į budinčią dalį, ir pareikalavo ką nors daryti, išrašyti leidimą ar dar ką nors, ši pasakė, kad pati susitvarkys dokumentus. Jis jai pasakė, kad savininkas jau atsisakė automobilio. Kai vėl atėjo VMI, R. V. buvo pasirašiusi į knygą dėl automobilio paėmimo. Automobilio jau tuo metu nebebuvo, nes R. V. buvo pardavusi. Jis žino, kad R. V. pildė knygą dėl automobilio grąžinimo, tik tiksliai neatsimena, ar jis pats tai matė, ar sūnus matė, ar jie abu buvo tuo metu. Ji padavė jam tuščią šaknelę su antspaudu, kurią turi pildyti savininkas, ir prašė, kad jis perduotų ją užpildyti automobilio savininkui. Antspaudą galėjo uždėti tik ji pati. Tyrėjas rado knygoje, kad buvo užtušuota eilutė apie automobilio išdavimą jai. Jis pats nematė, ar kaltinamoji užtušavo tą eilutę dėl automobilio grąžinimo, kurią pildo pareigūnai. Jis nėra padavęs E. V. supildytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties. E. V. nedirbo jų firmoje. VMI darbuotojas pamatė, kad automobilį paėmė kaltinamoji, VMI netyrė, ar sutartis buvo padirbta. Kaltinamoji pateikė tuščią leidimo atsiimti automobilį šaknelę. Jis davė tą šaknelę V. Ž., kuris pasirašė ant jos. Tada kaltinamajai sakė, kad blankas užpildytas. Pasakė jai, kad į žurnalą rašytų nedirbančio pareigūno pavardę, bet ji vis tiek viską vėliau užtušavo. R. V. paimdama automobilį, žinojo tvarką. V. Č. yra dirbęs policijoje, vėliau išėjo dirbti į VĮ „Regitra“. Žino, kad V. Č. paskambino kažkuris pareigūnas ir paprašė, kad jis padėtų užregistruoti automobilį R. V. vardu. Taip jam yra pasakojęs V. Č.. Jis pats nuteistas už automobilio praganymą. Jis pats asmeniškai nematė, kad kaltinamoji uždėjo spaudą blanke. Kaltinamoji nieko šaknelėje nepildė, pildė knygoje. Vėliau matė, kad knygoje ta eilutė, kurią pildė R. V., jau užtušuota (t. 2, 122-124 b. l.). Liudytojas T. D. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad su kaltinamąja R. V. susipažino dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, vairuotoju, nuvežinėdamas policijos sulaikytus automobilius. R. V. norėjo pas juos įdarbintų savo sūnų. R. V. skolinosi Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ji budėjo patrulių rinktinėje ir sakė jam, kad sudaužė savo automobilį, irgi Toyota, bet knygoje matė, kad pas juos jau seniai stovi automobilis Toyota, matė, kad jis yra VMI areštuotas. Ji prašė šį automobilį jai paskolinti, kol susitvarkys savo. Ji žadėjo, kad grąžins jiems automobilį, kai pareikalaus VMI. Praėjo daug laiko ir pas juos atėjo VMI dėl to automobilio. Jis skambino R. V., kad ji grąžintų automobilį, ji žadėjo atvaryti jį, bet to nepadarė, tada jis sužinojo, kad Toyota jau parduotas kitam asmeniui. Automobilių registracijos žurnale įrašą, kad automobilis grąžintas savininkui, užpildė R. V. prie jo akių, jam atvažiavus pas pastarąją į patrulių rinktinę. Tai ji padarė, kai ėmė automobilį Toyotą iš aikštelės. Bet faktiškai automobilis nebuvo grąžintas savininkui, o paskolintas R. V., kadangi savininkas parašė automobilio atsisakymą, kad nereiktų mokėti už jo saugojimą. Kadangi S. D. atsisakė be leidimo išduoti automobilį, todėl R. V. jį ir išrašė. Ji pati išrašė lapą, kad grąžinti savininkui automobilį, išrašė leidimą, įtraukė į policijos žurnalą ir šaknelę pridėjo prie automobilio dokumentų. Jam teismo dokumentas nebuvo privalomas, reikėdavo tik policijos leidimo, kad automobilį būtų galima grąžinti savininkui. Leidimus išduodavo patrulių rinktinės budinčioje dalyje budintis pareigūnas, pasirašydavo žurnale savininkas, kad gavo mašiną. R. V. pati važinėjo su tuo automobiliu. Nieko nežinojo apie Toyotos pardavimą K. L.. Kai jis buvo budinčioje dalyje, R. V. pildė žurnalą ir rašė leidimą. Kaltinamoji rašė leidimą ant pagrindinio stalo. Užpildė žurnalą, leidimų knygą, uždėjo rinktinės antspaudą, kuris buvo ant stalo. Po darbo, ryte ji pati atvažiavo į aikštelę ir pasiėmė automobilį, o jis leidimą įdėjo į bylą, kad matytų, jog automobilis grąžintas (t. 2, 16-18, 125, 129-130 b. l.).Liudytojas D. D. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad kaltinamąją R. V. pažįsta, matydavo, kad atvažiuoja. Kaltinamoji daugiau bendravo su jo broliu T. D.. Liudytojas buvo aikštelės vadovu, tėvas S. D. – direktoriumi, o T. D. dirbo vairuotoju. Sulaikyti automobiliai buvo transportuojami ir laikomi aikštelėje, buvo sutartis su (duomenys neskelbtini) AVPK. E. V. įmonėje nedirbo, jis bendravo su T. D., dažnai būdavo aikštelėje. Žino, kad R. V. daugiau nei vieną kartą prašė paskolinti automobilius. R. V. turėjo miniveną, kurį sudaužė, ir tada brolio prašydavo paskolinti automobilį. Darydavo spaudimą, kad pastaroji duoda darbo, todėl jie irgi turi atsilyginti. Žino, kad automobilis Toyota Corolla stovėjo aikštelėje ir, kad R. V. prašydavo būtent jo. Nežino, kas davė automobilį – tėvas ar brolis. Kiek pamena, niekas nežinojo, kad automobilis konfiskuotas, tačiau žinojo, kad jis ilgai stovėjo ir niekas jo neieškojo, vėliau pradėjo ieškoti VMI. T. D. skambino kaltinamajai ir prašė atvaryti automobilį, tačiau ji tik žadėjo, neatvežė. Paskui sužinojo, kad ji užsiregistravo automobilį savo vardu ir pardavė. Nieko nežino apie žurnalą. Jeigu atvarydavo neblaivaus vairuotojo automobilį į policijos komisariatą, tai važiuodavo pasiimti iš policijos. Iš T. D. žinojo, kad buvo padaryta kažkas negerai, kad užtušuota ir parašyta žurnale ant viršaus (t. 2, 15, 124-125 b. l.). Liudytojas V. Ž. