Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, jog 2023 m. spalio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S191395 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Azerbaidžano Respublikos piliečiui H. I., panaikinimo. Atsakovas sprendime nurodė, kad leidimas panaikinamas, nes darbdavys nesudarė su darbuotoju darbo sutarties, o būtent šiuo pagrindu ir buvo užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo pakartotinai apklausti pareiškėją dėl abejonių sukėlusių aplinkybių bei suteikti galimybę pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus ar kitus įrodymus, kurie sukėlė dviprasmiškų minčių specialistei, kuri vertino esamą situaciją. Tikina, jog pareiškėjas nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos dirba (duomenys neskelbtini), atlieka tiesioginius darbdavio nurodymus ir gauna už tai darbo užmokestį, pareiškėjui yra nesuprantama kodėl darbdavys to tinkamai neįformino įstatymų nustatyta tvarka, kodėl nepateikė pranešimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Teigia, jog pareiškėjas tik iš atsakovo sužinojo apie sprendime nurodytas aplinkybes.

Nurodo, jog šiuo metu yra rengiami dokumentai ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai (Vilniau darbo ginčų komisijai) dėl pareiškėjo darbo santykių (duomenys neskelbtini), pareiškėjas ketina ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjo manymu, ne dėl jo kaltės susiklostė esama situacija, kadangi pareiškėjas vykdė visas jam žinomas pareigas, negalėjo kontroliuoti savo darbdavio veiksmų ir jam yra nesuprantama, dėl kokių priežasčių šių pareigų nevykdė darbdavys, darbdavio manymu, tai įsivėlusi klaida ir jeigu darbdavys tos klaidos neištaisys, pareiškėjas per institucijas įpareigos tą padaryti.

Vertina, jog atsakovui neveikė pagal viešojo administravimo subjekto principus, kad būtų išvengta tokios situacijos, kuri iš esmės susiklostė ne dėl pareiškėjo kaltės.

Nesutinka, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas sprendimą turėjo apklausti pareiškėją. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Teigia, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog dirba (duomenys neskelbtini), atlieka tiesioginius darbdavio nurodymus ir gauna už tai darbo užmokestį t, y, darbo sutarties, atlyginimą patvirtinančių dokumentų, išrašų, darbo grafiko ir t.t., todėl, pasak atsakovo, tokie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai bei kaip gynybinė pozicija.

Papildomai informuoja, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 3 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl mano, kad esant tokioms aplinkybės, teisminis ginčas neturi tikslo. Migracijos departamento nuomone, priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o nstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šiuo pagrindu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760250494.

Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir SODRA), nustatė, kad pareiškėjas jokiose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba, nuo 2023 m. birželio 12 d. vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S191395 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos dirba (duomenys neskelbtini), atlieka tiesioginius darbdavio nurodymus ir gauna už tai darbo užmokestį. Tokie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai.

Byloje nėra pateikta jokių darbo santykius Bendrovėje pagrindžiančių įrodymų (darbo sutartis, atlyginimą patvirtinantis dokumentai, išrašai, darbo grafikas ir t.t.), kurie galėtų patvirtinti, kad šiuo metu pareiškėjas dirba pagal darbo sutartį.

Kaip matyti, Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamo sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad patikrinus Sodra duomenis, nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas dirbtų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad jis šiuo metu dirba Bendrovėje, atlieka tiesioginius darbdavio nurodymus ir gauna darbo užmokestį, nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Teismas savo inciatyva byloje pareikalavo Sodra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimo faktus, tačiau iš jų taip pat matyti, kad pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) darbo santykiai nesieja. Iš minėtų duomenų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas verčiasi individualia veikla, tačiau toks faktas nepaneigia Migracijos departamento sprendimo išvadų apie įstatyminį pagrindą leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimui.

Iš anksčiau nurodyto teisinio reguliavimo ir pateiktų įrodymų, konstatuotina, kad aplinkybės nustatymas, jog Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokia išvada darytina įvertinus Migracijos departamento atliktus veiksmus – patikra oficialiose informacinėse sistemose, kurios metu nustatytų duomenų pakako Sprendimui priimti. Migracijos departamentas pareiškėjo atveju neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Taigi, Departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta (leidimo laikinai gyventi Lietuvoje teisinis pagrindas). Taip pat pažymėtina, jog jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba, tačiau SODRA duomenimis nuo 2023 m. birželio 12 d. vykdo individualią veiklą, tačiau ir šie faktai Migracijos departamento Sprendime priimtų išvadų nepaneigia.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2022-02-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo apribota galimybė paaiškinti situaciją, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, dėl ko, kaip teigia, tokia situacija galėjo sąlygoti VAĮ principų pažeidimą, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nenurodė kažkokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus.

Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, sprendimai buvo pagrįsti objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Atkreiptinas dėmesys, jog VAĮ nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S191395, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimą laikinai gyventi atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 23S191395.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.