- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- eA-956-438/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00029-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. skundu prašo panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) 2014 m. gruodžio 17 d. atsisakymą Nr. 50-S-10665 „Atsakymas į G. K. prašymą“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjui pratęsti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 888 (toliau – ir Leidimas) galiojimo terminą ir įpareigoti atsakovą šį terminą pratęsti.
Pareiškėjas skunde nurodė bei jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas pratęsti Leidimo galiojimo laiką tam laikotarpiui, kuriuo pareiškėjas naudotis ginklais negalėjo ir prašė grąžinti jam priklausančius ginklus. Atsakovas ginčijamu Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Paaiškino, kad pareiškėjui 2009 metais pateikus teisės aktuose nustatytus dokumentus, išbandžius trumpąjį graižtvinį pistoletą, sumokėjus valstybės numatytą rinkliavą ir pratęsus Leidimą (perregistravus ginklus), Leidimo galiojimo laikas buvo pratęstas penkių metų laikotarpiui, tai yra iki 2014 m. vasario 1 d. Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 18 d., tai yra, po 3 metų 10 mėnesių ir 17 dienų, Panevėžio AVPK pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu (policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis paima, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas) ginklus, šaudmenis ir Leidimą jiems laikyti iš pareiškėjo paėmė. 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuriuo pareiškėją išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui Leidimo galiojimo metu buvo apribota teisė naudotis jam priklausančiais ginklais, kai tuo tarpu žyminiai mokesčiai už Leidimo pratęsimą ir ginklo išbandymą buvo sumokėti už penkerių metų laikotarpiui numatytas privalomas paslaugas, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo principais ir Leidimo galiojimo terminas pratęstas tam laikotarpiui, kuriuo pareiškėjui buvo apribota teisė naudotis ginklais, tai yra, 1 metams 1 mėnesiui ir 14 dienų. Mano, kad Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį yra akivaizdu, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ginklų paėmimą, pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytos nepagrįstai. Tačiau dėl apribojimų taikymo buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis paimtais ginklais. Ši pareiškėjo teisė turi būti ginama pratęsiant Leidimo galiojimą tam laikotarpiui, kuriuo pareiškėjas negalėjo naudotis ginklais. Pareiškėjo atstovės tvirtinimu, tokiu būdu pareiškėjui būtų kompensuota jam padaryta žala. Atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kuriose įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendinami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Kadangi atsakovas Leidimo galiojimo terminą pratęsti atsisakė, dėl ko iki šiol yra pažeidžiama pareiškėjo teisė, tai Leidimo galiojimo pratęsimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo (skundo patenkinimo atveju) įsiteisėjimo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime ir jo atstovas 2015 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pratęsti Leidimą pareiškėjo prašomam laikotarpiui atsisakyta, kadangi tokios galimybės nenumato teisės aktai. Leidimo galiojimo laikas baigėsi 2014 m. vasario 1 d., todėl pareiškėjas turėtų vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ 64 punkto nuostatomis, kurios reglamentuoja leidimų laikyti (nešiotis) ginklus perregistravimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintais įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, viešojoje teisėje veikiančiu bendruoju teisinio reguliavimo principu ,,galima tai, kas leista“ teigė, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas neviršijant įstatymų numatytos kompetencijos ir neprieštarauja teisės aktams. Mano, kad viešosios teisės normos draudžia atsakovui susitarti su pareiškėju kitaip, negu numato teisinis reglamentavimas, tai yra nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, kurios prieštarautų ginklų ir šaudmenų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Tvirtino, kad įstatymų leidėjas yra reglamentavęs ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, turėdamas tikslą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, atsakovas negali būti atsakingas už pareiškėjui galimai sukeltus neigiamus padarinius. 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje, todėl vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis iš pareiškėjo buvo paimti šaunamieji ginklai, šaudmenys ir Leidimas. Teigė, kad atsakovas neatsisako pareiškėjui grąžinti ginklų, ar pratęsti Leidimo galiojimo laiko. Pareiškėjui ginklai bus grąžinti, kai atlikus privalomas teisės aktuose nustatytas procedūras, bus pratęstas Leidimo galiojimo laikas, kuris baigėsi 2014 m. vasario 1 d.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, nei Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse, patvirtintose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kad leidimų laikyti (nešiotis) ginklus galiojimo terminas gali būti pratęsiamas tam laikotarpiui, kuriuo asmuo negalėjo naudotis ginklais. Teisės aktuose yra reglamentuota leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojimo termino pratęsimo (perregistravimo) tvarka, tai yra nurodyta, kokie dokumentai turi būti pateikti ir kokie veiksmai turi būti atlikti, tam, kad būtų pratęstas leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojimo terminas (leidimas būtų perregistruotas).
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisinio pagrindo pratęsti pareiškėjui Leidimo galiojimo terminą tam laikotarpiui, kuriuo jis negalėjo naudotis ginklais, tai yra, atsakovas negalėjo laisvai pasirinkti savo elgesio varianto ir elgtis taip, kaip nenumatyta (nereglamentuota) teisės aktų normomis, kadangi atsakovas turi tik tokius įgalinimus, kurie jam suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų.