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu), kad 2010 m. kovo pabaigoje Kaune susitiko su aikštelės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi S. D., užpildė automobilio atsisakymo blankus dviem egzemplioriais, vieną pasiėmė S. D., vienas liko jam. Kitų dokumentų jis nepildė. Pildydamas dokumentus jokiame komisariate nesilankė ir su policijos pareigūnais reikalų neturėjo. Ar tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės antspaudas ant dokumento jis neatkreipė dėmesio, kur ir ką jam liepė, jis tą ir pasirašė. R. V. jis nepažįsta. Su niekuo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties jis nesudarinėjo. Ant pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2010 m. balandžio 8 d., raštas yra ne jo ir parašas yra ne jo, tai jis mato vizualiai ir atsimintų jeigu kažką panašaus būtų rašęs, ar tokį dokumentą pasirašęs (t. 2, 12-13 b. l., t. 3, 21 b. l.).Liudytojas M. K. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad dirba Patrulių rinktinės apskaitos ir analizės grupės vyriausiuoju specialistu, padeda vadui organizuoti tarnybą. 2010 m. dirbo Patrulių rinktinės būrio vadu, buvo atsakingas už būrio pareigūnų darbo organizavimą. Jo vadovaujami pareigūnai už pažeidimus nutransportuodavo automobilius. Jei pažeidėjas dalyvaudavo automobilio paėmime, jam išduodavo nutransportavimo aktą ir automobilį nutransportuodavo. Tada grįžęs į Patrulių rinktinę patrulis aktus priduodavo, o žmogus kreipdavosi į Patrulių rinktinę dėl automobilio grąžinimo, jam būdavo išrašomas leidimas atsiimti transporto priemonę. Tuo laiku, t. y., 2010 m. kovo-gegužės mėnesiais, leidimą buvo galima išduoti tik savininkui arba asmeniui pagal savininko įgaliojimą, patvirtintą notaro. Apie automobilio grąžinimą būdavo pažymima Nutransportuotų transporto priemonių registravimo žurnale. Jis pats nepildydavo to žurnalo, mano, kad žurnalas buvo pildomas tuomet, kai išduodamas leidimas ir pildoma, kam ir kada išduotas leidimas atsiimti automobilį. Praktikoje pasitaiko, kad būtų korektoriumi užtušuota žurnalo eilutė, nors taip daryti negalima. Kas 2010 m. darė įrašus žurnale, nežino. Įrašus darydavo pareigūnai, kurie budėdavo. R. V. dirbo patrulių rinktinėje, budėtojų dalyje. Įgaliojimą pildyti sulaikytų transporto priemonių žurnalą turėjo visi pareigūnai, kurie budėdavo, taip pat ir R. V.. Leidimą atsiimti automobilį asmuo turėdavo pristatyti į aikštelę, tada atgaudavo automobilį. Leidime nurodoma, kam konkrečiai leidžiama atsiimti automobilį. Dabar leidimą surašo ir pasirašo pareigūnas, spaudas nededamas, o kaip buvo ankščiau, negali pasakyti (t. 2, 174-175 b. l.).Liudytojas Ž. J. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad su R. V. dirba patrulių rinktinėje, S. D. yra jo kaimynas. Yra girdėjęs, kad dingusio automobilio savininku tapo R. V. sūnus. Darbe jo ir R. V. funkcijos yra vienodos. Mašinas nuvežti autotralą kviečia patruliai, o jie tik priimdavo dokumentus – traukdavo į knygą, rašydavo aktus. Susipažinęs su jam pateiktu (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalu, liudytojas nurodė, kad iš įrašo Nr. 567 matyti, kad automobilis turėtų būti iki šiol laikomas „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje (duomenys neskelbtini), nes grafos „TP gražinimo data“ ir „TP grąžinęs asmuo (vardas, pavardė)“ yra užtepti baltu korektoriumi, koks įrašas yra po juo, jis nežino, nes jis tokio leidimo grąžinti savininkui V. Ž. automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nėra išdavęs, taip pat jis nėra šio įrašo užtepęs baltos spalvos korektoriumi, kas darė įrašą ir kas jį užtepė nežino. Negalima grąžinti automobilio neįregistravus į žurnalą, nes pagal instrukciją saugotojas negali grąžinti mašinos be policijos leidimo. Jie, grąžindami mašinas, VĮ „Regitra“ duomenų baze nesinaudoja, bet patikrina mašinos priklausomumą. Kada reikia grąžinti automobilį, vadovaujasi kelių eismo taisyklėmis. Ten aiškiai nurodoma, kad grąžinama pirmą kartą padarius KET pažeidimą, jei padarė baudžiamąją veiką, tada grąžinama tik su teismo sprendimu. Jie patikrina baustumus, patrulis protokole parašo ar numatyta mašinos konfiskacija. Per tris paras informuoja raštu savininką, kad automobilis sulaikytas. Jei niekas nekliudo, parašo, kad galima grąžinti. Jei nebus grąžintas, informuoja savininką, kad pasiskambintų į aikštelę. Visi darbuotojai (ir R. V.) žino tvarką ir rašo tokius raštus. Aikštelės jie neinformuoja, pirmiausia duomenis gauna savininkas. Negali kategoriškai atsakyti, kas dingusio automobilio Toyota Corolla atveju siuntė pranešimą. Buvo laikas, kai tik informuodavo savininkus telefonu. Automobilio grąžinimo akto numeris atitinka registracijos numerį. Jei jis mato, kad žmogus stovi prie langelio, jei jis nori atsiimti mašiną, jis su juo bendrauja iki galo ir išduoda leidimą, jei yra teisinis pagrindas, užpildo grafas, vieną sega prie akto, kitą duoda žmogui