Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-408-163/2016

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-03
Bylos Nr.: e2A-408-163/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-01975-2014-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alona Romanovienė, Albina Pupeikienė, Virginija Nijolė Griškevičienė
Ieškovas: UAB „JVA Partneris“
Atsakovas: L. C.

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. e2A-408-163/2016

Teisėja Jurgita Grigonienė (Proceso Nr. 2-24-3-01975-2014-0)

Procesinio sprendimo kategorija (S) 1.3.2.9.5.; 1.3.4.2.1.; 1.3.9.2.1.; 3.3.1.21.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2016 m. kovo 3 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Virginijos Nijolės Griškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „JVA Partneris“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „JVA Partneris“ ieškinį atsakovei L. C. dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir atsakovės L. C. priešieškinį ieškovei UAB „JVA Partneris“ dėl įsakymų pripažinimo negaliojančiais, atleidimo iš darbo pripažinimo negaliojančiu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame pareiškė reikalavimą panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Klaipėdos teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-09-08 sprendimą Nr. DGKS-3297 ir priteisti iš atsakovės ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą ieškovė grindžia tuo, kad atsakovė buvo ieškovės darbuotoja; 2014-07-29 ji pateikė darbdaviui prašymą išleisti ją kasmetinių atostogų nuo 2014-07-28. Darbdavys 2014-07-29 įsakymu Nr. 112 išleido ją kasmetinių atostogų nuo 2014-07-28 iki 2014-08-12 imtinai. Kadangi atsakovė nebuvo mažiausiai prieš tris dienas pateikusi prašymo dėl atostogų, šalys susitarė, kad mokėjimą už jas ji gaus su atlyginimu už 2014 m. liepos mėnesį. 2014-08-11 atsakovė pateikė prašymą darbdaviui pratęsti jai suteiktas kasmetines atostogas, kadangi laiku negavo mokėjimo už jas. Nuo 2014-08-13 ji be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą, todėl 2014-08-29 įsakymu buvo iš jo atleista. Atsakovei kreipusis į VDI Klaipėdos teritorinį skyrių, Darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK) 2014-09-08 sprendimu Nr. DGKS-3297 iš dalies patenkino jos prašymą ir pripažino laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31 L. C. kasmetinėmis atostogomis bei priteisė iš ieškovės atsakovei 727,19 Lt neatskaičius mokesčių šioms atostogoms apmokėti. Ieškovė nesutinka su šiuo sprendimu, nes gavusi 2014-08-11 L. C. prašymą pratęsti atostogas, 2014-08-19 kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją prašydama išaiškinti, ar toks prašymas pagrįstas. VDI pateikė savo nuomonę, kad darbuotojas, pateikęs prašymą dėl atostogų atgaline data, pats atsisako savo teisės gauti apmokėjimą už šį laikotarpį ne vėliau kaip 3 dienas iki jo pradžios. Tada ieškovė nusprendė netenkinti atsakovės prašymo ir atleisti ją iš darbo už pravaikštą 2014-08-29 įsakymu Nr. 118, kuris yra teisėtas ir galiojantis. DGK, spręsdama atsakovės skundą, prioritetiškai gynė jos interesus, tačiau ir darbuotojui draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, o šiuo atveju atsakovė, pateikdama prašymą pratęsti kasmetines atostogas ir neatvykdama pasibaigus šalių nustatytam jų terminui į darbą, jomis piktnaudžiavo, todėl DGK sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

