- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-26
- Bylos Nr.
- eI3-902-809/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09623-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „ETN Baltic“ (toliau – Bendrovė, pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) 2023 m. spalio 26 d. sprendimą A256-1398/23(2.3.2.1E-LIC) ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2023 m. spalio 17 d. paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą anksčiau išduoto leidimo pagrindu.
Pareiškėja nurodo, kad UAB „ETN Baltic“- reklamos srityje sėkmingai nuo 1994 m. veikianti įmonė, kuri nuo 1996 m. turėjo visus reikiamus Administracijos išduotus leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų bei kitų objektų.
UAB „ETN Baltic“ reklaminį įrenginį, esantį adresu (duomenys neskelbtini)(toliau - Reklamos įrenginys), eksploatuoja nuo 2008 m. Minėtas Reklamos įrenginys yra sumontuotas ant statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini)(toliau – Statinys) stogo ir faktiškai yra šio stogo dalis.
2006 m. buvo pradėta Statinio rekonstrukcija, kurios metu buvo pakeistas statinio stogas, kartu su stogu buvo sumontuotas (kaip sudėtinė stogo dalis) ir reklamos įrenginys. Statinio rekonstrukcija (kartu su reklamos įrenginio montavimu) buvo vykdoma pagal visus įstatymų reikalavimus, visi veiksmai buvo suderinti su kompetentingomis institucijomis. Visa su Statinio rekonstrukcija susijusi dokumentacija taip pat buvo suderinta su Kultūros paveldo departamentu bei Administracijos miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriumi. Nuo 2008 m. Bendrovė nenutrūkstamai teisėtai eksploatavo Reklamos įrenginį, visą šį laiką leidimai pareiškėjui buvo pratęsiami/ suteikiami tuo metu galiojusių leidimų pagrindu.
Pažymi, jog pareiškėja, turėdama galiojantį leidimą, vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 30-670/19 „Dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtintu Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašu (toliau - Tvarkos aprašas) 2023 m. spalio 17 d. pateikė atsakovui paraišką Nr. E35-1487/18(2.3.2.1-TR3) (toliau – Paraiška) gauti leidimą įrengti išorinę reklamą (toliau – Leidimas) 2018 m. lapkričio 6 d. išduoto leidimo Nr. A635-1487/18(2.3.2.1-TR3) pagrindu. Paraiškose pareiškėjas nurodė visą Tvarkos apraše nurodytą privalomą informaciją. Paraiškos buvo pateiktos Tvarkos aprašo 21 straipsnio pagrindu, t. y. kai: „Reklaminės veiklos subjektas, norintis gauti naują leidimą anksčiau išduoto leidimo pagrindu, kreipiasi į leidimą išduodančią instituciją“.
Šalies argumentai
Pareiškėja kategoriškai nesutinka su skundžiamu Sprendimu, vertina, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Pareiškėja akcentuoja, kad Sprendime nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1 -972 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo (toliau - Bendrasis planas) aiškinamojo rašto 3 priedo „Išorinės reklamos įrengimo reglamentai“ (toliau - Reglamentas) numatytų pagrindinių reklaminių įrenginių reglamentavimo tikslų (derinti reklaminių įrenginių formą, mastelį, dizainą prie konkrečių pastatų vizualinių charakteristikų ir architektūros (Reglamento P-1.1.), kuriuo grindžiamas atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą, numato, kad „Miestovaizdžio estetinės kokybės užtikrinimas: įrengti reklaminius įrenginius nepažeidžiant Vilniaus senamiesčio ir kitų kultūros paveldo objektų ir vietovių vertingųjų savybių, derinti reklaminių įrenginių formą, mastelį, dizainą prie konkrečių pastatų vizualinių charakteristikų ir architektūros. “ Nurodo, jog iš Reglamento P-1.1 turinio matyti, kad tai yra bendro pobūdžio norma, nenustatanti jokių konkrečių reikalavimų. Pareiškėjos įsitikinimu, atsisakyti išduoti leidimą vadovaujantis vien šia norma nėra jokio teisinio pagrindo.
