Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Banko pagrindiniam skolininkui S. V. nevykdant įsipareigojimų (nustojus grąžinti skolą ir mokėti palūkanas) pagal 1995-02-13 kredito sutartį Nr. 1, bankas pradėjo skolos išieškojimą ne ginčo tvarka iš hipoteka apsunkinto turto, t.y. 2001-10-11 kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pastarasis 2001-10-29 nutartimi Nr. 1224/2001 areštavo trečiojo asmens L. T. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tuo metu L. T. 2002-01-10 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškininiu pareiškimu, prašydama pripažinti negaliojančiais minėto buto įkeitimo dokumentus: 1995-02-11 įgaliojimą bei 1995-02-13 įkeitimo sutartį. Ginčas galutinai buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2003. Teismo sprendimu ieškinys patenkintas: negaliojančiu pripažintas L. T. 1995-02-11 įgaliojimas A. R. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo, o to pasekoje pripažinta negaliojančia ir 1995-02-13 įkeitimo sutartis, kaip sudaryta asmens (atstovo) neturinčio įgalinimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001-12-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1353/2001 taip pat pažymėjo, kad pagal išrašytą įgaliojimą aiškinant (jo tekstą) A. R. galėjo įkeisti L. T. butą tik už jos pačios arba A. R. (įgaliotojo) prievolių įvykdymui užtikrinti. Tokios pozicijos laikėsi parengiamajame posėdyje ir A. R., papildomai parodydamas, kad įkeitimo sutarties pasirašymo metu apie šias aplinkybes aiškinęs notarei L.Jakeliūnienei. Pasitvirtinus minėtoms aplinkybėms, notarės L.Jakeliūnienės veiksmai vertintini taip pat kaip neteisėti, nes ji patvirtinto įkeitimo sutartį, kurios pagal turėtus duomenis ir dokumentus negalėjo tvirtinti.

Tokiu būdu bankas neteko daiktinės teisės – prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (Hipotekos registre registruoto trečiojo asmens įkeitimo) – ir prarado teisę patenkinti reikalavimą iš trečiojo asmens įkeisto turto vertės, tačiau išsaugojo reikalavimo teisę į pagrindinį skolininką – S. V. ir teisę ją realizuoti priverstine tvarka. Dėl šios priežasties bankas kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą su ieškiniu priteisti skolą iš S. V. Teismas banko ieškinį patenkino 2003-07-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-71/2003: priteisė banko naudai 50 000 Lt negrąžintos paskolos, 4 789,71 Lt palūkanų ir 3 506,24 Lt delspinigių, viso 58 295,95 Lt. Sprendimo pagrindu 2004-10-25 buvo išduotas vykdomasis raštas ir pateiktas vykdyti. Kadangi buvo abejojama, kad skolininkas turės pakankamai turto, tai dėl vykdymo išlaidų skaičiavimo, buvo prašoma vykdymo veiksmus atlikti dėl 6 999 Lt skolos. Dėl šios priežasties 2006-12-07 priverstinį vykdymą atlikusios antstolės Z. P. surašytame išieškojimo negalimumo akte nurodoma skola 4 544 Lt, t.y. iš prašytos išieškoti 6 999 Lt skolos dalies atėmus išieškotą 2 455 Lt skolos dalį.

