Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-87-123/2008 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai bei Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau Teisingumo ministerija), Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (toliau Generalinė prokuratūra) ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau Policijos departamentas), prašydamas priteisti iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimą:

1) iš atsakovo Teisingumo ministerijos - 50 000 Lt dėl neteisėto nuteisimo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu bei neteisėto teisminio tyrimo nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2007 m. balandžio 19 d., neteisėto ikiteisminio tyrimo pratęsimo; taip pat 15 000 Lt dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pratęsimo teismo 2006 m. birželio 12 d., 2006 m. rugsėjo 22 d. bei 2006 m. lapkričio 24 d. nutartimis;

2) iš atsakovo Generalinės prokuratūros - 20 000 Lt dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 4 d. nutarimu; 10 000 Lt dėl neteisėtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu; 5 000 Lt dėl neteisėtos kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijoje paskyrimo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu; 10 000 Lt dėl neteisėtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarimu; 10 000 Lt dėl neteisėtos kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijoje paskyrimo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarimu; 10 000 Lt dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. vasario 23 d. nutarimu;

3) iš atsakovo Policijos departamento - 20 000 Lt dėl neteisėto sulaikymo Klaipėdos rajono PK KP NTS 2006 m. rugsėjo 25 d. nutarimu; 5 000 Lt dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės – atvesdinimo paskyrimo Klaipėdos rajono PK KP NTS 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu; 10 000 Lt dėl neteisėto atvesdinimo 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu; 2 000 Lt dėl neteisėto šaukimo 2006 m. balandžio 27 d.; 3 000 Lt dėl neteisėto operatyvinės paieškos paskelbimo Klaipėdos rajono PK 2006 m. liepos 4 d. nutarimu; 3 000 Lt dėl neteisėto atvesdinimo į Klaipėdos rajono PK KP NTS 2006 m. rugpjūčio 2 d. be nutarimo; 2 000 Lt dėl neteisėto atvesdinimo į Klaipėdos rajono PK KP NTS 2006 m. rugsėjo 25 d. be nutarimo.

Taip pat ieškovas prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą: iš Generalinės prokuratūros 50 000 Lt dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo ir kardomosios priemonės paskyrimo bei iš Policijos departamento 1 777 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūra 2004 m. gruodžio 23 d. pranešimu informavo Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūrą, jog ieškovui nuosavybės teise priklausančiame miško plote nustatyti savavališki miško kirtimai, tai yra savavališkai nukirsti 87 sveiki, augantys, žali pusamžiai ąžuolai ir padaryta žala aplinkai. Remdamasi šiuo pranešimu, Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra 2005 m. sausio 4 d. Klaipėdos rajono policijos komisariatui pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo veiksmų pagal BK 270 straipsnio pirmąją dalį, tai yra dėl aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo. Baudžiamasis persekiojimas vyko nuo 2005 m. sausio 4 d. iki 2005 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2006 m. vasario 23 d. iki 2006 m. lapkričio 24 d., o teisminis tyrimas - nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2007 m. balandžio 19 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu pripažino ieškovą kaltu, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžiu šį nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ieškovo teigimu, baudžiamasis persekiojimas, taikytos kardomosios priemonės, ikiteisminis tyrimas, nuteisimas už apysunkį nusikaltimą buvo neteisėti. Dėl to ieškovui atsirado neturtinė ir turtinė žala, kurią privalo atlyginti atsakovai. Grįsdamas reikalavimą priteisti neturtinę žalą, ieškovas nurodė, jog neteisėto ikiteisminio tyrimo metu jis susirgo nepagydoma liga opiniu kolitu, buvo nustatyta erozinė gastropatija. Be to, dėl neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – ieškovas negalėjo nuvykti į darbo vietą, todėl apėmė neviltis, depresija. Taip pat ieškovas teigė, kad dėl susidariusių sunkių materialinių aplinkybių skubos tvarka pusvelčiui buvo priverstas parduoti 45,25 ha žemės sklypą už 67 876 Lt, todėl atsirado reali apie 218 124 Lt turtinė žala.

Atsakovai Teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra bei Policijos departamentas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad neteisėtų veiksmų nebuvo atlikta, o tai, kad ieškovas buvo išteisintas, nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas buvo neteisėtas. Taip pat teigė, jog ieškovo reikalavimai nepagrįsti jokiais įrodymais.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė tokias bylai reikšmingas aplinkybes:

- Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, gavusi Šilutės rajono agentūros 2004 m. gruodžio 23 d. pranešimą apie galimus ieškovo nusikalstamus veiksmus, 2005 m. sausio 4 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 7, 8). Ieškovas Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūrai pateikė skundą, nurodydamas, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir jis apklaustas kaip įtariamasis be pagrindo (t. 1, b. l. 10). Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra 2005 m. gegužės 16 d. nutarimu šį skundą atmetė kaip nepagrįsta bei nurodė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai (t. 1, b. l. 12).

- Ikiteisminio tyrimo metu Klaipėdos rajono apylinkės teismas išnagrinėjo ieškovo skundus dėl kardomosios priemonės skyrimo, dėl nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą ir skirti kardomąją priemonę panaikinimo ir juos atmetė, konstatuodamas, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įtariamąjį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Teismas pažymėjo, jog šių nutarčių ieškovas neskundė ir jos yra galiojančios (t. 1, b. l. 63).

- Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra 2005 m. lapkričio 30 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje nutraukė, tačiau 2006 m. vasario 23 d. nutarimu, patenkinus Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento skundą, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas (t. 1, b. l. 85, 89). Ieškovas pastarąjį nutarimą apskundė teismui, tačiau Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovo skundą atmetė (t.1, b. l. 73, 74). Šios nutarties ieškovas neskundė.

- Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d., 2006 m. rugsėjo 22 d., 2006 m. lapkričio 14 d. bei 2006 m. lapkričio 24 d. nutartyse dėl ikiteisminio tyrimo pratęsimo konstatuota, kad ieškovas vengė vykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus procesiniams veiksmams atlikti (baudžiamosios bylos. t. 1, b. l. 18, 22, t. 3, b. l. 10, 17).

- Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu pripažino ieškovą kaltu pagal BK 270 straipsnio pirmąją dalį (BK 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir nubaudė bauda (baudžiamosios bylos t. 4, b. l. 32-38).

- Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžiu, patenkindamas ieškovo apeliacinį skundą, panaikino minėtą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendį, priėmė naują nuosprendį ir ieškovą išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 270 straipsnio pirmojoje dalyje, požymių (t. 1, b. l. 34-37, baudžiamosios bylos t. 4, b. l. 52-58). Teismas nustatė, jog A. G. neturėdamas leidimo iškirto 151,09 m³ medienos, o neteisėtai kertant mišką bet kokiu atveju daromas žalingas poveikis gamtai. Tačiau tokią veiką žymiai detaliau reglamentuoja BK 273 straipsnis, o ne BK 270 straipsnio nuostatos, todėl, teismo teigimu, turėjo būti taikoma specialioji norma - BK 273 straipsnis. Šiame straipsnyje yra numatyta, jog baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, jei iškertama daugiau negu vienas hektaras miško. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad byloje nebuvo surinkta duomenų, jog būtų iškirstas tokio dydžio plotas. Dėl to teismas nurodė, jog A. G. gali kilti ne baudžiamoji, o tik administracinė atsakomybė pagal ATPK 62¹ straipsnio trečiąją dalį už savavališką miško kirtimą privačiuose miškuose.

Teismas sprendė, kad ieškovas turėjo įrodyti tris būtinas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės ir (ar) neturtinės žalos (CK 6.272 str.), tačiau, teismo nuomone, to nepadarė. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, jog teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, tai yra procesiniai sprendimai, kuriais buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės, turi būti panaikinti instancine tvarka. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareigūnai pažeidė BPK normų reikalavimus ir atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tai yra procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažinti neteisėtais. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas neteisėtai, nes BPK 166 straipsnio pirmosios dalies pirmas punktas įpareigoja prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą visais atvejais, gavus pareiškimą apie nusikalstamą veiką, todėl prokuroras, gavęs Šilutės rajono agentūros pranešimą, pagrįstai pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą Klaipėdos rajono apylinkės policijos komisariatui. Ieškovas skundė šį procesinį veiksmą, tačiau skundas buvo atmestas. Ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų, nagrinėjant ieškovo skundus dėl procesinių veiksmų teisėtumo, nustatyta nebuvo. Kardomosios priemonės paskirtos ir ikiteisminis tyrimas pratęstas pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs baudžiamojo proceso įstatymas, bei turint įrodymų, kurie sudarė pagrindą ieškovą įtarti nusikaltimo padarymu. Minėti procesiniai sprendimai buvo apskųsti ir baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nepanaikinti.

Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad visi procesiniai dokumentai tapo neteisėti apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nurodydamas, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką vien apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas savaime nereiškia visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, procesinių sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Teismas taip pat nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje nenustatė Klaipėdos rajono apylinkės teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Minėtame nuosprendyje nėra duomenų, jog ieškovo veiksmais, kurių teisėtumas buvo vertinamas baudžiamojoje byloje, nebuvo padaryta žala aplinkai, tai yra įstatymų nustatyta tvarka nėra paneigta, kad ieškovas padarė žalą aplinkai. Ieškovas neneigia, kad mišką kirto ir atliko neteisėtus veiksmus. Be to, teismas pabrėžė, jog ir išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad ieškovui gali kilti administracinė atsakomybė už savavališką miško kirtimą privačiuose miškuose. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovo veika turi teisės pažeidimo požymių.

Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas užsitęsė dėl paties ieškovo kaltės, nes jis vengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną procesiniams veiksmams atlikti, nevykdė pareigos šaukiamas atvykti pas prokurorą bei ikiteisminio tyrimo teisėją. Be to, teismo nuosprendis, kuriuo ieškovas buvo nuteistas už apysunkį nusikaltimą, neįsiteisėjo ir nebuvo pradėtas vykyti, todėl, teismo nuomone, jokių neigiamų pasekmių ieškovui nesukėlė ir buvo panaikintas, ištaisant teismo klausimą, per trumpą laiką.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė savo teiginių, jog dėl susidariusių sunkių finansinių problemų skubos tvarka ir aiškiai už per mažą kainą pardavė žemės ir miško sklypą, nes, teismo nuomone, iš pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovas pardavė jam priklausantį žemės sklypą savo laisva valia ir nuožiūra, jo paties pasirinktam pirkėjui už sutartą kainą. Be to, ieškovas neginčija 2005 m. liepos 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais.

Apeliaciniu skundu ieškovas A. G. prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, numatytą CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2, 3, 4 punktuose. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas teisėtai. Teismas buvo šališkas, tik iš dalies tyrė ieškinyje nurodytas aplinkybes bei rašytinius įrodymus.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai buvo teisėti, nes visas ikiteisminis tyrimas, trukęs beveik du metus, išskyrus dvi apklausas, vyko nedalyvaujant apelianto gynėjui, nors apeliantui yra diagnozuota psichikos liga.

3. Teismas klaidingai konstatavo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atmetė apelianto skundą, nes skundas buvo iš dalies patenkintas ir panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. vasario 23 d. ir 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimai.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas neįrodė teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumo, nes, teismo teigimu, procesiniai sprendimai nepanaikinti instancine tvarka. Klaipėdos rajono apylinkės aukštesnysis prokuroras ir Klaipėdos rajono apylinkės teismas neįžvelgė skųstuose procesiniuose sprendimuose apelianto skunduose nurodytų aiškių procesinių pažeidimų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, kurie įrodo buvus neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį.

5. Teismas nurodė, kad BPK įpareigoja prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą visais atvejais, gavus pranešimą apie nusikaltimą, tačiau Klaipėdos apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, jog nusikalstamos veiklos požymis pagal BK 273 straipsnį galėjo būti kai miško savininkas negavęs leidimo iškerta daugiau nei hektarą miško, o šiuo atveju Šilutės rajono agentūros pranešime tokių duomenų nebuvo.

6. Teismo išvada, jog nėra neteisėtų atsakovų veiksmų, nes apelianto veika turi teisės pažeidimo požymių, prieštarauja bylos medžiagai. Miškas 2003 m. buvo kirstas teisėtai, Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra 2005 m. lapkričio 30 d. nutarimu nutraukdama ikiteisminį tyrimą nustatė, kad miško kirtimo veiksmus atliko apelianto pasamdyti asmenys, dėl padarytos žalos aplinkai ir neteisėtų veiksmų nėra priimtas teismo sprendimas ar administracinės teisės pažeidimo nutarimas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nėra paneigta, kad žalos aplinkai nebuvo.