2014-12-15 atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančiais ir panaikinti ieškovės 2014-08-29 įsakymą Nr. 117 „Dėl pravaikštų“ bei 2014-08-29 įsakymą Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“; pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo pastarojo įsakymo pagrindu nuo 2014-08-29 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu ir laikyti darbo sutartį nutraukta pagal DK 127 str. 2 d. teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; negrąžinti atsakovės į pirmesnį darbą ir pagal DK 140 str. 1 d. 2 p. priteisti jai iš ieškovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti iš ieškovės atsakovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš ieškovės atsakovei 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti iš jos atsakovei turėtas bylinėjimosi išlaidas. 2015-06-19 atsakovė patikslino priešieškinio reikalavimus, patikslindama prašomo panaikinti ieškovės įsakymo „Dėl atleidimo iš darbo“ datą – 2014-09-01, nes su atsiliepimu į priešieškinį ieškovė pateikė būtent šia data pažymėtą dokumentą. Papildomai nurodė, kad šis įsakymas nebuvo pateiktas nei atsakovei ją atleidus, nei DGK ginčo nagrinėjimo metu, net atsiliepime ieškovė nurodo 2014-08-29 įsakymą. Ant abiejų šių įsakymų įrašas, kad atsakovė atsisakė pasirašyti, neatitinka realybės, nes ji ir nebuvo su juo supažindinta nurodant, kad reikia pasirašyti. Kartu atsakovė paprašė skirti ieškovei 1000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, laiku nepateikiant svarbiausių dokumentų į bylą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-12-10 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė pripažinti negaliojančiais ir panaikinti UAB „JVA Partneris“ 2014-08-29 įsakymą Nr. 117 „Dėl pravaikštų“ bei 2014-08-29 įsakymą Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“; pripažinti 2014-09-01 UAB „JVA Partneris“ įsakymą Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu ir darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; negrąžinti atsakovės L. C. į pirmesnį darbą ir priteisti jai iš ieškovės UAB „JVA Partneris“: dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 736,40 Eur (neatskaičius mokesčių), vidutinį darbo užmokestį – 368,20 Eur/mėn. už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo, t. y. 2014-09-01, iki 2014-12-17, iš viso 964,34 Eur (neatskaičius mokesčių), skirtumą po 110,51 Eur/mėn. už 10 mėnesių laikotarpį nuo 2014-12-18, iš viso – 1105,10 Eur (neatskaičius mokesčių). Priteisė iš ieškovės UAB „JVA Partneris“ atsakovei L. C. 289,62 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteisė iš ieškovės UAB „JVA Partneris“ atsakovei L. C. 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Dėl ieškovės ieškinio reikalavimo – dėl 2014-09-08 LR VDI prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus DGK sprendimo panaikinimo, teismas nustatė, kad atostogų buvo išleista 2014-07-29 pagal 2014-07-29 prašymą, todėl laikantis sąžiningumo ir protingumo principo, sumokėti už jas darbdavys turėjo iki 2014-08-01, o sumokėjo 20 dienų vėliau (2014-08-21), todėl atsakovė turėjo teisę prasitęsti atostogas iki 2014-09-01, kai buvo atleista. Taigi DGK sprendimas laikyti laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31 jos kasmetinėmis atostogomis, nustatant mokėtiną už šį laikotarpį sumą, yra pagrįstas. Teismas, nagrinėdamas atsakovės priešieškinio reikalavimus, pasisakė dėl senaties termino taikymo, t. y. kad reikalavimus dėl 2014-08-29 įsakymų panaikinimo atsakovė yra pareiškusi praėjus 2 mėnesiams nuo šių dokumentų gavimo dienos, taigi vienu mėnesiu praleido tam nustatytą ieškinio senaties terminą, tačiau teismas atnaujino ieškinio senaties terminus dėl 2014-08-29 įsakymų apskundimo, kadangi atsakovė nėra teisininkė; netekusi pajamų šaltinio, neturėjo ir didesnių galimybių greitai gauti reikalingą teisinę pagalbą, o reikalavimus pareiškė bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, pripažinus laikotarpį nuo 2014-08-12 iki 2014-08-31 ne atsakovės pravaikštomis, o jos kasmetinėmis atostogomis, būtų neteisinga formaliais pagrindais nespręsti klausimo dėl jos atleidimo pagrindo pakeitimo ir su tuo susijusių išmokų priteisimo. Dėl 2014-08-29 ieškovės įsakymo Nr. 117, kuriuo nustatyta, kad laikotarpis nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 laikomas darbuotojos atsakovės pravaikštomis, teismas pasisakė, kad tai laikytina kasmetinėmis atostogomis, todėl konstatuojama, kad darbdavys neturėjo pagrindo priimti tokį įsakymą, pats turėdamas visumą informacijos, kodėl asmuo neatvyksta į darbą. Dėl 2014-08-29 įsakymo „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ teismas nesprendė, kad ieškovė patvirtino, jog šis įsakymas yra negaliojantis, nes jį pakeitė 2014-09-01 įsakymas Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, kurio pagrindu atsakovė ir buvo atleista iš darbo. Vertindamas 2014-09-01 įsakymą Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, kuriuo atsakovė buvo atleista iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, teismas šį pagrindą pripažino neįrodytu, kadangi šis laikotarpis šiuo sprendimu ir Darbo ginčų komisijos sprendimu pripažintas L. C. kasmetinėmis atostogomis (LR DK 176 str. 2 d.). Dėl atsakovės reikalavimo negrąžinti jos į darbą teismas nustatė, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2013-11-06, taigi jos nepertraukiamas darbo stažas šioje įmonėje teismo sprendimo priėmimo metu yra 25 mėnesiai. Esant tokioms aplinkybėms, DK 140 str. 1 d. 2 p. ir 300 str. pagrindu atsakovei priteistina dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki įsidarbinimo AB „Lietuvos paštas“ dienos ir darbo užmokesčio skirtumas nuo 2014-12-18, kadangi šioje darbovietėje L. C. gaunamas darbo užmokestis yra mažesnis už gautąjį UAB „JVA Partneris“, tačiau atsižvelgus į tai, kad atsakovė ieškovės įmonėje išdirbo trumpesnį laikotarpį nei tas, už kurį reikėtų mokėti šį skirtumą, taip pat į užsitęsusį bylos nagrinėjimą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, šios kompensacijos mokėjimo laikotarpis nustatomas ne iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o 10 mėnesių nuo 2014-12-18. Teismas taip pat tenkino ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 289,62 Eur, kadangi jos prašoma priteisti šiai žalai atlyginti suma yra protingo dydžio, atitinkanti suformuotą teismų praktiką, nesiekianti vieno vidutinio jos darbo užmokesčio dydžio, todėl nelaikytina per didele.

