- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-1295/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- J. K.
- Ieškovas
- T. R.
- Kategorijos
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2888-258/2012 pagal ieškovės T. R. ieškinį atsakovui J. K. dėl iškeldinimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė, patikslinusi ieškinį, prašė iškeldinti atsakovą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir bendro naudojimo patalpų; priteisti iš atsakovo 2000 Lt ieškovės naudai tiesioginių nuostolių (žalos). Nurodė, kad su atsakovu 2006 m. birželio 22 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo nupirkti iš ieškovės butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Šis butas yra ieškovės rekonstruojamame name (duomenys neskelbtini). Atsakovas sumokėjo 150 000 Lt dydžio avansą. Atsakovui prašant, ieškovė leido naudotis perkamu butu, vykdant buto įsirengimo darbus. Kadangi rekonstrukcija užtruko, pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovas kreipėsi į teismą dėl avanso, netesybų ir nuostolių priteisimo. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu iš ieškovės atsakovui priteista iš viso 208 171,06 Lt. Ieškovė teigia, kad prisiteisus visas išlaidas pagal preliminariąją sutartį ir nutraukus buto įsirengimo darbus, atsakovas prarado bet kokias teises į šį butą. Butas yra ieškovės nuosavybė, ir nors vykdymo procese butas yra areštuotas, tačiau tai nesuteikia jokių teisių atsakovui naudotis butu savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d). Atsakovas yra užėmęs butą, atsisako grąžinti buto raktus ir neįleidžia ieškovės į vidų. Ieškovė kelis kartus yra žodžiu pareikalavusi, kad atsakovas atlaisvintų butą ir grąžintų ieškovei raktus. Visa tai, ką atsakovas bute yra nupirkęs ir įrengęs, jau nėra atsakovo nuosavybė, nes visos atsakovo investicijos į butą yra priteistos teismo sprendimu iš ieškovės ir atsakovui bus atlygintos. Dėl to, kad atsakovas neatidavė buto raktų ir neįleido ieškovės į butą, ji negalėjo įvykdyti jos ir nekilnojamojo turto agentūros „Darlegija“ 2008 m. lapkričio 30 d. pasirašytos pavedimo sutarties. Ieškovė negalėjo sudaryti galimybės potencialiam pirkėjui apžiūrėti buto, dėl to pagal pavedimo sutarties sąlygas privalėjo sumokėti 2000 Lt baudą.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog atsakovas yra neteisėtai užvaldęs ieškovei priklausantį butą, kad neįsileidžia ieškovės. Ieškovės prašymu ji visuomet buvo įleidžiama į butą. Be to, atsakovas raktus nuo buto yra palikęs kitiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams, kurie prireikus gali atidaryti duris. Už visas bute esančias materialines vertybes yra atsakingas atsakovas. Atitinkamai atsakovo pareiga yra užtikrinti, kad nė vienas daiktas iš buto nedingtų ar nebūtų neteisėtai pasisavintas. Bute yra saugojami atsakovo lėšomis įsigyti daiktai. Kadangi 2010 m. balandžio 26 d. turėjo vykti buto varžytynės, atsakovas buto raktus buvo atidavęs antstoliams. Teismui sustabdžius varžytynes, buto raktus antstolė I. K. perdavė atsakovui, faktiškai paskirdama atsakovą buto saugotoju. Tai, kad atsakovas buvo paskirtas buto saugotoju, minima ir antstolės I. K. 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešime Nr. 139-2797. Atsakovas butu nesinaudoja (negyvena), o tik saugo ir prižiūri. Atsakovas mano, kad prašymas iškeldinti atsakovą iš buto yra nepagrįstas, kadangi butas buvo įrengtas atsakovo lėšomis, todėl iki sprendimo įvykdymo viską perduoti skolininkei (ieškovei), kuri piktybiškai vengia sprendimą vykdyti, būtų nelogiška ir neprotinga. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti nuostolius. Ieškovė niekada nesikreipė į atsakovą, prašydama leisti apžiūrėti butą potencialiems pirkėjams. Ieškovė taip pat niekada nesiūlė savo pirkėjo antstoliui. Atsakovo nuomone, šio ieškinio tikslas – užvilkinti ir apsunkinti išieškojimo procesą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu iškeldino J. K. iš T. R. nuosavybės teise priklausančio buto ir bendro naudojimo patalpų bei priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 2000 žalos atlyginimą ir 31 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai. Teismas konstatavo, kad šalių nesiejo nuomos teisiniai santykiai, o susiklostė panaudos teisiniai santykiai. Ieškovė informavo atsakovą, jog 2006 m. gruodžio 18 d. jos raštiškas sutikimas leisti atsakovui naudotis butu negalioja, be to, ji reikalavo nedelsiant grąžinti raktus ir atlaisvinti neteisėtai valdomą butą. Teismas padarė išvadą, jog suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių įspėjimo terminui, panaudos sutartis pasibaigia ir šiuo pagrindu atsakovas neteko ginčo buto naudojimosi teisių. Turto arešto aktų registro išraše nurodyta, kad 2007 m. gruodžio 7 d. turto arešto aktu J. K. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštu apribota ieškovės buto disponavimo teisė, turto saugotoja paskirta T. R.. Tačiau Centrinės hipotekos įstaigos 2010 m. gruodžio 15 d. pažymėjimas patvirtina faktą, jog patikslintais duomenimis areštuoto buto saugotoju paskirtas atsakovas J. K.. Taigi ieškovei buvo apribota ginčo buto disponavimo teisė. Teismas, atsižvelgdamas į kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principą, nematė pagrindo konstatuoti, kad yra reali grėsmė, jog atlaisvinus butą nuo atsakovo asmeninių daiktų, leidžiant skolininkei aktyviai ieškoti jos išvaržomo turto pirkėjo, bus pažeistos išieškotojo teisės ar išvaržomas turtas. Nesant tokios grėsmės, savininko teisės ribojimą teismas pripažino nepagrįstu, todėl darė išvadą, jog ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovą pripažintinas pagrįstu, tenkinant ir reikalavimą dėl 2000 Lt nuostolių atlyginimo, kurio pagrįstumą patvirtino 2008 m. lapkričio 30 d. su nekilnojamojo turto agentūra „Darlegija“ sudaryta pavedimo sutartis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sutapatino panaudos sutarties ir antstolio areštuoto turto saugojimo sampratas. Jokių panaudos sutarties santykių tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo. Nurodo, kad atsakovas niekados negyveno ginčo bute, yra tik šio buto turto saugotojas. Todėl jis negali būti iškeldintas iš buto, nes jo funkcijų pagrindinė esmė ne naudojimasis patalpomis, o veiksmai, būtini turtui išsaugoti arba buto naudojimas pagal paskirtį. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepanaikino pagrindo, kuriuo atsakovas buvo paskirtas turto saugotoju.
2. Teismo sprendime buvo iškraipyti atsakovo žodžiai, neva jis nenori, kad butas būtų rodomas potencialiam pirkėjui atsakovui nedalyvaujant. Atsakovas yra suinteresuotas, kad butas būtų kuo greičiau parduotas, todėl neketina ieškovei trukdyti rodyti buto potencialiems pirkėjams. Tačiau nori, kad bet kokie veiksmai būtų suderinti su atsakovu, kaip turto saugotoju.
3. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 2000 Lt, nes atsakovas netrukdė potencialiems pirkėjams apžiūrėti buto. Be to, tuo laikotarpiu, kai buvo sudaryta ieškovės sutartis su UAB „Darlegija“, dar tęsėsi teisminiai ginčai ir galiojo Vilniaus apygardos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. 2010 m. balandžio 16 d. pareiškėjos prašymu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi buvo sustabdytos areštuoto buto varžytynės, todėl butas, net ir sudarius pavedimo sutartį su UAB „Darlegija“, negalėjo būti parduotas.
Atsakovas prašo prie bylos prijungti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2SA-302-340/2012, kadangi minėtos nutarties bylos faktinės aplinkybės ir nutarties argumentai gali būti svarbūs, nagrinėjant apeliacinį skundą.
Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byloje didelę reikšmę turi šalių paaiškinimai.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teigia, kad siekdama atsiskaityti su atsakovu, ieškovė turi parduoti butą, tačiau dėl atsakovo veiksmų to negali padaryti. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad visada buvo turto saugotoju. Nebūdamas turto saugotoju, atsakovas butą valdė be teisinio pagrindo ir tuo laikotarpiu padarė atsakovei žalos. Apeliacinį skundą ieškovė vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Dėl prašymo nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka
Apeliantas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad šalių paaiškinimai turi didelę reikšmę byloje. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų nėra pateikta, todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.