Pareiškėja nurodo, jog Reglamento R-12 punkto nuostatos lingvistinė formuluotė (t. y. lingvistinė konstrukcija) suponuoja, kad: (i) 1 ir 2 reglamentų taikymo zonose yra draudžiama įrengti bet kokius reklaminius įrenginius, išskyrus minėtoje nuostatoje numatytą išimtį; (ii) 1 ir 2 reglamentų taikymo zonose gali būti įrengiamos mažos iškabos, ant statinių fasadų ir (ar) stogų, matomų saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų. Atkreipia dėmesį į tai, kad išplėstinis pažyminys „matomų saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų“, prasideda būdvardžiu kilmininko linksniu, kuris yra susietas su prieš tai einančiu daiktavardžiu, kurį ir apibūdina t. y. „<...> stogų, matomų. Tuo atveju, jeigu būdvardis „matomas“ būtų susietas su prieš išplėstinį pažyminį ėjusia sakinio konstrukcijos dalimi ir būtų skirtas apibūdinti daiktavardį „reklaminius įrenginius“, tai tokiu atveju būtų vartojamas galininko linksnis (t. y. „reklaminius įrenginius, <...>, matomus"; bet ne kaip šiuo atveju kilmininko linksnis - „reklaminius įrenginius, <...>, matomų). Skirtinga nuostatos lingvistinė formuluotė susiaurintų draudimo dėl reklaminių įrenginių taikymą tik tiems reklaminiams įrenginiams, kurie matomi saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų. Tuo tarpu šiuo metu Reglamento R-12 punkto lingvistinė formuluotė draudžia bet kokių reklaminių įrenginių įrengimą 1 ir 2 reglamentinėje zonoje, nepriklausomai nuo to, ar jie yra matomi iš atitinkamų Vilniaus miesto vietų (t. y. „1 ir 2 reglamentų taikymo zonose draudžiama įrengti reklaminius įrenginius <....)“, išskyrus mažų iškabų, kurios atitinka minėtoje Reglamento R-12 nuostatoje numatytą papildomą sąlygą (t. y. „<...> mažos iškabos, ant statinių fasadų ir (ar) stogų, matomų saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų“).
Pažymi, kad Reglamente pateikta reglamentų lentelė, kurioje detalizuoti atitinkamose reglamentų taikymo zonose galimi įrengti reklaminių įrenginių tipai bei reikalavimai tokiems įrenginiams, numato priešingą reglamentavimą nei Reglamento R-12 nuostata. Reglamentų lentelė, o taip pat ir Schema numato, kad tiek 1, tiek ir 2 reglamentinėje zonoje yra galimas ne tik mažų iškabų įrengimas, bet ir kito formato reklaminių įrenginių įrengimas.
Nepagrįstas ir neproporcingas Reglamento R-12 punkte nustatytas draudimas 1 ir 2 reglamentų taikymo zonose įrengti reklaminius įrenginius, išskyrus mažas iškabas, ant statinių fasadų ir (ar) stogų, matomų saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų. Niekaip ir jokia apimtimi nėra pagrįsta ir nėra aišku, kuo vadovaujantis yra numatytas aukščiau nurodytas ribojimas, nėra aiškus tokio ribojimo tikslingumas ir reikalingumas. Nurodyti Bendrojo plano sprendiniai neproporcingai riboja statinių savininkų teisę jiems priimtinu būdu disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, tiek ir reklamos rinkos dalyvių galimybes laikantis kitų išorinės reklamos įrengimui taikytinų kriterijų įrengti kito formato, nei mažas iškabas, išorinės reklamos įrenginius.
Reglamento R-12 punktas numato, kad „1 ir 2 reglamentų taikymo zonose draudžiama įrengti reklaminius įrenginius, išskyrus mažas iškabas, ant statinių fasadų ir (ar) stogų, matomų saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų.“
Šiuo atveju to paties norminio teisės akto (t. y. Bendrojo plano) skirtingos nuostatos įtvirtina kardinaliai priešingą reglamentavimą. Reglamento R-12 punkto nuostata 1 ir 2 reglamentinėse zonose draudžia bet kokių reklaminių įrenginių įrengimą (išskyrus mažų iškabų, atitinkančių nuostatoje nurodytas sąlygas), o Reglamentų lentelė minėtose reglamentinėse zonose numato ir kitų reklaminių įrenginių įrengimo galimybę. Visa tai leidžia teigti, kad minėtose Reglamento nuostatose įtvirtintas reglamentavimas nėra aiškus, tikslus, suprantamas ir yra dviprasmiškas bei nenuoseklus (prieštaringas).
Pareiškėjos vertinimu, atsakovas aktyviai naudojasi šiais Reglamento netikslumais ir subjektyviai sprendžia leidimu išorinei reklamai išdavimo klausimus.
Pareiškėjos manymu, Reglamento R-12 punkto nuostatos dalis „1 ir 2 reglamentų taikymo zonose draudžiama įrengti reklaminius įrenginius“ prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 7 punkte įtvirtintam teisinio aiškumo principui ir sistemiškumo principui.
