Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andrutės Kalinauskienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės I. D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. A. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo datos bei sąlygų nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. D. A. 2011 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį, vėliau patikslinusi, prašė pripažinti atsakovo AB DNB banko 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutarties Nr. 3402-06 IL nutraukimo nepagrįstu, nutraukti 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutartį Nr. 3402-06 IL, nustatant nutraukimo datą 2010 m. balandžio 19 d., nustatant skolos išdėstymą keturiolikai metų ir trims mėnesiams mokant po 450 Lt kiekvieną mėnesį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2006 m. rugpjūčio 11 d. su atsakovu pasirašė kreditavimo sutartį Nr. 3402-06IL, pagal kurią ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovui kreditą pagal sutartyje nurodytus kredito grąžinimo terminus bei už kiekvieną mėnesį mokėti nustatytas palūkanas nuo faktiškai paimtos ir negrąžintos kredito sumos. Pagal sutartį ieškovei buvo suteiktas 80 000 Lt kreditas – 24 000 Lt būsto remontui ir 56 000 Lt paskolos A. P. pagal sutartį Nr.5446 refinansavimui. Ieškovė sutartinius įsipareigojimus vykdė, tačiau nuo 2008 m. dėl objektyvių, nuo jos nepriklausančių, aplinkybių, pateko į sunkią finansinę padėtį – dėl ekonominės krizės sumažėjo ir ieškovei buvo nereguliariai išmokamas atlyginimas, beveik 50 proc. išaugo mokėtinų įmokų bankui dydis, dėl nereguliariai mokamo atlyginimo susidarė skolos kitiems kreditoriams. Pagerėjus finansinei situacijai ieškovė 2009 m. lapkričio 17 d. sumokėjo atsakovui susidariusią skolą su priskaičiuotomis palūkanomis, prašė nenutraukti kreditavimo sutarties. Tačiau atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį ir nukreipė išieškojimą į įkeistą turtą – jos vienintelį būstą. Prasidėjus teisminiams ginčams dėl išieškojimo iš įkeisto turto, ieškovė mokėjimus sustabdė, kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, mokant po 200 Lt, vėliau – po 450 Lt kiekvieną mėnesį, tačiau atsakovas ieškovės prašymo netenkino. Atsakovas 2011 m. spalio 11 d. raštu informavo, kad sutinka, jog iki 2012 m. rugsėjo 30 d. ieškovė mokėtų po 450 Lt, o po to pilnai padengtų skolą, parduodama savo butą. Ieškovė su tokiomis sąlygomis nesutiko. Atsakovas 2009 m. lapkričio 4 d. raštu kreditavimo sutartį nutraukė nepagrįstai, neatsižvelgdamas į tai, kad 2009 m. lapkričio 7 d. įsiskolinimas buvo padengtas. Atsakovo veiksmai, nesprendžiant ieškovės prašymų bei neatsižvelgiant į objektyvius, laikinus finansinius sunkumus, yra neteisėti. Visa sandorio rizika buvo nesąžiningai priskirta silpnajai sandorio pusei, nors kreditavimo sandoris vertintinas kaip vartojimo. Neatsižvelgta į tai, kad prasidėjus ekonominei krizei iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra. Apie krizės galimybę bei pasekmes, ieškovė nežinojo, negalėjo žinoti ir nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Atsakovas AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovė netinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t.y. laiku nemokėjo kredito įmokų ir nepateikė galiojančio įkeisto bankui nekilnojamojo turto draudimo liudijimo, todėl atsirado pagrindas, vadovaujantis CK bei kreditavimo sutarties nuostatomis, vienašališkai nutraukti sutartį. Atsiradus esminiams kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindams, atsakovas 2010 m. kovo 18 d. išsiuntė ieškovei raštą, kuriuo paragino padengti susidariusį įsiskolinimą, bei nurodė, kad, jei skola nebus padengta, kreditorius praėjus dešimties dienų