- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-17
- Bylos Nr.
- I-2120-583/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00893-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2016 m. birželio 13 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
2016 m. gegužės 12 d. teismo nutartimi buvo iš dalies priimtas nagrinėti pareiškėjo G. B. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos VPK), dėl 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2472-162/2015, išnagrinėjo ginčą tarp pareiškėjo G. B. ir atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš jo laikymo sąlygų Klaipėdos VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., todėl vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu, šioje apimtyje skundą atsisakyta priimti nagrinėti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, jog įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, esančioje adresu Jūros g. 1, Klaipėda, netinkamomis sąlygomis. Teigia, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas, netinkamai įrengti tualetai, neužtikrintas natūralus apšvietimas, neužtikrinamas tinkamas kameros plotas. Tvirtina, jog kalinimas tokiomis sąlygomis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, todėl patyrė neturinę žalą, kurią vertina 2500 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo reikalavimais sutinka iš dalies. Atsakovas neneigia, kad pareiškėjas, iš ginčo laikotarpiu areštinėje, praleistų 73 parų, 23 paras buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintu taisyklių 80 punkte reglamentuota reikalavimą užtikrinti, kad areštinių kamerose laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), tačiau atkreipia dėmesį, jog tik vienu atveju (2 paras) ploto neatitikimas buvo 1.16 kvadratiniai metrai, visais kitais atvejais neatitikimai siekia kelias dešimtąsias ar šimtąsias kvadratinių metrų dalis. Nurodo, jog tokiu nežymių ploto neatitikimų neįmanoma pajusti, jie nesukelia papildomų nepatogumų ir negali būti pripažįstami Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Paaiškina, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameros atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus. Teigia, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės, krentančio tinko ir pan. yra hipotetiniai ir nurodyti didesniam įspūdžiui sudaryti. Tvirtina, kad Klaipėdos visuomeninės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos VPK areštinės patikrinimus. Patikrinimo aktais konstatuota, jog areštinės patalpose įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka higienos reikalavimus, nuo lubų bei sienų tinkas nebyra, pelėsio nėra. Pabrėžia, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, atsakovas pageidauja skundą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Vadinasi, sprendžiant G. B. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas, prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A-1484-442/2015; A-804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A-678-442/2015; A-227-520/2015).
Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko Dariaus Petraičio 2016-05-23 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-9908 (b. l. 31) pareiškėjo teisė būti kalinamam ne mažesnėje nei 5 kv. m. ploto kameroje buvo pažeista 27 paras, t. y. nuo 2014-12-19 iki 2014-12-23 (kamera Nr. 35, vienam asmeniui 4.97 kv. m.), nuo 2015-06-09 iki 2015-06-11 (kamera Nr. 22, vienam asmeniui 3,84 kv. m.), nuo 2015-11-12 iki 2015-11-24 (kamera Nr. 38, vienam asmeniui 4.89 kv. m), nuo 2015-11-26 iki 2015-12-01 (kamera Nr. 34, vienam asmeniui 4.49 kv. m.). Spręstina, jog G. B. 27 paras buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose.
Pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę kildina ne tik iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir atsakovo nesilaikymo kitų higienos reikalavimų – tinkamos temperatūros, drėgmės ir natūralaus bei dirbtinio apšvietimo neužtikrinimo, netinkamai įrengtų tualetų, nuo lubų ir sienų byrančio tinko. Pareiškėjas 2015-09-18 kreipėsi į Klaipėdos visuomeninės sveikatos centrą su skundu, kad Klaipėdos VPK areštinės kameroje Nr. 14 yra šalta, drėgna, nėra ventiliacijos, ant lubų bei sienų yra pelėsis, nešvarus langai, jaučiamas nuotekų sistemos dvokas ir amoniako kvapas, kameroje netinkama dirbtinė ir natūrali apšvieta, kamera nedezinfekuojama. 2015-10-08 Klaipėdos visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktu Nr. K3-472 įvertino sąlygų atitiktį higienos normai (b.l.38-40), tačiau šio akto išvados šioje byloje nevertintinos, kadangi 2016-05-12 nutartimi (b.l 2-3) teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl žalos atlyginimo priteisimo neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinės 14 – oje kameroje, laikotarpiu nuo 2015-09-10 iki 2015-09-14, kadangi šie pareiškėjo reikalavimai yra nagrinėjami kitoje administracinėje byloje Nr. I-2472-162/2015. Būtent šioje byloje įvardijamo akto išvados ir kalinimo sąlygos įvardintoje 14-oje kameroje ir buvo vertinamos.
Teismui pateiktame Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akte Nr. K3-98 teigiama, jog 2015-03-18 gautas fizinio asmens skundas, kad Klaipėdos VPK kamerose Nr. 3, Nr, 4, Nr, 5, Nr. 15, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 38, Nr. 39 yra nepakankama dirbtinė ir natūrali apšvieta, kamerose šalta ir dėgna, nėra tinkamos ventiliacijos, sienos apipelėjusios, nešvarus čiužiniai, čiužiniuose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų, netinkama maisto kokybė. 2015-03-30 atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad skunde nurodyti faktai, jog Klaipėdos VPK areštinės kamerose Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 15. Nr. 23, Nr. 25, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 38 ir Nr. 39 yra šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelėjusios, nešvarūs čiužiniai, juose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų – nepasitvirtino, tačiau faktas, jog kamerose netinkama dirbtinė apšvieta – pasitvirtino. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras pažymi, kad apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punkte reglamentuojama, kad veikiančioms policijos areštinėms tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos matavimų neatiktis HN 37:2009, 21 punktu reikalavimams, nevertinamas kaip pažeidimas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro tikrintose kamerose Nr. 35 (laikotarpis nuo 2014-12-19 iki 2014-12-23), Nr. 25 (laikotarpis nuo 2015-10-08 iki 2015-10-15), Nr. 38 (laikotarpis nuo 2015-11-12 iki 2015-11-24), Nr. 34 (laikotarpis nuo 2015-11-26 iki 2015-12-01, Nr. 15 (laikotarpiai nuo 2016-01-05 iki 2016-01-07 bei nuo 2016-04-14 iki 2016-05-19) ir Nr. 3 (laikotarpiu nuo 2016-04-25 iki 2016-04-27).
Pareiškėjo teiginys, kad nėra galimybės Klaipėdos VPK areštinės kamerose, privačiai naudotis įrengtais sanitariniais mazgais pasitvirtino. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120 – 130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto nuostata. Tačiau LVAT formuojama teismine praktika analogiškose administracinėse bylose konstatuota, jog aplinkybė, kad kamerose įrengti tualetai nuo gyvenamojo ploto atitverti 120 – 130 cm pertvara, neatitinka teisės aktų reikalavimų, riboja asmens privatumą, sukelia pareiškėjui nemalonius išgyvenimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A257-422/2016; Nr. A482-756/2016; Nr. A1304-756/2016; Nr. A1141-756/2016; Nr. A1236-756/2016)
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius G. B. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto ir pažeidė pareiškėjo teise privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013, A443-858/2016 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie nukrypimai nuo gyvenamojo ploto normos labai nežymus (4.97 kv. m., 4.89 kv. m., 4.49 kv. m) ir tik 3 paras pareiškėjas teko mažiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto (3.84 kv. m).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015 išaiškino, kad teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 6 iki 10 Eur (pvz., administracinės bylos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atsižvelgus į neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Teismas, nustatydamas G. B. atlygintinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgia į tai, kad nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 200,00 Eur (CK 6.250 straipsnis). Todėl G. B. skundas tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 200,00 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. B., a. k.(duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200,00 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo G. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.