- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-219-202/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-00757-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- A. Š., L. V., ir A
- Advokatai
- Kęstutis Ožiūnas
- Kategorijos
- 1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas - nusikaltimas(BK 284 str. 1d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro bei nuteistojo L. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) bauda. Į paskirtą bausmę įskaityta laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. kovo 27 d., kas atitinka 150,64 Eur sumą ir šia suma sumažintas paskirtos baudos dydis (BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto ,,a“ papunktis, BK 66 straipsnio 2 dalis).
L. V. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. Š., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. V. pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad jis ir A. Š., veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. kovo 23 d., apie 20.00 val. viešoje vietoje – žirgyno, esančio (duomenys neskelbtini), kuriuo turto patikėjimo teise naudojasi (duomenys neskelbtini), teritorijoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. iš chuliganiškų paskatų šaudė iš 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automato „AKS-74“ (rusiškos raidės), paleisdami trylika šūvių ir tuo pažeidė viešąją tvarką.
L. V. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013 m. kovo 25 d., 9.15 val., įgijo du pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro, 1974 m. pavyzdžio šovinius, kurie yra šaudmenys, ir neteisėtai laikė juos savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2013-03-25, 09.15 val., kai šie šaudmenys buvo rasti ir paimti kratos metu.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendis skundžiamas dėl nepagrįsto išteisinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms dalyje dėl L. V. išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimas bei kaltinamajam inkriminuotų nusikaltimų kvalifikavimas yra neteisingas. Akivaizdu, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o sprendimas dėl L. V. išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo priimtas neatsižvelgiant į visus kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės sąlygas atskleidžiančius faktus ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Skundžiamame nuosprendyje pateikti argumentai buvo paremti išimtinai pavieniais įrodymais, jų nesugretinant su byloje surinktų duomenų visuma. Būtent tokio pobūdžio įrodymų vertinimo kontekste teismas pripažino, kad L. V. veiksmuose nebuvo būtino BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio – tiesioginės tyčios. T. y. L. V. nežinojo, kad jo gyvenamoje vietoje yra du šoviniai.
Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių interpretacija bei kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių vertinimu, prokuroras teigia, jog skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoji dalis, skirta BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo aptarimui, yra lakoniška ir pagrįsta išimtinai vienos rūšies įrodymais – L. V. parodymais, kurių įrodomoji reikšmė negali būti vertinama kaip jo kaltę besąlygiškai paneigianti. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino paviršutiniškai, selektyviai, be išsamios analizės, pirmenybę teikdamas išimtinai kaltinamąjį teisinantiems duomenims. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis kiekvienas baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir taip pat jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į vientisą, loginę grandinę. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies dėl L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, negalima teigti, kad šios pamatinės įrodymų vertinimo taisyklės buvo paisoma. Be to, pirmosios instancijos teismas kaltinamojo parodymų nesugretino su kitomis bylos aplinkybėmis – tiek draudžiamų daiktų suradimo faktu bei daiktų atžvilgiu pateikta specialisto išvada, tiek kitų L. V. inkriminuotų nusikaltimų pobūdžiu ir jų atžvilgiu priimtu sprendimu. Apsiribota išimtinai deklaratyviu teiginiu, jog L. V. pareikštas kaltinimas dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo buvo paremtas tik objektyviaisiais požymiais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino bei neaptarė šių duomenų įrodomosios reikšmės – juos tik išvardino. Akivaizdu, kad teismas nesivadovavo jam keliamais įrodymų vertinimo reikalavimais. Esant prieštaravimams tarp L. V. ir objektyvioje tikrovėje pasireiškusių aplinkybių jų neanalizavo, o be motyvuoto argumentavimo, pirmenybę suteikė išimtinai vienai įrodymų rūšiai. Tai reiškia, kad prioritetinė reikšmė L. V. kaltės klausimui išspręsti buvo teikiama išimtinai jo parodymams.
Apeliantas atkreipia dėmesį į skirtingą, nenuoseklų bei selektyvumo kriterijais paremtą teismo požiūrį vertinant L. V. parodymus. Prokuroras teigia, jog pastarojo parodymai buvo analizuoti atsietai – vienu atveju juos pripažįstant besąlygiškai patikimais, kitu – neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendžio dalyje dėl L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pastarojo parodymai buvo pripažinti patikimais ir besąlygiškai jo kaltę paneigiančiais. Tačiau jų turinys nebuvo sugretintas su kitais byloje surinktais ir ikiteisminio tyrimo metu išanalizuotais duomenimis. Kito, L. V. bei A. Š. inkriminuoto, o būtent – BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto – nusikaltimo atžvilgiu, L. V. parodymai buvo vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismas juos pripažino visiškai paneigtais liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, specialisto teisme duotais paaiškinimais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis. Priešingai anksčiau aptarto nusikaltimo atveju, L. V. aktyvus jam pareikštų kaltinimų neigimas bei neprisipažinimas nebuvo vertinimas kaip esminis jo kaltę paneigiantis argumentas. Teismas šį faktą vertino kaip L. V. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) procesinę padėtį byloje, taip pat teikiamos informacijos svarbą bylos eigai bei įtaką kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimams bei jo asmeniniams interesams. Sprendimas dėl asmenų parodymų patikimumo gali būti priimamas tuo atveju, jeigu jie yra nuoseklūs, išsamūs, detalūs, pateikti objektyviai be jokios nagrinėjamos bylos įtakos. Visais atvejais privalu įvertinti ar parodymus teikiantis asmuo nėra suinteresuotas jos baigtimi. Apeliantas teigia, jog iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad vieno nusikaltimo atveju L. V. parodymai buvo vertinami kaip bylos eiga suinteresuoto asmens pateikti paaiškinimai, sietini su tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kitu atveju – buvo pripažinti besąlygiškai pagrįstais, nepasižyminčiais jokiais suinteresuotumo požymiais, nors asmens procesinis statusas bylos nagrinėjimo metu nepasikeitė. Anot pirmosios instancijos teismo L. V. buvo kaltinamas dviejų nusikaltimų padarymu, tačiau vieno iš jo atveju jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, o kito – teikė tikrovę atitinkančius duomenis. Prokurorui nėra aišku, kodėl vieno nusikaltimo atveju L. V. parodymai buvo vienareikšmiškai pripažinti besąlygiškai patikimais, kitu – paremtais išimtinai siekiu iškraipyti byloje nustatytas faktines aplinkybes, tokiu būdu išvengiant gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras pažymi, kad nuosprendyje aptartos specialistų išvados L. V. pateiktų parodymų kontekste buvo vertintos taip pat skirtingai. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo atveju pirmosios instancijos teismas specialisto išvadoje nustatytus duomenis pripažino nepakankamais L. V. kaltei nustatyti. Tuo tarpu skundžiamoje nuosprendžio dalyje, skirtoje aptarti viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimą, specialistų išvados buvo pagrindiniais įrodymais patvirtinančiais L. V. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius.?
