- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-25
- Bylos Nr.
- 1A-395/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00384-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- G. K.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano, Kęstučios Jucio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.
G. K. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Iš G. K. priteista 42,74 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. vasario mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas valstybės tarnautoju – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau VPK) viršininko pavaduotoju, tarnybos metu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir siekdamas turtinės naudos sau, pasinaudodamas savo, kaip Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotojo pareigomis, davė Panevėžio apskrities VPK Logistikos skyriaus darbuotojui R. K. neteisėtą nurodymą Panevėžio apskrities VPK kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), uždaroje teritorijoje saugomus metalinius voljerus nugabenti į jam priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), tai nurodytu laikotarpiu per du kartus ir atliko R. K., taip G. K. įgijo svetimą Panevėžio apskrities VPK priklausantį turtą – 560 kg juodojo metalo laužo (išardytus šunų voljerus), ir šiais savo veiksmais padarė Panevėžio apskrities policijos komisariatui apie 419 Lt turtinę žalą, dėl to buvo diskredituotas policijos pareigūno kaip valdžios atstovo vardas, sumenkintas valstybinės įstaigos – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato – prestižas, akivaizdžiai diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, todėl didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo – Panevėžio apskrities VPK ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kaip valstybės institucijos, funkcijos ir veiklos principai.
G. K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. sausio 10 d., nuo 13 val. iki 15 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame Panevėžyje, Ramygalos g. 65-47, įkalbinėdamas nukentėjusįjį S. A., demonstruodamas jam ATPK straipsnį, kuriame yra numatytą administracinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, ir taip baugindamas liudytoją S. A. galbūt skirtina jam arešto iki 30 parų bausme, siekė paveikti liudytoją S. A., kad šis ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duotų melagingus parodymus apie nusikalstamos veikos tyčią ir motyvus, nurodant, kad muštynes su L. K. pradėjo pats S. A..
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, priėjo prie išvados, kad G. K. veiksmais nepadaryta veika, turinti BK 233 straipsnyje numatytų požymių, todėl pagal šį kaltinimą jį išteisintino.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.
Nuteistasis tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, iškraipė byloje esančius įrodymus ir dėl to juos netinkamai įvertino, be to, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis davė nurodymus R. K. nuvežti metalines voljero dalis į jo sodybą, yra nepagrįsta, kadangi tokie duomenys byloje nebuvo nustatyti. Pažymi, jog tiek ikiteisminio trimo metu, tiek teisme liudytojas R. K. tvirtino, kad nurodymą nuvežti voljero dalis į jo sodybą jam davė vienas iš jo tiesioginių viršininkų – A. K. arba R. S., be kurių leidimo jis negalėjo pasišalinti iš darbo vietos. Šios liudytojo R. K. nurodytos aplinkybės yra užfiksuotos 2013 m. lapkričio 7 d. protokole, nors nurodyta, kad apklausa vyko 2013 m. lapkričio 23 d. (2013-11-07 ir 2013-10-23 teismo posėdžių datos yra sumaišytos). Nuteistasis pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog iš pradžių jis liepė R. K. minėtus voljerus nuvežti į jo sodybą.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis paaiškina voljero išvežimo į jo sodybą aplinkybes, jog būtent A. K., kaip atsakingam asmeniui patvirtinus, kad visi voljerai, šuns būdos bus vežamos išmesti, jis paklausė, ar galėtų pasiimti voljerus, ir šiam patvirtinus, kad tai šiukšlės, A. K. davė R. K. nurodymą nuvežti voljerus į jo sodybą. Teismas nepagrįstai šias jo nurodytas aplinkybes traktavo kaip gynybinę poziciją, kadangi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato nurašytas išmetimui turtas ir anksčiau buvo atgabentas į jo sodybą, nes komisariatas neturėjo jo kur sunaikinti neinvestuojant į tai lėšų. Pažymi, kad ir tada, veždamas jam voljerus, R. K. sudėjo ir senas būdas, ir plytelių nuolaužas, kadangi jiems buvo duota užduotis sutvarkyti šiukšlyną ir išvežti šiukšles, todėl jis viską sukrovė ir nuvežė į jo sodybą. Šios aplinkybės nebuvo paneigtos, todėl teismas turėjo jas vertinti jo naudai.