Teigia, jog iš Reglamento R-15 ir R-19-2-4 punktų reikalavimų visiškai neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis bus vertinamas dizaino modernumas, taip pat kaip bus vertinama, ar reklamos įrenginys iškreipia urbanistiniu erdviu ir architektūros charakterį, kaip bus sprendžiama, ar vienu atveju reikėtų laikytis dizaino modernumo reikalavimo, ar vis dėlto, su modernumu sunkiai suderinamo reikalavimo įrenginiams naudoti keramiką, medį ar akmenį. Pareiškėjos vertinimu, subjektyvaus pobūdžio aukščiau nurodyti reikalavimai, taip pat reikalavimas įrenginiu medžiagiškumui yra pertekliniai, neapibrėžti bei ribojantys pareiškėjo galimybę pasirinkti tinkamiausią reklamos įrenginio medžiagiškumą. Atitinkamai, Sprendime nurodyti reikalavimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais argumentais ar kriterijais. Reglamento R-15 ir R-19-2-4 punktų nuostatos nėra aiškios, suprantamos, tikslios ir yra dviprasmiškos, suteikianti laisvę subjektyvioms interpretacijoms. Iš Reglamento R-15 ir R-19-2-4 punktų reikalavimų, ar kitų Bendrojo plano sprendinių, nėra aišku, kokį dizainą turėtų atitikti išorinės reklamos įrenginiai. Bendrojo plano sprendiniuose taip pat nėra detalizuota, remiantis kokiais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi, sprendžiant, ar reklaminis įrenginys atitinka abstraktaus pobūdžio Reglamento R-15 ir R-19-2-4 punktų reikalavimus. Reglamento R-15 ir R-19-2-4 punktų turinys Bendrojo plano sprendiniuose nėra tinkamai atskleistas ir dėl to šių nuostatu taikymo kiekvienu atveju galėtu kilti diskusijų. Minėtos Bendrojo plano nuostatos suformuluotos nepakankamai tiksliai ir nėra numatyta jokių jos įgyvendinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių - nei iš tiriamos nuostatos, nei iš kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų šio teisinio santykio subjektams, nėra aišku, kaip tiksliai turėtų būti taikomi Reglamento R-15 ir R-19-2-4 punktų reikalavimai.
Mano, jog šiuo atveju atsakovui nepagrįstai sukurta galimybė piktnaudžiauti teisėmis ir subjektyviai vertinti kiekvieno reklamos įrenginio atitikimą minėtiems reikalavimams.
Nurodo, jog pareiškėjos prašymas išduoti leidimą buvo atmestas vadovaujantis Reglamento R-15 punkto dalimi, tačiau šiuo atveju Reklamos įrenginio projektas buvo suderintas tiek su Kultūros paveldo departamentu, tiek ir su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriumi.
Pažymi, jog atsakovas savavališkai nutarė, jog Reklamos įrenginys neatitinka R-15 punkto nuostatų, o visi atlikti projektų derinimai su Kultūros paveldo departamentu yra grubiai ignoruojami.
Akcentuoja, jog į Reklamos įrenginį buvo atliktos didžiulės investicijos, tam, kad jį demontuoti, būtina atlikti dar vieną stogo rekonstrukciją, t. y. faktiškai nuardyti Statinio stogą, pakeisti jo dangą, prieš tai pašalinti veiklą vykdančius nuomininkus ir kita.
Bendrojo plano Išorinės reklamos įrengimo reglamentų dalyje pateiktas tekstinis reglamentas R-2 nustatė, kad: „Jeigu esamas reklaminis įrenginys neatitinka reklaminių įrenginių įrengimo reglamentų, šie reglamentai pradedami taikyti pasibaigus leidimo įrengti išorinę reklamą terminui
Pažymi, kad nuo 2008 m. leidimai pareiškėjui buvo pratęsiami/ suteikiami tuo metu galiojusių leidimų pagrindu. Taip pat ir šį kartą 2023 m. spalio 17 d. pareiškėjas, turėdamas galiojantį leidimą, vadovaudamasis Tvarkos aprašu 2023 m. spalio 17 d. pateikė atsakovui Paraišką 2018 m. lapkričio 6 d. išduoto leidimo Nr. A635-1487/18(2.3.2.1-TR3) pagrindu. Paraiškoje pareiškėjas nurodė visą Tvarkos apraše nurodytą privalomą informaciją. Paraiška buvo pateikta Tvarkos aprašo 21 straipsnio pagrindu. Anot pareiškėjo, toks naujo leidimo išdavimas supaprastinta tvarka galiojančio leidimo pagrindu vertintinas kaip leidimo pratęsimas, todėl vien šiuo pagrindu turėtų būti taikomos Reglamento R-2 nuostatos.