terminui nuo rašto išsiuntimo dienos, sutartį nutrauks bei pradės priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovei nesumokėjus susidariusio įsiskolinimo, atsakovas 2010 m. balandžio 19 d. išsiuntė ieškovei pakartotinį raginimą, kuriuo suteikė galimybę pašalinti visus kreditavimo sutarties sąlygų pažeidimus. Nepašalinus nurodytų pažeidimų, atsakovas kreditavimo sutartį faktiškai nutraukė tik 2010 m. gegužės 10 d. Atsakovas 2010 m. gegužės 12 d. pateikė pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriui, kuris 2010 m. liepos 26 d. priėmė nutartį ir nutarė susidariusią ieškovės skolą pagal kreditavimo sutartį išieškoti iš įkeisto atsakovui nekilnojamojo turto. Ieškovės prašomo nustatyti termino ir įmokų dydžio reikalavimo patenkinimo atveju ieškovės skola atsakovui taip ir liktų pilnai nepadengta. Tokiu būdu atsakovui būtų sumokėta tik 76 950 Lt, kai tuo tarpu ieškovės skola yra 81 506,93 Lt ir ji didėja dėl skaičiuojamų procesinių palūkanų iki visiško prievolių įvykdymo. Ieškovė nepagrindžia, kaip ji įvykdys savo sutartinius įsipareigojimus skolos išdėstymo atveju, kurie visiškai nėra vykdomi jau nuo 2009 m. lapkričio 17 d., t.y. nuo tada, kai buvo sumokėta paskutinė įmoka pagal kreditavimo sutartį. Ieškovė nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų apie ateityje pasikeisiančią, t.y. pagerėsiančią jos materialinę padėtį. Ieškovė ir atsakovas kreditavimo sutartį sudarė laisva valia, suvokdami prisiimamus įsipareigojimus. Keisti sutarties sąlygas, darant ieškovei išlygas ir atitinkamai paneigiant kreditoriaus interesus, yra atsakovo teisė, tačiau ne pareiga. Ieškovė, sudarydama kreditavimo sutartį, ne tik galėjo, bet ir privalėjo numatyti ir įvertinti aplinkybę, kad kreditavimo sutarties vykdymo metu gali sumažėti gaunamos pajamos. Ieškovė pati privalėjo prisiimti pajamų sumažėjimo ar jų netekimo riziką, nes tokių aplinkybių atsiradimą numatyti ir įvertinti turėtų kiekvienas kredito sutartį sudarantis asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatęs, kad ieškovės ginčijamas atsakovo 2009 m. lapkričio 4 d. raštas yra pagrįstas tarp šalių pasirašytos sutarties 43 punkto nuostatomis, pripažino, jog ieškovė neįrodė, kaip šis raštas pažeidė jos teises ar teisėtus interesus. Teismas sprendė, jog skaičiuoti sutarties nutraukimo terminą taip, kaip tai padarė atsakovas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Taip pat byloje nenustatyta, kad ieškovės interesus labiau atitiktų, jeigu sutartis būtų laikoma nutraukta nuo 2010 m. balandžio 19 d., kai atsakovas jai išsiuntė pranešimą dėl nevykdomų sutartinių įsipareigojimų ir sutarties nutraukimo. Ieškovei nesiekiant atkurti sutarties galiojimo, jos reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas, išdėstant skolos mokėjimą keturiolikai metų ir trims mėnesiams mokant po 450 Lt kas mėnesį, teismas atmetė kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teismas pripažino, jog tokio reikalavimo patenkinimo atveju būtų pakeistos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. liepos 26 d. nutartimi nustatytos tarp šalių pasirašytos kreditavimo sutarties Nr. 3402-06IL nutraukimo pasekmės - skolos išieškojimo nukreipimas į atsakovui įkeistą nekilnojamąjį turtą. Be to būtų pažeistas CPK 18 straipsnyje nustatytas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė I. D. A. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad, prasidėjus ekonominei krizei, iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra, ieškovei sutarties vykdymo sąnaudos išaugo apie 50 proc., o banko maržos pelnas liko nepakitęs. Ieškovė, nors ir turėdama pastovias sumažėjusias pajamas, jau negalėjo užtikrinti pilno sutarties įvykdymo. Apie krizės galimybę bei pasekmes, ieškovė nežinojo, negalėjo žinoti ir nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos, sudarant ginčo sutartį. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.204 straipsnio nuostatas. Atsakovas nepagrįstai nesutiko, esant konkrečiom sąlygoms, mažinti paskolos dengimo įmokų, didinant paskolos grąžinimo laikotarpį, nes ieškovės prašymai nelietė paskolos sumažinimo kainos, neįtakojo banko numatyto gauti pelno dydžio ir nenumatė prievolės užtikrinimo priemonės panaikinimo. Atsakovo lojalumas ir kooperavimasis, sprendžiant sutarties vykdymą, yra tik formalus ir negali būti pripažintas teisingu, teisėtu, bei pagrįstu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas 2010 m. balandžio 9 d. rašte tiesiogiai nieko nepasakė apie sutarties nutraukimą. Jokio kito oficialaus dokumento apie sutarties nutraukimą, išskyrus atsakovo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo, ieškovė negavo. Esant pagrindui sutarties nutraukimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu, negali būti teigiama, kad nurodyta netinkama sutarties nutraukimo data. Tikslindama ieškinį, ieškovė per apsirikimą, vietoj reikalavimo pakeisti sutartį, nurodė reikalavimą ją nutraukti, tačiau šią apsirikimo klaidą, aiškinant reikalavimo esme, visiškai paneigia ieškovės reikalavimas išdėlioti skolos grąžinimą keturiolikai metų ir trims mėnesiams mokant po 450 Lt kiekvieną mėnesį. Teismas, sureikšmindamas apsirikimo klaidą formuluojant reikalavimą, neatskleidė tikrosios ieškovės reikalavimo esmės. Nesivadovaudamas vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išplėtotų sutarčių ir vartojimo teisės normų aiškinimo bei taikymo taisyklių. Šalys šioje sutartyje nėra lygios ir ieškovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji santykio šalis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovė nepagrįstai teigia, kad ieškinio reikalavimo formuluotėje buvo padaryta klaida, nes iš teismo posėdžio metu duotų ieškovės ir jos atstovo paaiškinimų akivaizdžiai matyti, kad patikslintu ieškiniu buvo ginčijama būtent kreditavimo sutarties nutraukimo data. Ieškovė nuo 2009 m. lapkričio 17 d. nėra sumokėjusi nei cento susidariusiems įsiskolinimams dengti, tuo akivaizdžiai paneigdama savo galimybes dalimis dengti įsiskolinimus atsakovui, be to ji pati pripažįsta savo prastą materialinę padėtį. Atsakovas pagrįstai siekia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. liepos 26 d. nutarties pagrindu susidariusią skolą išsiieškoti iš įkeisto turto, o ieškovė, reikšdama nepagrįstus reikalavimus, sąmoningai vilkina priverstinį skolos išieškojimo procesą. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kaip jai padidėjo kreditavimo sutarties įvykdymo kaina ar sumažėjo iš kreditavimo sutarties gaunamas įvykdymas. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkte numatytos kintamos palūkanos negali būti pagrindu konstatuoti, kad ieškovei iš esmės padidėjo įvykdymo kaina. Vien aplinkybė, kad ieškovė yra fizinis asmuo, nesudaro pakankamo pagrindo sudarytą tarp šalių kreditavimo sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį. Kaip matyti iš kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13 punkto, ieškovei suteiktas kreditas nėra vartojimo kreditas. Kreditas ieškovei suteiktas ne vartojimo reikmėms, o tikslinei paskirčiai - nekilnojamojo turto remontui bei paskolai refinansuoti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės I. D. A. apeliacinio skundo ribose. Esminiu apeliacinio skundo argumentu ieškovė nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė bylos esmės ir netinkamai taikė bei netaikė su ginčo santykiais susijusių teisės normų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti.