7. Neteisėto baudžiamojo persekiojimo metu apeliantui buvo paskirtos dvi kardomosios priemonės, buvo atlikti keturi neteisėti atvesdinimai, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas šaukimo įteikimas, neteisėtas operatyvinės paieškos paskelbimas, neteisėtas nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimas, neteisėtas ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimas, apeliantas gavo dešimt teismo šaukimų. Dėl to pablogėjo apelianto sveikata. Jis patyrė išlaidų advokato pagalbai.

8. Apelianto turėtą turtinę žalą patvirtina tai, kad dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kardomosios priemonės skyrimo apeliantas negalėjo vykti į darbo vietą, nors pagal patvirtintą miškotvarkos projektą, galiojusį iki 2005 m. gruodžio 6 d., buvo likę apie 20-30 procentų teisėtiems kirtimams suprojektuotos nekirstos teritorijos. Apeliantas galėjo gauti teisėtų pajamų, tačiau dėl neteisėtų atsakovų veiksmų susidarius sunkiai materialinei padėčiai, apeliantas skubiai aiškiai nerealiai mažą kainą turėjo parduoti savo žemės ir miško sklypą.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai Generalinė prokuratūra, atstovaujama Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros, Teisingumo ministerija bei Policijos departamentas prie VRM prašo minėtą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, jog ieškovas neįrodė esant civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp jų. Šiuos teiginius grindžia nurodydami iš esmės tuos pačius motyvus, kaip skundžiamame teismo sprendime. Taip pat atsakovas Teisingumo ministerija nurodo, kad netikslus veikos kvalifikavimas negali būti savaime laikomas neteisėtu pareigūnų veiksmu, nes pradėjus ikiteisminį turimą objektyviai negali būti žinomi visi veikos požymiai, jie gali būti nustatyti vėliau ar paaiškėti po bylos perdavimo teismui. Taip pat teigia, jog Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog nors ieškovui negali kilti baudžiamoji atsakomybė, tačiau jam gali kilti administracinė atsakomybė už savavališką miško kirtimą privačiuose miškuose. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, jog neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta šiais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003). Atsakovo nuomone, nepagrįsti apelianto teiginiai, jog jis buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, nors serga psichine liga. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas buvo gydomas Klaipėdos psichoneurologiniame dispanseryje tik 1990 metais, o Klaipėdos psichikos sveikatos centro įskaitoje buvo iki 2001 m. gegužės 7 d., todėl nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu sirgo psichine liga. Atsakovai taip pat nurodo, jog nepagrįsti apelianto teiginiai dėl negalėjimo vykti į darbą, nes apeliantas nebuvo suimtas, jam nebuvo paskirtas namų areštas, o taikytos procesinės prievartos priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje –apeliantui vykti į darbą netrukdė.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros bei Policijos departamento turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą žalą ieškovas kildina iš neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bei teismo veiksmų (CK 6.272 str.).

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimus, nurodydamas, jog ieškovas nepagrindė esant valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, žalą, bei priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.272 str. 1 d.). Ieškovas dėl šio teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, prašydamas minėtą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, numatytą CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2, 3, 4 punktuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė aplinkybes, svarbias šiam ginčui išspręsti, ne visada teisingai išaiškino bei pritaikė įstatymą, nepakankamai įvertino teismų praktiką, todėl teismo sprendimas keistinas (CPK 263, 185 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Dėl atsakovų tinkamumo

Nagrinėjamu atveju pirmiausia turi būti išspręstas klausimas, susijęs su tuo, kas turi būti nurodytas atsakovu šioje byloje ir ar tai turi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Atsakovai teigė, jog ieškinys yra pareikštas netinkamiems atsakovams, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas nesukuria teisinių pasekmių nurodytiems atsakovams. Jų nuomone, tinkamas atsakovas būtų valstybė, tačiau ieškovas atsakovo nepageidavo pakeisti.

Visų pirma, nors atsakovai nagrinėjamu atveju apeliacinių skundų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė, tačiau pagal CPK 329 straipsnio nuostatas bylos išnagrinėjimas netinkamo atsakovo atžvilgiu būtų absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl šio klausimo pasisako ex officio.

Antra, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors šie atsakovų argumentai iš esmės yra pagrįsti, tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju netikslus atsakovų nurodymas laikytinas formaliu pažeidimu, nelėmusiu neteisingo bylos išsprendimo, todėl neduodančiu pagrindo vien dėl to naikinti teismo sprendimo (CPK 329 str. 1 d.). Priešinga išvada pažeistų proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principus, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo reikalavimams (CPK 7, 3 str.).

Pagal CK 6.273 straipsnio nuostatas, bylose dėl žalos, kurią privalo atlyginti valstybė, atlyginimo valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaudamasi šia teisės norma, Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarime Nr. 932 nustatė, kad žalos atlyginimo bylose valstybei atstovautų valstybės institucijos, dėl kurių pareigūnų veiksmų atsirado žala, o tais atvejais, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų – Teisingumo ministerija. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju žalą apeliantas kildina iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei teismų veiklos, akivaizdu, jog atsakovais nurodytos institucijos – Teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra bei Policijos departamentas - turėtų dalyvauti byloje kaip atsakovo valstybės atstovai. Dėl to vien aplinkybė, jog jos įvardijamos atsakovais, o ne atsakovo atstovais, neduoda pakankamo pagrindo naikinti teismo sprendimą dėl atsakovo netinkamumo (CPK 329 str.).

Dėl teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimo

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių taikymas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismų veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisinių Teismo praktikoje.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas baudžiamojoje byloje savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, tai yra teismas pagrįstai sprendė, jog vien išteisinamasis teismo nuosprendis nereiškia viso baudžiamojo proceso neteisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką šiuo klausimu pasisakydamas, jog išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog buvo padaryti pareigūnų neteisėti veiksmai bei tai yra valstybės civilinės atsakomybės sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, ir kt.).

