- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-18
- Bylos Nr.
- A-1772-415/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00893-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Audrius Bakaveckas, Gintaras Kryževičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrties VPK
- Pareiškėjas
- G. B.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi priimta nagrinėti pareiškėjo G. B. skundo dalis atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos AVPK, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2472-162/2015, išnagrinėjo ginčą tarp pareiškėjo G. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš jo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu, šią skundo dalį atsisakyta priimti nagrinėti.Pareiškėjas paaiškino, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio buvo laikomas Areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas, netinkamai įrengti tualetai, neužtikrinamas tinkamas kameros plotas. Pareiškėjas nurodė, jog kalinimas tokiomis sąlygomis pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 25–30) prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas; pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, iš ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2016 m. balandžio 27 d.) Areštinėje praleistų 73 parų, 23 paras buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkto reikalavimą dėl gyvenamojo ploto dydžio, tačiau atkreipė dėmesį, jog tik vienu atveju (2 paras) ploto neatitikimas buvo 1,16 kv. m, visais kitais atvejais neatitikimai siekia kelias dešimtąsias ar šimtąsias kvadratinių metrų dalis. Atsakovas pažymėjo, jog tokių nežymių ploto neatitikimų neįmanoma pajusti, jie nesukelia papildomų nepatogumų ir negali būti pripažįstami Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsakovas paaiškino, kad Areštinės kameros atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės, krentančio tinko ir pan. yra hipotetiniai ir nurodyti didesniam įspūdžiui sudaryti. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Areštinės patikrinimus, patikrinimo aktais konstatuota, jog Areštinės patalpose įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka higienos reikalavimus, nuo lubų bei sienų tinkas nebyra, pelėsio nėra. Atsakovas pabrėžė, jog Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) reikalavimus. Duomenų, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje metu pareiškėjas žodžiu ar raštu būtų skundęsis, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad galimas pažeidimas dėl kameros ploto buvo nežymus, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, prašė pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 59–64) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, atlyginimo priteisimo. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog, pagal jo praktiką, tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam ne mažesnėje nei 5 kv. m ploto kameroje buvo pažeista 27 paras, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. (kamera Nr. 35, vienam asmeniui 4,97 kv. m), nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. birželio 11 d. (kamera Nr. 22, vienam asmeniui 3,84 kv. m), nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. (kamera Nr. 38, vienam asmeniui 4,89 kv. m), nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. (kamera Nr. 34, vienam asmeniui 4,49 kv. m). Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo nesilaikymo kitų higienos normų reikalavimų: tinkamos temperatūros, drėgmės ir natūralaus bei dirbtinio apšvietimo neužtikrinimo, netinkamai įrengtų tualetų, nuo lubų ir sienų byrančio tinko, nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Klaipėdos visuomenės sveikatos centrą su skundu, jog Areštinės kameroje Nr. 14 yra šalta, drėgna, nėra ventiliacijos, ant lubų bei sienų yra pelėsis, nešvarūs langai, jaučiamas nuotekų sistemos dvokas ir amoniako kvapas, kameroje netinkama dirbtinė ir natūrali apšvieta, kamera nedezinfekuojama. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktu Nr. K3-472 įvertino sąlygų atitiktį higienos normai, tačiau šio akto išvadų teismas šioje byloje nevertino, kadangi 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Areštinės kameroje Nr. 14 nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., nes šie pareiškėjo reikalavimai yra nagrinėjami kitoje administracinėje byloje Nr. I-2472-162/2015. Teismas nurodė, kad 2015 m. kovo 30 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog skunde nurodyti faktai, kad Areštinės kamerose Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 yra šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelijusios, nešvarūs čiužiniai, juose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų, nepasitvirtino, tačiau faktas, jog kamerose netinkama dirbtinė apšvieta – pasitvirtino (Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. K3-98). Klaipėdos visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, o pagal HN 37:2009 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos matavimų neatitiktis HN 37:2009 21 punkto reikalavimams nevertinama kaip pažeidimas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog nėra galimybės Areštinės kamerose privačiai naudotis įrengtais sanitariniais mazgais, pasitvirtino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose administracinėse bylose konstatuota, jog aplinkybė, kad kamerose įrengti tualetai, nuo gyvenamojo ploto atitverti 120–130 cm pertvara, neatitinka teisės aktų reikalavimų, riboja asmens privatumą, sukelia pareiškėjui nemalonius išgyvenimus (žr. administracines bylas Nr. A257-422/2016; Nr. A482-756/2016; Nr. A1304-756/2016; Nr. A1141-756/2016; Nr. A1236-756/2016).Teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygų visumą, sprendė, kad Klaipėdos AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, ir pažeidė pareiškėjo teisę privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais, todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį, kad kai kurie nukrypimai nuo gyvenamojo ploto normos labai nežymūs (4,97 kv. m, 4,89 kv. m, 4,49 kv. m) ir tik 3 paras pareiškėjui teko mažiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto (3,84 kv. m). Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atsižvelgęs į neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, atsižvelgęs į anksčiau paminėtas aplinkybes, į tai, kad nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 200 Eur.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde (b. l. 69–72) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą, pripažįstant pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas neteisingai nusprendė dėl žalos atlyginimo būdo. Nežymūs ploto neatitikimai nesukelia papildomų nepatogumų, jų neįmanoma pajusti. Tai, kad pareiškėjui 23 paras per 4 atskirus laikotarpius buvo neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šį pažeidimą leidžia vertinti kaip trumpalaikį ir neintensyvų. Be to, aplinkybė, kai pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais. Objektyvių įrodymų apie patirtą žalą pareiškėjas nepateikė.
15.2. Žalos dydžio nustatymo kriterijai (atsakovo atstovas nesiekė sukelti nepatogumų pareiškėjui, nėra žalos pasekmių, kalinimo įstaiga (pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą), atsakovo turtinė padėtis, piliečių bendras materialinis lygis) bei sąžiningumo ir teisingumo principai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma.
15.3. Teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Teismas, konstatavęs neteisėtus veiksmus, neįsigilino į aplinkybes bei neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-433-858/2016, 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-858/2016). Teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, kontrolė ir priežiūra, todėl sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-7-143/2016). Teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą. Pareiškėjo galbūt patirtas nepatogumas dėl galimybės visiškai privačiai naudotis tualetu neturėjimo nesukėlė jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 85–86) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui padaryta žala įvertinta 200 Eur, panaikinti ir jam priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas paaiškina, kad iki šiol jaučia neigiamas pasekmes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.). Dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes – konstatuotus kalinimo sąlygų pažeidimus (privatumo pažeidimas – nutarties 12 p. ir minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimas – nutarties 9 p.) bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų poveikį, sprendžia, kad byloje buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Dėl nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, reikšdamas reikalavimą jo skundą patenkinti visiškai. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiami apeliacinį skundą padavusios šalies faktinių ir teisinių argumentų vertinimai. Tačiau keliami savarankiški reikalavimai gali būti pareikšti paduodant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 str. 2 d.). Kadangi pareiškėjas apeliacinio skundo nepadavė, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas tik atsakovo apeliacinio skundo ribose. Pažymėtina, kad tokioje teisinėje situacijoje, kai pareiškėjas apeliacinio skundo nepadavęs, o nagrinėjamas tik atsakovo apeliacinis skundas, negali būti pabloginta atsakovo teisinė padėtis. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo išvadų priteistinos neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydžio aspektu, nors konstatuotas visą kalinimo laikotarpį trukęs privatumo pažeidimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.