Remdamasis išdėstytais argumentais, prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, nesivadovavo pamatinėmis BPK numatytomis įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurių įrodomoji reikšmė, nesant tinkamos motyvacijos, vienu atveju buvo paneigiama, kitu – vienareikšmiškai pripažįstama. Jokiais kitais įrodymais nepatvirtinti L. V. parodymai dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo tapo jo kaltę paneigiančiais, o objektyvioje tikrovėje pasireiškusios aplinkybės bei jų atžvilgiu priimtos kompetentingos specialistų išvados pripažintos nepakankamomis.
Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka ir su teismo išvada, kad L. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Prokuroro nuomone, šioje nuosprendžio dalyje apsiribota išimtinai BK 253 straipsnio 1 dalies citavimu bei paviršutinišku šio nusikaltimui kvalifikuoti reikšmingų įrodymų aptarimu. Esminis pirmosios instancijos teismo argumentas, paneigiantis L. V. kaltę dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, buvo tyčios jo veiksmuose nebuvimas. Prokuroras sutinka su teismo išvada, jog BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto neteisėti veiksmai yra neatsiejami nuo tiesioginio suvokimo apie disponavimą draudžiamu daiktu. Tačiau šio požymio nustatymas yra sąlygojamas pamatinės teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, o būtent reikalavimo, kad inkriminuoto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra nustatomi remiantis ne tik šiuo klausimu teikiamais proceso dalyvių parodymais, bet ir objektyvioje tikrovėje pasireiškusiais veiksmais. Nagrinėjamoje byloje subjektyviojo L. V. inkriminuoto nusikaltimo tyčios požymio nebuvimas buvo grindžiamas išimtinai deklaratyvaus turinio nuorodomis į šio asmens parodymus dėl nežinojimo apie jo gyvenamojoje vietoje rastus šovinius. Prokurorui nėra aišku, kokiais veiksmais, neatsižvelgiant į L. V. pateiktų parodymų turinį, pasižymėjo tyčios jo veiksmuose nebuvimas. Iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad L. V. dėl savo anksčiau vykdomos veiklos galėjo disponuoti šaudmenimis ar šaunamaisiais ginklais. Juo labiau, apie tai jis žinojo – klausimas dėl galimai jo disponuojamų šaudmenų jam buvo žinomas, be to, dėl jo anksčiau vykdytinos veiklos šių šovinių galėjo ir nepasigesti. Prokuroras teigia, kad versija dėl draudžiamų daiktų atsiradimo jo gyvenamojoje vietoje vykdant ginklininko pareigas „Aras” būryje bei pamirštant apie jų tikslią buvimo vietą, buvo negyvenimiška ir neįtikinama. Tyčią L. V. veiksmuose patvirtino ir alternatyviojo šio nusikaltimo požymio – laikymo – realizavimo būdas. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei bylos nagrinėjimo metu įvertintais ir įrodymais pripažintais duomenimis, neginčijamai nustatyta, kad L. V. savo gyvenamojoje vietoje, neturėdamas leidimo, laikė du šovinius. Šis nusikaltimo dalykas nebuvo paslėptas ar padėtas tokioje vietoje, kurioje šaudmenų aptikimas būtų netikėtas ar prie kurios prieiga būtų apribota. Priešingai, šaudmenys buvo rasti buto prieangyje, sieninėje spintoje, kurioje stovėjo seifas ginklams laikyti. T. y. vietoje, specialiai pritaikytoje minėto pobūdžio daiktams laikyti.
