Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „JVA Partneris“ ieškinį atsakovei L. C. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir atsakovės L. C. priešieškinį ieškovei UAB „JVA Partneris“ dėl įsakymų pripažinimo negaliojančiais, atleidimo iš darbo pripažinimo negaliojančiu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-12-15 atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančiais ir panaikinti ieškovo 2014-08-29 įsakymą Nr. 117 „Dėl pravaikštų“ bei 2014-08-29 įsakymą Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“; pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo pastarojo įsakymo pagrindu nuo 2014-08-29 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso ( toliau – DK) 136 str. 3d. 2p. neteisėtu ir laikyti darbo sutartį nutraukta pagal DK 127 str. 2d. teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; negrąžinti atsakovės į pirmesnį darbą ir pagal DK 140 str. 1d. 2p. priteisti jai iš ieškovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti iš ieškovo atsakovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš ieškovo atsakovei 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei priteisti iš jo atsakovei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepdama į patikslintą priešieškinį, ieškovė nurodė, kad 2014-09-01 įsakymo Nr.118 „Dėl atleidimo iš darbo“ nuo teismo, pateikė, kai nagrinėjant bylą 2015-05-25 teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad 2014-08-29 įsakymas buvo panaikintas paties ieškovo, priimant analogišką įsakymą 2015-09-01. DGK savo sprendime yra konstatavusi faktą, kad atsakovė atleista iš darbo 2014-09-01 įsakymu, tačiau neprašė šį įsakymą pateikti, todėl jo toje byloje ir nėra. Atleidimo pagrindui ir jo datai nustatyti būtina įvertinti ieškovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje esančius duomenis, pagal kuriuos atsakovė 2014-09-01 atidirbo 3 val. ir nuo 2014-09-02 į darbą nebeatėjo, vadinasi, bent jau žodžiu jai buvo pranešta apie atleidimą iškart po šio įsakymo priėmimo, ji žinojo, kad nebedirba, o gauti įsakymą raštu atsakovė ir pati nebuvo suinteresuota. Ieškovo nuomone, atsakovės neatvykimas į darbą nuo 2014-09-02 ir tik 3 val. darbo 2014-09-01 liudija, kad ji paliko darbo vietą po pasiaiškinimo surašymo 2014-09-01, nes buvo informuota apie atleidimą iš darbo ir atsisakė priimti įsakymą apie atleidimą, kad teismų praktikoje prilyginama jo gavimui.

Teismo posėdžių metu ieškovo atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti juose išdėstytais motyvais. Papildomai nurodė, kad pagal įmonėje nustatytą tvarką ir darbo sutartį atlyginimas ir su juo susijusios išmokos darbuotojams buvo išmokamos vieną kartą per mėnesį, iki 30 mėnesio dienos, ir taip būdavo atsiskaitoma už praėjusį kalendorinį mėnesį po to, kai baigtas užpildyti darbo laiko apskaitos žiniaraštis ir atliktas buhalterinis atlyginimo bei kitų išmokų apskaičiavimas. Todėl atsakovė negalėjo tikėtis gauti atlyginimą ir kitas išmokas už liepos mėnesį iki liepos 30 dienos. Kadangi ji atostogų paprašė atbuline data, tokiu būdu pati atsisakė garantijos gauti apmokėjimą tris dienas iki atostogų, todėl iki apmokėjimo už liepos mėn. iki rugpjūčio 30 dienos ir neturėjo teisės reikalauti šio atsiskaitymo. 2014-08-11 atsakovei paprašius pratęsti atostogas, ieškovė kreipėsi konsultacijos į Valstybinę darbo inspekciją, ir jai buvo paaiškinta, kad darbuotojui pažeidus prašymo dėl atostogų padavimo terminą, apmokėjimas už jas turi būti atliekamas su kitu einamuoju mokėjimu, ieškovės atveju – su atlyginimu už liepos mėn., kuris buvo išmokėtas 2018-08-21. Ieškovė yra įsitikinusi, kad atsakovė neturėjo teisės į atostogų pratęsimą šiuo pagrindu, todėl laiko DGK sprendimą nepagrįstu ir prašo jį panaikinti. Priešieškinį laiko nepagrįstu, nes atsakovė praleido senaties terminą jam pareikšti, atleista buvo pagrįstai – dėl pravaikštų, sužinoti apie šio įsakymo priėmimą turėjo galimybes, tačiau jų neišnaudojo, nori neteisėtai praturtėti.

