Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.3.2; 28.1; 28.2; 55.1.3

2017 m. sausio 23 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjoR. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens, taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų, pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui. Tokios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o įstatymų nustatytais atvejais padaryta neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. Valstybės ar savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, teismui, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kyla pareiga visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus ir argumentus, kurių pagrindu padaroma vienokia ar kitokia išvada. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad toks vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas, iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais; veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala (2010 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010; 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-402/2011). Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, teismas privalo tirti faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka nėra nuginčytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A180-1030-06); teisės į žalos atlyginimą atsiradimui įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (2007 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-332-07; 2008 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655-08).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekėlė reikalavimo panaikinti Tarnybos Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau reikalavimas atlyginti neturtinę žalą kildinamas išTarnybos priimto akto. Dėl šios priežasties teismui kyla pareiga patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas, 2016 m. vasario 10 d. priimdamas Sprendimą, veikė teisėtai; jei ne, ar toks veikimas pareiškėjui sukėlė realius neigiamus padarinius; ar yra priežastinis ryšys tarp Tarnybos veikimo ir dėl tokio Tarnybos veikimo pareiškėjui galimai pasireiškusių neigiamų padarinių.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje laiduojama asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą. Tokia asmens teisė gali būti realizuojama ir pasinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.).Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamą apibrėžimą, antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba (toliau – ir antrinė teisinė pagalba) suprantama kaipdokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Įstatymo 9 straipsnio nuostatos Tarnybai priskiria užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal Įstatymą. Įgyvendindama nurodytą uždavinį, Tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartisdėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą bei atlieka kitas įstatyme nustatytas funkcijas (Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2-4 punktai). Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal Įstatymą. Įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų:1) 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis; 2) 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Tuo tarpu pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis yra suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvadaseka iš Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų, vienas kurių – tai draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis principas (3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Įstatymų leidėjas Įstatyme yra nustatęs, kokia apimtimi ir kokius reikalavimus atitinkantiems asmenims, valstybė gali garantuoti teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama, įstatymų leidėjas, be kita ko, Įstatyme įtvirtino irkonkrečius antrinės teisinės pagalbos teikimo ribojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Įstatyme nustatytų sąlygų ir ribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014; 2016 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3165-556/2016). Tokiais ribojimais laikomi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems esant, Tarnyba turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

Nagrinėjamu atvejuTarnybos Panevėžio skyriaus Sprendimu pareiškėjui taikytas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas apribojimas įtvirtina nuostatą, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatyto antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio. Nurodyta teisės norma sistemiškai vertinama su Įstatymo 14 straipsniu, reglamentuojančiupirminės ir antrinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų skyrimo tvarką pagal teikiamos teisinės pagalbos pobūdį, bylos rūšį, bei nustatančiu kitas sąlygas, kurias turi atitikti pareiškėjai, pretenduojantys į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šio straipsnio 7 dalyje išskiriamos dvi lygiavertės sąlygos, kurias turi atitikti pareiškėjas, pretenduojantis gauti valstybės garantuojamą ir 50 procentų išlaidų kompensuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pirmoji sąlyga siejama su pareiškėjo turimo turto ir pajamų verte, kuri turi atitikti pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal Įstatymą, o antroji sąlyga, kurią turi atitikti pareiškėjas, yra susijusi su pareiškėjo atitikimu vienai iš Įstatymo 12 straipsnio 2-15 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Teismas sprendžia, kad toksteisinis reguliavimas reiškia, kad pagrindas valstybei garantuoti ir apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų atsiranda tada, kai Tarnybanustato, kad pareiškėjo kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos metu, jo turtas ir pajamos priklauso pirmajam lygiui arba jis turi teisę gauti antrinę teisinį pagalbą pagal Įstatymo 12 straipsnio 2-15 punktus, tačiau tuo pačiu metu turi būti nustatyta dar viena sąlyga –kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos metu pagal tarnybos sprendimus jam turi būti teikiama antrinė teisinė pagalba.Be to, teismas daro išvada, kad pastaroji sąlyga neribojama terminu, kuris būtų skaičiuojamas kalendorinių metų ar kito laikotarpio intervalu.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Tarnybos Panevėžio skyriui priimant 2016 m. vasario 10 d. Sprendimą, pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dviejose bylose, t. y. pagal Tarnybos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarnybos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją EŽTT, bei pagal Tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. e2-4088-902/2015 parengti procesinius dokumentus ir atstovauti pirmosios instancijos teisme (b. l. 42-43, 49-50).

Vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai teisingumo ministro nustatyta tvarka renka ir kaupia duomenis apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą. Tokią tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-358 patvirtintas Duomenų apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą rinkimo, kaupimo ir pateikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 7 punktą, advokatai, nuolat teikiantys antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose, renka ir kaupia duomenis apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą, tvarko darbo laiko apskaitą, nurodo savo atstovavimą bylose ir teikia kiekvieno praėjusio mėnesio duomenis, užpildytus pagal Aprašo 4 priede patvirtintą Advokato, nuolat teikiančio antrinę teisinę pagalbą administracinėse, civilinėse bylose duomenų lentelę pagal Aprašo 5 priede išdėstytas tokios lentelės pildymo rekomendacijas, raštu arba elektroninėmis priemonėmisTarnybai iki einamojo mėnesio 10 dienos.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pagal Tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-4088-902/2015 (byloje pateiktoje lentelėje nurodytas Nr. 2-4088-902/2015) teikęs advokatas I. TumasAprašo 4 priede patvirtintą lentelę Tarnybai pateikė 2016 m. balandžio 5 d. (b. l. 104-109). Šioje lentelėje advokatas nurodė, kokios paslaugos buvo suteiktos pareiškėjui: 2016 m. vasario 3 d. suteikta konsultacija ir dokumentų rengimo paslauga; 2016 m. vasario 18 d. advokatas atstovavo pareiškėjo interesams teisme. Pagal Tarnybos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą teisines paslaugas pareiškėjui teikęs advokatasA. Kirša Aprašo 4 priede patvirtintą lentelę su duomenimis apie pareiškėjui 2016 m. birželio 21 d. suteiktas teisines paslaugas Tarnybai pateikė 2016 m. rugsėjo 28 d. (b. l. 101-102).

Be to, teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta duomenų, jog po to, kai antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Tarnybos Panevėžio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą buvo baigtas ir pareiškėjo R. V. atstovas advokatas I. Tumas 2016 m. balandžio 5 d. Tarnybai pateikė pranešimą apie antrinės teisinės pagalbos teikimo užbaigimą, pareiškėjas būtų kreipęsis į Tarnybą ar Tarnybos Panevėžio skyrių su nauju prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą ar prašymu pakartotinai nagrinėti jo anksčiau pateiktą prašymą.Teismas, įvertinęs byloje pateikto Tarnybos Panevėžio skyriaus 2016 m. balandžio 15 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) turinį, daro išvadą, kad pareiškėjas į Tarnybos Panevėžio skyrių2016 m. vasario 24 d. prašymu kreipėsi dėl bendro pobūdžio informacijos suteikimo. Tarnybos Panevėžio skyrius minėtuoju raštu pareiškėjui pranešė apie aplinkybes, susijusias su jo 2016 m. sausio 29 d. Prašymo nagrinėjimu ir 2016 m. vasario 10 d. Sprendimo priėmimu (b. l. 110). Teismo vertinimu, pareiškėjo 2016 m. vasario 24 d. kreipimasis į Tarnybos Panevėžio skyrių, siekiant sužinoti, ar 2016 m. sausio 29 d. Prašymas išnagrinėtas ir dėl jo priimtas sprendimas, savaime nereiškia pareiškėjo pakartotino kreipimosi į Tarnybos Panevėžio skyrių prašant suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1556-279/2015. Teismas sprendžia, jog teisės aktai, reglamentuojantys Tarnybos veiklą, nenumato šio subjekto pareigos, sprendimu išsprendus dėl pareiškėjo prašymo, nesant pakartotino asmens kreipimosi, spręsti klausimus dėl anksčiau pareiškėjo teiktame prašyme išdėstytų reikalavimų, todėl priešingas institucijos veikimas viršytų jai teisės aktuose suteiktų įgaliojimų ribas.Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo atstovo advokato I. Tumo teiginiai, jog Tarnyba, nesant pareiškėjo pateikto pakartotino prašymo, turėjo suprasti, jog pareiškėjui 2016 m. sausio 29 d. Prašyme suformuluotas reikalavimas tebėra aktualus, turėjo imtis iniciatyvos ir iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 29 d. Prašymą, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Apibendrinęsbyloje nustatytus duomenis, teismas daro išvadą, kad jais pagrįstos bylos faktinės aplinkybės atitinka Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies taikymo kriterijus, t. y. pareiškėjo kreipimosi 2016 m. sausio 29 d. Prašymu į Tarnybos Panevėžio skyrių metu ir vėliau (pagal byloje nustatytus duomenis iki 2016 m. birželio 21 d.)R. V. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba pagal Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 26 d. ir 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimus; pareiškėjo turtas ir pajamos, įvertinus pareiškėjo 2016 m. sausio 29 d. metinės pajamų deklaracijos už 2015 m. laikotarpį duomenis, buvo priskirtos pirmamturto ir pajamų lygiui. Kadangi pareiškėjas 2016 m. sausio 29 d. Prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų tuo atveju, jeigu vadovaujantis Įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarytų 50 ar 25 procentų,tai ir lėmė Tarnybos Panevėžio skyriaus 2016 m. vasario 10 d. Sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

Atsižvelgus į neturtinės žalos atlyginimą reguliuojančių teisės normų nuostatą, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms būtinosioms sąlygoms, daroma išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju nenustačius Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų aktų, valstybės civilinė atsakomybė nekyla. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus, atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimoapeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.