Apelianto nuomone, svarbu atkreipti dėmesį ir į kitus nagrinėjamoje byloje įrodytais pripažintus nusikaltimus. Nuteistas A. Š. buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, dideliu kiekiu šaudmenų, dideliu kiekiu sprogmenų bei dideliu kiekiu sprogstamųjų medžiagų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nustatyta, kad A. Š. dispozicijoje buvo didelis kiekis pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro, 1974 m. pavyzdžio šovinių, taip pat automatinis ginklas, kuris yra pramoninės gamybos, 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatas „AKS-74” (rusiškos raidės), skirtas šaudyti 5,45 mm kalibro šoviniais. A. Š. kartu su L. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Abu nuteistieji minėtąjį nusikaltimą padarė šaudydami iš 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automato „AKS-74” (rusiškos raidės), paleisdami trylika šūvių. Tai reiškia, kad šių dviejų nusikaltimų dalykas buvo tos pačios rūšies – nuteistieji nusikalstomiems tikslams realizuoti naudojo 5,45 mm kalibro Kalašnikovo automatą „AKS-74” bei 5,45 mm kalibro, 1974 m. pavyzdžio šovinius. Tokie pat šoviniai buvo rasti ir L. V. gyvenamojoje vietoje. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2014-03-14 specialisto išvadoje Nr. 140-(1646)-IS-1349 bei 2014-03-26 specialisto išvadoje Nr. 140-(1943)-IS-1615 nustatyta, kad L. V. gyvenamojoje vietoje rasti du šoviniai yra pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro, 1974 m. pavyzdžio šoviniai, jų dėtuvė yra šaunamojo ginklo dalis, tai yra pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automato „AK-74” (rusiškos raidės) šovinių dėtuvė, kuri yra tinkama naudoti su 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatu „AKS-74” (rusiškos raidės). Iš specialistų išvadų matyti, kad L. V. inkriminuoto BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas buvo analogiškas dviejų prieš tai minėtų. Remdamasis nurodytos aplinkybės pagrindu, prokuroras teigia, kad L. V. naudojosi minėtojo pobūdžio draudžiamais daiktais tiek kartu su A. Š. 2013-03-23 šaudydamas žirgyne, tiek juos laikydamas savo gyvenamojoje vietoje.
Be to, prokuroras nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas L. V. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, teisingai pastebėjo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal minėtąjį straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo lygį. Tačiau, apeliantas teigia, jog BK 253 straipsnio 1 dalyje nėra nurodytas konkretus disponuojamų šaudmenų kiekis, kuris vertintinas kaip baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms keliantis pavojų. Už šio nusikaltimo padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla nepriklausomai nuo įgyjamo, laikomo, gabenamo šaudmenų kiekio. Jau pats neteisėtas šaudmenų laikymo faktas yra vertinamas kaip pakankamai pavojingas ir reikalaujantis baudžiamojo įstatymo normos taikymo. Visais atvejais BK 253 straipsnio 1 dalies kontekste sprendžiant asmens veiksmų priešingumą teisei privalu atsižvelgti į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Prokuroro nuomone, nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad L. V. padarytas neteisėtas disponavimas šaudmenimis buvo neatsiejamas nuo kitų jam inkriminuotų nusikaltimų pobūdžio. T. y. L. V. disponavo šaudmenimis, kurių atitikmenys buvo naudojami ir kitame jam inkriminuotame nusikaltime. Šių aplinkybių sutapimas suponuoja išvadą, kad nuteistasis L. V. savo gyvenamojoje vietoje rastus šaudmenis galėjo naudoti kitiems, neteisėtiems veiksmams realizuoti, taip pat ir viešosios tvarkos pažeidimui, kurių pobūdis keltų tiesioginį pavojų visuomenei.
Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į analogiškų nusikaltimų atžvilgiu formuojamą teismų praktiką. Bendrosios kompetencijos teismai bei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vienareikšmiškai pripažino būtinybę baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu remtis precedentiniu teisės aiškinimo metodu. Tai reiškia, kad siekiant išsiaiškinti tikrąją teisės normos prasmę, yra naudojami teismo sprendimai, kuriuose jau yra pateiktas tos pačios normos išaiškinimas. Tačiau šiais sprendimais galima vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, tai yra į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėmis aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Prokuroras teigia, jog kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485/2014, L. V. atžvilgiu suformuluota precedentinė taisyklė, numatanti, jog dviejų šaudmenų laikymas, nors ir esant kaltinamojo kaltės nepripažinimui, BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų baudžiamosios atsakomybės sąlygų nepanaikina. Prokuroro nuomone, minėtosios išvados bei aptariamoje byloje nustatytos aplinkybės – dviejų šaudmenų laikymas, tikslios jų atsiradimo priežasties nebuvimas, kaltinamojo faktinių aplinkybių nepripažinimas, apeliavimas į nežinojimą apie draudžiamų medžiagų buvimą gali būti pripažįstamos tapačiomis ar labai panašiomis. Iš bylos duomenų matyti, kad L. V. savo gyvenamojoje vietoje laikė du šaudmenis ir apie tai žinojo, tiek šių draudžiamų daiktų laikymo vieta, ankstesnė nuteistojo veikla, kitas jo padarytas ir įrodytu pripažintas nusikaltimas patvirtina visų BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių jo veiksmuose buvimą.
Prokuroras pažymi ir tai, kad L. V. neteisėto disponavimo šaudmenimis veiksmai pasižymėjo išimtinai alternatyviuoju laikymo požymiu. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir įrodymais bylos nagrinėjimo metu pripažintų duomenų negalima nustatyti kokiomis aplinkybėmis šiuos šaudmenis L. V. įgijo.
Prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria L. V. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti L. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje bei skirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su paskirta bausme pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 6 mėnesius laisvės atėmimo ir 50 MGL dydžio (1 883 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos L. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, paskiriant jam įpareigojimą 6 mėnesius be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų.
Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog L. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neneigė, kad buvo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos laiku ir vietoje (apie 20.00 val. Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Raitojo būrio teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini)), todėl skundžiamame nuosprendyje nebuvo prasmės kritiškai vertinti ir atmetinėti L. V. parodymus dėl galimo išvykimo iš žirgyno laiko (apie 20 val.). Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamas laikas bei paklaidos dydis, be to, ikiteisminio tyrimo metu L. V. inkriminuotos veikos padarymo laikas pranešime apie įtarimą buvo keičiamas.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje pateikti duomenys, kurie įvertinti kaip įrodymai jais grindžiant L. V. kaltę, neleidžia rekonstruoti nei inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykio laiko, nei vietos, nei įvykio eigos, nors tik įmanoma įvykio rekonstrukcija suteikia pradinę galimybę nustatyti nusikalstamos veikos padarymo buvimo ar nebuvimo faktą, kas dėl jos padarymo kaltas, bei atsakyti į kitus klausimus, turinčius reikšmės bylai.