Atsakovės atstovas posėdžių metu palaikė atsakovės poziciją. Papildomai akcentavo, kad atsakovės susitarimą su ieškovo direktorium įrodo telefono išklotinės, kur užfiksuotas jos minimas 2014-07-27 skambutis. Mano, kad darbo užmokestis turi būti mokamas už einamąjį mėnesį, kadangi žmogui reikia lėšų pragyventi, o šiuo atveju atsakovei nepateisinamai ilgai nebuvo sumokėta nei už darbą liepos mėn., nei už atostogų laikotarpį, raštu nepateikiant jokių reikalavimų grįžti į darbą, įspėjimų dėl galimo atleidimo ar pan. Ieškovė gavo iš darbdavio tik prašymą pasiaiškinti 2014-08-27, atvykusi 2014-09-01 tokį paaiškinimą ir pateikė, visos aplinkybės, kodėl ir ar pagrįstai ji neatvyko į darbą iki 2014-09-01, nebuvo aiškinamos, darbdavys, ją atleisdamas už pravaikštą tokiomis aplinkybėmis, pasielgė neteisėtai, o ir įsakymo atsakovei neįteikė ar neišsiuntė, nors ji buvo atvykusi ir jos adresą darbdavys turėjo. Termino skųsti šį įsakymą atsakovė nėra praleidusi, kadangi tik 2014-11-06 su teismo dokumentais jai buvo pateiktas 2014-08-29 įsakymas dėl atleidimo iš darbo, o dar vėliau byloje paaiškėjo, kad šis įsakymas yra panaikintas, reikia vadovautis 2014-09-01 įsakymu, kuris pateiktas dar vėliau. Abu šie įsakymai naikintini, nes neįrodyta, kada jie parengti ir pateikti atsakovei, tai, kad ji atsisakė juose pasirašyti, nurodyta melagingai, išspausdinant tokią frazę dar prieš direktoriui pasirašant įsakymą.

Liudytojas S. C. parodė, kad dirba ieškovės įmonėje administratore – buhaltere. Prisimena, kad L. C. 2014-07-29 įsakymu nuo 2014-07-28 buvo suteiktos apmokamos kasmetinės atostogos iki 2014-08-12, tačiau ji joms pasibaigus į darbą neatvyko, prieš tai pateikusi prašymą pratęsti atostogas dėl neapmokėjimo už jas visą atostogų laikotarpį. Buvo išsiųstas laiškas, kad ji atvyktų paaiškinti, kodėl neina į darbą, o 2014-08-29 priimtas įsakymas atleisti ją iš darbo, tačiau 2014-09-01 ji atvyko ir dalį dienos atidirbo, kol direktorius pasikvietė ją į kabinetą ir pasakė, kad atleidžia dėl pravaikštų. Ji pati ruošė ir pirmą, ir antrą įsakymą, pirmasis buvo pripažintas sugadintu, per apsirikimą po to perduotas advokatui ir taip byloje atsirado dviprasmybė.

Liudytoja V. K. parodė, kad dirba pas ieškovę vyr. buhaltere, tačiau 2014 m. liepos – rugpjūčio mėn. pati buvo nedarbinga, tvarkė su atsakove susijusius buhalterinius dokumentus tik po jos atleidimo 2014-09-01. Vis dėl to jai buvo žinoma, kad L. C. prasitęsė atostogas dėl to, kad negavo atostoginių, ir ji kreipėsi į VDI inspektorę išaiškinimo, kada turėtų išmokėti atostoginius, kai darbuotojas paprašo atostogų atbuline data. Jai buvo paaiškinta, kad tokiu atveju atostoginius galima išmokėti kartu su atlyginimu, taip ji ir padarė.

Liudytoja J. S. parodė, kad dirba pas ieškovę technologe. Dirbo kartu su atsakove, žinojo, kada ši turi grįžti iš apmokamų atostogų, o kai negrįžo – pranešė administracijai. Kad ji yra prasitęsusi atostogas, liudytojai niekas nepranešė. Tarnybinį pranešimą dėl L. C. nurodo rašiusi 2014-029.

Liudytoja V. G. parodė, kad jis yra ieškovės direktorius. Paaiškino, kad atsakovė atvyko į darbą 2014-09-01 po pravaikštų, nieko nepaaiškino, todėl buvo atleista iš darbo. Kadangi atostogų prašymą ji buvo pateikusi diena vėliau nei prašoma atostogų pradžia, vyr. buhalterei pasikonsultavus su VDI, buvo nutarta atostoginius jai išmokėti kartu su atlyginimu, o šis už liepos mėn. turėjo būti išmokėtas iki rugpjūčio 30 d. Taip ir buvo padaryta, todėl L. C. neturėjo pagrindo tęstis atostogų. Jis neigia derinęs su atsakove atostogų prašymo pateikimo datą, tačiau pripažįsta, kad darbo tuo metu nebuvo. Gavus L. C. prašymą, jai nebuvo raštu atsakyta dėl apmokėjimo už atostogas kartu su atlyginimu už liepos mėn. nebuvo pranešta ir apie galimybę atleisti iš darbo tuo pagrindu, jis nežino, ar jai buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo, nesidomėjo, ar atsakovė yra apie tai informuota. Nurodo, kad VSDFV pranešta apie atleidimą buvo rugsėjo 1 dieną, tą dieną dėl kelių L. C. dirbtų valandų buvo nuspręsta pripažinti jos darbo diena, todėl ir įsakymas buvo perrašytas jai atvykus, prašo juo vadovautis.

