Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. V. prašė priteisti iš valstybės 508 380,36 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 508 380,36 EUR neturtinės žalos atlyginimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2007 m. lapkričio 26 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalyje, požymius dėl to, kad 2006 m. sausio 6 d. Kauno r., Biruliškių k. esančioje kavinėje pareiškėja J. V. sudarė sutartį su E. V., pagal kurią jam perdavė 465 vnt. auksinių grandinėlių už sutartą 119 976,88 Lt kainą, bet pastarasis sutartu terminu neatsiskaitė. Ieškovui buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 186 straipsnio 1 dalyje (turtinės žalos padarymas apgaule), BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas). Baigus ikiteisminį tyrimą, buvo surašytas kaltinamasis aktas dėl nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota prokurorui tyrimui papildyti. Prokuroro 2009 m. balandžio 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Aukštesnysis prokuroras pareiškėjos skundą dėl šio nutarimo atmetė. Kauno m. apylinkės teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartimi panaikino minėtus prokurorų nutarimus, nes netirta veika, numatyta BK 199 straipsnyje (kontrabanda), ir, atsižvelgiant į tai, kad byla dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo jau buvo perduota teismui nagrinėti, tik teismas gali priimti galutinį sprendimą procese. Apylinkės prokuroras 2010 m. balandžio 16 d. ikiteisminį tyrimą vėl nutraukė, tačiau apygardos prokurorės 2010 m. birželio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas atnaujintas dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje (turto pasisavinimas), BK 199 straipsnyje numatytų veikų. 2011 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo dalis nutraukta, nenustačius, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnyje. Baudžiamoji byla perduota teismui ieškovą kaltinant pagal BK 183 straipsnį. Dėl šios veikos ieškovas 2013 m. kovo 8 d. teismo nuosprendžiu išteisintas. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje taip pat nurodė, kad ieškovo veiksmuose nėra BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Teismas konstatavo, kad tarp nukentėjusiosios ir E. V. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.Ieškovo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad valstybės pareigūnai, pradėję ikiteisminį tyrimą, bei prokurorė, palaikydama kaltinimą baudžiamojoje byloje, kuris baigėsi išteisinamuoju teismo nuosprendžiu, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas, bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai, todėl buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Ieškovui be teisinio pagrindo buvo paskirtos kardomosios priemonės. Valstybei atsiranda pareiga atlyginti šiais teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnį.Ieškovo teigimu, jam buvo padaryta turtinė žala, kurią sudaro 65 000 EUR už butą, kuris buvo priverstinai parduotas iš varžytynių, nes dėl kardomųjų priemonių ieškovas negalėjo tęsti savo darbinės veiklos ir verslo Rusijoje, todėl nebuvo pajėgus vykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį; 389 121 EUR negautų pajamų iš įmonių OOO „Juveliropttorg“ ir OOO „Astera“; 54 259,36 EUR už prarastą automobilį „Jeep Wrangler“. Ieškovo teigimu, dėl pradėto ikiteisminio tyrimo jis prarado šeimą, gyvenamąjį būstą, negalėjo išlaikyti savo nepilnamečių vaikų, pablogėjo jo dalykinė reputacija draugų ir pažįstamų atžvilgiu, viso baudžiamojo proceso metu ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, stresą, negalėjo atsisveikinti ir palaidoti Rusijoje mirusio savo tėvo, todėl jam padaryta ir neturtinė žala, kuri vertinama tokiu pat dydžiu kaip ir turtinė žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismo vertimu, ieškovo sandorio su J. V. sudarymo aplinkybės nebuvo tiek aiškios, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai būtų galėję nuspręsti, jog tarp ieškovo ir nukentėjusios buvo susiklostę išimtinai civiliniai sutartiniai santykiai, neturintys nusikalstamos veikos požymių. Vienas iš esminių skirtumų, atribojančių civilinius sutartinius santykius nuo nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, BK 186 straipsnio 1 dalyje, yra susijęs su subjektyviu elementu – tyčia, siekiu neįvykdyti prievolės, o iš E. V. paaiškinimų baudžiamojoje byloje matyti, kad ieškovas turėjo motyvų dėl ankstesnių verslo santykių su A. V. siekti neatsiskaityti sandoryje dėl aukso dirbinių įsigijimo ir realizavimo (ieškovas teigė, kad jis „turėjo moralinę teisę tais pinigais disponuoti“). Atsižvelgiant į paties kaltinamojo elgesį ir paaiškinimus baudžiamajame procese, buvo ir kitų nusikaltimų požymių (dokumentų klastojimo ir kontrabandos), kuriuos taip pat reikėjo ištirti. Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Tačiau pats išteisinimas savaime neįrodo, kad baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusios institucijos ir pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, t. y. kad atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukelia valstybės civilinę atsakomybę. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dėl kitų ieškovui inkriminuotų veikų nėra priimta jokio išteisinamojo teismo nuosprendžio ir todėl prejudicija neįrodyta. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ir tęsiamas nesant įstatyminio pagrindo, ar padarant klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad baudžiamasis procesas užtruko nepateisinamai ilgai. Ieškovui inkriminuojamos veikos aplinkybės buvo neaiškios, byloje buvo tiriamos net kelios skirtingos versijos: dėl turtinės žalos padarymo apgaule, dėl sukčiavimo, dėl kontrabandos, dėl turto pasisavinimo. Baudžiamojoje byloje buvo kreiptasi į Rusijos Federaciją su teisinės pagalbos prašymu apklausti liudytojus ir surinkti kitus įrodymus. Teismo vertinimu, toks pavedimas buvo būtinas, o jo vykdymo trukmė laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2012 m. vasario 20 d. nėra neįprastai ilga. Bendrai ikiteisminio tyrimo trukmei turėjo reikšmę ir paties ieškovo elgesys, t. y. jo išvykimas į užsienį laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 17 d. iki 2008 m. kovo 17 d. bei nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. vasario 3 d. ir neatvykimas pas tyrėją pagal šaukimus.Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje ieškovui buvo taikytos kardomosios priemonės – asmens dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Prokuroro 2009 m. kovo 16 d. nutarimu kardomoji priemonė – dokumento paėmimas – panaikinta, kitų kardomųjų priemonių vykdymo sąlygos pakeistos pagal ieškovo prašymą. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą, prokuroro 2011 m. vasario 3 d. nutarimu ieškovui skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o 2011 m. vasario 4 d. ir 2011 m. kovo 2 d. nutarimais – asmens dokumentų paėmimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas darbo ir gyvenamąją vietą nurodė užsienyje, taip pat į tai, kad jis net du kartus neatvyko pas tyrėją paskirtu laiku, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad tokių kardomųjų priemonių taikymas buvo perteklinis ir neatitiko jų tikslų. Todėl teismas konstatavo, kad kardomųjų priemonių paskyrimas nėra tyrimą vykdžiusių institucijų ar pareigūnų klaida, kuri galėtų sukelti valstybės civilinę atsakomybę.Ieškovas neįrodė, kad iš įmonių OOO „Juveliropttorg“ ir OOO „Astera“ iki ikiteisminio tyrimo pradžios gaudavo kokias nors pajamas, kad jis dirbo juvelyru. Remdamasis Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštu, teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2007 m. balandžio 27 d., t. y. iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir įtarimų jam pareiškimo, nebebuvo OOO „Juveliropttorg“ akcininku. Ikiteisminiame tyrimo metu ieškovas patvirtino, kad iš OOO „Astera“ dividendų negauna, kad jo ir įmonių turtinė padėtis buvo bloga ir kad pardavęs auksines grandinėles, jis dengė savo ir įmonės skolas. Liudytojas P. B. baudžiamojoje byloje taip pat nurodė, kad ieškovui verslas nesisekė. Be to, iš pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas nebuvo juridinių asmenų administracijos vadovu ir įmonių valdyme tiesiogiai nedalyvavo, todėl nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp ieškovo negalėjimo išvykti į užsienį ir juridinių asmenų finansinės padėties pablogėjimo.Remdamasis ieškovo paaiškinimais teismas nustatė, kad automobilis „Jeep Wrangler“ ieškovui niekada nepriklausė, bet buvo įsigytas įmonės OOO „Juveliropttorg“ lizingo būdu. Todėl sprendė, kad 54 259,36 EUR žala dėl šio automobilio pardavimo neįrodyta.130 000 EUR dydžio žala, patirta dėl priverstinai pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą parduoto buto, taip pat neįrodyta, nes ieškovas faktiškai nebuvo įgijęs šio buto (būsto vertė nedengė kredito sumos). Tai, kad ieškovas netinkamai vykdė kredito sutartį, nėra susijęs su valstybės neteisėtais veiksmais priežastiniu ryšiu.Vertindamas ieškovo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, teismas pažymėjo, kad ieškovas dar 2008 m. kovo 17 d. baudžiamojoje byloje duodamas paaiškinimus nurodė, kad su G. M. kartu negyvena, faktiškai yra išsiskyrę. Ieškovas nepateikė įrodymų apie giminystės ryšį su V. S. ir neįrodė, kad su juo palaikė glaudžius ryšius, bendravo kaip su tėvu. Ieškovas nežino, kur V. S. yra palaidotas, tuo nesidomėjo ir po baudžiamosios bylos nutraukimo. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas ketino vykti į laidotuves ar prašė pakeisti kardomąją priemonę (rašytinį pasižadėjimą neišvykti) tuo pagrindu. Teismo vertinimu, ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas sukėlė ieškovui nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tačiau išteisinamasis nuosprendis jam yra pakankama satisfakcija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Prašo apklausti liudytoją E. S. apie ieškovui priklausiusios įmonės OOO „Juveliropttorg“ turtinę padėtį 2005–2013 metais, apie šios įmonės lizingo pagrindu valdytą automobilį „Jeep Wrangler“, taip pat prašo išreikalauti iš Rusijos finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos įrodymus apie įmonių OOO „Juveliropttorg“ ir OOO „Astera“ turtinę padėtį, t. y. įmonių balansus ir metines pelno deklaracijas už laikotarpį nuo 2006 m. iki 2013 m. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. Teismai konstatavo, kad ieškovo veiksmuose iš viso nėra nusikalstamos veikos sudėties, t. y. nėra nei turto pasisavinimo požymių, nei sukčiavimo požymių, santykiai tarp ieškovo ir E. V. yra civiliniai. Nusikalstamos veikos tinkamas kvalifikavimas yra ne tik teismo kompetencija, bet ir kitų ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro kompetencija. Teismas neįvertino, ar visose ikiteisminio tyrimo stadijose buvo pagrindas jį tęsti, kai byloje jau buvo surinkta pakankamai ikiteisminio tyrimo duomenų jį nutraukti. Visi liudytojai, kurių parodymais prokurorė R. Verdnikovienė grindė kaltinamąjį aktą, buvo apklausti iki 2008 m. gegužės 7 d., todėl jau tada buvo galima priimti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas net du kartus buvo nutrauktas prokuroro V. Kilinsko 2009 m. balandžio 7 d. ir 2010 m. balandžio 16 d. nutarimais būtent tuo pagrindu, kad tarp ieškovo ir E. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, t. y. vienu iš tų pagrindų, kuriuo ieškovo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Prokurorės R. Verdnikovienės 2010 m. birželio 2 d. nutarimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą nemotyvuotas – jame nenurodyta, kokios aplinkybės yra reikšmingos, kodėl jos nebuvo ar negalėjo būti tiriamos anksčiau. Atnaujinusi ikiteisminį tyrimą, prokurorė iš esmės atlikto tik vieną naują veiksmą – kreipėsi į Rusijos Federaciją dėl duomenų apie ieškovo turtą ir pajamas Rusijoje, tačiau jų taip ir negavusi, tęsė ikiteisminį tyrimą ir palaikė kaltinimą teisme.Teismas civilinės teisės aspektu neįvertino, kad Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartimi buvo neteisingai pritaikyta BPK 214 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas prokuroro nutarimu, kai yra BPK 212 straipsnio 1 ir 2 punkto pagrindai.Teismas ignoravo ieškovo argumentus, kad baudžiamasis E. V. persekiojimas truko daugiau nei penkerius metus, todėl buvo pagrindas spręsti dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, juolab kad tam tikrais laikotarpiais procesinių veiksmų trukmė buvo nepateisinamai ilga. Po Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarties, kuria panaikintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, priėmimo iki 2009 m. gruodžio 7 d. nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai. Ieškovas apie šią teismo nutartį sužinojo tik 2010 m. vasario 8 d., o iš Maskvos ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui atvyko 2010 m. kovo 25 d. Per tą laikotarpį buvo atlikinėjami kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, todėl ieškovo neatvykimas jokios įtakos tyrimo trukmei neturėjo. Teismas visiškai ignoravo kaip rašytinį įrodymą prokurorės R. Verdnikovienės 2010 m. spalio 26 d. raštą, kad ikiteisminis tyrimas vilkinamas ir atliekamas aplaidžiai. Prašymas dėl teisinės pagalbos buvo tinkamai surašytas ir išsiųstas tik praėjus metams laiko nuo pirminio prašymo parengimo ir praėjus daugiau nei metams laiko nuo prokurorės nurodymo gauti duomenis iš Rusijos Federacijos. Prokurorės prašymuose pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą buvo nurodytos melagingos priežastys, kad reikia apklausti įtariamąjį (nors jis jau buvo apklaustas), kad negauti duomenys iš Rusijos Federacijos (nors dar nebuvo išsiųstas tinkamai parengtas teisinės pagalbos prašymas).Teismo išvados dėl ieškovui paskirtų kardomųjų priemonių teisėtumo yra deklaratyvios ir nepagrįstos, padarytos atidžiai neišanalizavus baudžiamosios bylos duomenų. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas be teisėto pagrindo, nebuvo pagrindo ir skirti kardomųjų priemonių, kurios suvaržė ieškovo judėjimo laisvę. Neteisėtai atnaujinus ikiteisminį tyrimą, visos po to paskirtos kardomosios priemonės yra neteisėtos ir nepagrįstos. Jas taikant, nebuvo atsižvelgta į tai, kad ieškovo verslo vieta yra Rusijoje, kad jis be jokių procesinių prievartos priemonių taikymo atvykdavo pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, niekada nesislapstė.Teismas neįvertino, kad tas faktas, jog ieškovas iki 2008 m. spalio 27 d. vykdė savo įsipareigojimus bankui, patvirtina, kad jis turėjo pajamų Rusijoje. Byloje buvo pateikti įrodymai apie Rusijoje turėtus vertybinius popierius, o iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovas turėjo verslą Rusijoje. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą išreikalauti įrodymus iš Rusijos Federacijos, apklausti liudytoją E. S., kuri buvo vienos iš įmonių vadovė ir gali patvirtinti daugelį ieškinyje nurodytų aplinkybių.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas būsto nebuvo įgijęs, todėl nepatyrė žalos. Ieškovas sumokėjo 24 861,49 EUR palūkanų ir administravimo išlaidų, nes įmokas mokėjo ir už savo šeimos narę G. M.. Ieškovui buvo suteiktas 149 154,30 EUR kreditas, o butas priverstinio vykdymo metu parduotas už 71 519,64 EUR. Taigi, ieškovas dar liko skolingas bankui, nors turto jau neturi. Teismas neatsižvelgė, kad yra netiesioginis priežastinis ryšys tarp šios žalos ir pradėto neteisėto baudžiamojo persekiojimo, nes dėl to ieškovas negavo pajamų iš Rusijos ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriumi.Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos, neturėjo pagrindo abejoti liudytojos G. M. parodymais, nes ikiteisminis tyrimas pradėtas 2007 m. lapkričio mėnesį. G. M. apie tai buvo žinoma iš jį vykdžiusių tyrėjų, o iki ieškovo apklausos buvo praėję net keturi mėnesiai. Be to, tarnybinis pranešimas dėl G. M. apklausos surašytas pažeidžiant BPK 82 straipsnio nuostatas, nes ši liudytoja kaip įtariamojo šeimos narė pasinaudojo savo teise atsisakyti duoti parodymus. Teismo posėdyje ši liudytoja patvirtino, kad V. S. yra ieškovo biologinis tėvas, ir kad jiems gyvenant Maskvoje, ieškovas palaikė santykius su tėvu.Teismas, rinkdamas, tirdamas bei vertindamas įrodymus, buvo šališkas. Teismas atmetė ieškovo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, kai buvo pateikti įrodymai, kad ieškovas dėjo maksimalias pastangas rinkti įrodymus, tačiau jam nepavyko. Teismas netenkino ieškovo prašymo apklausti liudytoją E. S., nurodydamas, kad liudytojos parodymais negalima įrodinėti įmonės turtinės padėties. Taip teismas iš anksto nurodė, kokiais įrodymais ieškovas gali įrodinėti savo ieškinį, t. y. parodė išankstinį nusistatymą dėl įrodymų, kartu ir dėl bylos baigties. Įstatymas nedraudžia liudytojų parodymais įrodinėti žalos dydžio. 2016 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu teisėjas išreiškė išankstinį vertinimą, kad atsakovės veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, o ieškovas neįrodo priežastinio ryšio tarp žalos.Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:Aplinkybė, kad dėl ieškovo buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu ar teisminiu baudžiamosios bylos nagrinėjimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (liet. „nuo pat pražios“). Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, jeigu nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 str. 1 d.). Teismų praktikoje vien pats sandorio buvimo faktas neeliminuoja baudžiamosios atsakomybės galimybės.Sutarties šalių paaiškinimai ir sutartyje numatytas pirkėjo įsipareigojimas iki 2006 m. vasario 1 d. parduoti auksines grandinėles bei pirkėjo teisė iki tos pačios datos grąžinti minėtas grandinėles suteikė galimybę prokurorui vertinti šią sutartį kaip pavedimo teisinius santykius (CK 1.87 str.), nes realiai šios grandinėlės buvo perduotos ieškovui parduoti ir pinigus už jas perduoti J. V., t. y. šia sutartimi ieškovo teisė disponuoti grandinėlėmis buvo apribota. Ta aplinkybė, kad teismai minėto įsipareigojimo visiškai nevertino bei sutartį įvardijo kaip pirkimo–pardavimo sandorį, nelaikytina neteisėtu prokuroro veiksmu.Apeliaciniame skunde peržengiamos ieškinio ribos, nes ieškinio pagrindu nebuvo nurodyta ta aplinkybė, kad teismas netinkamai taikė BPK 214 straipsnio nuostatas. Šia aplinkybe buvo grindžiami prokuroro neteisėti veiksmai. Procesiniai veiksmai su ieškovu buvo atliekami ir atitinkamos kardomosios priemonės jo atžvilgiu buvo taikomos ikiteisminiame tyrime ir teisme 3 metus 2 mėnesius 22 dienas. Pagal elektroninio susirašinėjimo tarp ieškovo ir pareigūnų duomenis, ikiteisminis tyrimas užsitęsė beveik metus laiko dėl paties ieškovo negalėjimo 2010 metais atvykti iš Maskvos tyrimo veiksmams atlikti.Ieškovui buvo paskirtos švelniausios kardomosios priemonės, atsižvelgiant į tai, kad jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, gyvena Lietuvoje ir užsienyje, nepažeidžiant BPK 119, 121, 134, 135, 136 straipsnių reikalavimų. Šių priemonių teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie jo gautas pajamas, viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad niekur nedirbo nuo 2006 m., iš įmonių pelno negavo. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jam padarytą turtinę žalą bei priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir kardomųjų priemonių bei laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo.Ieškovo teiginiai, kad pablogėjo jo dalykinė reputacija, psichinė sveikata, jis patyrė stresą dėl teisminių procesų, yra deklaratyvaus pobūdžio. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, jos dydis nemotyvuotai nurodytas turtinės žalos ekvivalentu. Paties ieškovo netinkamas elgesys, kai jis paėmęs realizuoti didelės vertės auksines grandinėles, jas pardavė, tačiau gautus pinigus panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, vengė su J. V. ne tik atsiskaityti, bet ir bendrauti, sudarė prielaidas J. V. inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą, todėl jis ir pats kaltas dėl jam atsiradusios žalos (CK 6.282 str. 1 d.).Ieškovo prašymas nušalinti šios bylos teisėją buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi.Pagal bylos duomenis ieškovas dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios nebebuvo OOO „Juveliropttorg“ akcininku, todėl jo prašymai dėl duomenų apie šios įmonės turtinę padėtį išreikalavimo yra nesusiję su nagrinėjama byla. Prašymas dėl OOO „Astera“ turtinės padėties nesuponuoja ieškovo pajamų, nes pagal Rusijos Federacijos įstatymą dėl ribotos atsakomybės bendrovės, akcininkų ir įmonės turtas yra atribotas. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie savo legalias pajamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.).