Apeliantai mano, jog teismas apie L. V. veiksmais padarytą nusikalstamą veiką papildė nepagrįstomis išvadomis apie kilusias nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, pasekmes.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog kaltinamajame akte ir nuosprendyje aptartą šaudymo faktą patvirtina vien tik įvykio vietoje aptiktos šovinių tūtelės. Pagal jų buvimo vietą buvo nustatyta ir apibrėžta pati įvykio vieta, o aptiktų tūtelių kiekiu – šūvių skaičius. Kitų duomenų, pagrindžiančių tai, kad būtent toje vietoje ir būtent tuo laiku tose aptiktose tūtelėse buvusios kulkos buvo iššautos, byloje nėra. Apeliantų nuomone, nepaneigta tai, kad šaudymas galėjo įvykti anksčiau. Be to, be jokių motyvų atmesta kaltinamųjų prielaida, kad tūtelės į įvykio vietą galėjo būti kieno nors atneštos ir tyčia numestos, nors jų padėtis pavasario sniege ir tūtelių pasklidimo (ar paskleidimo) lokalizacija leidžia daryti jų tyčinio išmėtymo prielaidą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atmestos ir kitos (kaltinamųjų neišsakytos, tačiau įmanomos) prielaidos, sietinos su tūtelių atsiradimu vietoje, kurioje jos buvo aptiktos pradinės apžiūros metu. Apeliantai mano, kad jų išsakymas tik sustiprintų niekuo nepagrįstą teismo vidinį įsitikinimą, kad L. V. savo parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors to kiekvienu atveju siekia tiek kaltas, tiek nekaltas asmuo.
Apeliantai pažymi ir tai, kad nė vienas byloje apklaustas asmuo nematė įvykio – šaudymo bei paties L. V. nusikalstamos veikos įvykio vietoje metu. Nė vienas liudytojas nėra kategoriškas dėl garsų (spėjama, o nuosprendyje tvirtinama – šūvių) vertinimo. Apklausti kaip liudytojai asmenys šiuos garsus bei vietą, iš kurios garsai pasklido, vertina įvairiai ir nevienareikšmiai (pramogų, fejerverkų garsai iš kitapus upės ar iš miško, petardų sprogimų, šūvių garsai ar kt.). Parodymai skiriasi dėl girdėtų garsų skaičiaus, nė vieno liudytojo parodymuose nurodytas girdėtų garsų skaičius neatitinka kaltinimu apibrėžto šūvių skaičiaus. Liudytojai skirtingai vertina ir įspūdį, patirtą dėl įvykio metu girdėtų garsų.
Apeliantai taip pat teigia, jog priešingai tai situacijai, kuri susiklostė po to, kai teisme buvo išanalizuoti kito nuteistojo kaltę pagrindžiantys duomenys, byloje nebuvo aptikta jokių duomenų apie tai, kad L. V. įvykio vietoje ir įvykio metu (ar kada nors) laikė rankose automatinį ginklą, iš kurio, anot kaltinimo, jis tąkart šaudė. Loginė veiksmų seka numato tai, kad L. V. iki šūvių, jų metu ir po jų, ginklą laikė (nors trumpą laiko tarpą), tačiau jokių duomenų apie tai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme negauta. Be to, neteisėto šaunamojo ginklo laikymo atsakomybės klausimas L. V. atžvilgiu nebuvo sprendžiamas. Apeliantai nurodo, jog sprendžiant konkretaus asmens atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą šaudant iš ginklo viešoje vietoje klausimą, būtina nustatyti, ar jis tuo ginklu įvykio metu bet kokia forma disponavo, jeigu taip, tai iš kur ir kada jis jį įgijo, ar laikė jį rankose įvykio metu. Apeliantų nuomone, nagrinėjamoje byloje tai nustatyta nebuvo.
Nesutikdami su nuosprendyje nurodyta aplinkybe, jog tai, kad L. V. įvykio vietoje šaudė, patvirtina ant pastarojo kūno ir drabužių aptiktos dalelės, kurios yra šūvio pėdsakai, kurie yra vienodos sudėties su šūvio pėdsakais iš įvykio vietoje rastų tūtelių, apeliantai teigia, jog aptiktos ant L. V. kūno ir drabužių dalelės yra stibio-alavo ar stibio-alavo-švino dalelės, kurių cheminė sudėtis nėra unikali ir jų galima aptikti buityje. Specialisto išvadoje nurodyta, kad yra tikimybė, jog minėtos dalelės yra šūvio pėdsakai. Nustatyti, ar šie tikėtini šūvio pėdsakai atsirado šaudant iš to paties ginklo, negalima.
Apeliantai taip pat teigia, jog iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad ant L. V. kūno ir drabužių aptiktos dalelės yra pagrindinis įrodymas patvirtinantis L. V. kaltę, tačiau iš specialisto išvados seka, kad yra tikėtina, jog dalelės yra šūvio pėdsakai. Apeliantų nuomone, tokia apkaltinamojo nuosprendžio motyvacijos logika negalima. Tikėtinumas yra tolygus abejonei, kuria grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Be to, specialistas taip pat nurodė, kad ant rankų dalelės, kurios yra tikėtini šūvio pėdsakas, išlieka tris valandas, ant plaukų – parą. Tuo tarpu mėginiai tyrimui nuo L. V. kūno ir drabužių buvo paimti praėjus ne mažiau nei dviem paroms po įvykio. Dėl nurodytų aplinkybių, atsiranda dar daugiau abejonių dėl aptiktų dalelių kilmės ir priklausomybės, kurios turi būti vertinamos nuteistojo naudai.