Nurodo, jog šiuo metu Lietuvos teismuose nagrinėjama eilė bylų, susijusių su leidimų išorinei reklamai įrengti išdavimu bei 2022 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos paskelbtų Reklaminių įrenginių įrengimo ir naudojimo Vilniaus mieste viešų konkursų teisėtumu. Akcentuoja, kad iki pareiškėjo teisminių ginčų su atsakovu, pareiškėjui išduotų leidimų įrengti ir eksploatuoti reklaminius įrenginius galiojimas buvo pratęsiamas be jokių trukdžių, kadangi jis atitiko visus jiems teisės aktais nustatytus reikalavimus. Atsakovas sąmoningai tiek pareiškėjai, tiek ir kitiems reklaminės veiklos subjektams, pateikusiems ieškinius ar dalyvaujantiems trečiųjų suinteresuotų asmenų statusu, nepratęsia leidimų galiojimo / atsisako išduoti leidimus be jokio teisinio pagrindu. Aukščiau nurodytų Reglamento R-12 ir R-15 punktų dviprasmiškos formuluotės ir subjektyvūs vertinamojo pobūdžio reikalavimai suteikia galimybę atsakovui piktnaudžiauti savo padėtimi.
Pareiškėjos vertinimu, skundžiamas atsakovo sprendimas prieštarauja teisės aktams, teismų praktikai ir grubiai pažeidžia pareiškėjos teises.
Papildomai pažymi, kad administracinėse bylose teismas yra ir turėtų būti aktyvus - atitinkamai, konstatavęs norminio teisės akto prieštarą aukštesnę galią turinčiam norminiam teisės aktui, teismas turėtų tokią prieštarą pašalinti ir inicijuoti norminio akto teisėtumo tyrimą. Nurodo, jog pareiškėja skunde išdėstė argumentus, susijusius su norminio akto neteisėtumu, o tai, pareiškėjos vertinimu, pakankamas pagrindas skundui tenkinti. Kita vertus, teismui vertinant kitaip, pareiškėja neatmeta galimybės pareikšti prašymą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nėra jokio pagrindo laikyti skundžiamą Sprendimą nemotyvuotu, neišsamiu ar teisiškai nepagrįstu, kadangi jame yra nurodytas konkretus teisės aktas - Bendrojo plano Išorinės reklamos įrengimo reglamentai bei įvardintos nuostatos (konkretūs Reglamento punktai), kurių Bendrovės pateiktas išorinės reklamos projektas neatitiko, dėl ko skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą išorinės reklamos įrengimui ant pastato adresu (duomenys neskebtini).
Akcentuoja, jog Bendrovė ne kartą su Savivaldybės administracija derino įvairius išorinės reklamos projektus, todėl neabejotinai turėjo ne tik žinoti, kokie reikalavimai yra keliami Vilniaus mieste įrengiamoms išorinėms reklamoms, tačiau ir suvokti skundžiamame Sprendime nagrinėjamu atveju nurodytų nuostatų prasmę. Dėl šios priežasties skundžiamame Sprendime esant išsamiai nurodytiems leidimo neišdavimo motyvams, nėra jokio pagrindo laikyti skundžiamą Sprendimą nemotyvuotu, neišsamiu ar nepagrįstu.
Pažymi, jog įgyvendindamas šią Taisyklių nuostatą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2019 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 30-670/19 patvirtino Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Pagal šio Aprašo 24 punktą, leidimai reklamai neišduodami Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatytais atvejais. Iš esmės analogiška norma įtvirtinta ir Taisyklių 33 punkte.
Nurodo, jog skundžiamą Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti Paraišką ir išduoti Bendrovei naują išorinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo leidimą anksčiau išduoto Leidimo pagrindu, Savivaldybės administracija iš esmės priėmė vadovaudamasi būtent vienu iš minėtų įstatyme numatytų atvejų - Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad Paraiškoje numatyta įrengti (esanti) reklama neatitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų, o būtent - šio straipsnio 5 dalies nuostatų, imperatyviai numatančių, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais
Pažymi, jog pirmasis leidimas įrengti išorinę reklamą ant pastato (duomenys neskelbtini) Bendrovei buvo išduotas dar 2008 metais - vėlesni leidimai tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyti tvarka buvo išduodami šio 2008 metais išduoti leidimo pagrindu. Nurodo, jog šio reklaminio įrenginio sprendiniai nebuvo keičiami 15 metų. Akcentuoja, jog per šį laikotarpį neabejotinai pasikeitė teisės aktai, kurių pagrindu Bendrovei anksčiau buvo išduodamas naujas leidimas senojo pagrindu; o svarbiausia - buvo priimtas naujasis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos Bendrasis planas.