Dėl atsakovo iškeldinimo
Byloje keliamas reikalavimas dėl atsakovo iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, t.y. buto, kadangi ieškovė negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu dėl to, kad atsakovas juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo. Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį, siekdama pašalinti jos nuosavybės teisės į butą pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu nėra tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės elementų (CK 4.37 str.), praradimu. Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai.
Byloje esantis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso namas, esantis (duomenys neskelbtini), (1 t. b.l. 32-33). Šalys 2006 m. birželio 22 d. buvo sudariusios preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b.l. 9-10). Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad nespėjus laiku atlikti namo renovaciją ir gauti leidimus butams suformuoti, pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau iki šiol atsakovas neleidžia ieškovei laisvai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu. Todėl byloje svarbu nustatyti naudojimosi gyvenamąja patalpa teisinių santykių kilmę ir iš to kylančių teisinių pasekmių taikymą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė 2006 m. gruodžio 18 d. parašė rašytinį sutikimą, kuriuo leido atsakovui savo sąskaita atlikti remontą ginčo bute bei apsigyventi dar nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b.l. 19). Nors, kaip minėta, pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau atsakovas neišsikėlė ir toliau sudarė kliūtis ieškovei naudotis savo nuosavybe, t.y. patekti į savo butą, aprodyti jį kitiems potencialiems pirkėjams ir pan. Taigi atsakovas faktiškai neatlygintinai naudojosi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu butu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nesiejo nuomos, tačiau faktiškai susiklostė panaudos teisiniai santykiai, todėl teismas visiškai pagrįstai taikė CK XXXII skyriaus nuostatas.
Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino. Byloje esantis rašytinis 2010 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės pranešimas atlaisvinti butą ir grąžinti raktus traktuotinas kaip įspėjimas CK 6.642 straipsnio prasme (t. 1, b.l. 91). Taigi panaudos sutartis baigėsi 2010 m. lapkričio 10 d. ir nuo nurodytos datos atsakovas neteko ginčo buto naudojimosi teisių. Byloje nenustatyta kito teisinio pagrindo naudotis ginčo butu.
Nagrinėjamu atveju atsakovo teiginiai, kad jis tame bute negyvena, o tik atlieka buto saugotojo funkcijas, neturi teisinės reikšmės šiam ginčui išspręsti. Įstatymas reglamentuoja, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4. 37 str. 1 d.). Tai, kad atsakovas vykdymo procese antstolės I. K. buvo paskirtas areštuoto buto saugotoju (t. 1, b.l. 127-128), nepaneigia ieškovės, kaip savininkės, teisių naudotis butu apribojimų neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad visa tai, ką atsakovas yra sumokėjęs ieškovei bei investavęs į ginčo buto remontą, atsakovui yra priteista Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1297-431/2008 (t. 1, b.l. 5-8). Iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir todėl vykdytinas. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinėje byloje Nr. 2-1297-431/2008 pritaikius laikinąsias apsaugos priemones butui, iš pradžių areštuoto turto saugotoja buvo paskirta T. R.. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsižvelgiant į kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principą, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovui atlaisvinus butą ir ieškovei perdavus buto raktus, kiltų reali grėsmė aukščiau minėto atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad atsakovas negali suabsoliutinti savo teisių, pažeisdamas ieškovės nuosavybės teises.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, pagrindžiant negatorinį ieškinį, byloje buvo įrodytos abi aplinkybės, t.y. kad ieškovė yra ginčo buto savininkė ir kad atsakovas pažeidė ieškovės nuosavybės teises. Taigi atsakovas jokių teisių į ginčo turtą neturi, todėl ieškovės reikalavimas jį iškeldinti yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl 2000 Lt žalos atlyginimo
Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo ieškovės naudai priteistus 2000 Lt žalos atlyginimui.