Kaip minėta aukščiau, vykdymo metu buvo padengta 2 455 Lt skolos dalis (dalis delspinigių), todėl šio ieškinio surašymo datai negrąžintos skolos suma yra 55 740,95 Lt, kurią sudaro 50 000 Lt negrąžintos paskolos, 489,71 Lt palūkanų ir 951,24 Lt delspinigių. 2006-12-07 priverstinį vykdymą atlikusi antstolė Z. P. surašė išieškojimo negalimumo aktą, o tai patvirtina, kad bet koks išieškojimas, įskaitant ir pagal akte minimą, ir pagal bet kokį kitą vykdomąjį dokumentą neįmanomas. Tokiu būdu konstatuota, kad pagrindinis skolininkas neįvykdo savo įsipareigojimų ir kreditorius patiria nuostolius. Kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001-12-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1353/2001 nurodė, norint konstatuoti nuostolius dėl pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymo (pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymo faktą), reikia konstatuoti, kad visos skolos priverstinio išieškojimo iš pagrindinio skolininko galimybės išnaudotos ir tai patvirtinančios procedūros baigtos. Taigi nuostolių faktą ir jų dydį galima konstatuoti tik nuo antstolės surašyto išieškojimo negalimumo akto datos. Nuo šio momento atsiranda ir kreditoriaus teisė reikalauti atlyginti nuostolius iš kitų asmenų (atsakovų). Nuostoliai pasireiškia turtine verte, kurią bankas būtų galėjęs gauti ir panaudoti pagrindinio skolininko skolai dengti, jei atsakovai būtų tinkamai vykdę įstatymų reikalavimus ar būtų neatlikę neteisėtų veiksmų. Kaip matyti iš vykdomojo rašto, nesumokėta skolos bankui suma – 55 740,95 Lt. Pagal teismo sprendimu panaikintą 1995-02-13 įkeitimo sutartį buvęs įkeistu L. T. 63,93 kv.m ploto butas (duomenys neskelbtini) dar 2004-06-17 buvo vertas mažiausiai 130 000 Lt (AB banko „NORD/LB Lietuva“ Turto vertinimo skyriaus 2004-06-17 raštas), t.y. daug daugiau negu nesumokėtos skolos suma. Per pastaruosius metus nekilnojamojo turto kainos tik kilo, todėl nėra pagrindo abejoti, kad minėto buto vertės nebūtų pakakę visai S. V. skolai padengti. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nuostolių dydis lygus nesumokėtos skolos sumai – 55 740,95 Lt.

Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad banko nuostoliai atsirado tiek dėl A. R., tiek dėl V.Staskonytės-Malcienės, tiek dėl L.Jakeliūnienės veiksmų. Pagal CK 6.279 str. 1 d. bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai, todėl nuostolių suma priteistina iš visų atsakovų solidariai.

Teismo proceso metu ieškovas 1 456,97 Lt dydžio dalies reikalavimo atsisakė, nes ši suma buvo išieškota iš S. V., bei prašė grąžinti 75 procentus žyminio mokesčio atsisakyto reikalavimo dalyje – 32,78 Lt, o negrąžintą žyminio mokesčio dalį – 10,93 Lt – priteisti iš atsakovų. Tokiu būdu ieškovo prašoma priteisti suma sumažėjo iki 54283,98 Lt.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010-01-06 sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Ieškovo AB DnB NORD banko naudai priteisė iš atsakovo A. R. 30 399,03 Lt žalos atlyginimo, iš atsakovės Laimos Jakeliūnienės 13 028,15 Lt žalos atlyginimo ir iš abiejų atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme 2008-01-30 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovės Laimos Jakeliūnienės naudai priteisė iš ieškovo AB DnB NORD banko 1 136,41 Lt bylinėjimosi išlaidų. Trečiojo asmens L. T. naudai priteisė iš ieškovo AB DnB NORD banko 100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Civilinę bylą dalyje dėl 1 456,97 Lt žalos atlyginimo nutraukė.