Nurodo, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 14 straipsnio 5 dalies nuostatas reiškia, kad, visų pirma, Bendrojo plano rengimas nėra tik alternatyvus, pasirenkamas veiksmas - Bendrasis planas ne dažniau kaip kas dešimt metų privalo būti rengiamas kiekvienos savivaldybės teritorijai; visų antra - Bendrajame plane įtvirtintos nuostatos, reikalavimai, reglamentas ir apsaugos principai yra ne rekomendacinio, o privalomojo pobūdžio; ir trečia - patvirtintas bei galiojantis Bendrasis planas yra privalomas dokumentas. Tai atitinkamai reiškia, kad išduodama leidimus reklamos įrengimui arba atsisakydama juos išduoti, Savivaldybės administracija privalo vadovautis aktualaus Bendrojo plano nuostatomis - pažymime, kad būtent tai ir buvo padaryta byloje skundžiamu Sprendimu.
Akcentuoja, kad ankstesniajame, dar 2007 metais patvirtintame Vilniaus miesto teritorijos bendrajame plane nebuvo jokių reikalavimų išorinės reklamos įrengimui Vilniaus mieste - nei šių reklamų estetikai, nei dermei, nei bendrai vizualikai, dėl ko dažnu atveju iki šiol Vilniaus mieste išorinių reklamų srityje vyravo vadinamasis „vizualinis triukšmas“. Dėl šios priežasties, be kita ko siekiant užtikrinti darnų, vizualiai harmoningą, skoningą bei laikmetį atitinkantį Vilniaus miesto estetinį vaizdą, po beveik 14 metų pertraukos rengiant naują Vilniaus miesto teritorijos bendrąjį planą jame buvo naujai įtrauktas visas naujas 3 priedas „Išorinės reklamos reglamentai“, esantis sudėtine Bendrojo plano dalimi ir skirtas būtent ir numatyti reikalavimus Vilniaus mieste įrengiamoms išorinėms reklamoms.
Pažymi, kad naujajame 2021 metais patvirtintame Bendrajame plane įtvirtindami visą naują priedą, skirtą būtent išorinės reklamos Vilniaus mieste reglamentavimui, Savivaldybės architektūros ir miesto planavimo specialistai siekė, kad centrinė Vilniaus miesto dalis išvengtų tapti neskoninga, estetiškai nederanti ir bendrą kraštovaizdį darkanti reklaminių įrenginių vieta, primenanti kai kurių pasaulio didmiesčių estetiką, kuri yra niekaip nesuderinama su istoriniu Vilniaus miesto įvaizdžiu, būtent kurį Vilniaus miesto savivaldybė ir Savivaldybės administracija, priimdama atitinkamus sprendimus, ir siekia išlaikyti bei puoselėti. Dėl šios priežasties, naujame Bendrajame plane (Reglamento R-12 punkte) buvo įtvirtinta, kad kai kuriose Vilniaus miesto dalyse (pvz., centrinėje) nebebus leidžiama įrengti tam tikrų formatų išorines reklamas (kokia iki šiol buvo Bendrovės pagal senąjį leidimą nuo pat 2008 metų ant pastato (duomenys neskelbtini)eksploatuota išorinė reklama), ir kad bus leidžiamos tik mažos iškabos.
Pasikeitus kompleksiniam teritorijų planavimo dokumentui - Bendrajam planui ir senajam Bendrovės reklaminiam įrenginiui šio Bendrojo plano reikalavimų neatitinkant, naujas leidimas anksčiau galiojusio Leidimo pagrindu Bendrovei nebegali būti išduodamas, kadangi tai prieštarautų minėtų teisės aktų reikalavimams, numatantiems, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais.