Byloje pateikta 2008 m. lapkričio 30 d. pavedimo sutartis patvirtina, kad ieškovė su UAB „Darlegija“ susitarė dėl tarpininkavimo parduodant butą (t. 1, b.l. 92-93). Pavedimo sutarties 5.3 punkte įtvirtinta nuostata, kad už sutarties pažeidimą arba vienašališką jos nutraukimą ieškovė tarpininkui UAB „Darlegija“ turi sumokėti 2000 Lt baudą. UAB „Darlegija“ 2009 m. rugsėjo 30 d. pranešime ieškovei konstatuota, kad ieškovė pažeidė pavedimo sutartį, nes nesudarė sąlygų apžiūrėti parduodamą turtą klientams (t. 1, b.l. 94). Kasos pajamų orderio kvitas patvirtina, kad ieškovė sumokėjo 2000 Lt UAB „Darlegija“ (t. 1, b.l. 96). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pavedimo sutarties neįvykdė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-1297-431/2008 ginčo butas buvo areštuotas. Pagal CPK 150 straipsnio 3 d. jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė neginčija fakto, kad nėra įvykdžiusi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, todėl ir minėtoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės ginčo butui galioja iki šiol. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovei apribota teisė disponuoti butu, todėl, sudarydama pavedimo sutartį su UAB „Darlegija“, ieškovė prisiėmė riziką dėl šios sutarties neįvykdymo pasekmių. Remiantis aukščiau paminėtais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kurių pagrindu priteisė ieškovei 2000 Lt žalą iš atsakovo. Todėl skundžiamas sprendimas šioje dalyje naikinamas ir ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo 2000 Lt žalos atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Dėl prašymo skirti baudą atsakovui
Ieškovė prašė skirti atsakovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
CPK 95 str. straipsnis reglamentuoja piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes. Remiantis šiuo straipsniu, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius.
Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Iš ieškovės išdėstytų argumentų negalima teigti, jog atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi naudojimasis įstatyme numatyta teise paduoti apeliacinį skundą nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis. Nėra pagrindo manyti, kad atsakovas pateikė apeliacinį skundą kitu tikslu, o ne siekdamas apginti, jo manymu, pažeistą subjektinę teisę. Kiti ieškovės argumentai dėl atsakovo nepagrįsto buto valdymo taip pat nesudaro pagrindo skirti atsakovui baudą, kadangi darytina išvada, jog atsakovas faktiškai buvo užvaldęs butą, siekdamas užtikrinti, kad ieškovė įvykdys jo naudai priimtą teismo sprendimą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto elgesys nagrinėjamoje byloje nebuvo akivaizdžiai nesąžiningas.
Dėl įrodymų prijungimo
2013 m. sausio 2 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apelianto prašymas prijungti papildomus įrodymus, t.y. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2SA-302-340/2012. Nurodė, kad minėtos bylos faktinės aplinkybės ir nutarties argumentai gali būti svarbūs, nagrinėjant apeliacinį skundą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Prašoma prijungti prie bylos nutartis priimta po apeliacinio skundo pateikimo, tačiau apelianto prašymas motyvuojamas tik bendrojo pobūdžio prielaidomis, kurios nesudaro pagrindo tenkinti šį prašymą. Pateikta nutartis yra susijusi su Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimo vykdymo procesu, kuris neturi įtakos teisingam šios bylos išnagrinėjimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą yra pateikti visi reikalingi dokumentai, kurie turi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, o papildomų įrodymų prijungimas tik apsunkintų bylos medžiagą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.). Taip pat išspręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, kurių paskirstymo teismas neišsprendė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą (t. 1, b.l. 201, 202-203). Ieškovei 2011 m. spalio 11 d. patikslinus ieškinį, mokėtina žyminio mokesčio suma yra 199 Lt (prašymas iškeldinti atsakovą iš buto, kaip neturtinis reikalavimas, apmokestinamas 139 Lt, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį vartojimo kainų indeksą (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 82 str. 1 p.), o prašymas priteisti 2000 Lt žalą – 60 Lt žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.)). Nors ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio, tačiau iš dalies patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistina 139 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, dėl kurio teismas nepasisakė.
Kadangi apelianto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atitinkamai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovui priteistina 60 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo J. K. ieškovės T. R. naudai priteista 2000 Lt žalos atlyginimo ir šią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo J. K. 139 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės T. R. atsakovo J. K. naudai 60 Lt už apeliacinį skundą.