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėjas šališkai išnagrinėjo bylą, nes atmetė ieškovo prašymus išreikalauti įrodymus, apklausti liudytoją E. S., parodė išankstinį vertinimą, nusistatymą dėl bylos baigties. Apeliantas iš esmės nurodo CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Nuo šių ieškovo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, būtų pagrindas patikrinti apskųsto teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, būtų pagrindas konstatuoti tinkamo proceso byloje nebuvimą, dėl to teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, t. y. asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinti pagrindai teisėjui nušalinti. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65, 66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo (CPK 68 str.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.Nagrinėjamoje byloje apeliantas jau teikė pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo, kurį grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. kad teisėjas atmetė jo prašymus išreikalauti įrodymus, apklausti liudytoją, todėl turi išankstinį nusistatymą bylos baigtimi. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė šio pareiškimo netenkino, nurodydama, kad procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo įrodymas, ir pažymėdama, kad bylą nagrinėjantis teisėjas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, o asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis. Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo nei vieno iš CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtintų teisėjo nušalinimo pagrindų, ar naujų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu. Vien apelianto nesutikimas su teismo priimtu procesiniu sprendimu nesudaro pagrindo teigti, kad teisėjas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Pagal CPK 179 straipsnį, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus. Vadovaujantis įrodymų sąsajumo taisykle, teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, kurie nepatvirtina ar nepaneigia jokių reikšmingų bylai aplinkybių (CPK 180 str.).Taigi, apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo (teisėjo) šališkumo atmestini kaip nepagrįsti. Kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl toliau nagrinėja faktinį ir teisinį apeliacinio skundo pagrindus.

Dėl neteisėtų veiksmų

Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovas žalos atsiradimą siejo su šiais teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtais veiksmais: nepagrįstai pradėtu ir tęsiamu ikiteisminiu tyrimu, nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukme ir be pagrindo pritaikytomis kardomosiomis priemonėmis. Apeliaciniame skunde ginčijamos visos pirmosios instancijos teismo išvados, kad šie neteisėti veiksmai byloje neįrodyti.

Dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo

Apeliantas akcentuoja, kad teismai baudžiamojoje byloje konstatavo, jog ieškovo veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos sudėties, todėl tai, pasak apelianto, patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir tęsiamas neteisėtai. Teisėjų kolegija tokiems argumentams nepritaria. Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str.). Tačiau pažymėtina tai, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 str.).Nagrinėjamu atveju buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal J. V. prašymą dėl BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos – turtinės žalos padarymo apgaule vengiant atsiskaityti už gautas prekes. Jos nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką nebuvo akivaizdžiai neteisingi. Atlikus įtariamojo, nukentėjusiosios bei liudytojų apklausas, ieškovui buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. sukčiavimo įgyjant didelės vertės svetimą turtą. Esminis šių nusikalstamų veikų požymis, atribojantis jas nuo civilinio delikto, yra apgaulė, kuri pasireiškia tyčiniu nukentėjusiojo asmens suklaidinimu. Atsižvelgiant į paties ieškovo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, kodėl jis neatsiskaitė pagal sutartį su J. V. (ieškovas nurodė, kad šis sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas ne su J. V., o jos broliu A. V., kad pastarasis buvo skolingas ieškovui po ankstesnių verslo santykių), nėra pagrindo teigti, kad jau tuo metu buvo aišku, kad jokios apgaulės nebuvo. Šiuo atveju aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Tai, kad vėliau procese asmuo buvo išteisintas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje.Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžiu, kurį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, ieškovas buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje (didelės vertės turto pasisavinimas), padarymo. Ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos, taip pat dėl kontrabandos pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, ieškovo atžvilgiu buvo atnaujintas po to, kai prokuroro nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl šios nutarties 23 punkte minėtų veikų. Nepasitvirtinus BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos vėliau taip pat buvo nutrauktas. Taigi, teisme baudžiamoji byla buvo iš esmės nagrinėjama ieškovą kaltinant tik BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Dėl kitų ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų nėra priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis. Tai, kad dėl šių veikų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas nenustačius šių veikų požymių, savaime nepatvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmų neteisėtumo. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas ir tęsiamas be teisėto pagrindo.Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pradedant ir tęsiant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta esminių klaidų, turėjusių lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.Apelianto teigimu, visi liudytojai, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinamasis aktas, buvo apklausti iki 2008 m. gegužės 7 d., todėl jau tada buvo galima priimti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Toks argumentas nepagrįstas visų pirma dėl to, kad jau iš paties kaltinamojo akto turinio matyti, kad kaltinimas buvo grindžiamas ir duomenimis, kurie buvo gauti po 2008 m. gegužės 7 d., t. y. vėliau papildomai apklaustų įtariamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, dalies liudytojų, kurie buvo apklausti tik po nurodytos datos, parodymais, kitais vėlesniais duomenimis (2012 m. sausio 3 d. gautu atsakymu iš Rusijos teisėsaugos institucijų į teisinės pagalbos prašymą ir kt.). Antra, iki 2008 m. gegužės 7 d. ikiteisminis tyrimas dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo net nebuvo vykdomas. Iš pradžių, kaip minėta, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo, ir dėl šių veikų ikiteisminis tyrimas vėliau ir buvo nutrauktas. Atnaujinti ikiteisminį tyrimą siekiant ištirti, ar buvo padarytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, buvo nutarta Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. birželio 2 d. nutarimu. Trečia, tai, kad apygardos prokuratūros prokurorė, atnaujinusi ikiteisminį tyrimą dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo ir, užbaigusi šį ikiteisminį tyrimą kaltinamuoju aktu, perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teismui bei palaikė šį kaltinimą, tačiau pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai kitaip įvertino bylos duomenis ir nusprendė išteisinti kaltinamąjį asmenį, nereiškia, kad prokurorė atliko neteisėtus veiksmus civilinės teisės prasme. Kaip minėta, baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, o įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Pagrindą atlikti ikiteisminį tyrimą dėl šios veikos prokurorė turėjo, be kita ko, ir dėl paties ieškovo duotų parodymų. 2010 m. kovo 19 d. apklausos metu įtariamasis E. V. teigė, kad jis pasisiūlė dirbinius parduoti, o ne nupirkti (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 65). Todėl prokurorė šalių sutartinius įsipareigojimus vertino kaip pavedimo teisinius santykius.Atmestinas ir apelianto argumentas, kad Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartimi buvo neteisingai pritaikyta BPK 214 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią ikiteisminis tyrimas nutraukiamas prokuroro nutarimu arba ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kai yra BPK 212 straipsnio 1 ir 2 punkto pagrindai, t. y. kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės; kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Minėta teismo nutartimi buvo panaikintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismas pažymėjo, kad kaltinamasis E. V. jau buvo perduotas teismui, kaltinant jį padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, o baudžiamoji byla buvo grąžinta prokurorui papildyti tyrimą jo paties prašymu, nes po kaltinamojo duotų parodymų teisme buvo būtina ištirti, ar jo veikoje yra ir kitų nusikalstamų veiksmų požymių. Teismas sprendė, kad tokiu atveju, kai byla jau buvo perduota teismui su kaltinamuoju aktu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, galutinį sprendimą procese dėl šio kaltinimo gali priimti tik teismas. Be to, teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nieko nepasisakyta apie kontrabandą, nors būtent dėl šios nusikalstamos veikos ir buvo prašoma teismo grąžinti bylą papildyti tyrimą. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad teismas pagrįstai panaikino prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir kitas joje nurodytas nutartis).Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, kad šiuo atveju baudžiamojo proceso trukmė yra pateisinama. Apeliantas akcentuoja, kad baudžiamasis persekiojimas truko daugiau nei penkerius metus, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad toks laikotarpis pats savaime nėra kriterijus, kuriuo remiantis galima būtų konstatuoti veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nuo 2009 m. spalio 19 d., kai Kauno m. apylinkės teismo nutartimi buvo panaikintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, iki 2009 m. gruodžio 7 d. nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tuo laikotarpiu įtariamajam buvo išsiųstas šaukimas atvykti pas tyrėją 2009 m. gruodžio 1 d., tačiau šio šaukimo įteikti jam nepavyko. Taip pat buvo siekiama surasti ir iškviesti apklausai E. V. nurodytus asmenis, tačiau su jais susisiekti nurodytais telefonais tyrėjai irgi nepavyko. Apeliantas teigia, kad apie minėtą Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartį jis sužinojo tik 2010 m. vasario 8 d., tačiau kolegijos vertinimu, tai tik patvirtina, kad pats apeliantas nesidomėjo ikiteisminio tyrimo eiga, neinformavo tyrimą atliekančio pareigūno apie savo buvimo vietą, todėl procesinių veiksmų atlikimas užtruko ir dėl paties apelianto kaltės. Apelianto minimame 2010 m. spalio 26 d. rašte tuo metu ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokurorė R. Verdnikovienė nurodė, kad ikiteisminis tyrimas atliktas aplaidžiai ir neleistinai