Šalies argumentai
Apeliantai mano, jog svarbios įvykio aplinkybės (įvykio vieta, laikas, eiga ir kt.), kurias dalelių aptikimas gali patvirtinti ar sukelti abejones jomis, šioje byloje nebuvo nustatytos, nors, tik nustačius jas, galima būtų teigti, kad aptiktos cheminės dalelės yra šūvių pėdsakai. Remiantis nuosprendžio logika, tokių dalelių aptikimas ant bet kurio asmens kūno ar jo drabužių bei duomenų apie tai panaudojimas gali tapti nuosprendžiu jam. Apeliantai taip pat mano, kad svarbu nustatyti ir tai, ar taisyklingai buvo paimti mėginiai šūvio pėdsakų tyrimui. Dalelių, panašių į šūvio pėdsakus, aptikimo galimybės yra neapibrėžtos ir gali būti visur aptiktos.
Apeliaciniame skunde remiantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107/2010, nurodoma, jog BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali. Šios veikos pasekmės turi būti realios. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tokiomis pasekmėmis įvardinta tai, kad: 1) dirbusios žirgyne moterys buvo šokiruotos ir išgąsdintos; 2) pradėjo blaškytis žirgai; 3) tarpusavyje apie tai buvo kalbama; 4) vienas asmuo skambino kitam asmeniui, kuris yra policijos pareigūnas.
Apeliantų nuomone, nuosprendžio teiginys, kad žirgyne dirbusios moterys buvo šokiruotos ir išsigandusios – deklaratyvus, nepagrįstas jokia bylos medžiaga. Išgąstis – tai jausmas ar emocinė būsena, atsiradę dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės. Kaip jau minėta, niekas šaudymo fakto nematė, ir po atlikto ikiteisminio tyrimo bei bylos išnagrinėjimo teisme, galima būtų tik spėti, kad įvykio vietoje vyko šaudymas, todėl, apeliantai teigia, kad, jeigu kas nors ir patyrė kokį nors išgąstį (liudytoja L. B.), tai ne dėl šaudymo, o dėl garsų, panašių į nežinia iš kur sklindančius šaudymo garsus. Nei liudytoja R. S., nei liudytoja O. M. nenurodė, kad išsigando ar patyrė šoką. Be to, išgąstis yra abstrakti sąvoka ir negali būti tapatinamas su realiais nusikalstamos veikos padariniais, jeigu jis nelydimas sveikatos sutrikdymo ar kitų aplinkybių, kurių išraiška gali ir turi būti reali bei apčiuopiama. Pasak apeliantų, kiti nuosprendžio teiginiai (žirgų blaškymasis, pokalbiai apie tai, telefoniniai skambučiai) apie įvykio padarinius nei teisine, nei faktine-logine prasme negali būti siejami su nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarinių apibūdinimu. Nagrinėjamoje byloje liudytojai sutrikdytos viešosios tvarkos bei rimties padarinius apibūdina kaip neįprastus klausai, panašius į šūvius ar į petardų sprogimus garsus, dėl jų padarytos žalos pretenzijų nėra.
Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria L. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. V. ir jo gynėjas prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo skundus atmesti, o prokuroro patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo ir jo gynėjo skundas tenkinamas, o prokuroro atmetamas.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuosprendį šioje dalyje skundžia L. V. ir jo gynėjas.
Valstybės nustatytame teisiniame reguliavime yra įtvirtinta, jog visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Asmens saugumas, moralinių - kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis.
BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius realiai sutrukdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką.
Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad iš automato (o ne iš kulkosvaidžio kaip teigiama nuosprendyje) buvo šaudoma vėlų vakarą, visai šalia žirgyno pastato, kurio viduje tuo metu dirbo žmonės, buvo laikomi žirgai, vertintinas kaip įžūlūs veiksmai, kuriais buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai ir kuriais buvo šiurkščiai pažeistos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais įtvirtintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ir motyvuotai nurodė, kad tokie veiksmai šiuo atveju realiai sutrikdė žirgyne buvusių žmonių rimtį. Tokią išvadą patvirtino liudytojų R. S., L. B., O. M., L. A. parodymai. Kolegijos nuomone skirtinga paminėtų asmenų reakcija į garsą, sklindantį iš žirgyno teritorijos, jo kilmę (šūviai ar petardų sprogdinimas), intensyvumą šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės sprendžiant aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo ar nebuvimo klausimą. Byloje nustatyta, kad žirgyno teritorijoje buvusios liudytojos žinojo, jog šaudymo ar petardų sprogdinimo pratybos, kurių tikslas apmokyti žirgus galimų riaušių malšinimui, savaitgaliais ir tamsiu apros metu, be atskiro įspėjimo nebuvo organizuojamos. Taigi, paminėtos liudytojos turėjo pagrindą manyti ir pagrįstai manė, kad šaudymas ar petardų sprogdinimas aptariamoje situacijoje (žirgyno teritorijoje) nėra įprastas reiškinys. Kad paminėti garsai (byloje nustatyta, jog tai buvo šūvių garsai šaudant iš automato) išgąsdino ir šokiravo dalį žirgyne buvusių asmenų aiškiai iliustruoja vėlesnis jų elgesys, t. y. skambinimas policijos darbuotojai A. M., įvykio aplinkybių aptarinėjimas ir pan.