Pažymi, jog nesutikdama su Sprendimu, Bendrovė iš esmės neįrodinėja, kad jis buvo priimtas pažeidus kokias nors viešojo administravimo procedūras (priimtas pavėluotai, priimtas ne to subjekto, priimtas pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktus ar pan.), t. y. nenurodo nė vieno Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinto pagrindo, dėl kurio skundžiamas Sprendimas galėtų būti laikomas nepagrįstu ar neteisėtu ir atitinkamai teismo panaikintas. Bendrovė tiesiog nesutinka su Bendrojo plano Reglamento nuostatomis, būtent kuriomis remiantis šis skundžiamas Sprendimas buvo priimtas - laiko jas neteisingomis, nekonkrečiomis ir nepagrįstomis. Tačiau Bendrasis planas su visais jo priedais (įskaitant ir 3 priedą - Reglamentą) yra patvirtintas, galiojantis ir privalomas tiek valstybės ir savivaldybių institucijoms, tiek suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Dėl šios priežasties Bendrovės skunde dėstomi teiginiai apie tai, kad skundžiamas Sprendimas neva yra nepagrįstas, nes jis buvo priimtas vadovaujantis „neteisingomis“ Bendrojo plano Reglamento nuostatomis, kurios yra galiojančios ir privalomos taikyti, anot atsakovo, yra teisiškai nepagrįsti.
Akcentuoja, jog priešingai negu įsivaizduoja ir akivaizdžiai pageidautų Bendrovė, vykdydama savo funkcijas reklamos leidimų išdavimo srityje, Administracija šias funkcijas, paisydama viešojo intereso ir miesto kraštovaizdžio puoselėjimo, turi vykdyti ne atsietai ir formaliai, o atsižvelgdama ir į urbanistinį miesto ir jo vaizdo kontekstą. Atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 554 „Dėl Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašo patvirtinimo“ 2 punktą, kuriame yra numatyta, kad architektūros ir urbanistikos kokybė tiesiogiai lemia bendrą šalies kultūrinį, ekologinį, socialinį ir ekonominį klimatą.
Nurodo, jog negalima paneigti, kad ant pastato stogo (duomenys neskelbtini)esanti didelių išmatavimų išorinė reklama miesto kraštovaizdyje itin išsiskiria: yra aiškiai matoma bent keliomis kryptimis (tiek keliaujant turistiniu maršrutu Neries upe, tiek einant upės pakrante, tiek nuo Žygimantų gatvės pusės, tiek nuo Vilniaus gatvės pusės važiuojant Žaliojo tilto link), be to, žvelgiant nuo Gedimino kalno į miesto panoramą, aktyviai konkuruoja su valstybės saugomos Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno statinių ansambliu bei patenka į šios bažnyčios apžvalgos zoną. Tai, anot atsakovo, leidžia daryti išvadą, kad išorinė reklama šioje Vilniaus miesto dalyje yra tiesiogiai susijusi su sostinės centrinės dalies kraštovaizdžiu, kurį buvo siekiama puoselėti rengiant naują Bendrąjį planą.
Atitinkamai Administracija, spręsdama dėl leidimo išorinės reklamos įrengimui išdavimo tokioje reikšmingoje vietoje, yra neabejotinai saistoma ne tik Bendrojo plano nuostatų, tačiau ir minėtų miesto architektūrai bei atitinkamai - kraštovaizdžiui taikomų kriterijų. Administracija, būdama suinteresuota sostinės estetinio vaizdo vientisumu ir centrinėje miesto dalyje nuosekliai siekdama formuoti kuklaus, santūraus, estetiško ir tuo pačiu solidaus įvaizdžio kryptimi, vertina, kad bet kurio šioje miesto dalyje pageidaujamo įrengti reklaminio įrenginio vizualinė, estetinė išraiška turi būti ne atsieta, o kontekstuali aplinkai, koncentruotis į integralumą, proporcijas bei įtaką miestovaizdžiui. Dėl šių priežasčių Bendrajame plane buvo numatyta, kad tam tikrose miesto dalyse (t. y. 1 ir 2 reglamentų taikymo zonose) yra draudžiama įrengti reklaminius įrenginius (išskyrus mažas iškabas) ant statinių fasadų ir (ar) stogų, matomų saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų (Reglamento R-12 punktas).
Atsakovas pažymi, jog būtent šis konceptualus siekis, įtvirtintas naujame Bendrajame plane ir nukreiptas išimtinai į viešojo intereso užtikrinimą (t. y. darnaus istorinio sostinės kraštovaizdžio išsaugojimą), būtent ir buvo užtikrintas skundžiamu Sprendimu. Mano, kad šio Sprendimo panaikinimas neabejotinai paneigtų Administracijos turimą diskreciją spręsti dėl sostinės estetinio vaizdo kūrimo ir puoselėjimo, atitinkamus sprendimus šioje srityje priimant ne formaliai ir atsietai nuo urbanistinio konteksto, o būtent į jį atsižvelgiant ir atitinkamai vertinant ir atitinkamai įtvirtinant tai Bendrajame plane.