Motyvuojamoji dalis

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2014-08-29 UAB „JVA partneris“ priėmė įsakymą Nr.118, kuriuo atleido L. C. iš darbo nuo 2014-08-29 pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 136 str.1 d.4 p.(8 b.l. I t.). 2014-08-29 UAB „JVA partneris“ priėmė įsakymą Nr.117, kuriuo įsakė L. C. nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 laikyti pravaikštomis (9 b.l.I t.). 2014-09-01 L. C. pateikė UAB „JVA partneris“ pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 priežastis yra svarbi, nes jai nebuvo sumokėti atostoginiai už kasmetines atostogas, todėl ji prašė pratęsti tiek dienų atostogas, kiek dienų su ja nebuvo atsiskaityta (10-11 b.l. I t.). Nustatyta, kad UAB „JVA patrneris“ 2014-08-27 raštu kreipėsi į L. C., kad ji atvyktu į darbovietę susipažinti su VDI aiškinamuoju raštu dėl kasmetinių atostogų apmokėjimo ir parašyti paaiškinimą, kodėl ji neatvyko į darbą nuo 2014-08-13 (12 b.l. I t.). 2014-08-29 technologė J. S. kreipėsi į įmonės direktorių su pranešimu, kad nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 į darbą neatvyko žuvies apdorotoja L. C. (13 b.l. I t.). 2014-08-07 L. C. kreipėsi į Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto atsiskaitymo (17-18 b.l. I t.). 2014-08-08 DGK pagal L. C. prašymą dėl kasmetinių atostogų ir išmokų, susijusių su darbu, išieškojimo iš UAB „JVA partneris“ priėmė sprendimą, kuriuo prašymą tenkino iš dalies ir laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31 pripažinti L. C. kasmetinėmis atostogomis. Taip pat jos naudai iš atsakovo išieškoti 727,19 Lt neatskaičiavus mokesčių, ieškovės vidutinio darbo užmokesčio kasmetinėms atostogoms apmokėti (14-16 b.l. I t.). 2014-08-26 UAB „JVA partneris“ VDI Klaipėdos skyriui pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą, kuriame nurodė, kad atostoginiai L. C. buvo išmokėti 2014-08-21 kartu su liepos mėn. darbo užmokesčiu, kadangi įmonės atsiskaitomoji kasa yra areštuota antstolės V.Daugirdienės (22 b.l. I t.). Nustatyta, 2014-07-29 L. C. pateikė UAB „JVA partneris“ prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo nuo 2014-07-28 iki 2014-08-12 (24 b.l. I t.). UAB „JVA partneris“ 2014-07-29 priėmė įsakymą Nr.112, kuriuo L. C. nuo 2014-07-28 iki 2014-08-12 išleido kasmetinių atostogų (23 b.l. I t.). Iš sąskaitos išrašo nustatyta, kad 2014-08-21 UAB „JVA partneris“ pravedė ieškovei L. C. 813,13 Lt ir 2014-08-27 644,96 Lt darbo užmokestį už 2014-06 mėn.(25-26 b.l. I t.). Nustatyta, kad 2014-08-11 L. C. kreipėsi su prašymu į UAB „JVA partneris“ pratęsti kasmetines atostogas nuo 2014-08-12, tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti už kasmetines atostogas (27 b.l. I t.). 2014-08-26 L. C. kreipėsi į UAB „JVA partneris“ su prašymu tęsti jai kasmetines atostogas tiek dienų, kiek buvo pradelsta sumokėti atostoginiu (28 b.l. I t.). 2014-09-01 L. C. kreipėsi su prašymu į UAB „JVA partneris“ nebetęsti jai kasmetinių atostogų nuo 2014-08-30, o jas pridėti prie nepanaudotų kasmetinių atostogų bei išmokėti atostoginius nuo 2014-08-12 iki 2014-08-30 (31 b.l. I t.). 2014-09-01 UAB „JVA partneris“ pateikė VDI pažymą apie paskaičiuotus delspinigius už ne laiku išmokėtą darbo užmokestį už 06 mėn. L. C.-14,22 Lt (34 b.l. I t.). 2014-09-05 kasos išlaidų orderis patvirtina, kad 2014-09-05 L. C. išmokėti 14,22 Lt delspinigiai (35 b.l. I t.). Nustatyta, kad UAB „JVA partneris“ 2014-09-03 pranešė Sodrai apie L. C. nedraudiminį laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 (37-38 b.l. I t.). Iš darbo sutarties nustatyta, kad 2013-11-05 tarp UAB „JVA partneris“ ir L. C. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis (45-47 b.l. I t.). Iš pateiktų TELE2 paslaugų išklotinių L. C. nustatyta, kad ji skambino atsakovo direktoriui 2014-07-27, pokalbio trukmė 55 sek. (48-62 b.l. I t.). Iš pateikto įsakymų registravimo žurnalo nustatyta, kad 2014-09-01 registracijos žurnale buvo užfiksuota, kad priimtas įsakymas Nr.118 dėl L. C. atleidimo (187-189 b.l.).

