- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2013-05-02
- Bylos Nr.
- 1A-123-174-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00970-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Eduardas Maškevičius
- Kaltinamasis
- M. V.
- Civilinis ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Marius Navickas, Jovita Usonytė
Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudž. byla Nr. 1A-123-174/2013
Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00970-2011-6 Procesinio sprendimo kategorijos:
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
n utartis
2013 m. gegužės 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės L. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 183 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.
Nuosprendžiu atmestas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 700 Lt sumos civilinis ieškinys.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
M. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis pasisavino svetimą, jam patikėtą turtą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės finansinėms operacijoms atlikti ir per du kartus 2010 m. gruodžio 17 d. 13.16 val. bei 13.17 val. iš bankomato, esančio Šilutės pl. 35A, Klaipėdos mieste, paėmė 4 000 litų ir 1 200 litų. Tokiais savo veiksmais M. V. pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už 5 200 litus.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu išteisino M. V. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo sudėties požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė L. G. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą – vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, perduoti šią baudžiamąją bylą prokurorui.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog ypač svarbu, kad teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliantės teigimu, apylinkės teisme šioje byloje įrodymus įvertino labai paprastai, nevertino liudytojų, civilinės ieškovės atstovo parodymų, nepasisakė dėl prieštaringų liudytojų parodymų, t. y. visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, jog: „M. V. jam patikėto turto 5200 Lt nepasisavino, tačiau turėdamas vienintelio UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko A. L. įgaliojimą (t. 2, b. l. 16), naudojosi bendrovės sąskaita ir už krovininio automobilio „Renault Magnum“ nuomą, minėto automobilio savininkei R. J. pagal 2010-08-01 nuomos sutartį, sumokėjo dalį - 4700 litų nuomos mokesčio, juos išimdamas 2010-12-17 iš bendrovės sąskaitos, pasinaudodamas bendrovės banko kortele su PIN generatoriais, kurią išvykdamas į komandiruotę jam perdavė A. L.. Likusius 500 Lt grąžino bendrovei, įnešdamas juos 2010-12-27 į bendrovės sąskaitą“.
Teismas 2010-08-01 nuomos sutartį vertino kaip neginčijamą įrodymą, nors liudytoja R. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nuomos kaina buvo sutarta 800 Lt, o ne kaip nurodyta 2010-08-01 nuomos sutartyje. Liudytojas A. L. (A. L.) parodė, jog nuomos sutarties, kurioje būtų nurodyta nuomos kaina, nepasirašė. Liudytoja R. J. parodė, jog 8 000 Lt sumą įrašė pati (b. 1. 192). S. O. parodė, jog: „nuspręsta buvo pasirašyti vilkiko panaudos sutartį“. Taigi tokie prieštaringi liudytojų parodymai, apeliantės teigimu, leidžia daryti išvadą, jog 2010-08-01 automobilio nuomos sutartis galbūt buvo suklastota. 2010-08-01 automobilio nuomos sutarties tarp R. J. ir A. L. individualios įmonės (toliau A. L. IĮ), kurioje nurodytas nuomos mokestis 8 000 Lt, vertinimas yra labai svarbus todėl, kad teismas padarė išvadą, jog A. L. IĮ už krovininio automobilio nuomą R. J. skolinga 8 000 Lt ir kad M. V. pagal 2010-08-01 nuomos sutartį minėto automobilio savininkei R. J. sumokėjo dalį – 4 700 litų – nuomos mokesčio. Apeliantės nuomone, teismas negalėjo remtis kaip neginčijamu įrodymu 2010-08-01 nuomos sutartimi, nes dėl šios sutarties galimo suklastojimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog teismui pateikta krovininio automobilio „Renault Magnum“ 2010-08-08 nuomos sutartis tarp R. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje nurodoma, jog automobilio nuomos mokestis bus aptartas papildoma sutartimi, negalėjo būti sudaryta minėtu laikotarpiu, nes A. L. IĮ dar nebuvo pertvarkyta į UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau apeliantės skunde nurodoma, kad minėta 2010-08-08 sutartis, skirtingai nei 2010-08-01 sutartis, buvo registruota VĮ „Regitra“. Be to, apeliantės teigimu, teismas nesiaiškino šių aplinkybių: 1) kodėl vėliau pasirašyta sutartis buvo registruota VĮ „Regitra“, o anksčiau pasirašyta nebuvo registruota; 2) kokiu tikslu buvo pasirašytos dvi nuomos sutartys per tokį trumpą laikotarpį; 3) kokiu tikslu buvo pasirašyta 2010-08-01 panaudos sutartis ir 2010-08-01 nuomos sutartis. Teismas ne tik kad nepašalino prieštaravimų, tačiau net nesuabejojo dėl šių faktinių aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad ji 2012-03-01 su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą dėl R. J. ir M. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, tačiau 2012-04-04 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras Valdas Grabauskas nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
