- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-17
- Bylos Nr.
- 2-91/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta iš dalies ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- DNB bankas
- Ieškovas
- P. M.
- Trečiasis asmuo
- L. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės DNB bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarties dalies, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl draudimo atsakovui nurašyti lėšas nuo ieškovo atsiskaitomųjų sąskaitų, civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo L. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui išieškoti skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarties Nr.K-2411-2007-289 pagrindu iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto bei nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo atsiskaitomųjų sąskaitų, atidarytų DNB banke. Nurodė, jog iki teismo sprendimo priėmimo jau bus suėjęs obligacijų išpirkimo ir kredito grąžinimo terminas, todėl gali būti pradėtas 729 847,51 Lt išieškojimas. Pagal skolinimo sutartis atsakovui yra įkeistos visos esamos ir būsimos ieškovo lėšos, esančios ieškovo atsiskaitomojoje sąskaitoje, bei įkeistas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas. Todėl atsakovas, kaip įkaito turėtojas, gali nukreipti priverstinį išieškojimą į įkaito ir hipotekos objektus. Tenkinus ieškinį pasunkėtų realus teismo sprendimo įvykdymas. Nekilnojamasis turtas gali būti perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims ir nebebūtų įmanoma grąžinti situacijos į pradinę padėtį. Dėl to ieškovas patirtų nuostolius, o teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – iki sprendimo įsiteisėjimo uždraudė atsakovui išieškoti 2007 m. birželio 19 d. skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarties Nr.K-2411-2007-289 pagrindu iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto (žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0356-8927), taip pat 2007 m. birželio 19 d. skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarties Nr.K-2411-2007-289 ir sutarties Nr.K-2411-2007-290 pagrindu nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų sąskaitų, atidarytų DNB banke. Teismas sutiko su ieškovo prašyme išdėstytais argumentais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Iki teismo sprendimo, kuriuo turės būti išspręstas ginčijamų skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių teisėtumo klausimas, priėmimo suėjus obligacijų išpirkimo ir kredito grąžinimo terminui gali būti pradėta išieškojimo procedūra. Ginčijamų sutarčių įvykdymui užtikrinti atsakovui yra įkeistos visos esamos ir būsimos ieškovo lėšos, taip pat nekilnojamasis turtas. Todėl atsakovas, kaip įkaito turėtojas, gali nukreipti priverstinį išieškojimą į įkaito ir hipotekos objektus, dėl ko nekilnojamasis turtas gali būti perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims. Teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, restitucija natūra nebegalėtų būti taikoma (CK 4.96 str.), o restitucija pinigais pilnai nesugrąžintų hipoteka įkeisto turto savininko į pirmiau buvusią padėtį. Todėl netaikius laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo atsakovui išieškoti iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas ta apimtimi, kiek būtų taikoma restitucija dėl atsakovo reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto, nebūtų galimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas nesutinka su nutarties dalimi, kuria uždrausta atsakovui nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo banko sąskaitų. Nurodo, jog nutartis yra neteisėta, nepagrįsta bei prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo suformuotai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikai panašiose civilinėse bylose. Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria atsakovui uždrausta nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo atsiskaitomųjų sąskaitų, atidarytų AB DNB banke, panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nutartyje nėra motyvų dėl būtinybės taikyti draudimą atsakovui nurašyti ieškovo lėšas nuo sąskaitos (- ų), todėl toje dalyje nutartis yra nemotyvuota, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Dėl šių priežasčių nurodyta nutarties dalis naikintina, o ieškovo prašymas dėl draudimo atsakovui nukreipti išieškojimą į esamas ir būsimas atsakovo lėšas – atmestinas.
Šalies argumentai
2. Ieškovo prašymas dėl draudimo atsakovui nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo bankų sąskaitų neargumentuotas, todėl teismas nepagrįstai pritaikė tokį draudimą.
3. Ieškovas nepateikė argumentų, kad pinigų nurašymas nuo ieškovo sąskaitos kelia kokią nors grėsmę būsimo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, to nenurodė ir pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo taikyti piniginių lėšų nurašymo draudimą.
4. Ginčas pagal ieškovo ieškinį vyksta dėl 885 673,20 Lt. Atsakovui, kaip juridiniam asmeniui – kredito įstaigai, kurios vien įstatinis kapitalas siekia 656 665 410 Lt, ginčo suma nėra didelė.
5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo nuoseklios praktikos iš esmės analogiškose bylose, kuriose ieškovai taip pat prašydavo sustabdyti bet kokį išieškojimą ieškovų atžvilgiu. Lietuvos apeliacinis teismas tokius prašymus atmesdavo, palikdamas galioti tik draudimą išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto ir leisdamas vykdyti išieškojimą iš kito ieškovų turto, įskaitant leidimą nurašyti lėšas nuo ieškovų sąskaitų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-749/2011; 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-134/2011; 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-112/2011; 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-85/2011).