Tačiau nors, kaip minėta, išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas bei konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti, tačiau vis dėlto asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio pirmąją dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžiu išteisino apeliantą, konstatavęs, jog jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 270 straipsnio pirmojoje dalyje, požymių, bei nurodė, kad apeliantas, neturėdamas leidimo, neteisėtai kirto mišką, tuo darydamas žalingą poveikį gamtai, tačiau tokią veiką reglamentuoja BK 273 straipsnis, todėl, teismo teigimu, turėjo būti taikoma specialioji norma - BK 273 straipsnis. Šiame straipsnyje numatyta, jog baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, jei iškertama daugiau negu vienas hektaras miško, o nagrinėjamu atveju nesurinkus duomenų apie iškirsto ploto dydį, apeliantui negali kilti baudžiamoji atsakomybė. Taip pat teismas nurodė, kad apeliantui galėtų kilti tik administracinė atsakomybė pagal ATPK 62¹ straipsnio trečiąją dalį už savavališką miško kirtimą privačiuose miškuose.

Taigi apeliantas buvo išteisintas iš esmės dėl to, jog baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo vykdomas netinkamai kvalifikavus jo veiką, tai yra pritaikius netinkamą teisės normą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino šią aplinkybę, tai yra neatsižvelgė į tai, jog apeliantas buvo neteisėtai persekiojamas baudžiamąja tvarka bei nuteistas dėl to, jog ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai bei baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Tai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės apelianto atžvilgiu, nes, kaip minėta, valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įvirtinta CK 6.263 straipsnio pirmojoje dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad jie veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, jog dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

Dėl to ir iš esmės teisingi Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti teiginiai, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą objektyviai negali būti žinomi visi veikos požymiai, jog kaltinamojo padarytos veikos kvalifikavimas proceso metu gali keistis ir pan., neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos. Nagrinėjamu atveju veikos kvalifikacijos klaida buvo padaryta nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl visas tyrimas buvo atliekamas siekiant nustatyti ne tos veikos požymius. Reikšmingos aplinkybės, pavyzdžiui, iškirstas miško plotas, net nebuvo tiriamos, todėl tai lėmė viso tyrimo ydingumą, visiškai nepriklausantį nuo minėtame atsiliepime minimos objektyviai galimos situacijos, kai tyrimo metu išaiškėja nauji duomenys, leidžiantys tikslinti kvalifikaciją. Nagrinėjamu atveju neteisingas kvalifikavimas yra teisės taikymo klaida, o ne natūralaus tyrimo proceso dalis. Be to, teisėjų kolegija, nagrinėdama paminėtą argumentą, laiko būtinu atkreipti dėmesį į nurodytoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, svarbius šiuo klausimu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliantas 2006 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą, prašydamas pareikalauti Klaipėdos regiono aplinkosaugos departamento bei Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros rašytinių paaiškinimų, susijusių su BK 270 bei 273 straipsnio taikymu (t. 3, b. l. 44-45). Taigi baudžiamojo proceso metu A. G. kėlė jo veikos kvalifikavimo klausimą.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti esant pareigūnų neteisėtus veiksmus, lemiančius valstybės civilinės atsakomybės kilimą (CK 6.272 str. 1 d.). Padaryta akivaizdi teisės taikymo klaida lėmė ne tik nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą, tačiau dėl klaidingo veikos kvalifikavimo, tai yra dėl to, jog buvo taikoma bendroji teisės norma vietoj specialiosios, pareigūnai netyrė ir nesiaiškino, ar yra BK 273 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties elementai. Kaip nurodė Klaipėdos apygardos teismas minėtame išteisinamajame nuosprendyje, pagal pastarąją normą baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai iškertamas daugiau nei vienas hektaras miško. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju dėl padarytos teisės taikymo klaidos ši esminė aplinkybė iš viso nebuvo tiriama, todėl nebuvo galimybės anksčiau pastebėti padarytą klaidą bei nutraukti baudžiamąjį procesą prieš apeliantą. Be to, kaip buvo minėta, tuo atveju, jei miško buvo iškirsta mažiau nei hektaras, apeliantas galėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Nors teismas teisingai nurodė, jog tai nepaneigia fakto, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, tačiau teismas neįvertino to, jog administracinio proceso atveju galimos taikyti procesinės poveikio priemonės yra daug švelnesnės, nei taikomos baudžiamo proceso atveju (ATPK 264-271 str., BPK 119-163 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atmestini atsakovo atsakovų teiginiai, kad neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta šiais neteisėtais veiksmais (CPK 185 str.). Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog apelianto atžvilgiu vietoj tyrimo administracinio proceso tvarka buvo vykdomas tyrimas baudžiamojo proceso tvarka, atmestini ir jų teiginiai, jog nagrinėjamu atveju gali būti laikoma, kad vien pažeidimo fakto pripažinimas, kaip asmens pažeistų teisių gynybos būdas, yra pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nesant neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina ir pripažintina, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti esant CK 6.272 straipsnio pirmojoje dalyje numatytus neteisėtus veiksmus, lemiančius valstybės civilinės atsakomybės atsiradimą (CPK 185 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas jam padarytą žalą grindžia ir kitais baudžiamojo proceso metu pareigūnų atliktais veiksmais, nurodydamas, jog jie buvo neteisėti ir lėmė žalos apeliantui atsiradimą. Sprendžiant klausimą dėl apeliacinio skundo pagrįstumo šioje dalyje, svarbu yra ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad kardomosios priemonės skyrimo neteisėtumas preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008). Be to, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008, teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, o prejudicinių faktų taisyklė netaikoma ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtiems sprendimams, nutarimams, tyrimo išvadoms ir pan. Šie, kaip ir teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, turi būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas baudžiamosios teisės normų nustatyta tvarka yra tik viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas.

Kaip matyti iš ieškinio bei apeliacinio skundo turinio, apeliantas savo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą grindžia ir padarytais procesiniais pažeidimais baudžiamojo proceso metu, tai yra nurodo, jog neteisėtai buvo taikytos kardomosios priemonės, jog visas ikiteisminio tyrimo procesas, išskyrus dvi apklausas, vyko nedalyvaujant gynėjui, nors apeliantas turi registruotą psichikos ligą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus (CPK 185, 178 str.).