Nuteistasis nurodo, jog teismui aiškiai konstatavus, kad į jo sodybą išvežto metalo laužo kaina tiksliai nenustatyta, toliau nepagrįstai konstatavo, kad Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui padaryta žala yra 419 Lt, kadangi buhalterinės apskaitos dokumentai, 2010 m. kovo 1 d. Trumpalaikio turto pripažinimo nereikalingu ar netinkamu (negalimu) naudoti aktas Nr. 50-4-IL-196, 2010 m. kovo 31 d. Panevėžio AVPK komisijos surašytas Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti ūkinio inventoriaus nurašymo ir likvidavimo aktas Nr. 126 patvirtina, kad į jo sodybą nuvežti voljerai yra beverčiai. Nuteistojo vertinimu, šių dokumentų kontekste teismas privalėjo kritiškai vertinti Panevėžio AVPK viršininko R. B. rašte Nr. 50-S-1343 nurodytas aplinkybes, jog leidimo išsivežti metalines šunų voljerų konstrukcijas nebuvo duotas (t. 2, b.l. 17), nors leidimas išsivežti šiukšles nėra reikalingas. Nuteistasis tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu neteisingai buvo nustatytas metalo laužo, kuris buvo nuvežtas į jo sodybą, kiekis ir vertė, tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino, o esamų prieštaravimų nevertino jo naudai, nors iš bylos duomenų akivaizdu, jog metalo laužo svoris turėtų būti bent trečdaliu mažesnis, atitinkamai sumažėtų ir jo vertė.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis tvirtina, jog teismas padarė nepagrįstą ir bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą dėl jo kaltės. Teismas, teigdamas, kad jis suprato, jog jo veiksmai nesuderinami su tarnybos interesais, privalėjo paneigti byloje nustatytas aplinkybes. Tai, kad šie voljerai buvo išmesti patvirtino liudytojas A. K., nurodęs, kad šis turtas yra nurašytas kaip susidėvėjęs ir nebetinkamas naudoti, tiek materialiai atsakingas asmuo liudytojas R. S., kuris nurodė, kad tai buvo keli stulpeliai ir aprūdijusios detalės. Be to, byloje esantys rašytiniai duomenys – 2010 m. kovo 1 d. Trumpalaikio turto pripažinimo nereikalingu ar netinkamu (negalimu) naudoti aktas Nr. 50-4-IL-196, 2010 m. kovo 31 d. Panevėžio AVPK komisijos surašytas Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti ūkinio inventoriaus nurašymo ir likvidavimo aktas Nr. 126 patvirtina, jog minėti voljerai kaip nurašytas turtas nebuvo apskaityti Panevėžio AVPK buhalterinėje apskaitoje. Šią aplinkybę patvirtina byloje liudytojomis apklaustos Panevėžio AVPK vyr. finansininkė V. K. bei finansų skyriaus specialistė J. K. bei 2013 m. balandžio 19 d. Panevėžio AVPK Finansų skyriaus raštas (t. 1, b.l. 153).
Nuteistasis nurodo, jog likvidavimo akte Nr. 126 nurodytas turtas buvo išardytas ir likviduotas, surašant šį faktą konstatuojantį dokumentą Nr. 50-4-IL-379. Pagal šį aktą narvas – šuns būda (4 vnt.) buvo išardyti ir sudėti į atliekų konteinerį, t.y. pripažinti šiukšlėmis. Taigi turtas, kuris 2012 m. pavasarį buvo nugabentas į jo sodybą, buvo nurašytas, išardytas ir į atliekų konteinerį sudėtas į atliekų konteinerį 2010 m. balandžio 16 d. Šis turtas kaip liekamosios medžiagos buvo įtrauktas 2013 m. kovo 5 d. ir tik po to, kai jis kreipėsi su paklausimu apie šio turto apskaitymą. Pažymi ir tai, kad nei vienas iš įvardintų aktų nėra pripažintas negaliojančiu, todėl neaišku, kodėl teismas, apsiribodamas prieštaringais liudytojų, kurie patys buvo šių dokumentų sudarytojais, juose nurodytas aplinkybes patvirtinę savo parašais, parodymais, konstatavo, kad jo veiksmai, pasiimant šiukšles, buvo neteisėti.
