Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio, Aivos Survilienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. J. (ankstesnė pavardė N., toliau tekste – ir J.) gynėjo advokato Sauliaus Lauraičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į O. J. paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. liepos 15 d. iki 2023 m. balandžio 3 d.

O. J. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo taikymas pratęstas iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios J. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš O. J. nukentėjusiajai priteista 3 590 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai ir 7 060 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. O. J. nuteista už tai, kad, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 1,39 promilės neblaivumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2022 m. liepos 15 d. apie 7.00 val. viešoje vietoje (gatvėje) prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninio konflikto metu su N. A. tyčia vieną kartą dūrė šiam peiliu į pilvą, taip padarydama durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą su diafragmos ir kepenų pažeidimu, kuris komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, nuo ko N. A. tą pačią dieną 8.00 val. mirė. Tokiais veiksmais O. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios O. J. gynėjo advokato Sauliaus Lauraičio apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistosios O. J. gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijama nei nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nei juridinis padarytos veikos vertinimas, tik nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino arba netinkamai įvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ir todėl paskyrė O. J. per griežtą bausmę. Detaliau susipažinus su apeliacinio skundo turiniu, galima suprasti, kad gynėjas, akcentuodamas tai, jog O. J. žudyti N. A. nenorėjo, o norėjo jį tik pagąsdinti, nuteistoji neturėjo motyvo, tikslo ir priežasties nužudyti N. A., ginčija byloje nustatytą O. J. kaltės formą.

5. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. O. J. kaltę, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl O. J. atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Tiesioginė tyčia gali būti apibrėžta ir neapibrėžta. Veika laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia, kai, darydamas pavojingą veiką, kaltininkas suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingus padarinius gali sukelti veika, ir nori konkrečiai vienoje BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pvz., nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-13-976/2018).

8. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą kitam žmogui dėl neatsargumo numatyta BK 132 straipsnio 1 dalyje. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padaryta veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, Nr. 2K-512/2014, Nr. 2K-7-54-628/2020). Nužudymas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo veiksmai gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Taigi tokia kaltininko intelektinė ir valinė veikla, rodanti jo santykį su savo pavojingos veikos padariniais, ir yra vienas esminių požymių, tyčią atribojant nuo neatsargumo.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad O. J. nužudė N. A. veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kaip matyti iš O. J. parodymų viso bylos proceso metu, taip pat ir iš nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo turinio, nuteistoji neneigė nužudžiusi N. A., tik tvirtino, kad ji nenorėjo nužudyti N. A., norėjo jį tik pagąsdinti, nes tuo metu su juo barėsi. Pažymėtina, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, aiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.

10. Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad 2022 m. liepos 15 d. apie 7.00 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto su N. A. metu O. J. vieną kartą dūrė N. A. peiliu į pilvą, taip padarydama durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą su diafragmos ir kepenų pažeidimu, kuris komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, nuo ko N. A. tą pačią dieną 8.00 val. mirė. Kaip matyti iš liudytojo A. J., kuris tiesiogiai iki įvykio bendravo su O. J. bei N. A. ir matė įvykio aplinkybes, parodymų, iki įvykio, jiems sėdint prie stalo, O. J. parodė savadarbį peiliuką ir pasakė, kad jį padovanojo jos vyras ir turi peilį kur nors panaudoti. Liudytojas A. J. nurodė matęs, kaip O. J. nukentėjusįjį apkabino ir nuo jo nubėgo, O. J. pabėgus, jis pamatė, kad nepažįstamam vyrui (N. A.) bėga kraujas. Šiuos liudytojo A. J. parodymus įvertinus kontekste su kitoms nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis - O. J., pasibaigus dėl alkoholio vykusiam konfliktui, nesant jokios grėsmės, sudavė N. A. peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), kurioje yra gyvybiškai svarbūs organai, po smūgio sudavimo ji nesiėmė jokių veiksmų, kad kaip nors padėtų sužalotam asmeniui, o iš įvykio vietos pasišalino, darytina išvada, kad O. J., pasirinkdama smurtinį veikimo būdą, o būtent peilio panaudojimą, suvokė, jog jos veika būtinai sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, tik nedetalizavo jų išraiškos laipsnio – įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai ar mirtis. O. J. (kuri praeityje ne kartą teista, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymą) iš savo gyvenimiškos patirties žinojo, kokius padarinius gali sukelti smūgis peiliu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį (pilvą), t. y. ji suprato ir numatė, kad smūgis peiliu į pilvo sritį gali sukelti sveikatos sutrikdymą ar net mirtį, šiuo atveju ji galinčių kilti padarinių nors ir nedetalizavo, tačiau jų norėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistosios O. J. veikos apibrėžtumą ir pobūdį, siekiant BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, bei baudžiamąjį įstatymą kaltės formos nustatymo aspektu taikė tinkamai. Nuteistosios O. J. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

11. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

12. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

13. O. J. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tyčia nužudė žmogų, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. O. J. atsakomybę lengvina tai, jog ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl jo padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuteistosios atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas O. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdama recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad O. J. anksčiau buvo teista septynis kartus, paskutinius tris kartus už smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymą, o paskutinius du kartus – už kitų asmenų sveikatos sutrikdymą panaudojant peilį. Šios aplinkybės, o taip pat ir šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad smurtinis nuteistosios elgesys, keliantis pavojų tiek kitiems, tiek pačiai O. J., nėra atsitiktinis. Be to, O. J. anksčiau yra daug kartų traukta administracinėn atsakomybėn, ji neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, gyvena asocialiai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, už inkriminuoto nusikaltimo padarymą O. J. paskyrė bausmę, lygią baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai bausmė paskirta nesilaikant BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių, bausmė yra per griežta ar per švelni. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. J. bausmę, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajai O. J. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistosios asmenybės pavojingumą, ji yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai. O. J. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių O. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas O. J. už jos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

14. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios O. J. (ankstesnė pavardė N.) gynėjo advokato Sauliaus Lauraičio apeliacinį skundą atmesti.