Teismas konstatavo, kad Paramos žemės ūkiui fondo (lėšų už parduotus grūdus, gautus iš JAV) lėšos priklausė valstybei. Žemės ūkio ministerija parinkdavo lengvatinius kreditus iš šio fondo gausiančius asmenis, o ieškovas, kaip bankas, buvo įpareigotas su jais savo vardu sudaryti paskolų ir jų grąžinimą užtikrinančias sutartis. Atsiradusią paskolų negrąžinimo riziką ieškovas dengdavo iš savo lėšų, darydamas specialiuosius atidėjimus, kuriuos vėliau jam kompensuodavo valstybė. Nurodyta ieškovo veikla buvo ir yra atlygintinė – jam priklauso 3 procentai palūkanų už naudojimąsi paskolą, grąžintą paskolos gavėjo ar susigrąžintą paties ieškovo. Kadangi paskolų gavėjus pasirinkdavo ne ieškovas, o valstybė, paskolų sąlygas iš esmės taip pat nustatė valstybė, paskolų negrąžinimo rizika teko jai – ieškovas įpareigotas pervesti lėšas valstybei tik po to, kai paskolų gavėjais sumoka priskaičiuotas palūkanas bei grąžina paskolas. Savo ruožtu ieškovas valstybei įsipareigojo imtis visų įstatymuose nurodytų priemonių, kad aptariamos paskolos būtų išieškotos. Teismo nuomone, tarp minėtų asmenų susiklostę santykiai laikytini paskolos teisiniais santykiais: valstybė paskolino pinigus ieškovui, kad pastarasis juos perskolintų pačios valstybės parinktiems asmenims. Tiesioginiai paskolos teisiniai santykiai tarp valstybės ir lengvatinius kreditus gavusių ūkininkų neatsirado. Šią išvada pagrindžia tokie argumentai. Pirma, paskolos ir iš jų išplaukiančių prievolių įvykdymą užtikrinančios sutartys su konkrečiais asmenimis būdavo sudaromos ieškovo, o ne valstybės vardu. Antra, paskolos turėjo ir turi būti grąžinamos ieškovui, kuris jas vėliau turi pervesti valstybei. Trečia, specialiuosius atidėjimus pagal šias paskolų sutartis darydavo bankas iš savo lėšų, kurias jam vėliau kompensuodavo valstybė. Ketvirta, Žemės ūkio ministerija, disponavusi aptariamo fondo lėšomis, niekuomet neturėjo teisės tiesiogiai teikti paskolų – tai kredito įstaigų, jų tarpe ir ieškovo, teisė (Vyriausybės 1990-10-22 nutarimas Nr. 321 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir analogiškais šį aktą keitusiais teisės aktais), Lietuvos komercinių (akcinių) bankų įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir analogiškais šį aktą keitusiais įstatymais)). Penkta, pagrindinė bankų veikla apskritai ir yra pagrįsta pasiskolintų lėšų perskolinimu. Be to, negrąžinta S. V. paskola Pasvalio rajono apylinkės teismo 2004-06-28 sprendimu buvo priteista būtent ieškovui, o kitoje byloje ginčijant šios konkrečios paskolos įvykdymą užtikrinantį turto įkeitimo sandorį vienu iš atsakovų buvo ieškovas, o ne valstybė. Kita vertus, labai didelę reikšmę turi ir valstybę atstovaujančios Žemės ūkio ministerijos pozicija, kad bankas yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Ši aplinkybė, net jei pripažintume tarp valstybės ir ieškovo egzistuojančią konkurenciją dėl reikalavimo teisės, neleidžia laikyti ieškovo neturint šios teisės nagrinėjamoje byloje. Teismas sprendė, kad dėl išdėstyto atmestini atsakovų argumentai, jog ieškovo S. V. paskolintų pinigų savininkė tiesiogiai yra valstybė.

Ieškovas galimybės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto buto neteko Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2003-10-29 nutartį. Tačiau, teismo nuomone, teigti, kad ieškovui prašoma atlyginti žala atsirado būtent nuo šio momento, negalima. L. T. buto įkeitimas buvo šalutinė prievolė, turėjusi užtikrinti pagrindinės prievolės – S. V. suteiktos paskolos grąžinimo – įvykdymą (CK 4.170 str. 1 d., 6.70 str.). Šios šalutinės prievolės išnykimas nepanaikino S. V. pareigos grąžinti jam suteiktą paskolą. Tik paaiškėjus, kad iš pastarojo negalima išieškoti paskolos ir kitų su ja susijusių sumų, bei nebeturint teisės patenkinti reikalavimo iš įkeisto turto, galima kalbėti apie žalos ieškovui atsiradimą. Natūralu, kad esant galimybei išieškoti suteiktą paskolą iš S. V., žala ieškovui vien tik dėl hipotekos teisės išnykimo nebūtų atsiradusi. Lygiai taip pat ieškovas žalos nebūtų patyręs ir tuo atveju, jei negalint išieškoti paskolos iš S. V. būtų nukreipęs savo reikalavimą į įkeistą turtą. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-29 nutartimi konstatavus, kad Turto įkeitimo sutartis yra negaliojanti, ir nežinant, ar paskola iš S. V. ateityje bus ar nebus išieškota priverstine tvarka, negalima kalbėti apie žalos ieškovui atsiradimą, o tuo pačiu ir ieškinio senaties tokiam reikalavimui pareikšti pradžią. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kada tapo aišku, kad ieškovas negalės iš S. V. išsiieškoti paskolos. Nors ieškovas iš tiesų dar 2004 m. kreipėsi į notarę V.Staskonytę-Malcienę dėl nuostolių atlyginimo ar, kaip pats nurodo, abejodamas, kad skolininkas turės pakankamai turto, dėl vykdymo išlaidų skaičiavimo prašė iš pradžių išieškoti iš S. V. tik dalį priteistų sumų, negalima teigti, kad būtent šiuo metu ieškovas patyrė žalą. Žalos atsiradimo momentas šioje byloje sietinas su 2006-12-07 antstolės surašytu ieškojimu negalimumo aktu, nes tik nuo šio momento tapo neabejotinai aišku, kad teismo sprendimas negali būti įvykdytas (o tuo pačiu tapo žinomas ir žalos dydis) (CPK 631 str.). Šiuo atveju ieškovo abejonės dėl galimybės išsiieškoti priteistas sumas iš S. V., kol nėra išsemtos visos tokio išieškojimo galimybės, neturi esminės reikšmės.

Sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, svarbu pažymėti, kad ieškovas žalą patyrė iš esmės dėl dviejų aplinkybių: pirma, buto įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir, antra, negalėjimu priverstine tvarka išsiieškoti iš S. V. negrąžintos paskolos. Tik šioms aplinkybėms egzistuojant kartu galima kalbėti apie ieškovo patirtą žalą. Jei bet kurios iš šių aplinkybių nebūtų, ieškovas žalos nepatirtų. Tad šioje byloje svarbu nustatyti, kaip atsakovų ir paties ieškovo veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie įkeitimo sandorio nuginčijo. Taip pat svarbu išsiaiškinti, ar dėl negalėjimo efektyviai patenkinti savo reikalavimą iš S. V. nėra paties ieškovo kaltės.

Žala (nuostoliai)

Byloje esantis 2006-12-07 išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad S. V. akto surašymo metu neturėjo turto, iš kurio galėtų būti išieškota skola (CPK 631 str. 1 d. 2 p.). Iš prijungtos vykdomosios bylos Nr. 0145/08/00236/2008 matyti, kad S. V. ir šiuo metu neturi turto, iš kurio galėtų būti visiškai patenkintas ieškovo reikalavimas, o vykdymo veiksmai atliekami iš skolininkui mokamų socialinių išmokų. Akivaizdu, kad toks išieškojimas, atsižvelgiant į smulkias išieškomas sumas, yra neefektyvus ir gali trukti labai ilgą laiką arba būti iš viso nebaigtas. Tai neabejotinai pažeidžia ieškovo teises ir leidžia kalbėti apie ieškovui padarytą žalą, kuomet jis prarado galimybę savo reikalavimą patenkinti iš įkeisto kito asmens turto. Tuo atveju, jei ieškovui šioje byloje bus priteistas žalos atlyginimas, o iš S. V. ir toliau bus išieškomos priteistos sumos, žalą atlyginti įpareigoti asmenys, įvykdę tokį sprendimą, turės teisę reikalauti iš ieškovo grąžinti sumokėtas pinigų sumas, kurias padengia išieškojimas iš pagrindinio skolininko – S. V. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo patirta žala, pasireiškusi galimybės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto praradimu, sudaro 54 283,98 Lt.