ir šis važiuoja į aikštelę su ta šaknele ir atsiima mašiną. Aikštelė atskira nuo policijos ir jie budinčioje dalyje nežino, ką jie ten saugo, nes aikštelės savininkas neinformuoja, kad užsiliko mašina. Savininkas be policijos žinios negali grąžinti automobilio, tačiau jie jų nekontroliuoja. Teisiškai be policijos leidimo automobilio atsiimti ir perduoti negali. Policijos pareigūnai aikštelės savininkui teikia reikiamą informaciją, nes būna paskambina iš aikštelės ir sako, kad atvažiavo žmogus be leidimo, tada atsiunčia žmogų į policiją, o tada jie patikrina. Su R. V. dirba apie 5 metus, anksčiau jokių problemų darbe neturėjo, ji tinkamai atlikdavo pareigas. Jis žino R. V. sūnų E. V.. Kiek žino, jis norėjo dirbti, ėjo laikyti kategoriją. E. V. sakė, kad dirba, tačiau kur – nesakė. „(duomenys neskelbtini)“ buvo viena tvarkingiausių firmų, pateikdavo reikiamus dokumentus. Joks pašalinis negalėdavo gauti leidimo atsiimti iš aikštelės mašiną, todėl susipažinęs su byloje esančiu leidimo grąžinti mašiną antrąja apatine puse, jis nežino kieno iš darbuotojų ranka padarytas įrašas, pats S. D. negalėjo turėti tokių lapelių su Patrulių rinktinės antspaudais. Jei buvo išrašyta leidimo antra pusė, tai policijoje turėjo būti ir viršutinė leidimo dalis (t. 3., 32 b. l.).Liudytojas L. J. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad pažįsta S. D. bei R. V.. Nuo 2006 m. dirba patrulių rinktinėje. R. V. dirbo 4 būryje. S. D. turi firmą, kuri užsiima automobilių nutransportavimu. Žino, kad patruliai uždarinėdavo automobilius į aikšteles, o paskui išduodavo savininkams leidimus atsiimti automobilius. Žino, kad asmuo pateikdavo asmens dokumentą, jei automobilis būdavo nekonfiskuotinas, tuomet pareigūnas išduodavo leidimą asmeniui atsiimti automobilį. Leidimus atsiimti automobilius išduodavo budėtojų dalyje, R. V. ten kurį laiką dirbo. Ant leidimo antspaudą dėdavo pareigūnai, kurie išduodavo leidimus (t. 3., 32 b. l.).Liudytojas V. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad dirba VĮ „Regitra“ specialistu, viena iš jo funkcijų transporto priemonių įregistravimas, išregistravimas. Pagal VĮ „Regitra“ dokumentus 2010 m. balandžio 10 d. jam dirbant priėmime atėjo R. V., kuri pateikė pažymą apie transporto priemonės apžiūrą, t. y., Toyota Corolla pirkimo-pardavimo sutartį, asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir draudimo polisą. Jis paėmė visus dokumentus, patikrino ir nustatė, kad transporto priemonė Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. vasario 11 d. (duomenys neskelbtini) VĮ „Regitra“ filiale buvo išregistruota, todėl turint pirkimo-pardavimo sutartį su pirkėjo ir pardavėjo parašais, buvusio savininko dalyvavimas, norint perregistruoti automobilį, nebuvo būtinas. Jis R. V. dar paprašė pateikti automobilio transporto priemonės registravimo liudijimą, tačiau, ji surašė paaiškinimą, kad šio dokumento neturi, nes pirko automobilį be šių dokumentų, buvusiam savininkui juos pametus. Patikrinus visus reikiamus dokumentus automobilis Toyota Corolla buvo perregistruotas R. V. vardu (t. 2, 19-20 b. l.).Liudytojas K. L. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad prieš porą metų pirko automobilį Toyota Corolla, valstybinio numerio nepamena. Skelbimą dėl automobilio pardavimo rado internete. Tą automobilį į Taikos pr., netoli turgaus atvarė moteris su sūnumi. Jam automobilis tiko, jie nuvažiavo į VĮ „Regitra“ ir persirašė automobilį. Jis tuo automobiliu važiavo į Olandiją, ten Toyota Corolla sugedo ir jis tą automobilį paliko (t. 3, 22 b. l.).Liudytojas E. V. patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 20-2-00294-10 (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu), kad nuo 2009 m. gegužės-birželio mėnesio iki tų pačių metų lapkričio vidurio dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigose. Darbo sutarties nebuvo pasirašęs, bet buvo žodžiu sutarta, kad jam mokės 1300 Lt per mėnesį su premijomis. Jam algos nemokėjo, tačiau su S. D. žodžiu susitarė, kad už nesumokėto darbo užmokesčio dalį kompensuos automobiliu iš aikštelės. 2010 m. vasario pradžioje S. D. jam parodė automobilį Toyota Corolla, sakė, kad gali jį pasiimti, kaip buvo sutarę. S. D. jam davė automobilio Toyota Corolla pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodytas tik pardavėjo vardas pavardė ir parašas, sakė, kad kitus duomenis užsipildysi, kai registruos automobilį, kitų automobilio dokumentų nedavė. Norėdamas automobilį Toyota Corolla pigiau užregistruoti VĮ „Regitroje“ ir pigiau apdrausti, jis šį automobilį draudė mamos R. V. vardu. Praėjus VĮ „Regitroje“ automobilio Toyota Corolla duomenų sutikrinimą, R. V. vietoje užpildė pirkimo-pardavimo sutartį, įrašydama mašinos duomenis ir savo vardą, pavardę, ir padėjo parašą. Jis automobiliu naudojosi apie porą mėnesių. Kadangi jam reikėjo pinigų, jis susitarė dėl Toyota Corolla pardavimo, su R. V. nuvažiavo į VĮ „Regitrą“ ir perrašė automobilį naujam savininkui (t. 1, 83-85 b. l., t. 3, 6-7 b. l.).Liudytojas V. F. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad nuo 2008 m. birželio 9 d. buvo įdarbintas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigose. Tarp darbuotojų, tuo labiau tarp vairuotojų, vaikino vardu E. nebuvo (t. 3., 32 b. l.). Liudytojas D. M. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. D. buvo jo darbdavys, o R. V. jis yra matęs kelis kartus įmonės automobilių saugojimo aikštelėje. Jis žinojo, kad ji dirba policijoje, tačiau su ja reikalų neturėjo. E. V. pas juos įmonėje nedirbo, tačiau jis draugavo su D. ir T. D., todėl su jais važinėdavosi į iškvietimus, bet įmonėje jis tikrai nedirbo (t. 3., 32 b. l.).Liudytojas V. J. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad R. V. yra jo kaimynė. Aplinkybių, kaip buvo pirktas automobilis Toyota Corolla, nežino, kur dirba E. V., nežino. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam nėra žinoma. Jis yra matęs, kad E. V. važinėja automobiliu, kuris vežioja automobilius, t. y. traliuką, tai buvo VW baltos spalvos (t. 3., 32 b. l.).Liudytojas A. G. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad gal 5-10 metų bendrauja su R. V. sūnumi E. V.. E. V. anksčiau yra dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apie 2009 m. apie pusę metų dirbo, jis E. V. yra matęs, kai dirbo su baltos spalvos techninės pagalbos mašina, važinėdavo vienas, vežiojo konfiskuotas mašinas, kurios būdavo po avarijų. E. V. sakydavo, kad įmonė nemoka atlyginimų. E. V. ten uždirbdavo apie 1500 Lt, sakė, kad moka neoficialiai. Kiek žino, dirbo neoficialiai. E. V. išėjo iš darbo, nes jam nemokėjo atlyginimų, sakė, kad davė vietoj atlygio Toyota Corrolla, žalios spalvos, dviejų durų, žalią. Sakė davė savininkas (t. 3., 32 b. l.).Liudytojas E. V. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad R. V. jo mamos pusseserė. E. V. pusbrolis. Žino, kad jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju su techninės pagalbos mašina, vežiojo mašinas. Ar oficialiai ar ne, nežino, ar gaudavo atlyginimą – nežino, iš kur gaudavo užsakymų nežino. Žino, kad R. V. dirba pareigūne, kokias funkcijas atliko, nežino. E. V. yra turėjęs Toyota Corolla automobilį žalios spalvos, lygtai 2 durų. Jam E. V. sakė, kad gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes nesumokėjo už darbą (t. 3., 32 b. l.).Liudytojas M. J. parodė (jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu), kad jis dirba (duomenys neskelbtini) PK tyrėju, vykdė šioje byloje ikiteisminį tyrimą. Jis S. D. žino, kaip įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių, buvo tirti šioje įmonės aikštelėje dingę palikti saugoti pagal bendradarbiavimo sutartį su (duomenys neskelbtini) AVPK pareigūnų areštuoti automobiliai. R. V. jis žino kaip policijos pareigūnę, kuri dirba Patrulių rinktinėje. Šioje byloje tyrimo metu buvo nustatyta, kad į S. D. įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“ atvyko VMI atstovai, kurie norėjo apžiūrėti konfiskuotinus automobilius, bet jų nerado. Aikštelė buvo netoli komisariato. Tiriant automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimą iš aikštelės, nustatyta, kad šią transporto priemonę savo vardu buvo užregistravus R. V., po kurio laiko ji šią transporto priemonę pardavė. Ji buvo apklausta, sakė, kad šį automobilį sūnus gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip atlygį už darbą, nes jis ten neoficialiai dirbo, mašina jam buvo perduota pagal žodinį jo ir S. D. susitarimą, be jokių dokumentų. R. V. aiškino, kad ji dėl mašinos perdavimo aplinkybių nieko nežino, tik jai sūnus davė ir prašė priregistruoti šį automobilį savo vardu. Mano, kad ji, kaip pareigūnė, turėjo suprasti tuos dalykus, kokia tvarka galima atiduoti policijos areštuotą automobilį. Automobilis buvo perduotas be jokio dokumento, tačiau kažkaip R. V. sugebėjo jį priregistruoti VĮ „Regitra“ savo vardu. Pagal duomenis gautus iš VĮ „Regitra“, šio automobilio pardavėjas buvo automobilio savininkas, nors jis apklaustas policijoje teigė, kad ant automobilio pardavimo-pirkimo sutarties parašo nedėjo, tą automobilį jo savininkas paliko kaip skolą už saugojimą aikštėje, nes to reikalavo S. D., o po to R. V. jį kažkaip iš S. D. nupirko ar paėmė ir užregistravo, kaip pirkinį iš automobilio tikrojo savininko pateiktas pirkimo-pardavimo dokumentas. S. D. neigė, kad jis būtų davęs mašiną pas jį dirbusiam E. V. už skolą, jis teigė, kad R. V. sūnus pas jį nedirbo (t. 3., 32-33 b. l.). Iš 2013 m. lapkričio 29 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog prokuroras Mindaugas Šukys pranešė, kad 2013 m. lapkričio 20 d. Kauno apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-470-667/2013 liudytoju apklaustas T. D. parodė, kad R. V., dirbdama policijos pareigūne ir atlikdama jai priskirtas funkcijas, tarp kurių buvo ir leidimo atsiimti automobilį išdavimas, (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės patalpose 2010 m., tiksliau nenustatytu laiku, suklastojo leidimą atsiimti automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vėliau pateikė S. D. ir tokiu būdu pasiėmė minėtą automobilį (t. 1, 3 b. l.). Iš 2009 m. gruodžio 31 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 567 matyti, kad automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. gruodžio 31 d. buvo priverstinai