Pradiniu ieškiniu, paduotu teismui 2011-12-20, ieškovė prašė pripažinti atsakovo AB DNB banko 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutarties Nr. 3402-06 IL nutraukimo nepagrįstu ir pakeisti šios sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, arba nutraukti 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutartį Nr. 3402-06 IL, nustatant nutraukimo datą 2010 m. balandžio 19 d., nustatant skolos išdėstymą keturiolikai metų ir trims mėnesiams mokant po 450 Lt kiekvieną mėnesį (b.l. 2-3). Patikslinusi ieškinį ieškovė iš esmės reikalavimų nepakeitė, tačiau ieškinio rezoliucinėje dalyje nebeliko sakinio „pakeisti šios sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra“, nors iš esmės ieškinio turinys nepakito (b.l. 56-58). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė ieškinio reikalavimus palaikė iš esmės taip, kaip buvo nurodyta pradiniame ieškinyje. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas to, jog tikslinant ieškinį iš esmės įvyko techninė klaida dėl reikalavimo pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (kad toks reikalavimas ieškovės yra reiškiamas, t.y. kad ginčydama kreditavimo sutarties nutraukimą ieškovė siekė atkurti šalių santykių tęstinumą, rodo jos prašymas nustatyti skolos išdėstymą keturiolikai metų ir trims mėnesiams mokant po 450 Lt kiekvieną mėnesį), nepagrįstai laikė, jog tokio reikalavimo nėra ir todėl iš esmės nenagrinėjo atsakovo atlikto vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo, apsiribodamas formalia išvada, kad ieškovė nesiekia atkurti sutarties galiojimo, pati prašo nutraukti tarp šalių pasirašytą sutartį, o CK 6.204 straipsnio nuostatos taikytinos tik galiojančios sutarties sąlygų keitimui. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos nuomone, padaryta pernelyg formaliu ieškinio reikalavimų vertinimu, t.y. pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai vertino ieškinio reikalavimus, suformuluotus ieškinio rezoliucinėje dalyje, neatsižvelgė į viso ieškinio turinį, ieškovės paaiškinimus teismo posėdyje, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nes neatskleidė tikrosios ieškinio reikalavimo (bylos) esmės. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės faktiškai neišnagrinėjo nei ieškovės reikalavimo pripažinti šalių kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, nei sutarties modifikavimo galimybės, todėl pripažinti, jog byla buvo išnagrinėta teisingai teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t.y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK 1.80 str.), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 str.), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 str., 6.188 str. ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nurodyta teismų praktika nesivadovavo, aplinkybių ir įrodymų, susijusių su vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumu, nesiaiškino ir netyrė, apsiribodamas vėlgi tik formaliu šalių kreditavimo sutarties nutraukimo datos nustatymu. Toks teismo sprendimas taip pat negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.

Dėl to, kad pripažino, jog CK 6.204 straipsnio nuostatos taikytinos tik galiojančios sutarties sąlygų keitimui, o ieškovė nesiekia atkurti sutarties galiojimo, pati prašo nutraukti tarp šalių pasirašytą sutartį, pirmosios instancijos teismas iš esmės vien formaliais pagrindais netenkino ir ieškovės reikalavimo dėl kreditavimo sutarties modifikavimo, nustatant skolos išdėstymą keturiolikai metų ir trims mėnesiams mokant po 450 Lt kiekvieną mėnesį. Todėl teisėjų kolegija turi pakankamą pagrindą pripažinti, jog ir šis ieškovės reikalavimas nėra išnagrinėtas iš esmės, o teisingam išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės nenustatytos ir neištirtos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ieškovė šalių sudarytą kreditavimo sutartį vertina kaip vartojimo. Tuo tarpu atsakovas, remdamasis kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 13 punktu, tvirtina, kad ieškovei suteiktas kreditas nėra vartojimo kreditas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006). Aiškindamas CK 6.188 straipsnio taikymą kreditavimo ir hipotekos sutartims išieškojimo neginčo procedūroje kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga ex officio vertinti kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu teismui tenka ir ieškinio teisenos procedūroje, kai nagrinėjama byla pagal pareikštą ieškinį dėl kreditavimo sutarties pripažinimo neteisėtu, kai sutartis nutraukiama sutartyje nustatyta tvarka. Taigi nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatytas, tačiau aktualus yra klausimas, ar šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra vartojimo, nes vien įrašas kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 13 punkte, jog „pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas“, pats savaime nereiškia, kad šalių sudaryta sutartis negali būti kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesilaikė civilinio proceso normų reikalavimo nustatyti, išnagrinėti ir įvertinti turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes (atskleisti bylos esmę), nes apeliantės nurodyti procesinės teisės normų pažeidimai gali turėti esminės reikšmės priimant teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, apskųstąjį teismo sprendimą panaikina (CPK 329 str. 1 d.). CPK 260 straipsnis numato, kad teismo sprendimas priimamas, kai ištirti ir įvertinti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamu atveju byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl to, kad apskųstasis teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tampa neaktualūs apeliantės skundo argumentai dėl reikalavimo nustatyti skolos išdėstymą 14 metų ir 3 mėnesiams, mokant po 450 Lt kiekvieną mėnesį, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir plačiau nepasisako, nes jie bus nagrinėjami ir vertinami bylą nagrinėjant pakartotinai iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.