Neteisėti veiksmai

Teismo vertinimu, atsakovo A. R. veiksmai, sukėlę ieškovui žalą, pasireiškė tuo, kad jis iš anksto nepranešęs savo seseriai L. T. įkeitė jos butą S. V. paskolai užtikrinti, o vėliau slėpė šio sandorio faktą, taip viršydamas jam suteikto įgaliojimo ribas ir nepaisydamas aiškiai žinomos sesers valios leisti įkeisti butą tik jo paties prievolei užtikrinti. Šie jo veiksmai buvo pagrindas pripažinti L. T. įgaliojimą negaliojančiu, kaip sudarytą apgaulės įtakoje, o taip pat negaliojančiu pripažinti įgaliojimo pagrindu atliktą buto įkeitimą, taip atimant ieškovui galimybę patenkinti savo reikalavimą iš įkaito. Šios aplinkybės yra konstatuotos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2³⁹-665/2002 dėl aptariamų sandorių nuginčijimo, kurioje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje, todėl dabar neturi būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 182 str. 2 p.). Be to, ir nagrinėjant šį ginčą A. R. pripažino nesakęs savo seseriai, kad ketina butą įkeisti ne savo, o kito asmens prievolei užtikrinti, taip pat apie tai jos neinformavęs ir po sandorio sudarymo, nors visą tą laiką suvokė ir žinojo, kad sesuo jam leido įkeisti turtą tik jo paties prievolei užtikrinti.

Teismo vertinimu, notarė V.Staskonytė-Malcienė, tvirtindama įgaliojimą, jo tekstą surašė neaiškiai ir netiksliai, ir tokiu būdu nebuvo išreikšta tikroji L. T. valia. L. T. tiek šioje byloje, tiek ir byloje dėl įgaliojimo ir įkeitimo nuginčijimo paaiškino, kad ji įgaliojimu siekė suteikti savo broliui A. R. teisę įkeisti jos butą brolio prievolei užtikrinti. Ši aplinkybė jau yra nustatyta Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, su šia aplinkybe susiję L. T. paaiškinimai visuomet buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, be to, juos patvirtina ir A. R. paaiškinimai, todėl teismas neturi jokio pagrindo ja netikėti. Esant tokiai L. T. valiai, notarės V.Staskonytės-Malcienės patvirtinto įgaliojimo tekstas: „Aš, L. T. [...] įgalioju A. R. [...] įkeisti man priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), už mane pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu“ yra neaiškus ir netikslus. Toks įgaliojimas nesuteikė A. R. teisės įkeisti butą jo prievolei (jau nekalbant apie trečiųjų asmenų prievoles) užtikrinti, nes, kaip nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-10-29 nutartyje, įgaliojime įkeisti įgaliotojo turtą turi būti aptarta įgaliotinio teisė įkeisti įgaliotojo turtą kitų asmenų prievolėms užtikrinti; nesant tokio aptarimo, įgaliotojo turtas gali būti įkeistas tik paties įgaliotojo prievolėms užtikrinti (1964 m. CK 65-67 str.).

Notarės L.Jakeliūnienės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad taip suformuluoto L. T. įgaliojimo pagrindu patvirtino trečiojo asmens prievolę užtikrinantį įkeitimo sandorį, t.y. notarė, aiškindama įgaliojimo turinį, nepaisė aukščiau nurodyto atstovavimo instituto reglamentavimo ir tokiu būdu neužtikrino sudaromo sandorio teisėtumo. Atsakovės argumentas, jog įkeitimo sandorio metu egzistavo praktika, kad tvirtinat įgaliojimą nebuvo apibrėžiamas prievolių dydis, ir todėl ji galėjusi patvirtinti buto įkeitimo sandorį, atmestinas. Pirma, nurodytai praktikai pagrįsti notarė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Antra, net ir egzistavus tokiai praktika, ji negalėtų būti laikoma teisėta, nes neatitiktų nei tuo metu egzistavusio atstovavimo santykių reglamentavimo, nei reikalavimo notaro tvirtinamus sandorius surašyti aiškiai ir tiksliai (1964 m. 65-67 str., Notariato įstatymo 34 str. 1 d.).