Teismas savo išvadą grindė tuo, jog ginklų ir šaudmenų apyvarta yra viešosios teisės reguliavimo sritis (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Viešosios teisės normos nustato viešosios valdžios įgyvendinimo tvarką, o visuomeniniai santykiai yra reguliuojami imperatyviai. Viešojoje teisėje galioja bendras principas, kad leidžiama tai, kas numatyta (reglamentuota) įstatymo (teisės normų). Taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau –Konstitucinis Teismas) nutarimais, kuriuose ne kartą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pažymėjo, kad paminėti konstituciniai imperatyvai yra detalizuojami žemesnės teisinės galios teisės aktuose: VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Teismas akcentavo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007), kurioje ne kartą pažymėta, kad viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Teismas aiškino, jog viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (lot. – ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, nurodė, jog pareiškėjo siekis, kad jo teisė laikyti (nešiotis) ginklus būtų apginta išskirtiniu, teisės aktais nereglamentuotu būdu, tai yra reikalaujant, kad jam būtų pratęstas Leidimo galiojimo terminas tam laikui, kuriuo jis negalėjo naudotis ginklais, ne teisės aktais nustatyta tvarka, negali būti pripažįstamas kaip atitinkantis teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžė, kad skundžiamo Sprendimo nėra pagrindo vertinti kaip neteisingo.
III.
Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu.
Pareiškėjas primena, kad atsakovas šaudmenis ir Leidimą perėmė 2012 m. gruodžio 18 d., kai tai dienai iki Leidimo galiojimo pabaigos liko 1 m. 1 mėn. 14 d. Tvirtina, kad 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-395/2014, neabejotinai nustatyta, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytos nepagrįstai.
Pareiškėjas pabrėžia, kad tai, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nėra konkrečiai reglamentuota aptariama situacija, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas – atsakovas, neturi teisėto pagrindo išspręsti šį klausimą pareiškėjo prašomu būdu, tokiu būdu apgindamas pažeistą pareiškėjo teisę, kadangi VAĮ numato naujovių ir atvirumo permainoms principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi ieškoti naujų ir veiksmingų būdų, kaip spręsti problemas, ir nuolat mokytis iš gerosios patirties pavyzdžių. Tvirtina, kad šio klausimo išsprendimas pareiškėjo prašomu būdu niekaip nepažeis kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų bei visuomenės saugumo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pasiremdamas teisės teorija, pabrėžia, jog reguliuojant žmonių santykius teisės priemonėmis, neturi būti absoliutinama nei imperatyviojo, nei dispozityviojo metodo kompetencija, nes tai lemia vienpusišką reguliavimą. Abu kraštutinumai žalingi, nes įstatymai leidžiami ne žmonėms bauginti, o jų elgesiui orientuoti. Todėl imperatyvusis ir dispozityvusis metodai paprastai derinami tarpusavyje, papildo vienas kitą. Pareiškėjas tvirtina, jog būtent derinant teisės teorijoje minimus teisinio reguliavimo metodus, turėtų būti sprendžiamas iškilęs klausimas.
Pasisakydamas apie visuomenės interesų apsaugą, pareiškėjas teigia, jog teismo sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas, kadangi teismas nenurodė kokiu būdu ši grėsmė visuomenės saugumui galėtų pasireikšti. Mano, jog jo prašymas jokios grėsmės visuomenės saugumui nekelia. Pabrėžia, kad ne tik viešasis interesas ar visuomenės interesų apsauga, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, todėl būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą.
Pažymi, kad yra įvykdęs visus teisės aktų reikalavimus, pagrįstai turėjo teisę leidimui laikyti (nešioti) ginklą bei išbandytu ginklu naudotis visą 5 metų laikotarpį. Įstatymų leidėjui nustačius, kad ginklas gali būti naudojamas 5 metus, tačiau dalį šio laikotarpio nesinaudojant ne dėl pareiškėjo kaltės, daro išvadą, kad ginklų naudojimo 5 metų terminas nėra praėjęs, nes 1 metus 1 mėnesį ir 14 dienų ginklai buvo laikomi pas atsakovą.
Dėl išvardintų motyvų prašo panaikinti 2015 m. gegužės 29 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą.
Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 50-S-10665 „Atsakymas į G. K. prašymą“, kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjui pratęsti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 888 (toliau – ir Leidimas) galiojimo terminą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2009 m. buvo pratęstas Leidimo galiojimo terminas iki 2014 m. vasario 1 d., tačiau 2012 m. gruodžio 18 d. ginklai, šaudmenys bei Leidimas iš pareiškėjo buvo paimti, kadangi jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamosios bylos tyrimas. 2014 m. pareiškėjas dėl jam pareikštų įtarimų buvo išteisintas, o 2014 m. gruodžio 8 d. atsakovui pateikė prašymą, kuriuo prašė grąžinti iš jo paimtus ginklus ir pratęsti Leidimo galiojimo laiką tam laikotarpiui, kuriam buvo apribota jo teisė naudotis Leidimu (1 metai 1 mėnuo 14 dienų).
Ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo galiojimo termino pratęsimo ir ginklų grąžinimo. Šį atsisakymą grindė tuo, kad Leidimo galiojimo laikas yra pasibaigęs (2014 m. vasario 1 d.), todėl pareiškėjas turi atlikti veiksmus, numatytus teisės aktuose, kurie yra būtini Leidimui perregistruoti, o būtent, turi pateikti medicininio patikrinimo išvadą, medžiotojo bilietą, sumokėti reikiamus žyminius mokesčius ir kt..
Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.
Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas asmuo gali įsigyti, laikyti ir nešiotis ginklus bei šaudmenis, kai nustatyta tvarka gauna leidimą, išduotą atitinkamos policijos įstaigos (Įstatymo 12 str.). Leidimas nešiotis ir leidimas laikyti ginklus, šaudmenis išduodamas 5 metams (Įstatymo 32 str. 2 d.). A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkas, valdytojas, naudotojas privalo kreiptis į teritorinę policijos įstaigą dėl leidimo nešiotis ar leidimo laikyti ginklą galiojimo termino pratęsimo prieš pasibaigiant leidimo galiojimo laikui, o pasibaigus leidimo nešiotis ar leidimo laikyti ginklą galiojimo terminui, leidimą, ginklą ir šaudmenis kartu su turimu ginklo pažymėjimu nedelsdamas pristatyti laikinai saugoti į teritorinę policijos įstaigą (Įstatymo 30str. 1 d. 8; 9 p.).
Iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo taip pat matyti, kad jame nėra įtvirtinta nuostatų, kurios reglamentuotų Leidimo galiojimo sustabdymo ir/ar galiojimo atnaujinimo, po sustabdymo, klausimus. Šiuo atveju yra numatytas tiktai Leidimų panaikinimas arba Leidimų, ginklų ir šaudmenų paėmimas (Įstatymo 40; 41 str.).
Teisine prasme atitinkamo leidimo, licencijos, ar kito tam tikrą teisę suteikiančio dokumento galiojimo sustabdymas, panaikinimas ar paėmimas, yra skirtingos kategorijos ir sukelia skirtingas teisines pasekmes. Leidimo panaikinimo atveju, leidimas netenka galios nuo jo panaikinimo momento ir norint gauti naują leidimą reikia iš naujo atlikti atitinkamas procedūras, reikalingas atitinkamam leidimui gauti. Leidimo sustabdymo atveju, leidimas negalioja jo sustabdymo trukmės metu, o pasibaigus sustabdymo laikui gali būti sprendžiamas leidimo galiojimo atnaujinimo klausimas, pratęsiant jo galiojimą tam laikui kurį užtruko sustabdymas, arba kitos trukmės apibrėžtam terminui (pvz., CK 1.129 str. 3 d.). Leidimo paėmimo atveju, leidimas nenustoja savo galios ir ši jo galia tęsiasi iki to termino pabaigos, kuriam buvo išduotas leidimas. Tačiau tokiu atveju asmuo taip pat netenka realios galimybės naudotis leidimo jam suteiktomis teisėmis, o jei šios jo teisės buvo apribotos neteisėtai, jis gali teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atstatyti šias jos teises ar kitokiu būdu prašyti atlyginti jam padarytą žalą.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjui 2012 m. gruodžio 18 d. buvo pritaikyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnyje numatyta priemonė – Leidimo, ginklų ir šaudmenų paėmimas. Aplinkybė, kuri sudarė faktinį ir teisinį pagrindus paimti iš pareiškėjo Leidimą, ginklus ir šaudmenis išnyko 2014 m. lapkričio 25 d., t. y., po to, kai 2014 m. vasario 1 d. jau buvo pasibaigęs Leidimo galiojimo terminas.
Minėta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nėra įtvirtinta nuostatų dėl Leidimo sustabdymo, jo galiojimo termino atnaujinimo ar pratęsimo, po to kai šis terminas buvo sustabdytas.
Toks teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovas atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą- pratęsti Leidimo galiojimo terminą, tam laikotarpiui, kuriam buvo apribota jo teisė naudotis Leidimu (1 metai 1 mėnuo 14 dienų), veikė nepažeisdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimų, nes viešojo administravimo subjektui yra leidžiama tiek, kiek nustato teisės aktai, reglamentuojantys jo veiklą.
Tai savo ruožtu lemia, kad atsakovo veiksmai yra teisėti ir tenkinti pareiškėjo prašymo jo nurodomu būdu, remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo taikymo nuostatomis, nėra galimybės.
Šiuo atveju pareiškėjas jo galimai pažeistas teises naudotis Leidimu suteikiamomis teisėmis gali ginti kitomis teisinėmis priemonėmis- prašydamas atlyginti turtinę ir/ar neturtinę žalą ir pan..
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, remiantis pareiškėjo teismui suformuluotu skundo dalyku ir pagrindu, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.