Galima sutikti su apeliantų teiginiais, kad šios aplinkybės (skambinimas A. M., įvykio aplinkybių aptarinėjimas, žirgų blaškymasis) pačios savaime nėra viešosios tvarkos pažeidimo padarinius apibūdinantys požymiai. Tačiau juos siejant su alternatyviais viešosios tvarkos pažeidimo būdą (įžūlus elgesys) apibūdinančiais požymiais byloje nustatytų aplinkybių visumos kontekste, galima daryti išvadą, kad aptarti liudytojų veiksmai patvirtina, jog kaltinimas nurodytas šaudymas sutrikdė žirgyne buvusių asmenų rimtį, sutrukdė jiems dirbti.
Kolegija nesureikšmina tam tikrų neatitikimų liudytojų R. S., L. A., L. B. parodymuose dėl jų skirtingos reakcijos į automato šūvius (nukrito ant žemės ar ne), garso kilmės (šūviai ar petardų sprogdinimas, išskirtinis garsas ar ne). Šioje byloje reikšminga yra tai, kad šaudymas iš automatinio ginklo viešoje vietoje, Vilniaus mieste, tamsiu paros laiku neabejotinai vertintinas kaip įžūlus elgesys, sutrikdęs visuomenės rimtį.
Atskiro aptarimo ir papildomo įrodinėjimo nereikalauja šiuos veiksmus atlikusių asmenų ar asmens tyčios turinio ir kryptingumo atskleidimas, nes akivaizdu, kad kiekvienas normalios psichinės būsenos suaugęs žmogus turi suvokti, kad šaudymas viešoje vietoje iš automatinio ginklo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, pažeidžia visuomenės rimtį. Taigi, šiuo aspektu (nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimas) nuteistojo ir jo gynėjo skundai negali būti tenkinami.
Tačiau apeliantai pagrįstai nurodo, kad L. V. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo kaltinimo skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis (veikiant bendrininkų grupe šaudė iš Kalašnikovo konstrukcijos automato, paleisdami trylika šūvių) nėra neginčijamai įrodyta.
Teismų praktikoje, aiškinant bendrininkavimo instituto taikymą, ne kartą pabrėžta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką taip pat turi būti nustatyta veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta atitinkamuose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekviena bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad vis bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.
Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvienu bendrininkavimo atveju teismas privalo konstruoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-636/2011, 2K-79/2012, 2K-473/2009 ir kt.).
Teismų praktikoje taip pat įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas be kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamo veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
Skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstyta jokių argumentų, pagrindžiančių bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, t. y. bendrininkavimo sudėties buvimą. Kita vertus pirmosios instancijos teismas paminėtų argumentuotų išvadų negalėjo nurodyti dėl paprasčiausios priežasties – tokių bendrininkavimo sudėtį patvirtinančių duomenų byloje nėra.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad šaudymas vyko žirgyno, esančio Belmonto g. Nr. 34B, Vilniuje teritorijoje. Tai patvirtina įvykio vietos apžiūros duomenys (1 t. 16-61 b. l.), liudytojų L. A., R. S., L. B., O. M. parodymai, specialisto išvada, iš kuris seka, kad šovinių tūtelės, rastos įvykio vietoje, iššautos iš tyrimui pateikto Kalašnikovo konstrukcijos automato AKC-74 (1 t. 115-133 b. l.). Šie įrodymai, o taip pat specialisto išvada (1 t. 157-160 b. l.) leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku iš automato šaudė A. Š., kuriam ir priklausė paminėtas ginklas.
Tačiau šie įrodymai nuteistojo L. V. kaltės nepatvirtina.
Visuotinai žinoma, kad šaudymas iš šaunamojo ginklo yra suprantamas kaip ginklo paėmimas į rankas (ranką), šaudmens įstūmimas į ginklo lizdą ir nuleistuko paspaudimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad L. V. pats ar padedant A. Š. atliko šiuos veiksmus, kurstė ar kitaip skatino tai daryti A. Š.. Galimo L. V. buvimo šaudymo vietoje, nenustačius, kad jis bent kartą iššovė iš nuosprendyje nurodyto ginklo, aiškiai nepakanka išvadai, kad jis realizavo visus ar bent dalį nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, o taip pat visus ar dalį bendrininkavimo požymių.
Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų seka, kad pagrindinis ir vienintelis įrodymas tariamai pagrindžiantis L. V. inkriminuojamų veiksmų (šaudymo) atlikimą yra specialisto išvada (1 t. 149-151 b. l.) ir specialisto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (t. 3 76-78 b. l.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo specialisto išvados ir paaiškinimų dalis dėl šūvių pėdsakų kilmės ant L. V. rūbų, rankų, plaukų. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama tik tai, kad pavienės detalės, rastos ant nurodytų objektų yra vienodos sudėties su šūvių pėdsakais iš įvykio vietoje rastų tūtelių. Nuosprendyje neatkreiptas dėmesys į tai, kad tas pats specialistas nurodė, jog minėtų detalių priskyrimas šūvio pėdsakams yra tik tikėtina išvada. Pirmosios instancijos teismas nevertino specialisto paaiškinimų teisme, kad pavienės stilbio-alavo, stilbio-alavo-švino detalės nėra unikalios. Jų yra žmogaus aplinkoje ir kad jų gali atsirasti tiek šaudant, tiek stovint šalia šaudančiojo, tiek kontaktuojant su užterštais rūbais.
Nuteistasis L. V. nurodė, kad jis yra aktyvus medžiotojas ir kad jis dalyvavo ne tik šaudyme į lėkštutes kovo pradžioje, bet ir vėliau vykusiose medžioklėse. Taigi, galimai šūvių pėdsakų suradimo ant jo rūbų nuteistojo parodymų, paaiškinančių šių pėdsakų atsiradimą, nepaneigia. Priešingai, specialistas teisme patvirtino, jau paminėtos sudėties detalių, kurių Lietuvoje aptinkama tik 6-7 rūšys, yra ir koviniuose bei medžiokliniuose šautuvuose. Jis taip pat nurodė, kad paminėtos detalės galėjo atsirasti kontaktuojant su kitais užterštais rūbais. Neabejotina, kad kiekvienas aktyvus medžiotojas tokių kontaktų (tiek su savo senais rūbais, tiek su kitų medžiotojų rūbais) gali turėti.