Pirma, apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad procesiniai sprendimai, iš kurių apeliantas kildina atsiradusią žalą, nebuvo panaikinti instancine tvarka, nes, apelianto nuomone, Klaipėdos rajono apylinkės aukštesnysis prokuroras ir Klaipėdos rajono apylinkės teismas neįžvelgė skųstuose procesiniuose sprendimuose apelianto skunduose nurodytų aiškių procesinių pažeidimų, kurie įrodo buvus neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį. Šie apelianto teiginiai neduoda pagrindo kitaip vertinti situacijos (CPK 185 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas teigia, jog neteisėtais pareigūnų veiksmais, padariusiais jam žalą, turi būti pripažinti keli procesiniai pareigūnų veiksmai: Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti; 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu pritaikyta kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarimu pritaikytos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje; taip pat Klaipėdos rajono PK KP NTS 2006 m. rugsėjo 25 d. nutarimu neteisėtas sulaikymas, neteisėtas atvesdinimas 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu bei 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu; neteisėtas šaukimas 2006 m. balandžio 27 d.; neteisėtas operatyvinės paieškos paskelbimas 2006 m. liepos 4 d. nutarimu; neteisėti atvesdinimai 2006 m. rugpjūčio 2 d. bei 2006 m. rugsėjo 25 d.

Sprendžiant klausimą dėl apelianto skunde nurodytų teiginių, jog priimant visus šiuos procesinius sprendimus bei taikant kardomąsias priemones buvo pažeistos teisės normos, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, jog visos minėtos priemonės yra susijusios su užtikrinimu, kad apeliantas atvyktų bei dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Tuo tarpu baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu nepakankamai bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais bei kildavo daug problemų, susijusių su tuo, jog apeliantui nepavykdavo įteikti šaukimų atvykti ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti. Matyti, jog nors apeliantas dokumentuose nurodydavo savo gyvenamosios vietos adresą: (duomenys neskelbtini) (pavyzdžiui, baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 1, b. l. 106, 156, 157, 158, t. 2, b. l. 6, 62, t. 3, b. 18, 43, 44, 45, 71 ir kt.), kurį apeliantas taip pat nurodė ir nagrinėjamame apeliaciniame skunde kaip savo adresą (t. 2, b. l. 63), tačiau apelianto šiuo adresu dažnai nepavykdavo rasti, juo siunčiamų dokumentų nepavykdavo įteikti adresatui (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 1, b. l. 107, 114, 186, t. 2, b. l. 18, 19, 21, 41, 44, 46, t. 3, b. l. 1, 2, 4, ir kt.). Be to, šiuo adresu rasta moteris, pareigūnų įvardijama kaip apelianto pažįstama ar draugė, nurodė, jog apelianto nėra, pareigūnams davė jo telefono numerį bei atsisakė priimti paštą, o kitą kartą nurodė, jog apeliantas kartu negyvena (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 2, b. l. 19, 20, t. 3, b. l. 4). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš baudžiamojoje byloje esančių pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, jog, anot pareigūnų, apeliantas pats skambino jiems dėl papildomos informacijos suteikimo, tačiau į apklausą vis tiek neatvyko (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 2, b. l. 21). Paskelbta operatyvinė paieška buvo nutraukta, nes apeliantui šaukimą pavyko įteikti (t. 2, b. l. 22, 23). Nepaisant to, apeliantas vis tiek nurodytu laiku pas pareigūnus neatvyko, pareigūnų apie neatvykimo priežastis neinformavo (t. 2, b. l. 25). Panaši situacija ikiteisminio tyrimo metu kartojosi (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 2, b. l. 40, 45, 50, 51). Apelianto neatvykimo priežasčių negalėjo paaiškinti ir jo advokatas (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 2, b. l. 40). Iš 2006 m. spalio 20 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog apeliantas nevykdė paskirtos kardomosios priemonės, tai yra neatvyko registruotis į budėtojų dalį (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 3, b. l. 6). Nėra duomenų, jog būtų pranešęs pareigūnams apie to priežastis. Atsižvelgdama į tokią situaciją, jog apelianto nepavykdavo rasti ir jam įteikti dokumentų jo paties nurodomu adresu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai ne tik turėjo teisę, tačiau ir privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad tyrimas būtų vykdomas, o apeliantas apie tai informuojamas. Tuo tarpu apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis sąžiningai stengėsi dalyvauti ikiteisminiame tyrime, nurodė realų adresą, kuriuo jį būtų galima rasti ar pan. Baudžiamojoje byloje esantys apelianto pateikti dokumentai, kuriais jis remiasi teigdamas, kad šaukiamas neatvykdavo dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui, nedarbingumo pažymėjimai, atsižvelgiant į jų pateikimo laiką bei įvertinus šiuolaikines komunikacijos priemones, neduoda pagrindo kitokiai išvadai, tai yra neleidžia teigti, jog apeliantas, negalėdamas atvykti ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, sąžiningai bei operatyviai apie tai informuodavo pareigūnus ir savo elgesiu nedavė pagrindo imtis konkrečių priemonių siekiant užtikrinti jo dalyvavimą.

Išvadą, dėl minėtų apelianto teiginių nepagrįstumo, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo teisingai nurodytos aplinkybės, jog apeliantas skundė minėtus pareigūnų veiksmus bei priimtus sprendimus dėl kardomųjų priemonių taikymo, tačiau šie skundai buvo išnagrinėti bei atmesti konstatavus, jog nėra pagrindo pripažinti esant baudžiamojo proceso teisės normų, reglamentuojančių tokių priemonių skyrimą, pažeidimų. Pavyzdžiui, Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 12 d. nutartimi atmetė apelianto prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą ir panaikinti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nurodydamas, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad apeliantas vengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną procesiniams veiksmam atlikti (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 1, b. l. 18). Teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atmetė apelianto skundus, kuriais prašoma nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės prokuroro 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą skirti kardomąją priemonę – periodiškai registruoti policijos įstaigoje, nustatęs, jog apeliantui du kartus siųsti šaukimai jo skunduose nurodytos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), adresu, tačiau pašto dokumentuose nurodyta, kad apeliantas šiuo adresu negyvena (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 1, b. l. 22). Teismas 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi atmetė apelianto 2006 m. spalio 31 d. skundą, atkreipdamas dėmesį į tai, jog įtariamasis baudžiamajame procese turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurias privalo vykdyti, o viena iš tokių pareigų yra atvykti šaukiamam pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar ikiteisminio tyrimo teisėją. Taip pat teismas pažymėjo, jog jei įtariamasis be svarbių priežasčių nevykdo šios pareigos, jis gali būti atvesdinamas (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 3, b. l. 10). Apeliantas dėl šios teismo nutarties padavė skundą, tačiau jis Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutartimi buvo atmestas (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 3, b. l. 17). Be to, ir Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra nutarimais, pavyzdžiui, 2006 m. spalio 3 d., 2006 m. spalio 9 d. nutarimais, atmetė apelianto skundus dėl pareigūnų veiksmų, nurodydama, kad apeliantas sąmoningai vilkina ikiteisminį tyrimą, kviečiamas neatvyksta ikiteisminio tyrimo veiksmas, jo atžvilgiu buvo pradėta operatyvinė paieška, todėl jį suradus buvo sulaikytas ir tuo baudžiamasis įstatymas pažeistas nebuvo (pavyzdžiui, baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 3, b. l. 104, 108 ir kt.).

