Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

6. Teismas nutarė vertinti pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d., o ne nuo 2016 m. birželio 10 d., kaip skunde buvo nurodęs pareiškėjas, nes atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtinto, jog pareiškėjas į bendrabučio tipo patalpas buvo paskirtas nuo 2016 m. birželio 14 d.

7. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas vertintu laikotarpiu gyveno: 4 būrio 4 miegamajame, kurio plotas 44,24 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų; 1 būrio 3 miegamajame, kuris yra 42,66 kv. m ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų; 1 būrio 2 miegamajame, kuris yra 42,66 kv. m ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis buvo laikomas su kitais 13–15 asmenų, yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, nepagrįsti jokiais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad gavęs atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie kartu su juo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose patalpose, bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Teismo vertinimu, šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys, todėl nutarė jais vadovautis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apie gyvenamųjų patalpų plotą ir jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, drėgmės, pelėsio ir nepakankamos ventiliacijos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Įvertinęs minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus (nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus) teismas konstatavo, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos, nes tokį vėdinimo būdą nurodė atsakovo atstovas, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų.

10. Teismas kaip abstrakčius atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros, apšvietimo ir kenkėjų. Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuojant periodinės sveikatos saugos kontrolės Alytaus PN rezultatus, pažeidimų nenustatyta. Pažymėdamas, kad dėl šių nusiskundimų atsakovas teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams nepateikė, teismas atkreipė dėmesį, kad ir pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimų pažeidimo atvejų, nesiejo jo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nebuvo jokių duomenų, kad dėl netinkamos oro temperatūros, apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Byloje nenustatęs, kad nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius ir priemonės, o Alytaus PN buvo sudariusi sutartis su kitomis įmonėmis dėl kenkėjų naikinimo, teismas taip pat pagrįstomis nepripažino pareiškėjo pretenzijų dėl kenkėjų (tarakonų ir pelių) buvimo gyvenamosiose patalpose.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Alytaus PN pastatas, kuriame gyveno pareiškėjas yra avarinės būklės, teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai (Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengtas aktas) patvirtino, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos, o ne avarinės būklės, tačiau reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Atsižvelgęs į tai, teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo skunde nurodytus teiginius dėl blogos pastato būklės, netvarkingų gyvenamųjų patalpų sienų, lubų ir grindų.

12. Iš bylos medžiagos nenustatęs, kad Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2 buvo asbesto, teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto.

13. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo kalinamas Alytaus PN blogos techninės būklės Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

14. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatęs, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiribojo tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

III.

15. Pareiškėjas A. K. dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam 28 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos teisme iškėlimo iki sprendimo įvykdymo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 28 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad atvykus į Alytaus PN buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose karantino patalpose, 4 būrio kambaryje nebuvo lovos, skundų dėl prastų kalinimo sąlygų nerašė, nes bijojo Alytaus PN pareigūnų spaudimo, – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

25. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neišreikalavo visų būtinų įrodymų dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

26. Pareiškėjas, be kita ko, skunde nurodė, kad 1 lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose buvo laikomas kartu su 13–15 asmenų. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir įpareigojo Alytaus PN pateikti išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei visus turimus su skundo nagrinėjimu susijusius dokumentus. Gavęs teismo siųstą Alytaus PN atsiliepimą, kuriame nurodyti konkretūs duomenys apie gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šių duomenų neginčijo, neprašė teismo surengti žodinį bylos nagrinėjimą, neformulavo jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui tekusį plotą, pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija.

27. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad jam vertintu laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 11¹.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą ginčo laikotarpiu (pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose) nebuvo pažeista – pareiškėjui 1 lokalinio sektoriaus 4 būrio 4 miegamajame teko 3,68 kv. m, 1 būrio 3 miegamajame teko 3,87 kv. m., 1 būrio 2 miegamajame teko 3,87 kv. m. Taigi pareiškėjui teko daugiau gyvenamojo ploto nei Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m minimali riba. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės aktus, todėl jo išvada, kad teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, laikytina pagrįsta. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokiais duomenimis (skaičiavimais) ir teisės aktais remiantis, jis šią išvadą ginčija.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo Alytaus PN neteisėtus veiksmus dėl to, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas blogos būklės pastate. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl ginčo pastato vertino kaip atsakovo nepaneigtus ir pripažino, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį.

29. Vertinant, ar pareiškėjui galėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

31. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame skundžiamu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo blogos būklės, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Alytaus PN ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 28 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

33. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas blogos būklės pastate šiek tiek daugiau nei 1 metus ir 6 mėnesius, tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjui ar kaip nors blogino jo sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.