nuvežtas į aikštelę UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23).Turto įvertinimo (apžiūros) aktu 2010 m. gegužės 4 d. Nr. 70, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities VMI specialistei atvykus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę, automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nerastas. Direktorius paaiškino, kad automobilis grąžintas savininkui, dokumentų, kurių pagrindu automobilis grąžintas, nepateikė (t. 1, b. l. 24).Iš įvykio registracijos kortelės matyti, kad 2010 m. gegužės 4 d. policijoje buvo gautas pareiškimas apie tai, kad 2009 m. gruodžio 31 d. už administracinį teisės pažeidimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), buvo pristatytas automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o 2010 m. gegužės 4 d. atvykus įvertinti automobilio, direktorius S. D. pareiškė, kad automobilis gražintas savininkui (t. 1, 13 b. l.); Iš VĮ Regitra 2010 m. gegužės 17 d. pažymos matyti, kad R. V. vardu registruoti automobiliai: Toyota Previa, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobiliai įregistruoti jos vardu 2010 m. balandžio 10 d. (t. 1, 22 b. l.); Iš automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo pažymos matyti, kad automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas V. Ž. išregistravo 2010 m. vasario 11 d. (t. 1, 29 b. l.).Iš automobilio atsisakymo rašto matyti, kad V. Ž. automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje paliko kaip metalo laužą 2010 m. kovo 26 d. (t. 2., 8 b. l.).Iš Priverstinai nuvežtos transporto priemonę gražinimo šaknelės matyti, kad nurodyta data – 2010 m. kovo 26 d., užpildyta, kad transporto priemonė Toyota Corolla, valst. (duomenys neskelbtini), gavo jos valdytojas V. Ž.. Padarytas prierašas: „Automobilį palikau kaip metalo laužą“ (t. 2., 9 b. l.).Iš 2010 m. balandžio 8 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutarties blankas užpildytas, įrašant pardavėjo V. Ž. asmens kodą, vardą pavardę, pirkėjos R. V. asmens kodą, vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, automobilio duomenis, kainą, parašus. (t. 2, 10 b. l.). Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pateiktos duomenų bazės išrašo matyti, kad automobilio Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaryta nuo 2010 m. balandžio 8 d. R. V. vardu (t. 1, 144, 146 b. l.).Iš pažymos apie kelių transporto priemonių apžiūrą matyti, kad automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ „Regitra“ apžiūrėtas 2015 m. balandžio 8 d. (t. 1, b. l. 48).Iš R. V. paaiškinimo VĮ „Regitra“ direktoriui dėl nepateiktų valstybinio numerio ženklų/registracijos liudijimo matyti, kad paaiškinimas teiktas 2010 m. balandžio 10 d. (t. 1., 49 b. l.). 2010 m. gegužės 17 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad R. V. automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-05-17 pardavė K. L. už 300 litų (t. 1, 30 b. l.).Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio žiniaraščio matyti, kad E. V. 2009 m. birželio-spalio mėnesių laikotarpiu bendrovėje nedirbo (t. 1, 63-37 b. l.). 2011 m. kovo 21 d. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 20-2-00294-10 akistatų metu tarp R. V. ir S. D., bei T. D. prieštaravimai nepanaikinti (t. 1, 95-98, 103-106 b. l.). 2011 m. kovo 28 d. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 20-2-00294-10 akistatos metu tarp E. V. ir S. D., bei T. D. prieštaravimai nepanaikinti (t. 1, 86-87, 107-110, b. l.).Iš 2013 m. sausio 25 d. apžiūros protokolo matyti, kad 2013 m. sausio 25 d. buvo apžiūrėtas (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės „Sulaikytų transporto priemonių registracijos“ žurnalas. Žurnalo bylos indeksas 15.2, žurnale užregistruotos sulaikytos transporto priemonės nuo 2009-04-20 iki 2011-08-31. Žurnalo puslapių skaičius 150. Apžiūrėjus visą žurnalą, žurnalo 61 puslapyje užfiksuota, kad grafoje „eilės Nr.“ įrašyta – „567“, grafoje „TP savininkas (vardas, pavardė)“ įrašyta – „ V. Ž.“, grafoje „TP vairavęs asmuo (vardas, pavardė)“ įrašyta – „D. S.“, grafoje „TP markė, valst. Nr.“ įrašyta – „Toyota Corolla (duomenys neskelbtini)“, grafoje „Sulaikymo priežastis, adm. medžiagos NR.“ įrašyta – „neblaivus be teisių (duomenys neskelbtini)“, grafoje „Sulaikęs asmuo (vardas, pavardė)“ įrašyta – „R. B.“, grafoje „TP pristatymo vieta ir laikas“ įrašyta – „(duomenys neskelbtini)“, grafoje „TP priėmęs saugoti asmuo (vardas, pavardė)“ įrašyta – „UAB (duomenys neskelbtini)“, grafoje „TP grąžinimo data“ vizualiai matosi, kad įrašas (galimai skaičiai) buvo nutrintas. Grafoje „TP gražinęs asmuo (vardas, pavardė)“ vizualiai atrodo, kad ši grafa neužpildyta, grafoje „TP atsiėmęs asmuo (parašas)“ vizualiai atrodo, kad ši grafa neužpildyta, grafoje „Dokumentas, kurį pateikus gražinta TP“ vizualiai matyti, kad joje įrašas užtušuotas arba ištrintas (t. 1, 186-188 b. l.). Iš 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad tyrimui pateiktos 2009 m. (duomenys neskelbtini) AVPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalas (15.12). Žurnalo 61 puslapio eilutėje 567 esantys įrašai yra atlikti juodos spalvos dažikliu. Vizualiai, mikroskopu, prietaisu VSC-6000/HS buvo atliktas 2009 m. (duomenys neskelbtini) AVPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo 61 puslapio eilutėje Nr. 567 esančių rankraštinių įrašų tyrimas (KTC SVP 1/10 Dokumentų pirminio turinio rekvizitų tyrimas). Tyrimo metu nustatyti įrašai yra pateikti specialisto išvados 1 pav.; vienareikšmiškai nustatyti pirminį įrašų turinį nėra galimybės, nes su viršutiniu popieriaus sluoksniu yra pašalintas dalies štrichų dažiklis. Tyrimo metu pirminio turinio pakeitimo požymių kitose eilutės Nr. 567 grafose nenustatyta. 