Atsiliepimas
Ieškovas su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo:
1. Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuota nuostata, kad teismai turi vadovautis aukštesnių teismų bei savo pačių priimtais sprendimais analogiškose bylose. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas analogiškus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat turi vadovautis savo paties priimtomis nutartimis. Apeliantas nutyli, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi kitoje byloje (civ.b. Nr. 2-6877- 585/2010) kaip ir P. M. atveju, taikė tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones. Bankas šios nutarties neskundė. Kitoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje (Nr. 2-7571-585/2010) ieškovei apskundus nutartį, Lietuvos apeliacinis teismas (civilinėje byloje Nr. 2-291/2011), pakeisdamas ją, nepanaikino nutarties dalies, kuria atsakovui buvo uždrausta nurašyti lėšas nuo ieškovės sąskaitų.
2. Apelianto argumentai dėl geros banko finansinės padėties neturi reikšmės. Jeigu atsakovas nurašytų ieškovo lėšas nuo banko sąskaitų, o vėliau teismas tenkintų ieškinį, ieškovas būtų priverstas imtis veiksmų lėšoms susigrąžinti. CPK nenumato, ką reiškia sąvoka „apsunkinimas“, todėl bet kokie veiksmai, kurių šiaip ieškovas neturėtų imtis, jeigu būtų taikomos laikinosios apsaugos priemones, bet jų imtųsi nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, laikytini apsunkinimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria atsakovui uždrausta nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo banko sąskaitų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina.
Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad ieškovas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių draudimo atsakovui nurašyti pinigus taikymo būtinumą, o pirmosios instancijos teismas, taikydamas prašomą laikinąją apsaugos priemonę, tokio sprendimo niekaip nemotyvavo, taip pat nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose. Šiems skundo argumentams teisėjų kolegija pritaria.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, tai yra, teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (CPK 145 str. 2 d.).
Ieškovas pareiškė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Nepritaikius ginčo draudimo, ieškinio tenkinimo atveju atsakovas privalėtų grąžinti ieškovui iš jo banko sąskaitų nurašytas pinigų sumas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad nėra pagrindo abejoti jo (banko) finansinėmis galimybėmis įvykdyti ieškovui palankų sprendimą ta apimtimi, kiek tai reikštų pareigą grąžinti iš ieškovo gautas lėšas. Tokių galimybių nebuvimo ieškovas neįrodinėjo ir neįrodinėja, o pirmosios instancijos teismas to nepagrindė. Tokiu atveju darytina išvada, kad nėra grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, nėra vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl toks draudimas negalėjo būti pritaikytas. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra konstatavęs, jog nėra pagrindo taikyti draudimo atsakovui nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo banko sąskaitų, kadangi tokios priemonės nepritaikymas nekelia grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, jos nėra ekonomiškos, be to, nėra pagrindo abejoti atsakovo (banko) finansinėmis galimybėmis įvykdyti ieškovui palankų sprendimą ta apimtimi, kiek tai reikštų pareigą grąžinti iš ieškovo gautas lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-85/2011, 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-112/2011, 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-134/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-749/2011). Tokios aukštesnės instancijos teismo formuojamos praktikos nepaneigia ieškovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis (civilinės bylos Nr. 2-291/2011), priimta Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-7571-585/2010. Šioje civilinėje byloje atskiruoju skundu ieškovė neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo taikytas aptariamas draudimas, o apeliacinės instancijos teismas, skundus nagrinėdamas pagal faktinius ir teisinius jų pagrindus (CPK 320 str.), nesant atsakovo skundo dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neturėjo pagrindo ex officio spręsti dėl jos taikymo pagrįstumo ar nepagrįstumo.
Ieškovo teiginiai, kad ieškinio tenkino atveju netaikius jo prašomo draudimo, ieškovas patirs nepatogumų susigrąžindamas atsakovo nurašytas pinigų sumas, nepagrindžia ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sandorių pripažinimo negaliojančiais atveju būtų taikoma restitucija ir atsakovas teismo sprendimu būtų įpareigotas grąžinti iš ieškovo gautas sumas, todėl konstatuoti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą nėra pagrindo.
Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl neteisingai išsprendė ginčo prašymą ir dėl to yra pagrindas skundžiamą nutarties dalį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą šioje dalyje atmesti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus pagrindo taikyti ginčo laikinąją apsaugos priemonę nebuvimą, dėl kitų skundo argumentų kolegija nepasisako, laikydama juos neturinčiais teisinės reikšmės teisingam ginčo apeliacinėje instancijoje išsprendimui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria uždrausta atsakovui akcinės bendrovės DNB bankas 2007 m. birželio 19 d. skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarties Nr.K-2411-2007-289 ir sutarties Nr.K-2411-2007-290 pagrindu nurašyti pinigines lėšas nuo ieškovo P. M. atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų sąskaitų, atidarytų DNB banke, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovo P. M. prašymą uždrausti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui nurašyti ieškovo pinigines lėšas atmesti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.