2012-05-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismas panaikino 2012-04-04 prokuroro V. G. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir šiuo metu tęsiamas pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, jog 2010-09-19 akcininkų sprendimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas A. L. M. V. suteikė įgaliojimą valdyti, tvarkyti ir disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaita, iki kol A. L. sugrįš iš komandiruotės. Tačiau toks įgaliojimas M. V. nesuteikia jokių teisių valdyti įmonės sąskaitą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Taigi įgaliojimą valdyti, tvarkyti ir disponuoti įmonės sąskaita galėjo pasirašyti tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė. CK numato galimybę, jog įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines teises ir pareigas per savo dalyvius (CK 2.81 straipsnio 2 dalis), tačiau šios aplinkybės nebuvo tirtos ir nebuvo aiškintasi, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo dokumentuose yra numatyta, jog juridinis asmuo gali įgyti civilines teises ir pareigas per juridinio asmens dalyvį A. L..
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo liečiamumo, tikrumo, leistinumo, pakankamumo, jų tarpusavio ryšio, nevertino byloje esančių įrodymų kaip visumos, ir šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Klaipėdos miesto apylinkės teismui netinkamai pritaikė BK normas ir nepagrįstai išteisino M. V. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei baudžiamąją bylą M. V. nutraukė. Apeliantės tvirtinimu, M. V., turėdamas įstatymo reikalavimų neatitinkantį įgaliojimą (šios aplinkybės teismas netyrė), atliko bankines operacijas: per 2 kartus 2010-12-17 paėmė 5 200 Lt, priklausančius UAB „(duomenys neskelbtini)“. M. V., žinodamas, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. J. yra sudaryta panaudos sutartis, o vėliau – nuomos sutartis, kurioje nėra aptartas nuomos mokestis, elgėsi su svetimu turtu kaip su nuosavu ir 4 700 Lt perdavė R. J., savo vaikų motinai, nors pinigų perdavimui nebuvo nei įstatymų, nei sutartyje nematyto pagrindo. Teismas nesiaiškino tos aplinkybės, kodėl M. V. grąžino 500 Lt į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, nors nustatė, jog A. L. IĮ už krovininio automobilio nuomą R. J. skolinga 8 000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį.
Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintasis M. V. prašo civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės L. G. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą arba atmesti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Civilinės ieškovės atstovė advokatė J. Usonytė prašo civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės L. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis M. V. ir jo gynėjas advokatas M. Navickas prašo civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės L. G. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą arba atmesti.
Prokurorė prašo civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės L. G. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
M. V. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai. Nors civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė L. G. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad M. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. V. išteisino pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės L. G. apeliaciniame skunde, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prašoma panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui. Toks apeliantės prašymas nepagrįstas. Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį byla perduodama prokurorui, kai surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali būti priimta tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kaltinamasis aktas neatitinka 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos, jų nenurodė ir apeliantė, todėl perduoti bylą prokurorui, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra įstatyme numatyto pagrindo, nes iš kaltinamojo akto turinio, taip pat iš duomenų, kuriais buvo grindžiamas M. V. pareikštas kaltinimas, matyti, kad yra BPK 219 straipsnyje išvardyti būtini kaltinamajame akte nurodyti duomenys.