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės ieškinį visiškai, atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė iki 2014-07-25 buvo nemokamose atostogose, o nuo 2014-07-28 mokamose atostogose. Jokių prašymų dėl užmokesčio už kasmetines atostogas sumokėjimo tvarkos atsakovė nepateikė. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties nuostata, tipinė ieškovės įmonėje, kad darbo užmokestis mokamas tik vieną kartą per mėnesį, pažeidžia Darbo kodekso reikalavimus, kadangi, vadovaujantis LR DK 95 straipsniu, ieškovės įmonėje atlyginimas už atidirbtą mėnesį buvo mokamas kitą mėnesį nuo 15 iki 30 d. Taip pat apeliantė nurodo, kad atsakovė nuo 2014-09-01 savo noru nutraukė darbo santykius su UAB „JVA Partneris“, iš darbo 2014-09-01 pasišalino ir daugiau į darbą neatvyko. 2014-09-02 ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakove – sumokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Apeliantė teigia, kad atsakovė praleido terminą atleidimo iš darbo neteisėtumui ginčyti, nes apie darbo sutarties nutraukimą jai buvo žinoma jau 2014 m. rugsėjo mėn. Be to, įmonės darbuotojai nurodo, kad atsakovė atsisakė pasirašyti bet kokį dokumentą ir pasišalino iš darbo, o darbuotojo atsisakymas, vengimas priimti įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo prilyginamas jo gavimui.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teismas pagristai sprendė, kad atsakovė turėjo teisę prasitęsti kasmetines atostogas iki 2014-09-01, ir todėl DGK sprendimą laikyti laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31 atsakovės kasmetinėmis atostogomis, nustatant mokėtiną už šį laikotarpi sumą, laikė pagrįstu ir teisėtu. Ieškovės apeliacinio skundo motyvai, kad darbdaviui nereikėjo atsakovės sutikimo dėl darbo užmokesčio mokėjimo vieną kartą per mėnesį, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys DK 201 str. 1 d. Ieškovė, nutraukusi darbo sutartį su atsakove dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, visiškai nepagrįstai teigia, kad atsakovė nuo 2014-09-01 savo noru nutraukė darbo santykius su ieškove, kadangi atsakovės nebuvimo darbe priežastis – naudojimasis įstatyme įtvirtinta teise į kasmetinių atostogų pratęsimą – laikytina svarbia priežastimi (LR DK 176 str. 2 d.), todėl atsakovės atleidimas iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu neteisėtas. Dėl senaties termino atsakovė nurodo, kad DK 300 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Ieškovės 2014-08-29 įsakymą Nr. 117 „Dėl pravaikštų“ ir 2014-08-29 įsakymą Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ atsakovė gavo 2014-11-25, kai teismas atsakovės atstovui atsiuntė ieškovės atstovo papildomai pateiktus dokumentus byloje Nr. 2-2381-838/2014. Apie tai, kad darbo sutartis su atsakove yra nutraukta ne 2014-08-29 įsakymo Nr. 118 pagrindu, o 2014-09-01 įsakymo Nr. 118 pagrindu, paaiškėjo tik 2015-05-25, kai ieškovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismui pateikė 2014-09-01 dienos įsakymą. Ieškovei 2015-05-25 pateikus 2014-09-01 dienos įsakymą, atsakovė 2015-06-19, t. y. nepraleidusi vieno mėnesio nuo įsakymo gavimo dienos termino, pateikė teismui pareiškimą dėl priešieškinio dalyko tikslinimo, kuriuo taip pat paprašė pripažinti neteisėtu atsakovės atleidimą iš darbo ir ieškovės priimto 2014-09-01 įsakymo pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo. Ieškovė pateikė ieškinį su prašymu panaikinti minėtos institucijos sprendimą dėl laikotarpio nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31, kuriuo šis laikotarpis laikytinas atsakovės kasmetinėmis atostogomis, priteisiant atsakovei iš ieškovės 210,61 Eur (727,19 Lt) jos vidutinio darbo užmokesčio šioms atostogoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.

Dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS-3297 panaikinimo

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė iki 2014-07-25 buvo nemokamose atostogose, o nuo 2014-07-28 mokamose atostogose. Jokių prašymų dėl užmokesčio už kasmetines atostogas sumokėjimo tvarkos atsakovė nepateikė. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties nuostata, tipinė ieškovės įmonėje, kad darbo užmokestis mokamas tik vieną kartą per mėnesį, pažeidžia Darbo kodekso reikalavimus, kadangi, vadovaujantis LR DK 95 straipsniu, ieškovės įmonėje atlyginimas už atidirbtą mėnesį buvo mokamas kitą mėnesį nuo 15 iki 30 d., todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo teisėtų lūkesčių, kad darbdavys už kasmetines atostogas sumokės iki 2014-07-31.

Byloje nustatyta, kad DGK sprendimu Nr. DGKS-3297 DGK pripažino laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31 L. C. kasmetinėmis atostogomis, priteisiant atsakovei iš ieškovo 727,19 Lt jos vidutinio darbo užmokesčio šioms atostogoms apmokėti. Sprendimas buvo argumentuotas tuo, kad darbdavys, išleidęs darbuotoją atostogų nuo 2014-07-28 pagal 2014-07-29 prašymą šalims nesutarus, kada bus apmokėta už šias atostogas, turėjo apmokėti už jas kaip galėdamas greičiau. Kadangi jis to nepadarė, darbuotojai pateikus 2014-08-11 prašymą pratęsti atostogas, darbdavys, ir toliau nederindamas savo pozicijos dėl atostogų bei jų apmokėjimo ir neapmokėdamas už jas iki 2014-08-21, piktnaudžiavo savo kaip stipresniojo teise, nepaisydamas Darbo kodekso numatytų darbuotojo teisių į atostogų pratęsimą.