Atsižvelgdama į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė bei nepateikė duomenų, jog jam minėtos kardomosios priemonės buvo paskirtos nepagrįstai ir dėl to neteisėtai, todėl apelianto skunde nurodyti teiginiai neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimo šioje dalyje (CPK 178, 185 str.).

Antra, apeliantas skunde nurodo, jog teismas klaidingai konstatavo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atmetė apelianto skundą, nes skundas buvo iš dalies patenkintas ir panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. vasario 23 d. ir 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimai.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie apelianto teiginiai nepagrįsti, neatitinka realios situacijos, todėl atmestini (CPK 185 str.). Iš Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad teismas atmetė apelianto skundus, kuriais šis prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės prokuroro 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą skirti kardomąją priemonę – periodiškai registruotis policijos įstaigoje, bei panaikinti 2006 m. vasario 23 d. laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas D. Lengvino nutarimą panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 1, b. l. 22). Gramatiška šios teismo nutarties dalies konstrukcija galėjo suklaidinti apeliantą, sukurdama iliuziją, jog jo prašymai dėl Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. vasario 23 d. ir 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimų buvo patenkinti, tačiau iš šios nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kad šie prašymai buvo atmesti, o nutarties rezoliucinėje dalyje tiesiog yra išvardinami kaip atmesti skundai. Be to, apeliantas tokį patį argumentą, kaip ir nagrinėjamame apeliaciniame skunde, buvo nurodęs ir savo 2006 m. spalio 31 d. skunde, kuris buvo atmestas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 3, b. l. 10). Teismas pastarojoje nutartyje taip pat nurodė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartimi buvo atmesti visi apelianto skundai. Apeliantas dėl šios teismo nutarties padavė skundą, tačiau jis Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutartimi taip pat buvo atmestas (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 3, b. l. 17).

Trečia, apeliantas skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog visas ikiteisminis tyrimas, trukęs beveik du metus, išskyrus dvi apklausas, vyko nedalyvaujant apelianto gynėjui, nors apeliantui yra diagnozuota psichikos liga. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis apelianto argumentas neduoda pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo (CPK 185 str.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas buvo gydomas Klaipėdos psichoneurologiniame dispanseryje 1990 metais, o Klaipėdos psichikos sveikatos centro įskaitoje buvo iki 2001 m. gegužės 7 d. Ginčo ikiteisminis tyrimas pradėtas 2005 m. sausio 3 d. Kaip žinoma, pagal BPK 51 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą, gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Iš šios taisyklės turinio matyti, kad spręsti, ar psichinė liga konkrečiu atveju trukdo asmeniui naudotis teise į gynybą, yra pareigūnų, tiriančių bylą, diskrecijos teisė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiaga bei apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji su apelianto sveikatos būkle susiję įrodymai, leidžia spręsti, jog pareigūnai, naudodamiesi minėta savo teise, apelianto teisių bei teisės normų nepažeidė, todėl apelianto argumentai šiuo klausimu nepagrįsti (CPK 185 str.).

Visų pirma, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, klausimas dėl apelianto sveikatos būklės bei galimybės savarankiškai dalyvauti ikiteisminiame tyrime buvo sprendžiamas. Apeliantas apie jam diagnozuotą psichinę ligą nurodė savo pasisakymuose, todėl pareigūnai aiškinosi, ar apeliantas buvo įrašytas psichikos sveikatos įstaigų įskaitose, ar gydėsi, taip pat sprendė klausimą dėl teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo, tačiau specialistas išvadoje nurodė, kad tai nėra reikalinga (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 2, b. l. 57, 62, 76, 134-137, 139-142, 143). Taigi ikiteisminio tyrimo eigoje klausimas dėl apelianto sveikatos būklės įtakos proceso tinkamumui bei dėl to, ar yra pagrindas laikyti būtinu gynėjo dalyvavimą, buvo nagrinėjamas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pareigūnai nelaikė, jog šiuo atveju turi būti taikoma minėta taisyklė dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Baudžiamojo proceso metu buvo išreikalautos pažymos iš psichikos sveikatos įstaigų, kuriose nurodyta, jog apeliantas nėra įtrauktas į šių įstaigų įskaitą. Todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu būtų sirgęs tokia psichine liga, kuri lemtų privalomą advokato dalyvavimą (BPK 51 str.). Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos apeliaciniame teisme gauti nauji dokumentai, susiję su apelianto sveikatos būkle.

Tokiu atveju, kai įstatymas nenumato būtino advokato dalyvavimo (o šis atvejis, kaip minėta, yra būtent toks), teismas gali pasiūlyti asmeniui pasirūpinti atstovavimu, pareigūnai taip pat turi rūpintis advokato paskyrimu asmeniui tada, kai, pareigūnų manymu, asmuo negali gintis pats, kai jam reikalinga pagalba. Taigi nagrinėjamoje byloje toks pasiūlymas apeliantui ar rūpinimasis tinkamu jo teisės gynimu, būtų buvęs būtinas, jeigu bylos medžiaga rodytų apelianto nesugebėjimą adekvačiai suvokti procesą ir dalyvauti jame. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas aktyviai bei adekvačiai dalyvavo procese ir gynė savo teises, rašydamas skundus, prašymus, kreipdamasis dėl informacijos ir kt.