Ieškinys atmetamas, priešieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl 2014-09-08 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo

Šiuo sprendimu DGK pripažino laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31 L. C. kasmetinėmis atostogomis, priteisiant atsakovei iš ieškovo 727,19 Lt jos vidutinio darbo užmokesčio šioms atostogoms apmokėti. Sprendimas buvo argumentuotas tuo, kad darbdavys, išleidęs darbuotoją atostogų nuo 2014-07-28 pagal 2014-07-29 prašymą šalims nesutarus, kada bus apmokėta už šias atostogas, turėjo apmokėti už jas kaip galėdamas greičiau. Kadangi jis to nepadarė, darbuotojai pateikus 2014-08-11 prašymą pratęsti atostogas, darbdavys, ir toliau nederindamas savo pozicijos dėl atostogų bei jų apmokėjimo ir neapmokėdamas už jas iki 2014-08-21, piktnaudžiavo savo kaip stipresniojo teise, nepaisydamas Darbo kodekso numatytų darbuotojo teisių į atostogų pratęsimą.

Teismas pripažįsta šį darbo ginčų komisijos sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos Respublikos DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. DK neįtvirtina konkretaus termino, prieš kiek laiko iki pageidaujamų atostogų darbuotojas turi išreikšti savo valią jas suteikti parašydamas prašymą darbdaviui, tačiau DK 35 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nepiktnaudžiauti savo teise.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje yra suformuluotos pagrindinės nuostatos, kaip šie principai ir pagrindai turėtų būti įgyvendinami : darbuotojas turi pareigą laiku informuoti darbdavį apie norą gauti kasmetinių atostogų, taip pat, norėdamas pasinaudoti teise į atostogų pratęsimą, jis šią savo valią turi išreikšti atostogų metu ar per protingą laiką pasibaigus, jau egzistuojant jų apmokėjimo tvarkos pažeidimui. Pripažįstama, kad įstatymai nedraudžia šalims susitarti ir dėl kasmetinių atostogų suteikimo likus mažiau kaip trims dienoms iki jų, bei dėl kitokios, nei nustatyta DK 176 straipsnio 2 dalyje, apmokėjimo už jas tvarkos. Svarbu, kad susitarime būtų išreikšta tikroji suderinta šalių valia, o šis susitarimas išreikštas abiems šalims aiškia ir suprantama forma. Nagrinėjamoje byloje tai ir reikia nustatyti - kokia buvo tikroji abiejų šalių valia ir kokie teisingumo bei protingumo reikalavimai joms turėtų būti taikomi, įvertinant visas konkrečias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pati atsakovė prašymą dėl atostogų suteikimo padavė atbuline data, t.y., prašydama atostogų nuo 2014-07-28, prašymą pateikė 2014-07-29, tačiau darbdavys tokį jos prašymą priėmė ir patenkino, tokiu būdu jį akceptuodamas. Įsakymas dėl atostogų L. C. suteikimo priimtas tą pačią dieną, kai ji pateikė prašymą – 2014-07-29, tačiau jame nieko nepasisakyta apie apmokėjimo tvarkos nustatymą. Pažymėtina, kad ieškovo įmonė nebuvo stabiliai dirbanti, darbuotojai dažnai būdavo išleidžiami nemokamų atostogų, L. C. taip pat iki 2014-07-25 buvo nemokamose atostogose, o ir ginčo objektu tapusių apmokamų atostogų nuo 2014-07-28 (pirmadienio) prašė todėl, kad įmonėje nebuvo darbo, tuo pačiu padėdama ir darbdaviui išeiti iš susidariusios situacijos, kad nereikėtų mokėti už priverstines prastovas. Matyt, dėl šios priežasties šios atostogos jai ir buvo suteiktos nepriekaištaujant, kad per vėlai jų paprašė. Šios aplinkybės, viena vertus, įrodo, kad darbdavys neturėjo realios galimybės užmokestį už atostogas sumokėti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios, kita vertus – atskleidžia realią situaciją ir tarp šalių susiklosčiusią praktiką, kuri patvirtina tiek darbdavio, tiek darbuotojo sutikimą nukrypti nuo DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytos apmokėjimo už atostogas tvarkos. Klausimas tik, kiek abi šalys buvo linkusios nukrypti nuo šios tvarkos ir kokie nukrypimai šiomis konkrečiomis aplinkybėmis laikytini protingais ir sąžiningais.