Nuteistasis tvirtina, kad būtent A. K., žinodamas, kad šis turtas yra nurašytas ir išmestas į atliekų konteinerį, davęs R. K. nurodymą jį išvežti į jo sodybą, elgėsi teisėtai, atitinkamai teisėti buvo ir jo veiksmai. Tai kad po dviejų su puse metų Panevėžio AVPK, paneigdamas savo oficialius buhalterinius dokumentus, ėmė teigti, kad į atliekų konteinerį išmeti voljerai, yra jų turtas, priešinai nei nurodo teismas, nedaro jo veiksmų neteisėtais. Nuteistasis yra įsitikinęs, jog teismas, netinkamai įvertinęs aukščiau įvardintus rašytinius dokumentus bei teisės aktus, reglamentuojančius nurašyto turto likvidavimą, padarė nepagrįstas išvadas dėl jo suvokimo jog atliekami veiksmai yra neteisėti.
Nuteistasis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2007, Nr.2K-21/2014), teigia, jog teismas ne tik nepasisakė, kaip BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatytas būtinas požymis – didelė žala – pasireiškė kiekvienai iš nuosprendyje išvardintų institucijų – Panevėžio AVPK, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, ir kodėl tokia žala laikytina didele, tačiau nenustatė ir priežastinio ryšio jo veikos ir padarytos didelės žalos. Nuteistasis tvirtina, kad vien tik jo užimamos pareigos negali būti pagrindu laikyti žalą didele, nes didelė žala gali būti nustatyta atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. K. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti pilnai jame išdėstytais motyvais ir panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas tenkinamas.
Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto G. K. atžvilgiu, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad G. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis ( BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas už piktnaudžiavimą, t.y., kad būdamas valstybės tarnautoju – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir siekdamas turtinės naudos sau, pasinaudodamas savo pareigomis, davė nurodymą Logistikos skyriaus darbuotojui R. K. neteisėtą nurodymą, komisariato kieme, uždaroje patalpoje saugomus voljerus nugabenti į jam priklausančią sodybą, tai per du kartus atliko R. K., tokiu būdu G. K. įgijo svetimą Panevėžio apskrities VPK priklausantį turtą – 560 kg juodojo metalo laužo ( išardytus šunų voljerus ) ir šiais veiksmais padarė Panevėžio apskrities VPK apie 419 litų turtinę žalą, bei didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prestižas, akivaizdžiai diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo vardas, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kaip valstybės institucijos, funkcijos ir veiklos principai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio motyvus apie tai, kad nuteistasis G. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos sau ir padarydamas didelę neturtinę žalą, vertina tik kaip deklaratyvius, kurie nėra pagrįsti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ištirtais įrodymais.
Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo ( 2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija ). Nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi baudžiamajai atsakomybei nepakanka veikų, priešingų tarnybos interesams, padarymo, būtini padariniai, t.y. didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Pažymėtina, kad BK 228 straipsnis numato atsakomybę tiek už turtinės, tiek už neturtinės žalos padarymą. Tačiau įstatyme aiškiai apibrėžta, kad žala, nesvarbu, ar ji turtinė ar neturtinė, turi būti didelė. Visais atvejais žala turi būti įrodyta ir motyvuota teismų sprendimuose, nes žala yra vienas piktnaudžiavimo nusikaltimo požymių. Pagal didelės žalos požymį vyksta piktnaudžiavimo nusikaltimo atribojimas nuo drausminio nusižengimo.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad žalos požymis yra vertinamasis. Kasacinio teismo praktikoje ( kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013 ) išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą, pareigūno padarytos nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijos autoritetui, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir panašiai. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, jų darbo sutrikdymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui bet ir valstybei.
Nagrinėjant šią bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą, itin aktuali kasacinės instancijos teismo nutartys, kuriose nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikant kriminalinę bausmę.
Nors pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tačiau teisėjų kolegija visiškai nesutinka su G. K. padaryto veikimo vertinimu kaip atitinkančiu piktnaudžiavimo veikos požymius. Apygardos teismas konstatavo, kad G. K. veiksmai, kuriais jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, pasireiškė nurodymu Logistikos skyriaus darbuotojui R. K. nuvežti į jo sodybą išardytus voljerus. Ši teismo išvada akivaizdžiai neatitinka byloje surinktų įrodymų, o su tuo siejamas didelės žalos požymis grindžiamas ne motyvais, o tik teorinio pobūdžio samprotavimais ir deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis apie pareigūno, kaip valdžios atstovo vardo diskreditavimą ar valstybinės įstaigos – Panevėžio apskrities VPK - prestižo sumenkinimą ir panašiais teiginiais. Kaip jau buvo minėta, didelės žalos požymio nustatymas reikalauja motyvacijos, kad dėl kaltininko veikos buvo pažeistos kitų žmonių teisės, sutriko institucijos veikla, veika sukėlė neigiamą rezonansą visuomenėje, dėl to nukentėjo institucijos prestižas visuomenės akyse. Nieko panašaus dėl G. K. padarytos veikos neatsitiko, bent jau to nesimato iš skundžiamo teismo nuosprendžio. Taigi, teismo padarytos išvados dėl didelės žalos nėra motyvuotos ir tai pasitvirtino atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismo išvados apie tai, jog G. K. savavališkai davė nurodymą nuvežti metalines konstrukcijas į savo sodybą, buvo grindžiami faktiniais duomenimis, kurie byloje nėra nustatyti.