Atsiliepimas
Atsakovė mano, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Sprendimas buvo priimtas remiantis aktualiomis teisės aktų ir Bendrojo plano (Reglamento) nuostatomis, kurios yra galiojančios ir privalomos. Tenkinus pareiškėjos skundą, t. y. Sprendimą panaikinus ir įpareigojus Administraciją iš naujo nagrinėti Bendrovės Paraišką, leidimas įrengti Bendrovės Paraiškoje numatyto dydžio išorinę reklamą Bendrovei vis tiek negalėtų būti išduotas, kadangi tai prieštarautų galiojančių teisės aktų reikalavimams.
Bendrovė akivaizdžiai painioja leidimo rekonstrukcijai, ir leidimo išorinės reklamos įrengimui sąvokas. Iš Bendrovės rekonstrukcijos dokumentų matyti, kad rekonstrukcijos sprendiniuose numatyta konstrukcija ant stogo yra būtent reklaminis įrenginys. Pažymi, kad nei suderintas rekonstrukcijos projektas, nei leidimas rekonstrukcijai pats savaime nėra ir negali būti leidimas įrengti išorinę reklamą - tai yra du savo esme skirtingi dokumentai (leidimai), kurių derinimui ir išdavimui taikoma skirtinga teisės aktuose nustatyta tvarka. Tą faktinę aplinkybę, kad Bendrovei išduotas leidimas statinio rekonstrukcijai nebuvo leidimas įrengti išorinę reklamą, patvirtina ir Bendrovės 2008 metais Administracijai pateikta paraiška gauti išorinės reklamos leidimą. Apsvarsčius paraišką ir joje pateiktus išorinės reklamos įrengimo sprendinius, leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato (duomenys neskelbtini)stogo buvo nuspręsta išduoti, kadangi tuo metu galioję teisės aktai (įskaitant ir 2007 metais patvirtintą Vilniaus miesto teritorijos bendrąjį planą) tam neprieštaravo. Tuo tarpu po penkiolikos metų, t. y. 2021 metais patvirtintas naujas Bendrasis planas didelio formato išorinės reklamos minėtoje teritorijoje (centrinėje miesto dalyje) nebenumatė, todėl išorinės reklamos įrengimo ant minėto pastato stogo Bendrovei nebegali būti išduodamas.
Pažymi, kad Bendrovės skunde nurodytos civilinės ir administracinės bylos yra niekaip nesusijusios nei su šioje administracinėje byloje skundžiamu Sprendimu, nei su Bendrovės turėtu ir šioje byloje analizuojamu Leidimu, nei apskritai su išorine reklama ant pastato (duomenys neskelbtini).
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą į skundą, prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2023 m. spalio 26 d. sprendimo A256-1398/23(2.3.2.1E-LIC), kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą anksčiau išduoto leidimo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Administracijos direktorius 2018 m. lapkričio 6 d. išdavė Bendrovei terminuotą išorinės reklamos įrengimo leidimą Nr. A635-1487/18(2.3.2.1-TR3), suteikusį Bendrovei terminuotą penkerių metų laikotarpiui, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2023 m. lapkričio 5 d., teisę įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant pastato adresu (duomenys neskelbtini). Leidime, be kita ko, buvo numatyta bendroji nuostata, kad pasibaigus jo galiojimo terminui, Bendrovė turi teisę numatyta tvarka kreiptis į Administraciją dėl naujo leidimo išdavimo arba privalo ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nukabinti išorinę reklamą bei sutvarkyti aplinką, jeigu naujas leidimas nėra išduodamas.
Baigiantis nustatytam penkerių metų Leidimo galiojimo terminui, Bendrovė 2023 m. spalio 17 d. kreipėsi į Administraciją su paraiška gauti naują leidimą.