Nors įstatyme nieko nepasisakyta apie tai, kada turi būti sumokama už tokiu būdu suteiktas atostogas, nesant šalių susitarimo, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika formuojama ta linkme, kad protingu laikytinas apmokėjimas už atostogas su sekančiu apmokėjimu už darbą. Šiuo atveju ieškovas tai ir nurodo – pagal darbo sutartį apmokėjimas už darbą buvo numatytas vieną kartą per mėnesį, iki 30 mėnesio dienos, ir jis apmokėjo atsakovei už atostogas, suteiktas nuo 2014-07-28 iki 2014-07-12, 2014-08-21, todėl tvirtina atsakovei nebuvus jokio pagrindo prašyti atostogų pratęsimo. Vis dėl to byloje nustatyta, kad atsakovė tokio pratęsimo prašė ir darė tai tinkamu laiku ( 2014-08-11, priešpaskutinę atostogų dieną) ir tinkama forma ( registruotu įmonėje raštu), tačiau darbdavys jai jokio atsakymo į šį raštą nepateikė. Šioje vietoje taip pat svarbu pažymėti, kad ieškovas nebuvo sumokėjęs atsakovei už darbą birželio mėn., atsakovė dirbo tik pas ieškovą, gaunamas darbo užmokestis buvo jos ir jos nepilnametės dukters pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl akivaizdu, kad jai pajamų pragyvenimui reikėjo bent jau kas mėnesį, kaip buvo nustatyta šalių sudarytoje darbo sutartyje, o ne neribotai nukeliant atsiskaitymo laiką. Pažymėtina, kad ir darbo sutarties nuostata, tipinė ieškovo įmonėje, kad darbo užmokestis mokamas tik vieną kartą per mėnesį, pažeidžia darbo kodekso reikalavimus ir neatitinka protingumo bei humaniško elgesio su darbuotojais principų, tad darbdavys, primetęs darbuotojams tokią jiems nenaudingą nuostatą, neturėtų sieti su ja teismų praktikos išaiškinimų, adresuotų įstatymų nepažeidžiančioms įmonėms, kur frazė „su sekančiu apmokėjimu už darbą“ reiškia ne mėnesį ar daugiau, o apie 14 dienų, laikytinų išties protingumo kriterijų atitinkančiu terminu, kiek darbuotojas gali laukti tokio apmokėjimo, dažnai esančio vieninteliu jo pragyvenimo šaltiniu. Beje, atsakovė jokio papildomo sutikimo, kad darbo užmokestis jai būtų mokamas tik kartą per mėnesį, nėra pasirašiusi. Galiausiai byloje ir nėra tokių duomenų, kad ieškovas, išleisdamas atostogų, būtų pranešęs atsakovei, jog apmokės už jas tik apie 2014-08-30, kai pagal darbo sutartį numatytas atsiskaitymas už liepos mėnesį. Atsakovė klaidingai traktuoja, kad darbo užmokestis už einamąjį mėnesį turėjo būti jai mokamas iki to paties mėnesio 30 dienos, kadangi tai nesuderinama su darbo laiko apskaitos reikalavimais ir nerealu, tačiau pagal darbo sutarties nuostatas iki liepos 30 dienos jai turėjo būti išmokėtas darbo užmokestis už birželio mėnesį, o kartu su juo būtų buvę visiškai protinga ir teisinga išmokėti ir už nuo 2014-07-28 suteiktas atostogas. Galiausiai atsakovė iki pat jai skirtų atostogų pabaigos laukė šio apmokėjimo, tokiu būdu sąžiningai ir protingai bendradarbiaudama su darbdaviu bei to paties tikėdamasi iš jo. Remdamasis tokia situacijos analize, teismas daro išvadą, kad ieškovas formaliai vadovavosi galimybe apmokėti už paties suteiktas darbuotojui atostogas kartu su sekančiu apmokėjimu už darbą, neatsižvelgdamas į tai, kad ir pats tokius apmokėjimus vykdė vėluodamas ir nevykdydamas įstatymų reikalavimų, o taip pat -neinformavo apie tai darbuotojos, neatsižvelgė į jos padėtį, neužtikrino, kaip stipresnioji darbo santykių šalis, aiškaus suderinimo dėl apmokėjimo termino ir tokiu būdu piktnaudžiavo savo teise, kas buvo tinkamai konstatuota skundžiamame darbo ginčų komisijos sprendime, todėl teismas neturi pagrindo panaikinti šį sprendimą.

Atostogos buvo suteiktos 2014-07-29 pagal 2014-07-29 prašymą, todėl laikantis sąžiningumo ir protingumo principo, apmokėti už jas darbdavys turėjo iki 2014-08-01, o apmokėjo 20 dienų vėliau ( 2014-08-21). Remiantis šiuo skaičiavimu, atsakovė turėjo teisę prasitęsti atostogas iki 2014-09-01, kai buvo atleista, todėl darbo ginčų komisijos sprendimas laikyti laikotarpį nuo 2014-08-13 iki 2014-08-31 jos kasmetinėmis atostogomis, nustatant mokėtiną už šį laikotarpį sumą, yra pagrįstas ir teismo nekeičiamas.