LR DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad LR DK neįtvirtina konkretaus termino, prieš kiek laiko iki pageidaujamų atostogų darbuotojas turi išreikšti savo valią jas gauti parašydamas prašymą darbdaviui, tačiau DK 35 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų ir nepiktnaudžiauti savo teise. Pažymėtina, kad įstatymo norma, numatančia darbo užmokesčio išmokėjimą už atostogas, yra siekiama įgyvendinti LR DK 165 straipsnyje įtvirtintus atostogų tikslus, t. y. užtikrinti, kad darbuotojas turėtų lėšų, reikalingų poilsiui. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas darbuotojui suteikiama tam, kad jis pailsėtų ir turėtų laiko pramogoms bei laisvalaikiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2012. Teismų praktika. 2012, 37, p. 193–204).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iki atsakovei pateikiant prašymą dėl kasmetinių mokamų atostogų suteikimo atsakovė buvo išleista nemokamų atostogų iki 2014-07-25. Iš byloje esančių pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovei susisiekus su darbdaviu, paaiškėjo, kad nemokamos atostogos pratęsiamos dėl darbui būtinos žaliavos trūkumo, taigi šiuo pagrindu atsakovė pateikė prašymą suteikti kasmetines mokamas atostogas atgaline data, t. y. nuo 2014-07-28 iki 2014-08-12. Ieškovė su tokiu atsakovės prašymu sutiko, t. y. išleisti atsakovę atostogų atgaline data nuo 2014-07-28. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks šalių susitarimas realiai nesuteikė galimybės ieškovei laiku sumokėti darbo užmokesčio už kasmetines atostogas 176 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau kartu parodo, kad ieškovė nėra linkusi griežtai laikytis kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos ir tai palieka darbdavio ir darbuotojų susitarimui. Šiuo atveju vertintina, ar ieškovė privalėjo išmokėti darbo atlygį už atostogas iki 2014-07-31, tuomet būtų galima nustatyti, ar atsakovė turėjo teisę į ilgesnes atostogas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovei nebuvo išmokėtas darbo atlyginimas už birželio mėnesį, todėl darytina išvada, kad einamąjį liepos mėnesį atsakovei turėjo būti mokamas atlyginimas už išdirbtą birželio mėnesį. Atsižvelgus į tai, kad ieškovė išreiškė sutikimą išleisti atsakovę atostogų atgaline data, taip pat į atostogų suteikimo tikslą ir tai, kad už jas mokamas darbo užmokestis, kadangi darbuotojui turi būti suteikiamos finansinės sąlygos tinkamam poilsiui, darytina išvada, kad ieškovė turėjo išmokėti atsakovei darbo užmokestį už suteiktas atostogas iki 2014-07-31.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad vadovaujantis LR DK 95 straipsniu, įmonėje atlyginimas už atidirbtą mėnesį buvo mokamas kitą mėnesį nuo 15 iki 30 d., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė turėjo teisėtų lūkesčių, kad darbdavys už kasmetines atostogas sumokės iki 2014-07-31.

Atkreiptinas dėmesys, kad DK 201 str. 1 d. yra imperatyviai nurodyta, jog darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, kartą per mėnesį. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad raštiško prašymo dėl darbo užmokesčio mokėjimo tik vieną kartą per mėnesį atsakovė nebuvo pateikusi. Taigi apeliantės argumentas, kad atsakovei sudarant darbo sutartį su ieškove, buvo žinoma apie tai, kad ieškovė darbo užmokestį moka tik kartą per mėnesį nustatytu laikotarpiu, yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi prieštarauja įstatymo normoms.

Taigi atsižvelgus į tai, kad ieškovė laiku nesumokėjo darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, darytina išvada, kad atsakovė turėjo teisę, vadovaudamasi LR DK 176 straipsnio 2 dalimi, pratęsti kasmetinių atostogų laiką tam laikotarpiui, už kurį darbdavys nesumokėjo už suteiktas kasmetines atostogas, todėl atmestinas apeliantės prašymas panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-3297.