vilkinamas, nes nebuvo įvykdyti jos rašytiniai nurodymai (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 1). Šiame rašte išvardinti ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų padaryti procesiniai pažeidimai, kuriuos prokurorė pareikalavo ištaisyti, bet tai neįrodo, kad baudžiamasis procesas užtruko pernelyg ilgai. Priešingai, toks prokurorės raštas patvirtina, kad ji tinkamai kontroliavo ikiteisminio tyrimo eigą ir siekė, kad šis tyrimas būtų vykdomas kuo operatyviau.Ikiteisminio tyrimo trukmei įtakos turėjo kreipimasis į Rusijos Federaciją su teisinės pagalbos prašymu apklausti liudytojus ir surinkti kitus įrodymus. Apeliantas akcentuoja ilgą šio prašymo parengimo laikotarpį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad 2010 m. birželio 2 d. prokurorė, atnaujinusi ikiteisminį tyrimą, davė rašytinius nurodymus skubiai parašyti teisinės pagalbos prašymą Rusijai, siekiant patvirtinti ar paneigti E. V. versiją (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 6). Iš prokurorės lydraščio, kuriuo taisytinas teisinės pagalbos prašymas buvo išsiųstas tyrėjai 2010 m. birželio 22 d. (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 46), galima daryti išvadą, kad pirminis prašymas buvo parengtas nedelsiant, t. y. tą patį mėnesį, kai buvo gauti prokurorės rašytiniai nurodymai. Tačiau prašymas buvo kelis kartus grąžintas ištaisyti trūkumus (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 4, 61, 130), o tinkamai parengtas prašymas kompetentingai Rusijos Federacijos institucijai buvo išsiųstas 2011 m. liepos 21 d. (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 140). Taigi apeliantas teisus, teigdamas, kad prašymo parengimas truko metus laiko. Pagal šį prašymą iš Rusijos gauti duomenys į lietuvių kalbą buvo išversti 2012 m. vasario–kovo mėn. (baudžiamosios bylos t. 4, b. l. 6, 38). Dėl šių priežasčių ikiteisminio tyrimo terminas kelis kartus buvo pratęstas (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 114, 126, t. 4, b. l. 2). Tačiau vertinant šias aplinkybes, atsižvelgtina į tai, kad ikiteisminis tyrimas užtruko ir dėl to, kad pats apeliantas tuo metu gyveno Maskvoje bei ilgą laiką negalėjo atvykti pas tyrėją apklausai (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 57–59, 82, 92–93). Pranešimas apie įtarimą padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje apeliantui įteiktas ir jo apklausa atlikta 2011 m. vasario 3 d. (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 95–99). Todėl šiuo atveju užsitęsęs tinkamo teisinės pagalbos prašymo parengimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neturėjo esminės reikšmės užtikrinant apelianto kaip kaltinamojo teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad minėti valstybės pareigūnų veiksmai yra neteisėti civilinės atsakomybės taikymo prasme.

Dėl kardomųjų priemonių taikymo pagrįstumo

Šios nutarties 22–29 punktuose jau konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas teisėtai. Todėl atmestinas abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginys, kad kardomosios priemonės apeliantui buvo paskirtos be teisėto pagrindo.Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą, 2011 m. vasario 3 d. nutarimu apeliantui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 100–101), 2011 m. vasario 4 d. ir 2011 m. kovo 2 d. nutarimais – dokumentų paėmimas (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 103, 106). Apelianto prašymu 2011 m. kovo 22 d. kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas pakeista į periodinį registravimąsi policijos įstaigoje (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 110–112). Minėtos kardomosios priemonės buvo paskirtos apeliantui, nes jis buvo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, gyveno ir Lietuvoje, ir užsienyje, todėl reikėjo užtikrinti jo dalyvavimą procese, siekti kitų BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Dėl apelianto argumento, kad kardomosiomis priemonėmis buvo nepagrįstai suvaržyta jo judėjimo laisvė, pažymėtina, kad apeliantui buvo paskirtos švelniausios kardomosios priemonės, atsižvelgta į tai, kad jis tuo metu turėjo nuolatinę gyvenamąją. Kaip minėta, kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas paties apelianto prašymu buvo pakeista į periodinį registravimąsi policijos įstaigoje. Prašyme apeliantas nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra Klaipėdoje. Būtinybę atgauti asmens dokumentą apeliantas grindė tuo, kad jam reikėjo atlikti teisinius veiksmus bankuose, notaro biuruose ir kitose įstaigose, susirasti darbą. Tačiau jokių aplinkybių apie vykdomą verslą Rusijoje apeliantas prašyme nenurodė, panaikinti minėtų kardomųjų priemonių tuo pagrindu neprašė, taip pat neprašė leidimo vykti į Rusiją verslo reikalais ar pan. Tai, kad apeliantas kurį laiką, kaip pats nurodė, gyveno ir dirbo Rusijoje ir tuo metu kelis kartus neatvyko į apklausas pas tyrėją paskirtu laiku, ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių jam buvo paskirtos kardomosios priemonės. Todėl nėra pagrindo teigti, kad į minėtas aplinkybes nebuvo atsižvelgta sprendžiant kardomųjų priemonių taikymo apeliantui klausimą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantui reikėjo verslo reikalais vykti į Rusiją kardomųjų priemonių galiojimo laikotarpiu. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent tokiomis aplinkybėmis apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų skiriant jam kardomąsias priemones, todėl jomis apeliacinis skundas apskritai negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.).

Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų

Apeliantui neįrodžius ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo neteisėtų veiksmų, teismas pagrįstai sprendė, kad tokiu atveju valstybės civilinė atsakomybė neatsiranda. Nepaisant to, skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Apeliantas nesutinka ir su šiomis teismo išvadomis, todėl teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, pasisako ir dėl šių apeliacinio skundo argumentų.Apeliantas byloje įrodinėja, kad dėl jam inicijuoto baudžiamojo proceso jis negavo pajamų iš verslo Rusijoje. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2007 m. balandžio 27 d., t. y. dar iki baudžiamosios bylos iškėlimo, nebebuvo OOO „Juveliropttorg“ akcininku, o kad iš OOO „Astera“ dividendų negauna ir šios įmonės turtinė padėtis bloga, ieškovas pats patvirtino ikiteisminio tyrimo metu. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas tiesiogiai nedalyvavo šių įmonių valdyme. Duomenų, kad jis gavo kokias nors pajamas kaip darbuotojas, byloje irgi nėra.Apelianto teigimu, jo pajamas Rusijoje patvirtina ta aplinkybė, kad jis iki 2008 m. spalio 27 d. vykdė savo įsipareigojimus bankui. Šis argumentas nepagrįstas, nes pirmiausia, apeliantas nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų, kodėl jis negali pateikti jokių rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų jo gautas pajamas ginčui aktualiu laikotarpiu. Taip pat nėra jokių duomenų, kokios tai pajamos (pvz., dividendai, darbo užmokestis). Antra, tai, kad apeliantas turėjo lėšų tam tikrą laikotarpį vykdyti įsipareigojimus bankui, nepatvirtina, kad apeliantas šiuos įsipareigojimus vykdė iš nuolatinių pajamų, o ne iš ankstesnių santaupų ar pan. Trečia, apeliantas neįrodė, kad pajamų iš verslo Rusijoje negavimą iš esmės nulėmė jam pritaikytos kardomosios priemonės, o ne kitos priežastys (pvz., pablogėjusi šalies ekonominė situacija). Pirmą kartą kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – apeliantui buvo paskirtos 2008 m. kovo 19 d. (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 62, 64). Pagal byloje pateiktą banko pažymą, ieškovas įsipareigojimus bankui vykdė iki 2008 m. spalio 27 d., taigi, daugiau nei pusmetį po to, kai buvo pritaikytos minėtos kardomosios priemonės. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad kardomųjų priemonių galiojimo pradžia sutapo su nustojimu vykdyti įsipareigojimus bankui.Apeliantas remiasi Rusijoje pagal teisinės pagalbos prašymą apklaustų liudytojų parodymais, tačiau jie konkrečiai nepatvirtina, kokią veiklą vykdė ir kokias iš jos pajamas apeliantas gavo. Dėl argumento, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą išreikalauti įrodymus iš Rusijos Federalinės mokesčių tarnybos apie įmones OOO „Juveliropttorg“ ir OOO „Astera“, kolegija pažymi, kad įrodymus teismas išreikalauja tuo atveju, kai pati šalis negali jų pateikti (CPK 160 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju ieškovas, kuris byloje naudojasi advokatės paslaugomis, nenurodė pateisinamų priežasčių, kodėl jis pats negali gauti rašytinių įrodymų apie savo įmones ar iš jų gautas pajamas. Iš byloje pateikto Rusijos Federalinės mokesčių tarnybos atsakymo į apelianto užklausą matyti, kad buvo netiksliai suformuluotas paklausimas užsienio valstybės mokesčių administratoriui apie užsienio juridinių asmenų sumokėtus mokesčius ir jų veiklą (t. 2, b. l. 13). Todėl teismas teisingai nurodė, kad ieškovas prašomų išreikalauti įrodymų negali pateikti dėl nuo jo paties priklausančių priežasčių, o ne dėl objektyvių kliūčių.Apeliantui neįrodžius, kad jam inicijuotas baudžiamasis procesas ir jo metu taikytos kardomosios priemonės nulėmė jo pajamų praradimą, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl nuostolių, patirtų negalint įvykdyti savo įsipareigojimų pagal būsto kredito sutartį dėl negautų pajamų.Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad vien liudytojos G. M. parodymai nepatvirtina ieškovui padarytos neturtinės žalos fakto. Vertinant šios liudytojos parodymus, atsižvelgtina į ją ir apeliantą siejusius artimus ryšius (kartu gyveno, turi bendrų vaikų). Nors G. M. teismo posėdyje teigė, kad santykiai su ieškovu nutrūko prasidėjus baudžiamajam procesui, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to valstybė turėtų atlyginti apeliantui neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, kad jokie teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti. Dėl tos pačios priežasties atmestini ir apelianto argumentai, kad neturtinė žala jam buvo padaryta dėl negalėjimo dalyvauti tėvo laidotuvėse. Juolab kad pats apeliantas 2008 m. kovo 17 d. baudžiamojoje byloje duodamas paaiškinimus nurodė, kad su tėvu nebendrauja. Prašymo pakeisti kardomąją priemonę tuo pagrindu, kad galėtų nuvykti į laidotuves, apeliantas neteikė. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas sukėlė ieškovui tam tikrų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tačiau išteisinamasis nuosprendis jam yra pakankama satisfakcija.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, prokurorų ar teismo neteisėtų veiksmų, turėjusių esminę reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, taip pat neįrodė, kad jam dėl šio baudžiamojo proceso buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Nesant šių būtinų sąlygų, nėra pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnį, todėl apelianto ieškinys atmestas teisėtai ir pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai šių teismo išvadų teisingumo nepaneigia, o nenustačius jokių esminių procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.