Dėl priešieškinio reikalavimų ir senaties jiems pareikšti termino taikymo

Atsakovė 2014-12-15 priešieškiniu šioje byloje pareiškė reikalavimus pripažinti neteisėtais atsakovo 2014-08-29 įsakymus “Dėl pravaikštų” ir “Dėl darbo sutarties nutraukimo”, o 2015-06-19 patikslino savo reikalavimus, prašydamas pripažinti negaliojančiu taip pat ir 2014-09-01 įsakymą “Dėl darbo sutarties nutraukimo”. Tokį pavėluotą reikalavimų pareiškimą atsakovė grindžia tuo, kad skundžiamų įsakymų iškart po jų priėmimo nebuvo gavusi, gavo juos tik kartu su ieškiniu 2014-10-15, du mėnesius nuo šios datos užtruko, kol įsigilino į pateiktus dokumentus, susirado teisininką (advokatą), surinko reikalingus įrodymus ir jų pagrindu pateikė priešieškinį, kurį patikslino taip pat tik po to, kai gavo 2014-09-01 įsakymo Nr. 118 “Dėl darbo sutarties nutraukimo” kopiją.

Ieškovas prašo taikyti atsakovės reikalavimams ieškinio senaties terminą, kadangi, vadovaujantis darbo kodekso 300 straipsnio 1 dalimi, tokius reikalavimus ji galėjo pareikšti per 30 dienų nuo šių įsakymų gavimo dienos, o apie jų priėmimą žinojo nuo pat 2014-09-01 pokalbio atsakovės direktoriaus kabinete ir pati nerodė jokio suinteresuotumo gauti šiuos dokumentus : išbėgo jų nepasiėmusi, vėliau neprašė ir nereikalavo, o darbdaviui nėra nustatyta pareiga siųsti šiuos dokumentus paštu. Bet kuriuo atveju, atsakovė nuo 2015-09-01 žinojo, kad yra atleista iš darbo, pati nuo tos dienos į darbą nebėjo, jokių pretenzijų darbdaviui nebereiškė, 2014-09-08 dalyvavo darbo ginčų komisijos posėdyje, kur buvo įvertinta ir jos atleidimo iš darbo data, todėl pareikšdama reikalavimus teismui pavėluotai, ji praleido tam terminą.

Atsakovė prašo netaikyti jai ieškinio senaties terminų, kadangi skundžiamus ieškovo 2014-08-29 įsakymus ji gavo tik kartu su teismo dokumentais 2014-10-15, o 2014-09-01 įsakymą, kuriuo, kaip paaiškėjo vėliau, ji iš tikrųjų ir buvo atleista iš darbo, ji gavo tik 2014-05-25 ( patikslintą dėl to ieškinį pareiškė 2015-06-19). Ieškovas jai šių įsakymų po jų priėmimo neįteikė ir neišsiuntė, senaties terminas pagal DK 300 str. skaičiuojamas nuo įsakymo gavimo dienos, todėl nėra pagrindo jai šį terminą taikyti.

Ieškinio senaties institutas yra gana formalus, todėl teismo turi ir gali būti taikomas, kai išties nekyla abejonių dėl sąlygų jam taikyti ir dėl to, ar priežastys, dėl kurių šis terminas praleistas, išties nėra svarbios. Radus diskutuotiną pagrindą taikyti šiam terminui ir jį pritaikius, užuot išsprendus reikalavimą iš esmės, toks sprendimas neatitiktų nei bendrųjų civilinio proceso reikalavimų, nei teismo kaip aktyvaus darbo bylose subjekto funkcijų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra suformuota praktika, kad senaties termino taikymui reikšmingas objektyvusis ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijus – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena. Tinkamo informavimo apie atleidimą iš darbo pareiga tenka darbdaviui. Ieškinio senaties termino pradžia pripažintinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2009).

Šiuo atveju byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad termino ginčyti 2014-09-01 įsakymą “Dėl atleidimo iš darbo” atsakovė nėra praleidusi, kadangi galėjo tai daryti per vieną mėnesį nuo šio įsakymo gavimo dienos, gavo jį 2014-05-25, o priešieškinį dėl to patikslino 2015-06-19.

