- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-08
- Bylos Nr.
- I-951-279/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00430-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- R.V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Panevėžio AVPK), priteisti po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną praleistą dieną Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) (2-3 b. l.).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas, jam teko mažiau nei 5 kv. m. gyvenamojo ploto, nes kameros buvo perpildytos, užstatytos baldais, todėl jis negalėjo laisvai judėti. Be to pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi sanitariniame mazge įrengtas tualetas nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tvirtino, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, stresą, depresiją, buvo psichologiškai pažemintas, pažeistas jo orumas. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė pareiškėjas atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį tinkamai ir laiku pranešta. Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad atstovas teismo posėdyje nedalyvaus (12 b. l.). Panevėžio AVPK atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d. kamerose Nr. 9 ir 20 vienas, su vienu arba dviem asmenimis. Pažymėjo, kad areštinės kameros nebuvo perpildytos, pareiškėjui gyvenamojo ploto teko ženkliai daugiau kaip 3,6 kv. m., dėl to pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose kamerose nebuvo pažeista. Panevėžio AVPK tvirtino, kad nepagrįsti yra pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Nurodė, kad asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kamerose, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Atkreipė dėmesį, jog kapitališkai neremontuojamoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Esant nurodytoms aplinkybėms, prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą (11-12 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015-11-01, t. y. ir byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Dėl kamerų ploto
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Veiklos taisyklės, kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Remiantis atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis (6, 11, 20 b. l.) nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. kameroje Nr. 20 su dviem asmenimis; nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. - kameroje Nr. 20 su vienu asmeniu; nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9 vienas. Atsižvelgus į nurodytus bei Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (14, 20-21 b. l.), daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje su pertrauka iš viso buvo laikomas 4 paras, iš jų - 1 parą nežymiai pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 3 paras pareiškėjas buvo laikomas šio reikalavimo nepažeidžiant.
Taigi pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu vieną parą buvo laikomas nežymiai pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo sudarytos galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniame mazge įrengtu tualetu.
Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai buvo reglamentuoti HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte buvo nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Reikalavimo įrengti sanitarinį mazgą atskiroje patalpoje nenumato teisės aktai. Veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios 120 cm aukščio pertvaros (6, 14 b. l.). Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20-ojo punkto reikalavimus.
Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas atsižvelgė į tai, kad kaip jau buvo paminėta teisės aktai neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Iš Lietuvos valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK teiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Atsakovės atstovo teigimu, asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (16 b. l.). Atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes apie sanitarinio mazgo uždengimą audeklu, sanitariniame mazge įrengtus kabliukus patvirtina Panevėžio AVPK pateikti duomenys (15, 13 b. l.). Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reiklaus neužsidengę audeklu, neteko matyti. Be to nurodė, kad areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį, o pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie atlieka gamtinius reikalus (17 b. l.). Atsižvelgus į Panevėžio AVPK areštinės pareigūno tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją (17 b. l.), atsakovės atstovo pateiktą vaizdo medžiagą, daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnas mato tik dalį sanitarinio mazgo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Administracinių teismų praktika patvirtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008 ir kt.).
Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažįstamas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas sprendžia, kad, viena vertus, Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, 2015 m. balandžio 20 d. patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, o buvimas kameroje, neatitinkančioje teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Vis dėlto, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis buvo laikomas tik vieną parą, ploto normos pažeidimas buvo nežymus, areštinės kameroje pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Panevėžio AVPK areštinėje turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl laikymo per mažo ploto kameroje. Teismo manymu, pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Panevėžio AVPK areštinėje pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. V. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas (minimalų gyvenamąjį plotą kameroje Nr. 20) nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.