Priešingai apeliantės tvirtinimui, patikrinus skundžiamą teismo sprendimą, konstatuotina, kad šioje byloje nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymių nebuvimą M. V. veikoje pirmosios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant išteisintojo M. V. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių.
Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Tokio turto perdavimas paprastai įforminamas dokumentais. BK 183 straipsnyje numatytas svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. V. 2010 m. gruodžio 17 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos per du kartus paėmė 4 000 Lt ir 1 200 Lt, turėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelio akcininko A. L. įgaliojimą (t. 2, b. l. 16), suteikiantį M. V. teisę valdyti, tvarkyti ir disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita, iki A. L. grįš iš komandiruotės, bei turėdamas bendrovės banko kortelę su PIN generatoriais, kurią M. V. davė A. L.. Išteisintasis M. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad jis atliko bankines operacijas – paėmė pinigus iš bendrovės sąskaitos, turėdamas tikslą sumokėti nuomos mokestį krovininio automobilio „Renault Magnum“ savininkei pagal nuomos sutartį. Bankines operacijas jis atliko teisėtai, t. y. turėdamas bendrovės akcininko A. L. įgaliojimą, suteikiantį jam teisę naudotis bendrovės sąskaita, iki A. L. sugrįš iš komandiruotės, bei banko kortelę su PIN generatoriais, kurią prieš išvykdamas į komandiruotę jam davė pats A. L.. Akivaizdu, kad vienintelis bendrovės akcininkas A. L., perduodamas M. V. bendrovės banko kortelę su PIN generatoriais, suteikė pastarajam teisę naudotis ir disponuoti įmonės sąskaita. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. V. atliko įmonėje tam tikrus darbus, investavo savo lėšas bei darė pavedimus į įmonės sąskaitą, bendravo su įmonės finansininke.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo suklastotas vienintelio bendrovės akcininko A. L. sprendimas, neva suteikiantis teisę M. V. naudotis ir disponuoti bendrovės sąskaita bei grindžiant išteisintajam M. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelio įmonės akcininko A. L. sprendimu suteikto įgaliojimo neteisėtumą, pažymima, kad tai galėjo padaryti tik įmonės direktorė K. L.. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, tai patvirtino ir pati K. L., kad realiai bendrovei vadovavo ir sprendimus priimdavo jos sūnus, vienintelis bendrovės akcininkas A. L., o K. L. buvo tik formali UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė. A. L. visus sprendimus dėl įmonės priimdavo, disponavo įmonės banko sąskaita bei kortele, nesant jokio įgaliojimo, to ir nereikėjo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 2.81 straipsnio 2 bei 3 dalyse, be kita ko, reglamentuotos ir juridinio asmens dalyvių, t. y. šiuo atveju vienintelio bendrovės akcininko A. L., teisės ir pareigos valdant bendrovę. Todėl, priešingai apeliantės tvirtinimui, vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas A. L., išduodamas įgaliojimą M. V. valdyti, tvarkyti bei disponuoti bendrovės sąskaita, įstatymo jam suteiktų įgaliojimų pažeidimų nepadarė. Kita vertus, kaip minėta, pats A. L., prieš išvykdamas į komandiruotę, padavė M. V. įmonės banko kortelę su PIN generatoriais, tai rodo, kad M. V. buvo leista naudotis ir disponuoti įmonės banko sąskaita. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. L. prireikus pinigų, buvo susisiekta su M. V. ir šis įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus, kad būtų galima remontuoti automobilį užsienyje. Šios aplinkybės rodo, kad vienintelio bendrovės akcininko A. L. sprendimas, suteikiantis M. V. teisę valdyti, tvarkyti ir disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita, iki A. L. grįš iš komandiruotės, galiojo. Taigi akivaizdu, kad išteisintasis M. V. turėjo tam tikrus teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, suteikiančius jam teisę valdyti bei naudotis bendrovės sąskaita.