Nuteistasis G. K. ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose vienodai ir nuosekliai paaiškino, kad nurodymų Logistikos skyriaus darbuotojui R. K. vežti supjaustytus metalinius voljerus į savo sodybą jis nedavė, o tik pasidomėjo galimybe pasiimti supjaustytas dalis sau. Nuteistasis parodė, kad iš VPK Logistikos skyriaus vedėjo A. K. sužinojęs, kad supjaustyti voljerai yra atliekos ir bus išmesti, bei gavus pastarojo sutikimą juos pasiimti bei patikinimą, jog jis pats, t.y. A. K. informuos apie tai R. Kerbelį, šie voljerai 2012 m. kovo mėnesį buvo atvežti į jo sodybą. Liudytojas R. K. dėl leidimo gavimo išvežti voljerų dalis į sodybą, nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir G. K.. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme R. K. parodė, kad 2012 m. pavasarį iš Logistikos skyriaus vadovo A. K. gavo nurodymą išardyti šunų voljerus ir juos kelis kartus vežė į G. K. sodybą. Vežė savo tiesioginio viršininko A. K. ir R. S. nurodymu. Su G. K. kalbėjosi dėl voljerų išvežimo, nes būtent jis ir patarė pastarajam pirmiausiai tuos klausimus išspręsti su A. K.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. K. patvirtino ankstesnius savo parodymus ir papildomai paaiškino, kad voljerai buvo visiškai susidėvėję ir jei nebūtų buvę išvežti pas G. K. į sodybą, jie būtų išmesti į sąvartyną. Liudytojas R. K. dar kartą pabrėžė, kad išvežti voljerų dalis jam liepė A. K., nes jis nurodė „eiti prie garažo ir laukti ateinančio žmogaus“. Prie garažų atėjo G. K., iš to jis suprato, kad reikalas dėl voljerų išvežimo buvo suderintas su Logistikos skyriaus vadovu A. K..
Liudytojas A. K. tiek pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad išardyti voljerai iš komisariato dingo 2012 m. pavasarį, jis pats išvežti voljerų leidimo nedavė ir G. K. dėl to į jį nesikreipė. G. K. voljerų dalis grąžino atgal į komisariatą ir jie iki šiol saugomi kol vyksta tyrimas.
Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė liudytojo A. K. parodymus kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms bei liudytojų R. K. ir V. Januškos parodymams ir teisėjų kolegija su nuosprendyje išdėstytu vertinimu sutinka. Voljerai į G. K. sodybą buvo išvežti tada, kai R. K. su A. J. gavo A. K. nurodymą. Papildomai galima argumentuoti, kad A. K. parodymai ne tik neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, tačiau jų turinys prieštarauja ir elementariai logikai. Byloje yra nustatyta, kad R. K. ir V. J. yra Panevėžio miesto VPK Logistikos skyriaus, kuriam vadovavo A. K., darbuotojai. Abu jie nuosekliai paaiškino, kad be tiesioginio vadovo leidimo, voljerai nebūtų buvę išvežti, šie parodymai atitinka ir G. K. parodymus, kad pirmiausiai pasiūlius R. K., kreipėsi į A. K. ir tik gavęs jo leidimą, pasiėmė išardytas voljerų dalis. Kolegijos vertinimu, A. K. parodymai apie tai, kad jis nieko nežinojo apie voljerų dingimą 2012 m. pavasarį iš komisariato teritorijos, yra klaidinantys teismą ir žinomai melagingi, nes jis 2010 metais buvo Komisijoje ir nustatė, kad šis turtas yra atliekos ir netinkamas naudojimui.