Skundžiamame nuosprendyje be pagrindo ir tik nuteistajam nepalankia linkme sureikšminti specialisto paaiškinimai dėl galimai šūvio pėdsako dalelių išlikimo ant atskirų objektų laiko (ant rankų – apie 3 valandas, ant galvos plaukų – iki paros laiko, ant drabužių apie parą laiko, jei jie nenaudojami – neribotą laiką). Sekant tokia teismo logika, dalelių ant nuteistojo rankų, plaukų, džinsų, kuriuos pasak teismo, L. V. dėvėjo nuolat, jau nebegalėjo būti, nes pavyzdžiai lyginamajam tyrimui nuo nuteistojo rankų, plaukų, bei jo rūbai paimti tik 2013 m. kovo 25 d. (1 t. 144 b. l., 2 t. b. l. 69-70 b. l.). Šios aplinkybės rodo, kad susieti nuteistajam inkriminuotą šaudymą žirgyne 2013 m. kovo 23 d. apie 20 val. su šūvio pėdsakais iš įvykio vietoje rastų tūtelių nėra jokių galimybių.
Pažymėtina, kad netgi darant prielaidą, jog ant L. V. rankų, plaukų, rūbų rastos detalės atsirado po šūvių, iššautų iš A. Š. priklausančio automato, tai patvirtintu tik galimą jo buvimą šaudymo vietoje, bet ne ginklo turėjimą savo rankose ir šaudymą iš jo, juo labiau, kad, pasak specialisto, nustatyti ar šie tikėtini šūvio pėdsakai atsirado šaudant iš žirgyno patalpose rasto ginklo, negalima.
Nuteistasis neneigia, kad šaudymo metu buvo žirgyno teritorijoje, tačiau visą laiką nuosekliai tvirtino, kad iš automato nešaudė. A. Š. taip pat niekada nedavė L. V. kaltinančių parodymų. Ant ginklo (automato ,,Kalašnikov“), jo apkabos, ar kitų objektų L. V. kvapo ir pirštų pėdsakų nerasta (1 t. 71-72, 83-84, 157-160 b. l.). Niekas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad L. V. buvo tūtelių suradimo, t. y. šaudymo vietoje, ėjo link jos, ar grįžo po šaudymo iš jos.
Taigi, byloje nėra jokių aiškią ir neginčijamą įrodomąją vertę turinčių duomenų, patvirtinančių L. V. kaltę dėl jam inkriminuojamo viešosios tvarkos pažeidimo. Todėl nuosprendis dėl L. V. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintinas, šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.
Kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog A. Š. 2013 m. kovo 23 d. apie 20 val. viešoje vietoje – žirgyno, esančio Belmonto g. Nr. 34B, Vilniuje, kurio turto patikėjimo teise naudojasi (duomenys neskelbtini), teritorijoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. iš chuliganiškų paskatų šaudė 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos ,,AKS-74“ (rusiškos raidės), paleisdamas trylika šūvių ir tuo pažeidė viešėją tvarką.
Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo
Išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje skundžia prokuroras.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad L. V. kaltė dėl dviejų 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio šovinių įgijimo ir laikymo nėra įrodyta.
Prokuroro apeliaciniame skunde dominuoja deklaratyvūs teiginiai apie įrodymų vertinimą, teisminių precedentų taikymą arba prielaidų lygio, o atskirais atvejais ir klaidinantys samprotavimai apie L. V. gyvenamojoje vietoje ir žirgyno patalpose rastų šovinių tapatumą.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo kompetencija. Proceso dalyviai, pateikdami motyvuotus ir logikos dėsniais pagrįstus argumentus gali nesutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu.
Tokių argumentų prokuroro apeliaciniame skunde nėra.
Pažymėtina, kad pagal BK 20 straipsnio prasmę kaltinamojo ar nuteistojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, atsisakyti duoti parodymus, nėra saistomas atsakomybės už melagingų parodymų davimą), taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tam, kad paneigti šiuos parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti patikimi ir aiškią įrodomąją vertę turintys įrodymai paneigia kaltinamojo ar nuteistojo parodymus. Tokių įrodymų byloje nėra. Jie nenurodyti ir prokuroro skunde.
Ilgametėje teismų praktikoje (kasacinės nutarys Nr. 2K-490/2001, 2K-157/2006 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad uždraustų daiktų suradimas tam tikro asmens gyvenamojoje vietoje, nesant jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, iš kurių galima spręsti kaip jie šioje vietoje atsirado, nėra besąlyginis įrodymas, patvirtinantis tyčinį jų įgijimą. Kitaip tariant savarankiškas BK 253 straipsnio dispozicijoje numatytas veikos sudėties požymis (įgijimas) negali būti išvedamas iš kito požymio – laikymo.
Todėl L. V. pareikštas kaltinimas dėl dviejų šovinių neteisėtas įgijimas tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis ir tyrimo nenustatytu laiku yra iš principo ydingas.
Nusikalstama veika, numatyta BK 253 straipsnyje, padaroma tik tiesiogine tyčia. Prokuroras teisingai pažymi, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama ne tik iš jo parodymų, bet ir iš byloje surinktų įrodymų visumos.