Kaip minėta, kvalifikuojant fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik šiuo atveju įmonės pinigų paėmimo ir panaudojimo teisėtumas, bet ir tai, ar paimant pinigus bei juos panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Be to, būtina nustatyti ir kaltininko tyčios turinį (kryptingumą), t. y. šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kaip bendrovės pinigai buvo naudojami ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012). Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad M. V. negalėjo perduoti iš įmonės sąskaitos paimtų pinigų krovininio automobilio savininkei R. J., nes neva su pastarąja įmonės nesiejo jokie paskolos teisiniai santykiai. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d. R. J. neatlygintinai perdavė naudotis jai priklausantį krovininį automobilį „Renault Magnum“ A. L. individualiai įmonei. 2010 m. rugpjūčio 8 d. R. J. ir A. L. individuali įmonė sudarė minėto krovininio automobilio nuomos sutartį. Šioje sutartyje nurodyta, jog automobilio nuomos mokestis bus aptartas papildoma sutartimi. 2010 m. rugpjūčio 1 d. R. J. ir A. L. individuali įmonė sudarė minėto krovininio automobilio „Renault Magnum“ nuomos sutartį, kurioje nurodė šio krovininio automobilio nuomos kainą – 8 000 Lt per mėnesį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. L. individualios įmonės savininkas A. L. 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu minėtą įmonę pertvarkė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovės direktore paskyrė K. L., patvirtino, jog vienintelis bendrovės akcininkas A. L. – A. L. individualios įmonės savininkas. A. L. 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dėl A. L. individualios įmonės pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę 3.4. punkte nurodytas bendrovės pertvarkymo teisinis pagrindas – CK 2.104 straipsnis, kuriame imperatyviai pasakyta, jog naujos formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo asmens teises ir pareigas. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiame nuosprendyje, akivaizdu, jog teismui pateikta krovininio automobilio „Renault Magnum“ 2010 m. rugpjūčio 8 d. nuomos sutartis tarp R. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje nurodyta, jog krovininio automobilio „Renault Magnum“ nuomos mokestis bus aptartas papildoma sutartimi, negalėjo būti sudaryta minėtu laikotarpiu, nes A. L. individuali įmonė dar nebuvo pertvarkyta į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra ir papildomos sutarties tarp R. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje būtų nurodyta konkreti krovininio automobilio „Renault Magnum“ nuomos kaina. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. L. individuali įmonė skolinga R. J. 8 000 Lt už krovininio automobilio „Renault Magnum“ nuomą už laikotarpį nuo 2010-08-01 iki 2010-09-03, t. y. automobilio nuomos mokestį už vieną mėnesį.
Apeliantės skunde teigiama, jog ikiteisminio tyrimo apklausos metu R. J. nurodė, kad jai priklausančio krovininio automobilio nuomos kaina per mėnesį yra 800 Lt, o ne 8 000 Lt. Tačiau minėtoje automobilio nuomos sutartyje nurodyta būtent 8 000 Lt suma už krovininio automobilio nuomą per mėnesį, tai apklausiama teisme patvirtino ir pati R. J.. Tai, kad pastarosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole nurodyta 800 Lt suma, nepaneigia pačios R. J. kitose apklausose ir pačioje nuomos sutartyje nurodytos aplinkybės, kad automobilio nuomos kaina buvo 8 000 Lt per mėnesį. Kita vertus, automobilio nuomos kaina yra civilinio ieškinio dalykas ir tai galima išspręsti civilinio proceso tvarka. Be to, automobilio nuomos kaina nagrinėjamoje byloje būtų reikšminga, jeigu apeliantė neneigtų, kad bendrovė apskritai yra skolinga minėto krovininio automobilio savininkei už automobilio nuomą.