Reikalavimus dėl 2014-08-29 įsakymų panaikinimo atsakovė yra pareiškusi praėjus dviems mėnesiams nuo šių dokumentų gavimo dienos, taiga vienu mėnesiu praleido tam nustatytą ieškinio senaties terminą. Vis dėl to teismas laiko svarbiomis priežastimis ieškinio senaties terminams dėl 2014-08-29 įsakymų skundimo atnaujinti tai, kad atsakovė nėra teisininkė ir neturėjo pakankamai žinių apie būtinyję operatyviai ginti savo teises po darbo sutarties nutraukimo; netekusi pajamų šaltinio, neturėjo ir didesnių galimybių greitai gauti reikalingą teisinę pagalbą. Savo reikalavimus ji pareiškė bylos nagrinėjimo teisme metu, protingais terminais nuo ginčijamų dokumentų gavimo. Galiausiai svarbia priežastimi teismas laiko tai, kad pripažinus laikotarpį nuo 2014-08-12 iki 2014-08-31 ne L. C. pravaikštomis, o jos kasmetinėmis atostogomis, būtų neteisinga formaliais pagrindais net nespręsti klausimo dėl jos atleidimo pagrindo pakeitimo ir su tuo susijusių išmokų priteisimo.

2014-08-29 UAB “JVA partneris” įsakymu Nr. 117 nustatė, kad laikotarpis nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 laikomas darbuotojos L. C. pravaikštomis. Įsakymo pagrindu nurodytas tarnybinis pranešimas. Kadangi kitų nepateikta, greičiausiai tai 2014-08-29 technologės J. S. pranešimas atsakovės direktoriui, kad nuo š.m. rugpjūčio 13 dienos iki 29 dienos žuvies apdorotoja L. C. neatvyko į darbą.

Kaip jau nustatyta anksčiau, šis laikotarpis teismo pripažįstamas ne L. C. pravaikštomis, o jos kasmetinėmis atostogomis, todėl konstatuojama, kad darbdavys neturėjo pagrindo priimti tokį įsakymą, pats turėdamas visumą informacijos, kodėl asmuo neatvyksta į darbą ir galėdamas šį procesą valdyti, sumokėdamas priklausantį atsiskaitymą. Pažymėtina ir tai, kad pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą ieškovas atsakovę pareikalavo tik 2014-08-27 raštu, kuris buvo įteiktas paštui tik 2014-08-28, taigi iki priimant 2014-08-29 įsakymą darbuotojai nebuvo sudaryta reali galimybė dėl to pasiaiškinti. Pasiaiškinimą ji pateikė 2014-09-01, nuosekliai nurodydama jame neatvykimo į darbą priežastis –atostogų prasitęsimą, darbdaviui neapmokėjus už jas laiku. Dėl visų šių priežasčių ieškovo 2014-08-29 įsakymas Nr. 117 “Dėl pravaikštų” pripažįstamas negaliojančiu.

Dėl 2014-08-29 įsakymo “Dėl darbo sutarties nutraukimo” teismas iš esmės nebesprendžia, kadangi ieškovas ir pats patvirtino, jog šis įsakymas yra negaliojantis, nes jį pakeitė 2014-09-01 įsakymas Nr. 118 “Dėl darbo sutarties nutraukimo”, kurio pagrindu L. C. ir buvo atleista iš darbo. Laikytina, kad pats ieškovas pripažįsta šį ieškinio reikalavimą. Svarbu pažymėti tik tai, kad toks įsakymų dubliavimas, jų registravimo ir pripažinimo netekusiais galios tvarkos neužtikrinimas yra nepateisinamas darbuotojų teisių ir apskaitos taisyklių pažeidimas, atitinkamai charakterizuojantis ieškovą ir situaciją, kurioje buvo sprendžiami šios bylos ginčo dalyku tape klausimai.

Nagrinėjant bylą, paaiškėjo, kad atsakovė iš darbo ieškovo įmonėje buvo atleista 2014-09-01 įsakymu Nr. 118 “Dėl darbo sutarties nutraukimo”. Šiame įsakyme nurodyta, kad ji atleiddžiama iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, numatantį tokią darbdavio teisę, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas ( DK 235 straipsnis). Pagal šią normą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu be kita ko laikoma ir neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visa darbo dieną ( pamainą). Byloje nustatyta, kad būtent L. C. neatvykimas į darbą laikotarpiu nuo 2014-08-13 iki 2014-08-29 buvo pripažintas pravaikštomis, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, ir pagrindu nutraukti su ja darbo sutartį. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kaip šiurkštaus kvalifikavimą, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai taip kvalifikavo. Tam, jog būtų konstatuotas šis šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Įstatyme nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2008).

Teismas pripažįsta šį pagrindą neįrodytu tais aukščiau išsamiai aptartais argumentais, kuriais šis laikotarpis šiuo sprendimu ir darbo ginčų komisijos sprendimu pripažintas L. C. kasmetinėmis atostogomis. Byloje nebuvo ginčo, kad atsakovė visa šį laikotarpį neatvyko į darbą, tačiau jos neatvykimo priežastis – naudojimąsi DK 176 str. nuostata dėl atostogų pratęsimo, darbdaviui neišreiškus dėl to prieštaravimų – teismas pripažįsta svarbiomis ir nesudarančiomis pagrindo atleisti atsakovę iš darbo šiuo pagrindu.