Pažymėtina, bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas ne tik pats sugebėjo pilnavertiškai dalyvauti procese, tačiau baudžiamajame procese taip pat dalyvavo ir jo gynėjas. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo iniciatyva buvo sudaręs susitarimą su advokatu ir advokatas dalyvavo atliekant atskirus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus (pavyzdžiui, baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 2, b. l. 55, 59, 74, 78, 81, 84, 90, 91 ir kt.). Taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apelianto advokatui neatvykus dalyvauti apklausoje, pareigūnai nustatė kitą apklausos laiką bei informavo, jog tuo atveju, jei advokatas neatvyktų, jie kvies apelianto apklausoje dalyvauti kitą advokatą pagal BPK 50 straipsnio nuostatas (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 2, b. l. 70). Ši aplinkybė taip pat patvirtina teiginį, jog pareigūnai rūpinosi apelianto tinkama gynyba bei jo teisių užtikrinimu baudžiamojo proceso metu. Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme apeliantą ginantis advokatas dalyvavo (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0009-05 t. 3, b. l. 138, 140, 156, 176, t. 4, b. l. 12, 22, 32).

Visų šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareigūnams pagrįstai nekilo abejonių dėl tinkamos apelianto gynybos baudžiamojo proceso metu, o apeliantui sugebant gintis pačiam bei žinant kaip naudotis turimomis procesinėmis teisėmis, advokato nedalyvavimas atskiruose procesiniuose veiksmuose, neduoda pagrindo laikyti pagrįstais minėtus apelianto teiginius, jog gynėjo nedalyvavimas atliekant atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, lemia pareigūnų tokių veiksmų neteisėtumą bei valstybės civilinę atsakomybę (CPK 185 str.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto teiginiai, kad baudžiamojo persekiojimo metu apeliantui buvo paskirtos dvi neteisėtos kardomosios priemonės, buvo atlikti keturi neteisėti atvesdinimai, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas šaukimo įteikimas, neteisėtas operatyvinės paieškos paskelbimas ir pan., yra nepagrįsti bylos medžiaga, todėl atmestini (CPK 178 str.). Tačiau, kaip buvo minėta anksčiau šioje nutartyje, padaryta teisės taikymo klaida leidžia konstatuoti esant neteisėtus pareigūnų veiksmus, sudarančius pagrindą taikyti valstybės civilinės atsakomybės institutą pagal CK 6.272 straipsnio pirmąją dalį.

Dėl neturtinės žalos

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantas patyrė neturtinę žalą. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai. Be to, teismo nuosprendis, kuriuo apeliantas buvo nuteistas už apysunkį nusikaltimą, neįsiteisėjo ir nebuvo pradėtas vykdyti, todėl, teismo nuomone, jokių neigiamų pasekmių apeliantui nesukėlė, nebuvo pažeistas apelianto laisvės neliečiamumas, teismo klaida buvo ištaisyta per trumpą laiką.

Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka iš dalies (CPK 185 str.). Pirma, kaip jau buvo minėta, nėra pagrindo spręsti, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai. Antra, Klaipėdos apygardos teismui nurodžius, kad nebuvo pagrindo apelianto atžvilgiu vykdyti baudžiamąjį procesą, akivaizdu, jog jam buvo nepagrįstai taikomos griežtos baudžiamojo proceso priemonės, o tai neabejotinai lemia asmens išgyvenimus, nepatogumus, stresą, tai yra neturtinės žalos atsiradimą.

Pripažinus, jog apeliantui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala, būtina spręsti klausimą dėl priteistino jos dydžio. Jį spęsdamas, teismas turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis (CK 6.250 str. 2 d.), taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, tokius kaip asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumą, paskirtos bausmės dydį, sulaikymo, neteisėto suėmimo laiką, informacijos apie sulaikymą, suėmimą ar kitas kardomąsias priemones paskleidimą visuomenėje, paties dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų nukentėjusio asmens elgesį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2007). Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Neturtinę žalą įvertinti pinigais yra neįmanoma, todėl teismai, priteisdami šią žalą, turi nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

Nagrinėjamu atveju prašymą priteisti neturtinę žalą apeliantas grindė tuo, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų pablogėjo jo sveikata, o dėl neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – jis negalėjo nuvykti į darbo vietą, todėl apėmė neviltis, depresija. Teisėjų kolegija pažymi, kad akivaizdu, jog neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, pradėtas dėl teisės taikymo klaidos, sukelia neigiamus išgyvenimus, stresą, nerimą, gali turėti įtakos sveikatos būklei. Tačiau būtina taip pat atsižvelgti ir į byloje esančią medžiagą. Nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog apeliantui buvo diagnozuota depresija, o jo nurodyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – netrukdo asmeniui vykti į darbą, nes ši priemonė yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo (BPK 136 str.). Taip pat turi būti įvertinas ir paties apelianto elgesys. Kaip minėta, skirtos kardomosios priemonės yra susijusios su sunkumais pakviesti apeliantą į ikiteisminio tyrimo veiksmus, nors jo ieškoma buvo jo paties nurodytu adresu, kito adreso jis nebuvo nurodęs, taip pat nebuvo informavęs apie savo išvykimą, tai yra nebendradarbiavo su pareigūnais šiuo klausimu. Taigi apelianto baudžiamojo proceso trukmė, įvertinus anksčiau šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, nelaikytina nepagrįstai ilga, todėl apelianto teisė į bylos išnagrinėjimą iš esmės per protingai įmanomą laikotarpį pažeista nebuvo (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.). Be to, reikšminga ir tai, kad nėra ginčo dėl to, jog apeliantas kirto mišką, tai yra jis atliko tuos veiksmus, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas. Teismas konstatavo, kad galėtų kilti apelianto administracinė atsakomybė, tačiau Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnams net su policijos pagalba nepavyko surasti ir pristatyti apelianto protokolui surašyti, todėl administracinis procesas buvo nutrauktas pasibaigus ATPK 35 straipsnyje numatytam terminui (ATPK 250 str. 1 d. 7 p.) (t. 2, b. l. 102-110). Taigi apeliantui administracinė atsakomybė nebuvo taikyta ne dėl to, jog būtų konstatuotas jo veiksmų teisėtumas. Visos šios aplinkybės turi reikšmės nustatant priteistiną neturtinės žalos dydį. Taip pat reikšminga ir tai, kad baudžiamasis procesas vyko nuo 2005 m. sausio 3 d. iki 2007 m. balandžio 19 d. teismo nuosprendžio priėmimo, tačiau šis nuosprendis neįsiteisėjo, vykdomas nebuvo, nes 2007 m. liepos 12 d. buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, tai yra klaida buvo ištaisyta per trumpą laiką.