Paties A. L. parodymai dėl krovininio automobilio nuomos yra dviprasmiški, t. y. A. L. teigė, kad buvo sudaryta automobilio panaudos sutartis, tačiau vėliau pats A. L. nepaneigė fakto, kad buvo sudaryta būtent automobilio nuomos sutartis, tačiau nurodė, kad iš pradžių buvo nutarta, kad pinigai už vilkiko panaudojimą nebus mokami.
Kaip minėta, 2010-09-19 akcininkų sprendimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas A. L. suteikė M. V. įgaliojimą valdyti, tvarkyti ir disponuoti bendrovės banko sąskaitą, iki A. L. grįš iš komandiruotės. Be to, A. L., prieš išvykdamas į komandiruotę, davė M. V. įmonės banko kortelę su PIN generatoriais. Taigi akivaizdu, kad M. V. buvo suteikta teisė naudotis bendrovės banko sąskaita, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad M. V. teisėtai iš bendrovės sąskaitos per du kartus paėmė 5 200 Lt, iš jų 4 700 Lt jis sumokėjo R. J. už krovininio automobilio nuomą, tai patvirtino R. J., o 500 Lt M. V. grąžino bendrovei, juos įnešdamas į bendrovės sąskaitą. Šie duomenys, priešingai apeliantės tvirtinimui, rodo, kad M. V. jam patikėto turto, t. y. bendrovės pinigų – 5 200 Lt, esančių banke, nepasisavino. Jis, turėdamas vienintelio UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko A. L. įgaliojimą bei pastarojo jam duotą bendrovės banko kortelę su PIN generatoriais, 2010-12-17 paėmė iš bendrovės sąskaitos 5 200 Lt, iš jų dalį – 4 700 Lt – jis sumokėjo krovininio automobilio „Renault Magnum“ savininkei R. J. už šio automobilio nuomą pagal 2010 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartį, o likusius 500 Lt grąžino bendrovei, įnešdamas juos 2010-12-27 į bendrovės sąskaitą. Šie duomenys rodo, kad M. V. veikė, neturėdamas tikslo, pasisavinti bendrovės pinigus ir tokiais veiksmais padaryti žalą bendrovei. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. V. investavo savo pinigus į bendrovę, t. y. įrengė krovininiam automobiliui signalizaciją, sumokėjo už bendrovę kelių mokestį, pirko detales automobilio remontui ir mokėjo pinigus už automobilio remontą, pirko kurą ir kelto bilietus UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šių aplinkybių vienintelis bendrovės akcininkas A. L. neginčijo, jas patvirtina byloje pateikti įrodymai, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės K. L. raštas, kuriame 3 900 Lt suma įvardijama kaip bendrovės skola M. V. už kelto bilietus, M. V. pasirašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita faktūra dėl 6 850 Lt sumokėjimo už automobilio remontą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal šios bendrovės paraišką–sutartį Nr. 0003203. Šie duomenys rodo, jog M. V. veikoje nėra tyčios elgtis nusikalstamai, todėl jis pagrįstai išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, išteisinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako padaryti neabejotiną išvadą, jog išteisintasis M. V. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų, t. y. nepadarė veikos, turinčios BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šioje byloje nenustatyta, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo, kuris įvertino byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, išvada dėl M. V. nekaltumo, todėl keisti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Tačiau teisingai išsprendęs M. V. kaltės klausimą, teismas netinkamai išsprendė byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą – atmetė UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl 4 700 Lt turtinės žalos atlyginimo. Kadangi M. V. išteisintas tuo pagrindu, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, bendrovei neužkertant kelio dėl M. V. veiksmais, kurie, kaip konstatuota, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, padarytos žalos atlyginimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Todėl skundžiamas Klaipėdos mieto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu, naikintina nuosprendžio dalis, kuria atmestas UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 4 700 Lt turtinės žalos atlyginimo, ir civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsnio,
nutar i a:
civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės L. G. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos mieto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria atmestas UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 4 700 Lt turtinės žalos atlyginimo.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.