Iš nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, seka, kad apie 2 šovinius ir automato dėtuvę, rastą jo gyvenamojoje vietoje jis buvo pamiršęs. Šie daiktai galėjo likti nuo jo tarnybos greitojo reagavimo būryje ,,Aras“ 1991-1995 metais, kai ginklai ir šaudmenys vadovybės nurodymu buvo saugomi namuose. Priešingai nei teigia apeliantas, toks paaiškinimas, įvertinus paminėto laikmečio geopolitinę situaciją, yra pakankamai įtikinamas ir logiškai paaiškinamas.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad ,,šis nusikaltimo dalykas nebuvo paslėptas ar padėtas tokioje vietoje, kurioje šaudmenų aptikimas būtų netikėtas ar prie kurios prieiga būtų apribota. Anaiptol, šaudmenys buvo rasti buto prieangyje, sieninėje spintoje, kurioje stovėjo seifas ginklams laikyti. Tai reiškia vietoje, specialiai pritaikytoje minėto pobūdžio daiktams laikyti“. Šis skundo argumentas yra ne tik prieštaringas, bet ir nepagrįstas jokiais bylos duomenimis.
Iš ikiteisminio tyrimo, kuriam vadovavo ir kurį kontroliavo šio apeliacinio skundo autorius, metu surašyto kratos protokolo (1 t. 69-70 b. l.) seka tik tai, kad dėtuvė su šoviniais paimta iš spintos, esančios prieškambaryje. Šiame protokole taip pat užfiksuota, kad lygiavamzdžiai šautuvai ,,paimti iš seifo, esančio prieškambario seife“, o ,,iš to pačio seifo“ – graižtuvinis šautuvas ir kiti daiktai. Iš tokio itin neprofesionaliai surašyto procesinio dokumento, kuriame tyrimui reikšmingų objektų suradimas net nebuvo fotografuojamas ar filmuojamas, negalima spręsti apie tikslią dėtuvės su šoviniais suradimo vietą, šių daiktų matomumą, kuris šiuo atveju būtų itin reikšmingas, sprendžiant apie L. V. tyčios turinį.
Akivaizdu, kad priešingai nei teigiama prokuroro skunde, spinta, kurioje sudėti sendaikčiai ir seni medžiokliniai rūbai, nėra specialiai pritaikyta vieta šaudmenims laikyti. Tokių daiktų laikymo vieta yra seifas. Todėl galima pagrįstai manyti, kad suvokdamas savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdamas taip veikti (tiesioginės tyčios atveju) L. V. dėtuvę su dviem šoviniais būtų laikęs tam skirtoje vietoje – seife. Šių draudžiamų daiktų suradimas spintoje ar spintos lentynoje leidžia daryti priešingą išvadą – L. V. tokios tyčios neturėjo.
L. V. parodė, kad dėtuvė su šoviniais galėjo būti rasta po senais medžioklei skirtais daiktais (apranga, odiniai dėklai, sendaikčiai). Šie nuteistojo parodymai dėl paminėto procesinio veiksmo protokolo neinformatyvumo ir dviprasmiškumo yra nepaneigiami. Atkurti tikslią šovinių suradimo vietą, praėjus beveik trims metams po protokolo surašymo apklausiant kratoje dalyvavusius policijos pareigūnus, nėra realių galimybių.
Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama nuteistojo parodymų vertinimui ir teigiama, kad atmetus nuteistojo parodymus dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, jie turi būti atmesti ir įrodinėjant kitos nusikalstamos veikos padarymą. Toks nuteistojo parodymų vertinimas akivaizdžiai prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms ir todėl atskiro aptarimo nereikalauja.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad L. V. gyvenamojoje vietoje rasti šoviniai ir šoviniai, kurie buvo rasti žirgyno patalpose, yra tos pačios rūšies – 1974 m. 5,45 mm kalibro Kalašnikovo automato ,,AKS-74) šoviniai.
Tačiau prokuroras nutyli, kad L. V. gyvenamojoje vietoje rastų šovinių ir žirgyno patalpose rastų 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio šovinių žymenys nesutampa (1 t. 121 b. l.). Tai reiškia, kad šie šoviniai yra iš skirtingų partijų. Be to L. V. nebuvo kaltinamas, kad du jo gyvenamojoje patalpoje rastus šovinius jis įgijo iš A. Š., todėl bandymas susieti paminėtus šaudmenis pagal rūšinius požymius yra nepagrįstas ir aiškiai išeina iš kaltinimo ribų.
Prokuroras bendrąja prasme teisingai supranta teisminių precedentų esmę ir jų taikymą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Tačiau teigti, kad šioje byloje ir bylose Nr. 2K-7-109/2013 ir Nr. 2K-485/2014 nustatytos faktinės aplinkybės yra tapačios nėra pagrindo. Paminėtose kasacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose nustatytos kitokios disponavimo (įgijimo, laikymo, gabenimo šaudmenimis ir jų suradimo aplinkybės). Be to abiejuose bylose surinktų įrodymų vertinimas, jų patikimumas, tyčios turinio ir kryptingumo atskleidimas nėra ir negali būti tapatūs.
Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485/2014 precedento taikymo L. V. baudžiamojoje byloje prasme reikšminga yra tik tai, kad visų instancijų teismai analogiško kiekio (2 šovinių) laikymą BK 37 straipsnio pagrindu pripažino mažareikšme veika. Tačiau nenustačius L. V. tyčios laikyti šaudmenis, šioje byloje veikos mažareikšmiškumo, bylos nutraukimo klausimai negali būti sprendžiami.
Kokias specialisto išvadas pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai ir kokios išvados įrodo nuteistojo kaltę dėl šovinių laikymo apeliantas nenurodo. Todėl atsakyti į šiuos skundo argumentus nėra galimybės.
Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokuroro apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, BPK 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria L. V. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
L. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą atmesti.