Taip pat sprendžiant klausimą dėl priteistino minėtos žalos dydžio, svarbu ir tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų, tų kategorijų bylose. Konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą, kad teismų praktika būtų koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas.

Svarbu pažymėti tai, kad minėtas nukrypimas nuo teismų suformuotos praktikos, turi būti ne tik argumentuotas, pagrindžiamas bei pateisinamas, tačiau ir proporcingas, jis negali paneigti esminių suformuotų principų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apelianto prašomas priteisti neturtinės žalos dydis – 200 000 Lt, net keletą kartų viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamus šios žalos atlyginimo dydžius. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė buvo neteisėtai nuteista aštuonis mėnesius, orientuodamasis į jos neteisėto nuteisimo metu buvusį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, įvertinęs teismų nustatytas aplinkybes dėl jos išgyvenimų bei nepatogumų, sprendė, jog jai turi būti priteisiama 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (civilinė byla Nr. 3K-3-604/2005); esant penkeriems metams bei dešimt mėnesių trukmei nuo ieškovės patrukimo kaltinamąja iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo bei septyneriems metams bei dviems mėnesiams ikiteisminio tyrimo trukmei ir teismui konstatavus esant nepagrįstą procesinį delsimą, sukėlusį ieškovei žalą, ieškovei priteista 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007); baudžiamajam procesui trukus daugiau nei dešimt metų ir Europos Žmogaus Teisių Teismui prapažintus tai bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimu, o bylą nutraukus suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, ieškovui priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007); taip pat 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas ir tokiu atveju, kai buvo konstatuota, jog ieškovui neteisėtais valstybės pareigūno veiksmais buvo padaryta žala, nes tai lėmė ieškovo išgyvenimus dėl asmens teisių ir pareigų tikrumo, taip pat ir susijusių su verslo plėtra, ieškovas susirgo depresija, jam padidėjo kraujospūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-2007); Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ieškovui buvo priteistas 40 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas buvo išteisintas po to, kai baudžiamasis procesas truko aštuonerius metus, jo metu ieškovas nuo 1997 m. rugpjūčio 27 d. iki 1998 m. sausio 8 d. buvo suimtas, taip pat už pareigūno vardo diskreditavimą buvo atleistas iš darbo, tačiau taip pat ir nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis suėmimo laikotarpiu (civilinė byla Nr. 3K-3-417/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi buvo palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui buvo priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėto suėmimo buvo apribota jo judėjimo laisvė, taip pat atsižvelgiant į bendrą valstybės ekonominę padėtį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-364/2008).

Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apelianto elgesį, į tai, jog baudžiamasis procesas vyko daug trumpiau, nei minėtoje teismų praktikoje aptartais atvejais, jog procesas truko ilgiau dėl sunkumų surasti apeliantą, jog apeliantui nebuvo taikomos pačios griežčiausios priemonės, pavyzdžiui, suėmimas, ir kitas minėtas reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką bei ekonominę situaciją valstybėje, apeliantui turi būti priteisiamas 5 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas (CPK 185 str.).

Dėl turtinės žalos

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti turtinės žalos, susijusios su turto pardavimu, atlyginimą (CPK 185 str.).

Kaip žinoma, pagal civiliniame procese taikomus šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi ar grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas, grįsdamas teiginius dėl turtinės žalos atsiradimo, nurodė, kad dėl pradėto baudžiamojo proceso jis buvo priverstas skubiai parduoti žemės sklypą už per mažą kainą. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, tai yra neįrodė, kad buvo kilę finansinių problemų ar buvo kitų aplinkybių, susijusių su baudžiamuoju procesu, lėmusiu būtinybę parduoti turtą, jog turtas parduotas už per mažą kainą, jog apeliantas tai padarė ne savo valia, ne paties pasirinktam pirkėjui ar ne už sutartą kainą ir pan. Be to, kaip teisingai pastebėjo teismas, apeliantas neginčija minėto turto pardavimo sutarties CK 1.90 bei 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas turėtos turtinės žalos neįrodė (CPK 185, 178 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau pateiktais argumentais, susijusiais su pareigūnų neteisėtų veiksmų pripažinimu, iš dalies tenkina apelianto reikalavimą dėl turtinės žalos, kurią apeliantas kildina iš baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų advokato pagalbai, priteisimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas reikalavo priteisti 1 777 Lt šių išlaidų (t. 1, b. l. 29). Tačiau, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, baudžiamojo proceso trukmę, taigi ir jo metu turėtas išlaidas advokato pagalbai, didele dalimi lėmė paties apelianto veiksmai – adreso, kuriuo pareigūnai negalėjo jo rasti, nurodymas, nesirūpinimas dalyvavimu ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir pan. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog dėl apeliantui atsiradusių išlaidų advokato pagalbai baudžiamojo proceso metu yra mišri kaltė (CK 6.282 str.). Dėl to, remiantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, apelianto reikalavimas priteisti turtinę žalą šioje dalyje tenkintinas iš dalies ir priteistina iš valstybės 700 Lt baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų dėl advokato pagalbos atlyginimo.

Teisėjų kolegija taip pat priteisia apeliantui iš valstybės dalį išlaidų, kurias jis turėjo advokato pagalbai nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimą. Kaip žinoma, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, jei ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju apeliantas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų 175 000 Lt neturtinės bei 50 000 turtinės žalos atlyginimą bei 1 777 Lt advokato pagalbos išlaidų baudžiamajame procese (t. 1, b. l. 149), tai yra iš viso prašė priteisti 226 777 Lt. Tuo tarpu šia nutartimi apeliantui iš valstybės priteisiama 5 700 Lt, tai yra patenkinta apie 2,5 procentai reikalavimo. Dėl to proporcingai apeliantui iš valstybės priteisiamas ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė įrodymus, jog jis patyrė 3 332 Lt išlaidų advokato pagalbai (t. 2, b. l. 121, 122, 123), todėl jam priteisiama 100 Lt šių išlaidų atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Iš dalies patenkinti ieškovo A. G. apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 sprendimą pakeisti.

Ieškovo A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovo A. G. ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos 700 Lt (septynis šimtus litų) turtinės žalos atlyginimą.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. G. iš Lietuvos Respublikos 100 Lt (vieną šimtą litų) išlaidoms, turėtoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.