Kaltė

Minėta, civilinėje byloje dėl įgaliojimo ir įkeitimo sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo konstatuota, kad A. R., gaudamas įgaliojimą, o vėliau jo pagrindu įkeisdamas turtą kito asmens prievolei užtikrinti, apie tokį įgaliojimo panaudojimo būdą nepranešė įgaliotojai L. T., šį faktą slėpė ir po įkeitimo sandorio sudarymo, nors žinojo ir suvokė, kad sesers valia buvo leisti įkeisti turtą tik jo paties prievolei užtikrinti. Tokie atsakovo veiksmai buvo pagrindas pripažinti įgaliojimą negaliojančiu, kaip sudarytą apgaulės įtakoje. Taigi iš nurodyto akivaizdžiai matyti, kad taip elgdamasis atsakovas neveikė kaip sąžiningas, rūpestingus ir atidus asmuo, o tokių jo veiksmų negalima traktuoti niekaip kitaip, kaip tik atliktais tyčia (CK 6.248 str. 2 d.). Notarių elgesį teismas taip pat laikė kaltu. Notarams, kaip ir kitų profesijų atstovams, veikiantiems profesinėje srityje, keliami didesni rūpestingumo, atsargumo ir atidumo reikalavimai. Dėl šios priežasties pakankamas notaro atsakomybės pagrindas yra paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimas, neatidumas ar net klaida. Ar taikytina civilinė atsakomybė už notaro padarytą neatidumą, spręstina pagal tai, ar šis asmuo padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti. Notarė V.Staskonytė-Malcienė neįrodė buvusi rūpestinga dėjusi visas protingas pastangas išsiaiškinti tikrąją L. T. valią ir tinkamai suformuluoti įgaliojimo tekstą. Iš L. T. ir A. R. paaiškinimų matyti, kad tvirtindama įgaliojimą savo pareigas notarė atliko tik formaliai. Notarės L.Jakeliūnienės kaltė pasireiškė tuo, kad ji, veikdama kaip profesionali teisininkė, nepateisinamai klydo aiškindama įgaliojimo turinį bei tvirtindama įkeitimo sandorį. Be to, net jei pripažinti notarės teiginį, kad ji klaususi A. R. , ar L. T. jam leido įkeisti butą S. V. paskolai užtikrinti, atitinkančiu tikrove, tokio notarės elgesio negalima laikyti pakankamu rūpestingumu, nes kilus aptariamoms abejonėms, ji privalėjo apskritai atsisakyti tvirtinti įkeitimo sandorį. Teismas padarė išvadą, kad notarių kaip ir A. R. veiksmuose galima įžvelgti tyčią, nėra jokio pagrindo – aukščiau aptartus neteisėtus notarių veiksmus galima vertinti tik kaip atliktus neatsargiai.

Priežastinis ryšys

Teismo vertinimu, pagrindinė priežastis, lėmusi įkeitimo sandorio nuginčijimą, buvo neteisėti A. R. veiksmai (tiesioginis priežastinis ryšys). Būtent šis asmuo turėjo materialinį suinteresuotumą įkeitimo sutarties sudarymu. Savo tikslui pasiekti A. R. iš sesers L. T. apgaulės būdu gavo įgaliojimą bei veikė nepaisydamas jam aiškiai žinomos sesers valios. Tačiau tam, kad turtas būtų įkeistas, reikėjo ne tik sesers sutikimo, bet ir notarinio įgaliojimo ir įkeitimo sandorio patvirtinimo. Minėta, notarė V.Staskonytė-Malcienė, tvirtindama įgaliojimą, neišsiaiškino tikrosios L. T. valios ir netiksliai bei neaiškiai suformulavo jo tekstą. Tačiau net esant taip surašytam įgaliojimui, neatspindinčiam L. T. valios įgalioti brolį įkeisti butą jo paskolai užtikrinti, notarė L.Jakeliūnienė negalėjo tvirtinti įkeitimo sandorio, nes įgaliojime nesant aptarimo apie įgaliotinio teisę įkeisti turtą savo ar trečiųjų asmenų prievolėms užtikrinti, įgaliotojo turtas gali būti įkeistas tik paties įgaliotojo prievolėms užtikrinti (1964 m. CK 65-67 str.). Jei ši notarė būtų aiškinusi įgaliojimo turinį pagal įstatymų reikalavimus, ji būtų turėjusi atsisakyti tvirtinti įkeitimo sutartį, ir tokiu būdu būtų užkirtusi kelią žalai atsirasti. Ar, notarei V.Staskonytei-Malcienei tinkamai surašius įgaliojimą, notarė L.Jakeliūnienė būtų atsisakiusi tvirtinti svetimo daikto hipoteką, yra hipotetinis klausimas, į kurį atsakyti objektyviai negalima. Taigi notarės V.Staskonytės-Malcienės neteisėti veiksmai teisine prasme yra per daug nutolę nuo ieškovui atsiradusios žalos, kad būtų galima kalbėti apie šios notarės civilinę atsakomybę. Tuo tarpu priežastinis ryšys tarp notarės L.Jakeliūnienės veiksmų ir įkeitimo nuginčijimo yra akivaizdus: notarė privalėjo ir turėjo visas galimybes užkirsti kelią neteisėto sandorio sudarymui, tačiau to nepadarė. Būdama notarė L.Jakeliūnienė turėjo suvokti, kad bet koks jos neapsižiūrėjimas, nerūpestingumas ar klaida užtikrinant teisėtumą civilinėje apyvartoje, gali sukelti neigiamų padarinių tiek sandorio šalims, tiek ir kitiems asmenimis.