2009 m. (duomenys neskelbtini) AVPK PR Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo 61 puslapio eilutės Nr. 567 grafose „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas, kurį pateikus grąžintas TP“ tyrimo metu nustatyti rankraštiniai įrašai (įrašų fragmentai) yra pateikti specialisto išvados 1 pav.; vienareikšmiškai nustatyti pirminį įrašų turinį nėra galimybės, nes su viršutiniu popieriaus sluoksniu yra pašalintas dalies štrichų dažiklis. Tyrimo metu pirminio turinio pakeitimo požymių kitose eilutės Nr. 567 grafose nenustatyta (t. 1, 193-194 b. l.). Iš 2014-04-11 gauto rašto iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministertijos matyti, kad vadovaujantis Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko duomenų peržiūros kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1V-68, 11 punktu Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko (toliau – VRIS CDB) naudotojų atliktų užklausų duomenys VRIS CDB saugomi 3 metus nuo užklausos įvykdymo dienos, todėl duomenų apie V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), duomenų peržiūrą VRIS CDB nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 15 d. nėra (t. 1, 197 b. l.). Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (2007-06-28 įstatymo redakcija Nr. X-1233). Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ar kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-283/2013, 2K-297/2014). Didelės žalos požymis gali būti ir turtinio ir neturtinio pobūdžio, jis yra vertinamasis. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2009).Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. veiksmais – tikrovės neatitinkančių duomenų, jog V. Ž. grąžinta jam priklausanti transporto priemonė Toyota Corolla, įrašymu sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale, antspaudo ant leidimo atsiimti šį automobilį uždėjimu, tokio leidimo šaknelės pateikimu šią transporto priemonę saugančiai bendrovei ir Toyota Corolla paėmimu bei naudojimu, taip pat žinomai suklastotos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pateikimu VĮ „Regitrai“, automobilio įregistravimu savo vardu, šio turto pardavimu – buvo piktnaudžiauta tarnybine padėtimi ir dėl to valstybė patyrė didelę žalą. (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Turto įvertinimo (apžiūros) aktu, nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje Kauno apylinkės teismo nutarimu Nr. A-1334-579/2010 konfiskuotas automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nerastas (t. 1, 24 b. l.). S. D. nuo pat pradžių nuosekliai ir detaliai nurodė jo vadovaujamai bendrovei patikėto saugoti Toyota Corolla praradimo aplinkybes, kad šio automobilio atsisakė savininkas V. Ž., sakė apie tai (duomenys neskelbtini) VPK dirbusiai R. V., kuri prašė duoti pavažinėti šią transporto priemonę, ji pasakė, kad susitvarkys dokumentus, pasirašė į knygą dėl automobilio paėmimo, vėliau jis matė jau užtušuotą eilutę, taip pat R. V. davė jam leidimo šaknelę su antspaudu, kurioje vėliau pasirašė V. Ž., jis jai paskolino Toyota Corolla, tačiau R. V. ją pardavė (t. 1, 99-101 b. l., t. 2, 122-124 b. l.). Tai, kad aikštelėje buvęs Toyota Corolla R. V. prašymu buvo jai perduotas ir negrąžintas, patvirtino liudytojai T. D. ir D. D. (t. 2, 16-18, 124-125, 129-130 b. l.). Be to, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir VĮ „Regitra“ pažymos duomenimis nustatyta, jog netrukus po Toyota Corolla perdavimo, jis buvo apdraustas ir užregistruotas R. V. vardu (t. 1, 22, 144, 146 b. l.). Liudytojas V. Č. šį automobilį įregistravo tuo pagrindu, kad R. V. pateikė asmens dokumentą, draudimo polisą, paaiškinimą dėl negalėjimo pateikti transporto priemonės registravimo liudijimo, taip pat Toyota Corolla pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir V. Ž. (t. 2, 19-20 b. l.). Faktas, kad vėliau R. V. pardavė nurodytą automobilį, užfiksuotas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje, pagal kurią Toyota Corolla parduota K. L. už 300 Lt (t. 1, 30 b. l.). Tai atitinka paties K. L. parodymus (t. 3, 22 b. l.).Aplinkybę, kad R. V., paimdama transporto priemonę iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis dokumentuose, kuriais buvo pagrįstas Toyota Corolla nebuvimas aikštelėje, patvirtino liudytojas T. D.. Jis nurodė, kad kaltinamoji prašė paskolinti būtent šį automobilį, S. D. nesutikus jo duoti be leidimo, matė, jog R. V. padarė įrašą apie Toyota Corolla grąžinimą savininkui automobilių registracijos žurnale, taip pat, jog rašė leidimą atsiimti transporto priemonę ir uždėjo antspaudą, nors