Išnagrinėjusi Paraišką, Administracijos Išorinės reklamos projektų vertinimo komisija 2023 m. spalio 24 d. vertinimo posėdyje nutarė siūlyti Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus vedėjui Paraišką atmesti, kadangi Paraiškoje nurodyti projektiniai sprendiniai neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo Aiškinamojo rašto 3 priedo „Išorinės reklamos įrengimo reglamentai“ numatytų nuostatų:
1) Reglamento P-1.1 punkte numatyto tikslo derinti reklaminių įrenginių formą, mastelį, dizainą prie konkrečių pastatų vizualinių charakteristikų ir architektūros;
2) Reglamento R-12 punkte numatytų tekstinių reglamentų, pagal kuriuos 1 ir 2 reglamentų taikymo zonose draudžiama įrengti reklaminius įrenginius, išskyrus mažas iškabas, ant statinių fasadų ir (ar) stogų, matomų saugomose Vilniaus senamiesčio panoramose iš saugomų panoraminės apžvalgos taškų;
3) Reglamente numatytų bendrųjų reikalavimų reklaminių įrenginių dizainui, o būtent, kad kultūros paveldo objekto teritorijoje, vietoje ar vietovėje įrengiamo reklaminio įrenginio dizainas neturi iškreipti savito urbanistinių erdvių ir architektūros charakterio (R-15) bei reglamentų lentelėje nurodytų reikalavimų plokštumoms ant (virš) pastatų stogų (draudžiama įrengti reklamines plokštumas ant (virš) šlaitinių stogų) (2.4. eilutė).
Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į Komisijos išvadą, ginčijamu sprendimu nutarė neišduoti Bendrovei naujo leidimo pagal pateiktą Paraišką.
Pareiškėja pateikė teismui skundą dėl Administracijos priimto ginčijamo administracinio akto.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
Pagal suformuotą administracinių teismų praktiką Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021, 2023 m. lapkričio 8 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1767-502/2023).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai viešojo administravimo subjekto priimamiems administraciniams sprendimams. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti administracinio sprendimo turiniui ir formai keliami reikalavimai, tarp kurių – 6 punkte įtvirtintas reikalavimas motyvuoti administracinį sprendimą.
Nagrinėjamu atveju įvertinęs faktines bylos aplinkybes teismas konstatuoja, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą įrengti ginčo išorinę reklamą anksčiau išduoto leidimo pagrindu, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų, šiame Sprendime padaryti teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos trūkumai yra esminiai. Toks Sprendimo nemotyvuotumas lemia jo neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo keliamiems reikalavimams, todėl atsakovo Sprendimas naikintinas. Pažymėtina, jog ginčijamas Sprendimas yra priimtas Komisijos išvados pagrindu, tačiau Komisijos išvadoje yra išdėstytas tas pats teisinis pagrindas kaip ir ginčijamame Sprendime, kuris yra visiškai nesusietas su faktiniu pagrindu, Komisijos išvada taip pat yra nemotyvuota.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame, be kita ko, nurodo, jog ant pastato stogo (duomenys neskelbtini), esanti didelių išmatavimų išorinė reklama miesto kraštovaizdyje itin išsiskiria: yra aiškiai matoma bent keliomis kryptimis (tiek keliaujant turistiniu maršrutu Neries upe, tiek einant upės pakrante, tiek nuo Žygimantų gatvės pusės, tiek nuo Vilniaus gatvės pusės važiuojant Žaliojo tilto link), be to, žvelgiant nuo Gedimino kalno į miesto panoramą, aktyviai konkuruoja su valstybės saugomos Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno statinių ansambliu bei patenka į šios bažnyčios apžvalgos zoną. Tai, anot atsakovo, leidžia daryti išvadą, kad išorinė reklama šioje Vilniaus miesto dalyje yra tiesiogiai susijusi su sostinės centrinės dalies kraštovaizdžiu, kurį buvo siekiama puoselėti rengiant naują Bendrąjį planą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik ginčą dėl individualaus administracinio akto nagrinėjant teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolat akcentuoja, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą.
Atsakovas nurodo, jog Sprendimo panaikinimas neabejotinai paneigtų Administracijos turimą diskreciją spręsti dėl sostinės estetinio vaizdo kūrimo ir puoselėjimo, atitinkamus sprendimus šioje srityje priimant ne formaliai ir atsietai nuo urbanistinio konteksto, o būtent į jį atsižvelgiant ir atitinkamai vertinant ir atitinkamai įtvirtinant tai Bendrajame plane. Tačiau pažymėtina, jog ši teismo išvada nereiškia, kad atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos Paraišką, neturi teisės priimti tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjai sukelianti sprendimą. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame netinkamai išdėstyti jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013, 2014 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Kadangi kiti pareiškėjos skunde ir atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų atskirai nepasisako.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje pareiškėja patyrė 1905,75 Eur bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos – 1905,75 Eur priteistinos pareiškėjai iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. spalio 26 d. sprendimą A256-1398/23(2.3.2.1E-LIC) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo svarstyti uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ 2023 m. spalio 17 d. paraišką.
Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „ETN Baltic“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1905,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.