Sprendžiant dėl ieškovui atlygintinos patirtos žalos dydžio, ne mažiau svarbu yra įvertinti jo paties veiksmus sudarant įkeitimo sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aptartoje 2003-10-29 nutartyje taip pat pažymėjo, kad, pirma, ieškovas turi juridinę tarnybą, todėl galėjo ir turėjo žinoti, kad A. R. pateiktas įgaliojimas yra ydingas ir nepakankamas, įkeičiant L. T. turtą ne jos pačios prievolei užtikrinti, ir, antra, ieškovas privalėjo įsitikinti, ar ieškovės buto įkeitimas nepažeidžia įgaliotojos interesų. Tačiau nei viena, nei kita padaryta nebuvo. Teismo vertinimu, tokie ieškovo, kaip bankininkystės srityje veikiančio profesionalo, veiksmai laikytini dideliu neatsargumu. Juk būtent ieškovui, suteikiančiam paskolą S. V., turėjo būti labai svarbu, kad paskolą garantuojantis turto įkeitimas būtų tinkamai sudarytas ir iš jo būtų galima patenkinti savo reikalavimą paskolos negrąžinimo atveju. Tačiau matydamas ydingai suformuluotą įgaliojimą ieškovas nedėjo jokių pastangų įsitikinti, ar L. T. iš tiesų sutinka įkeisti turtą kito asmens prievolei užtikrinti. Jei ieškovas šioje situacijoje būtų veikęs rūpestingai ir atidžiai, šis įkeitimo sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas, o ieškovas būtų reikalavęs S. V. suteikiamai paskolai užtikrinti kito įkaito. Taigi ieškovo didelis neatsargumas neabejotinai prisidėjo prie žalos jam atsiradimo, todėl būtų neteisinga ir nesąžiningą patirtą žalą visa apimtimi priteisti iš atsakovų (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).

Nustatant ieškovui priteistinos žalos dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kad pagrindinė priežastis, kodėl buvo sudarytas ydingas įkeitimo sandoris, yra neteisėti A. R., apgaule gavusio įgaliojimą ir veikusio prieš įgaliotojos valią, veiksmai. Svarbia priežastimi neabejotinai buvo ir notarės L. Jakeliūnienės klaida, aiškinant įgaliojimo turinį. Teismo nuomone, sudarant ir notariškai tvirtinant įkeitimo sandorį būtų neprotinga reikalauti iš ieškovo daug didesnio rūpestingumo ir atidumo nei iš notarės L. Jakeliūnienės, kurios pagrindinė profesinė pareiga yra teisėtumo civiliniuose santykiuose užtikrinimas. Taigi įvertinus šias ir aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, yra protinga sumažinti ieškovui atlygintinos žalos dydį 20 procentų – 10 856,80 Lt žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės dalies, esminę reikšmę turi aukščiau nurodytos aplinkybės: skirtingos kaltės formos, J. Jakeliūnienės profesinis statusas bei A. R. vaidmuo sudarant neteisėtus sandorius. Dėl išdėstyto, teismo manymu, būtų teisinga iš notarės J. Jakeliūnienės priteisti ieškovo naudai 30 procentų, o iš A. R. – 70 procentų atlygintinos žalos. Atitinkamai tai sudarytų 13028,15 Lt (43427,18 Lt x 30 procentų) ir 30399,03 Lt (43427,18 Lt x 70 procentų). Iš šių atsakovų ieškovo naudai taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme 2008-01-30 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).