faktiškai automobilis nebuvo grąžintas (t. 2, 16-18, 125, 129-130 b. l.). Iš Priverstinai nuvežtos transporto priemonės grąžinimo šaknelės matyti, jog nurodyta, kad Toyota Corolla atsiėmė V. Ž., šaknelėje uždėtas (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės antspaudas (t. 2., 9 b. l.). Tačiau pagal automobilio atsisakymo raštą, V. Ž. šią transporto priemonę paliko kaip metalo laužą UAB „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje (t. 2., 8 b. l.). Tai patvirtina paties V. Ž. parodymai, jog užpildė automobilio atsisakymo blankus su S. D., po to su juo ar kitu asmeniu neturėjo jokių reikalų dėl šio automobilio (t. 2, 12-13 b. l., t. 3, 21 b. l.). S. D. ir T. D. parodymai, kad (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, neprieštarauja Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadai. Šioje išvadoje konstatuota, kad vienareikšmiškai nustatyti pirminių nurodyto žurnalo eilutės, kurioje užfiksuoti duomenys apie Toyota Corolla, grafų „TP grąžinimo data“ ir „Dokumentas, kurį pateikus gražinta TP“ įrašų turinį nėra galimybės, nes su viršutiniu popieriaus sluoksniu yra pašalintas dalies štrichų dažiklis (t. 1, b. l. 193-194), t. y. nors nenustatyti konkretūs įrašyti duomenys bei juos padaręs asmuo, tačiau užfiksuota, jog įrašai buvo, tik jie panaikinti. Be to, R. V. pareiginius įgaliojimus – pildyti sulaikytų transporto priemonių žurnalą apie nutransportuotų automobilių grąžinimą ir išduoti leidimus atsiimti šias transporto priemones tik jų savininkams arba įgaliotiems asmenims, jei automobilis būdavo nekonfiskuotinas – nurodė kartu su ja dirbę liudytojai M. K., Ž. J., L. J. (t. 2, 174-175 b. l., t. 3., 32 b. l.). O, kad iš (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinėje dirbusių pareigūnų, turėjusių galimybę pildyti minėtus dokumentus, būtent R. V. buvo susijusi su Toyota Corolla paėmimu, be liudytojų S. D. ir T. D. parodymų, patvirtina jau nustatytos aplinkybės, jog ji apdraudė ir užregistravo šį automobilį savo vardu, vėliau jį pardavė. Kaip minėta bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. V., registruodama Toyota Corolla, panaudojo žinomai suklastotą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ji minėtą automobilį nusipirko iš V. Ž.. Iš šios sutarties matyti, kad joje įrašyti pardavėjo V. Ž. asmens kodas, vardas pavardė, pirkėjos R. V. asmens kodas, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, automobilio duomenys, kaina, padėti parašai (t. 2, 10 b. l.). Tačiau liudytojas V. Ž. paneigė, kad sudarė šią pirkimo-pardavimo sutartį, nurodė, jog joje raštas yra ne jo, parašas taip pat ne jo, o R. V. jis nepažįsta (t. 2, 12-13 b. l., t. 3, 21 b. l.). Pati R. V. neneigė, kad savo ranka pildė minėtą pirkimo-pardavimo sutartį, įrašė V. Ž. asmens duomenis, tačiau teigė, kad V. Ž. parašas sutartyje jau buvo, nes sutartį su pardavėjo parašu jos sūnui E. V. padavė S. D. (t. 2, 31-32, 194-196 b. l.). Nors byloje nenustatyta, kas konkrečiai pasirašė vietoje V. Ž., tačiau kolegija ankstesnėje nuosprendžio dalyje pasisakė, kad pagal aptartus duomenis kaltinamoji negalėjo nežinoti aplinkybių, jog tikrasis automobilio savininkas tokiame sandoryje nedalyvavo, savo valios nebuvo išreiškęs, dėl to R. V. panaudojo šį žinomai suklastotą dokumentą įregistruojant savo vardu neteisėtai gautą turtą. Atsižvelgiant į aptartus įrodymus, kolegija laiko, jog nėra abejonių, kad R. V. pirmiau išvardytus veiksmus atliko, būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Kauno AVPK Patrulių rinktinės patrule, t. y., ji buvo valstybės tarnautoja, kuri patenka į BK 230 straipsnyje išvardytų subjektų sąrašą. Kaip pirmiau minėta, apygardos teismas pripažįsta, kad melagingų duomenų įrašymas Kauno AVPK patrulių rinktinės dokumentuose, tų dokumentų pateikimas automobilių nutransportavimo ir saugojimo veikla užsiimančios bendrovės atsakingiems asmenims, neabejotinai sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius, nes buvo iškreipta sulaikytų automobilių išdavimo tvarka ir valstybės institucijų veikla, pati nutransportuota transporto priemonė buvo neteisėtai perduota asmeniui, neturinčiam teisės jos atsiimti, šis asmuo ne tik neatlygintinai naudojosi šia transporto priemone, bet ir ją užregistravo savo vardu, vėliau perleido trečiajam asmeniui. Taip buvo pažeisti tiek valstybinės įstaigos, turėjusios parduoti konfiskuotą transporto priemonę (VMI), tiek Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos interesai. R. V. veiksmai buvo neteisėti, prieštaraujantys jos kaip valstybės tarnautojos veiklos esmei ir turiniui, piktnaudžiaudama tarnyba ji klastojo dokumentus, juos panaudojo, taip padarė ir kitą nusikalstamą veiką, už kurią jai nekyla atsakomybė tik dėl to, jog suėjo senaties terminas. Todėl nustatyti kaltinamosios veiksmai pažeidė kaltinime nurodytus Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statute įtvirtintus reikalavimus. Visa nagrinėjamo įvykio eiga įrodo, kad R. V., pasinaudodama tarnybine padėtimi, veikė siekdama įgyti asmeninės naudos, taip diskreditavo policijos pareigūno kaip valstybės tarnautojo vardą ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižą, dėl to valstybė patyrė didelę žalą. Nors kaltinime nurodyta, kad R. V. veiksmai taip pat sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, tačiau bylos duomenys šios aplinkybės nepatvirtina, todėl ji šalinama. Tai, kad kaltinamoji neatliko vadovaujamo darbo, jos veiksmai truko neilgai, nebuvo sistemingi, nesukėlė didelio atgarsio, kolegija ankstesnėje nuosprendžio dalyje pripažino, jog vertina, kad nurodytos aplinkybės nemažina R. V. piktnaudžiavimo pavojingumo, todėl plačiau neaptariama. Taigi, tai nekeičia padarytos išvados, kad pirmiau paminėtų aplinkybių visuma nustatyta, jog kaltinamosios neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei. Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamoji tikrus dokumentus – Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalą ir leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, suklastojo, žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, pateikdama nurodyto leidimo šaknelę transporto priemonių saugojimo aikštelės direktoriui, puikiai žinodama, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, t. y., kad Toyota Corolla savininkas automobilio atsisakė ir jam jis nebuvo grąžintas. Pati paėmusi nurodytą transporto priemonę R. V. taip pat panaudojo žinomai suklastotą Toyota Corolla pirkimo-pardavimo sutartį, šią sutartį pristatydama VĮ „Regitrai“, žinodama, kad sutartyje melagingai nurodyta, jog V. Ž. parduoda nurodytą automobilį. Ji neabejotinai suprato, kad šie jos veiksmai yra pavojingi, dėl jos neteisėtų veiksmų konfiskuota transporto priemonė gali būti neteisėtai perduota asmeniui, neturinčiam teisės jos gauti, taip pat gali būti neteisėtai pasisavinta, perleista tretiesiems asmenims ir valstybės institucija, konfiskavusi minėtą automobilį, gali prarasti galimybę jį atsiimti, numatė, kad dėl tokio elgesio realiai gali atsirasti nustatyta didelė žala. Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad išteisintoji R. V. nuo 2010 m. kovo 23 d. iki gegužės 17 d. dirbdama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patrule ir atlikdama jai priskirtas valstybės tarnautojo funkcijas, suklastojusi leidimą atsiimti automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šį leidimą pateikdama įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pasiėmė minėtą automobilį iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kurį, panaudojus suklastotą šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį tarp savęs ir V. Ž., užregistravo automobilį savo vardu ir siekdama turtinės naudos, 2010 m. gegužės 17 d. jį pardavė K. L. už 300 Lt, tokiu būdu tyčia piktnaudžiavo tarnyba, nes būdama valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini) AVPK Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patrule, tyčia grubiai pažeidė: pagrindinius vidaus tarnybos principus – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nešališkumo, atsakomybės ir pavyzdingumo, įtvirtintus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktuose, reikalaujančiuose pareigūnus gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, būti objektyviam priimant sprendimus, vengti asmeniškumų bei šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojo pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis bei nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies reikalavimą nelaužyti duotos pareigūno priesaikos ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo vardas. R. V. veika kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.R. V. pripažinus kalta, išsprendžiamas proporcingos jos padarytai nusikalstamai veikai bausmės paskyrimo klausimas.Individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo R. V. už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą skirti 100 MGL dydžio baudą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia bausmės rūšimi sutinka, kadangi byloje nėra ypatingai neigiamai kaltinamąją charakterizuojančių duomenų. Atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, ji padarė baigtą nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Ji nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų. R. V. anksčiau neteista, administracine tvarka bausta, į priklausomybės ligų stebimų pacientų tarpą įrašyta nebuvo, turi vidurinį išsilavinimą, yra pensininkė. R. V. vidaus reikalų sistemoje dirbo daugiau nei 18 metų, per tarnybos laikotarpį R. V. skatinta 6 kartus, nuobaudų neturėjo, buvo charakterizuojama teigiamai. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir laikantis apeliacinio skundo ribų, R. V. skiriama mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalyje numatytą baudos vidurkį bausmė, t. y., 100 MGL dydžio bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendį dalyje dėl R. V. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

R. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jai 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą.

Lietuvos Respublikos BVK 22 str. 2 d. pagrindu, baudą įpareigoti sumokėti per 1 (vienus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Nustatytu laiku savanoriškai nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nekeistą.