Vis tiktai pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, jog voljerų dalys pas G. K. buvo išvežtos gavus žodinį Logistikos skyriaus vadovo A. K. žodinį nurodymą, toliau padarė visiškai nepagrįstą išvadą apie tai, kad tokio leidimo davimas ne tik nepaneigia kaltinamojo kaltės, bet ir patvirtina VPK viršininko pavaduotojo G. K. piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, nes jis veikė priešingai tarnybos interesams. Padarydamas nepagrįstą ir byloje ištirtais įrodymais nustatytų aplinkybių neatitinkančią išvadą apie tariamą G. K. piktnaudžiavimą, teismas visiškai netyrė ir nepasisakė ar iš viso išardytų voljerų dalys buvo turtas bei turėjo kokią nors vertę. Nuosprendyje dėl turto vertės apsiribota tik abstraktaus pobūdžio frazėmis, kad G. K. teiginiai apie tai, jog išardyti voljerai buvo beverčiai, yra tik jo paties gynybinė versija, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo galimai padarytos turtinės žalos dydžio ir nevertindamas byloje ištirtų įrodymų viseto, kurie patvirtintų ar paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turtinės žalos dydį pagrindė tais faktiniais duomenimis, kurie byloje iš viso nebuvo nustatyti. Nuosprendyje teigiama, kad metalo laužo vertė buvo nustatyta raštu paklausiant metalo supirktuves, neišskiriant tinklinės vielos, kurios kaina yra mažesnė, tačiau nenustačius tikslios metalo laužo kainos, dėl to teismas padarė išvadą, jog Panevėžio apskrities policijos komisariatui padaryta apie 419 litų dydžio turtinė žala. Šios teismo išvados, kolegijos vertinimu, yra visiškai nepagrįstos, kadangi nebuvo atsižvelgta į byloje esančius rašytinius įrodymus – Panevėžio apskrities VPK buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius, kad išardytų voljerų dalys, kurios buvo nuvežtos į G. K. sodybą yra materialinės vertės neturintys daiktai. 2010 m. kovo 01 d. buvo surašytas Trumpalaikio turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu ( negalimu ) naudoti aktas Nr. 50-4-IL-196 ( 1t., b.l. 158 ), kuriuo keturi vienetai „Narvai šuns būdos“ buvo nurašyti, pripažinus, kad nurašymo priežastis – sulūžę, turto būklė – netinkami naudoti, tolesnis panaudojimas – utilizuoti kaip atliekas. 2010 m. kovo 31 d. sudaryta Panevėžio apskrities VPK komisija, kurios sudėtyje buvo ir Logistikos skyriaus vedėjas A. K., surašė Pripažinto nereikalingu arba netinkamu naudoti ūkinio inventoriaus nurašymo ir likvidavimo aktą Nr. 126 ( 1 t., b.l. 161 ), kuriuo komisija, remdamasi ankstesniu kovo 01 d. aktu, pripažino netinkamu naudoti keturis voljerus. Atsižvelgus į šiuos įrodymus, kolegija pilnai sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad išardyti voljerai nebuvo inventorizuoti kaip komisariatui priklausantys ir tinkami naudojimui daiktai, jie buvo apskaityti kaip bevertės, utilizavimui skirtos atliekos. Kolegija konstatuoja, kad nustatytų aplinkybių pilnai pakanka išvadai, jog pirmosios instancijos teismas tariamo turto vertę nustatė remdamasis tik prielaidomis ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl G. K. kaltės piktnaudžiavus tarnybine padėtimi.
Kaip jau buvo minėta, didelės žalos požymis reikalauja motyvacijos, kad dėl kaltininko veikos buvo pažeistos kitų žmonių teisės, sutriko institucijos veikla, veika sukėlė neigiamą rezonansą visuomenėje, dėl to nukentėjo institucijos prestižas visuomenės akyse. Nieko panašaus dėl G. K. padarytų veiksmų neatsitiko, nes dėl to, kad jis gavo leidimą išsivežti metalo atliekas, nebuvo diskredituotas policijos pareigūno kaip valdžios atstovo vardas ir sumenkintas valstybinės įstaigos – Panevėžio apskrities VPK prestižas, pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo ir kiti panašūs principai. Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad teismo padarytos išvados dėl didelės žalos padarymo yra ne tik nemotyvuotos, bet ir nepagrįstos, todėl G. K. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos turi būti išteisintas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendė:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
G. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, bei sprendimą priteisti iš G. K. 42,74 Lt proceso išlaidų – panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti bei nagrinėti teisme – CD laikmeną su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo fotonuotraukomis palikti prie bylos.