Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. A. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo datos bei sąlygų nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. D. A. 2011 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį, vėliau patikslinusi, prašė pripažinti atsakovo AB DNB banko 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutarties Nr. 3402-06 IL nutraukimo nepagrįstu, nutraukti 2006 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutartį Nr. 3402-06 IL, nustatant nutraukimo datą 2010 m. balandžio 19 d., nustatant skolos išdėstymą keturiolikai metų ir trims mėnesiams, mokant po 450 Lt kiekvieną mėnesį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Ieškovė I. D. A. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo, prašydama sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo priverstinio skolos išieškojimo veiksmus iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. liepos 26 d. nutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovės I. D. A. prašymą patenkino iš dalies - sustabdė išieškojimą, nukreiptą į ieškovei asmeninės nuosavybes teise priklausantį atsakovui įkeistą turtą - butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovei vykdyti pareigą nuo 2012 m. balandžio 30 d. mokėti atsakovui kiekvieną mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos 450 Lt dydžio įmokas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, bet ne ilgiau, kol bus įvykdytos visos ieškovės prievolės, kylančios iš kreditavimo sutarties Nr. 3402-06 IL. Teismas nurodė, jog tuo atveju, jeigu ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų visiškai patenkintas ir sustabdytas išieškojimas iš įkeisto turto, pažeistų atsakovo interesus: atsakovas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme negautų įmokų pagal teismo sprendimą, taip pat negautų reikalavimų patenkinimo iš įkeisto turto.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, jog teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, ir nepagrįstai sprendė apie egzistuojančias prielaidas taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui iki bylos išnagrinėjimo atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus iš atsakovui įkeisto nekilnojamojo turto. Šiuo atveju vykdymo veiksmų sustabdymas neįtakoja galbūt ateityje teismo sprendimu tenkintinų ieškovės ieškinio reikalavimų, nes, kaip matyti iš pareikšto ieškinio, ieškovė iš esmės siekia toliau vykdyti prievoles - grąžinti skolą atsakovui, tačiau kitais nei kreditavimo sutartyje nustatytais terminais bei įmokų dydžiais. Nepriklausomai nuo šios bylos baigties, ieškovės prievolė grąžinti skolą atsakovui išlieka. Priverstinis turto pardavimas iš varžytynių taip pat yra skirtas atsakovo reikalavimo, t.y. paskolos susigrąžinimo patenkinimui. Vykdymo veiksmų sustabdymas iš esmės neribotam laikui iki tol, kol bus priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje, sudaro pagrįstą grėsmę, kad atsakovo teisė atgauti skolą bus atidėta taip pat neribotam laikui. Skundžiama teismo nutartis užkerta kelią hipotekos kreditoriui įgyvendinti savo teises atgauti skolą iš hipoteka įkeisto turto. Šiuo atveju pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neproporcingai pažeidžia atsakovo kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo teises, o taip pat paneigia hipotekos esmę.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos, atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Dėl šios priežasties prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių visada turi būti pagrįstas ir motyvuotas (CPK 144 str.). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus 5 skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones jau priėmus teismo sprendimą, tačiau jam dar neįsiteisėjus.

Atsakovas, skųsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą, nurodo, kad šiuo atveju vykdymo veiksmų sustabdymas neįtakoja galbūt ateityje teismo sprendimu tenkintinų ieškovės ieškinio reikalavimų, nes, kaip matyti iš pareikšto ieškinio, ieškovė iš esmės siekia toliau vykdyti prievoles - grąžinti skolą atsakovui, tačiau kitais nei kreditavimo sutartyje nustatytais terminais bei įmokų dydžiais. Tokiu būdu apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad skundžiamoje nutartyje nėra pakankamai akivaizdus galimas teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas ar negalimumas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta, kadangi nagrinėjamu atveju teismo būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo grėsmė sietina su ieškovei susiklosčiusia nepalankia situacija, kada priverstinio išieškojimo (vykdymo veiksmų) nesustabdymo pasekoje ji gali prarasti vienintelį jos turimą gyvenamąjį būstą. Iš tikrųjų, kaip teisingai nurodo apeliantas, ieškovė iš esmės neneigia savo prievolės atsakovui ir siekia toliau vykdyti prievoles - grąžinti skolą atsakovui, tačiau kitais nei kreditavimo sutartyje nustatytais terminais bei įmokų dydžiais bei nerealizuojant priverstine tvarka įkeisto nekilnojamojo turto. Taigi, netaikius skundžiamoje nutartyje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių - vykdymo veiksmų sustabdymo, akivaizdu, jog būsimo, galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, yra pakankamai reali. Siekdamas, kad laikinosios apsaugos priemonės jo atžvilgiu būtų panaikintos, atsakovas, nors ir ginčija teismo argumentus dėl grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymą, bet nepateikia jokių šią grėsmę paneigiančių įrodymų, atvirkščiai, teigia, kad visos iš turto pardavimo gautos pajamos būtų nukreiptos skolos padengimui, o likusi dalis būtų pervesta ieškovei, t.y. atsirastų būtent tokios pasekmės, kurių siekia išvengti ieškovė būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo atveju.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, tenkinant ieškovės prašymą iš dalies, nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų - teismas atsižvelgė į tai, jog tuo atveju, jeigu ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų visiškai patenkintas ir sustabdytas išieškojimas iš įkeisto turto, pažeistų atsakovo interesus: atsakovas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme negautų įmokų pagal teismo sprendimą, taip pat negautų reikalavimų patenkinimo iš įkeisto turto, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti (CPK 320 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.