Dėl darbo sutarties nutraukimo

Apeliantė nurodo, kad atsakovė nuo 2014-09-01 savo noru nutraukė darbo santykius su UAB „JVA Partneris“, iš darbo 2014-09-01 pasišalino ir daugiau į darbą neatvyko. 2014-09-02 ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakove – sumokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė iš darbo ieškovės įmonėje buvo atleista 2014-09-01 įsakymu Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“. Šiame įsakyme nurodyta, kad ji atleidžiama iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, numatantį tokią darbdavio teisę, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Pagal šią normą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, be kita ko, laikomas ir neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visa darbo dieną (pamainą). Iš byloje pateiktų rašytinių duomenų matyti, kad 2014-08-29 ieškovė įsakymu Nr. 117 nustatė, kad laikotarpis nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 laikomas darbuotojos L. C. pravaikštomis. Taigi būtent atsakovės neatvykimas į darbą laikotarpiu nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 buvo pripažintas pravaikštomis, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir pagrindu nutraukti su ja darbo sutartį. Tačiau apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad minėtas laikotarpis Darbo ginčų komisijos sprendimu pripažintas atsakovės kasmetinėmis atostogomis, daryti išvadą, jog atsakovė visą šį laikotarpį neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, nėra pagrindo. Priešingai, atsakovės neatvykimo priežastis – naudojimasis DK 176 str. nuostata dėl atostogų pratęsimo, o darbdavys – ieškovė neišreiškė dėl to prieštaravimų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą ieškovė iš atsakovės pareikalavo tik 2014-08-27 raštu, kuris buvo įteiktas paštu tik 2014-08-28, taigi iki priimant 2014-08-29 įsakymą atsakovei nebuvo realios galimybės dėl to pasiaiškinti. Pasiaiškinimą atsakovė pateikė 2014-09-01, nuosekliai nurodydama jame neatvykimo į darbą priežastis – atostogų prasitęsimą, darbdaviui nesumokėjus už jas laiku. Tuo tarpu LR DK 240 straipsnio 1 dalis numato, kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Šiuo atveju ieškovė nepareikalavo iš ieškovės pateikti pasiaiškinimus, todėl skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, yra nepagrįsta, todėl neteisėta. Dėl visų šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovės 2014-08-29 įsakymą Nr. 117 „Dėl pravaikštų“ pripažino negaliojančiu, o atleidimą iš darbo LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nepagrįstu. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės neatvykimas į darbą 2014-08-13–2014-08-29 laikotarpiu nesudaro pagrindo atleisti atsakovę iš darbo apeliantės nurodytu pagrindu.

Dėl senaties termino

Ieškovė teigia, kad atsakovė praleido terminą atleidimo iš darbo neteisėtumui ginčyti, nes apie darbo sutarties nutraukimą jai buvo žinoma jau 2014 m. rugsėjo mėn. Be to, įmonės darbuotojai nurodo, kad atsakovė atsisakė pasirašyti bet kokį dokumentą ir pasišalino iš darbo, o darbuotojo atsisakymas, vengimas priimti įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo prilyginamas jo gavimui.

Įstatymas ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai, tačiau ginčams dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo atveju yra nustatytas trumpesnis (sutrumpintas) vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos (DK 297 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2012). Pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos. DK 300 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Ieškinio senaties termino pradžia pripažintinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2009). Nagrinėjamu atveju šalių byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad termino ginčyti 2014-09-01 įsakymą „Dėl atleidimo iš darbo“ atsakovė nėra praleidusi, kadangi galėjo tai daryti per vieną mėnesį nuo šio įsakymo gavimo dienos, gavo jį 2015-05-25, o priešieškinį dėl to patikslino 2015-06-19. Taigi reikalavimus dėl 2014-08-29 įsakymų panaikinimo atsakovė yra pareiškusi praėjus dviem mėnesiams nuo šių dokumentų gavimo dienos, taigi vienu mėnesiu praleido tam nustatytą ieškinio senaties terminą. Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nėra teisininkė ir neturėjo pakankamai žinių apie būtinybę operatyviai ginti savo teises po darbo sutarties nutraukimo, taip pat netekusi pajamų šaltinio, neturėjo ir didesnių galimybių greitai gauti reikalingą teisinę pagalbą. Be to savo reikalavimus atsakovė pareiškė bylos nagrinėjimo teisme metu, protingais terminais nuo ginčijamų dokumentų gavimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pripažinus laikotarpį nuo 2014-08-12 iki 2014-08-31 ne atsakovės pravaikštomis, o jos kasmetinėmis atostogomis, būtų neteisinga formaliais pagrindais nespręsti klausimo dėl jos atleidimo pagrindo pakeitimo ir su tuo susijusių išmokų priteisimo. Taigi, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, atnaujindamas terminą atsakovei pateikti ieškinį dėl darbdavio įsakymų apskundimo, kurių pagrindu atsakovė buvo atleista iš darbo.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taigi vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 str. 1 d.). Įvertinęs aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliktinas nepakeistas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 540 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, bei pateikė tai patvirtinančius rašytinius įrodymus – paslaugų suteikimo aktą ir sąskaitos išrašą. Patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl yra pagrindas jas priteisti. Taigi atsakovei L. C. iš ieškovės UAB „JVA Partneris“ priteistina 540 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti atsakovei L. C., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „JVA Partneris“ j.a.k. (duomenys neskelbtini), 540 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Alona RomanovienėKolegijos teisėjos Albina PupeikienėVirginija Nijolė Griškevičienė