Pripažinus neteisėtu atsakovės atleidimą iš darbo, atsakovė priešieškiniu prašė negrąžinti jos į pirmesnį darbą, kadangi dėl vadovo priešiško nusistatymo jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, be to, nuo 2014-12-18 ji dirba kitoje darbovietėje ( AB “Lietuvos paštas”). Byloje nustatyta, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2013-11-06, taigi jos nepertraukiamasis darbo stažas šioje įmonėje teismo sprendimo priėmimo metu yra 25 mėnesiai. Esant tokioms aplinkybėms, DK 140 str. 1 d. 2p. ir 300 str. pagrindu atsakovei priteistina dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki įsidarbinimo AB “Lietuvos paštas” dienos ir darbo užmokesčio skirtumas nuo 2014-12-18, kadangi šioje darbovietėje L. C. gaunamas darbo užmokestis yra mažesnis už gautąjį UAB “JVA Partneris” ( vidutinis jos darbo užmokestis atsakovo įmonėje buvo 368,20 Eur, o vidutinis darbo užmokestis AB “Lietuvos pastas” – 257,69 Eur (neatskaičius mokesčių), skirtumas – 110,51 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ieškovo įmonėje išdirbo trumpesnį laikotarpį nei tas, už kurį reikėtų mokėti šį skirtumą, taip pat į užsitęsusį bylos nagrinėjimą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (dėl galimo ženklaus darbo užmokesčio ieškovo įmonėje sumažėjimo produkcijos nebuvimo laikotarpiais), vadovaujantis Lietuvos aukščiausiojo teismo formuojama praktika, šios kompensacijos mokėjimo laikotarpis nustatomas ne iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o 10 mėnesių nuo 2014-12-18 ( 110,51x10, iš viso – 1105,10 Eur).

Atsakovė taip pat reikalavo priteisti jai iš ieškovo 289,62 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Šį savo reikalavimą ji grindė neigiamais išgyvenimais, pažeminimu, stresu negaunant pajamų pragyvenimui ir netekus darbo be teisėto pagrindo. Jos prašoma priteisti šiai žalai atlyginti suma yra protingo dydžio, atitinkanti suformuotą teismų praktiką, nesiekianti vieno vidutinio jos darbo užmokesčio dydžio, todėl nelaikytina per didele. Ieškovo kaltė dėl šios žalos padarymo taip pat nustatyta šiuo teismo sprendimu. Dėl šių priežasčių šis atsakovės reikalavimas laikymas visiškai pagrįstu ir tenkinamas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovė yra pateikusi dokumentus, patvirtinančius, kad turėjo 972,12 Eur bylinėjimosi (advokato pagalbos apmokėjimo) išlaidų. Įvertinus tai, kad priešieškinis yra patenkintas iš dalies, iš ieškovo atsakovei priteistinos 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (už advokato teisinę pagalbą).

Iš ieškovės valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 4,24 Eur, bei mokėtinas šioje byloje žyminis mokestis- 82,00 Eur už neturtinius reikalavimus ir 92,86 Eur už turtinius reikalavimus, nuo kurio atsakovė, teikdama priešieškinį buvo atleista (Lietuvos Respublikos CPK 92, 93 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 straipsniais, 282 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti visiškai.

pripažinti negaliojančiais ir panaikinti UAB „JVA Partneris“ įmonės kodas 300026222, buveinės adresas Pamarių g. 15, Priekulė, Klaipėdos r., 2014-08-29 įsakymą Nr. 117 „Dėl pravaikštų“ bei 2014-08-29 įsakymą Nr. 118 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“;

pripažinti 2014-09-01 UAB “JVA Partneris” įsakymą Nr. 118 “Dėl darbo sutarties nutraukimo” pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3d. 2p. neteisėtu ir darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos;

negrąžinti atsakovės L. C., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) į pirmesnį darbą ir priteisti jai iš ieškovo UAB „JVA Partneris“:

dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 736,40 Eur ( neatskaičius mokesčių),

vidutinį darbo užmokestį – 368,20 Eur/mėn už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo, t.y., 2014-09-01 iki 2014-12-17, iš viso 964,34 Eur (neatskaičius mokesčių)

skirtumą po 110,51 eur/mėn už 10 mėnesių laikotarpį nuo 2014-12-18, iš viso – 1105,10 Eur (neatskaičius mokesčių).

Priteisti iš ieškovo UAB “JVA Partneris” atsakovei L. C. 289,62 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo UAB “JVA Partneris” atsakovei L. C. 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (už advokato teisinę pagalbą).

Kitoje dalyje priešieškinio netenkinti.

Priteisti iš atsakovės UAB „JVA Partneris“ įmonės kodas 300026222, buveinės adresas Pamarių g. 15, Priekulė, Klaipėdos r., valstybei 4,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 174,86 Eur žyminio mokesčio. Valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas bylinėjimosi išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos rajono apylinkės teismą.