Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-05-17 · Civilinė byla Nr. e2-588-464/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-17
Bylos Nr.
e2-588-464/2018
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00061-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Kačinskienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Tub Shop“
Atsakovas
Švedijos Karalystės įmonei AB Bygg
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-588-464/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00061-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.2.; 3.6.1.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 17 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tub Shop“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tub Shop“ ieškinį atsakovei Švedijos Karalystės įmonei AB Bygg & Konstruktion Sundsvall dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Tub Shop“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės AB Bygg & Konstruktion Sundsvall 50 700 Eur skolą, 3 011,44 Eur palūkanų, 8 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad su atsakove 2016 m. sudarė žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, kuria šalys susitarė, jog ieškovė parduos atsakovei kubilus ir saunas. Šalys taip pat susitarė, kad prekes atsakovė pasiims pati iš ieškovės sandėlio, esančio Kauno rajone, Lietuvoje. Sutartis buvo vykdoma sutarta tvarka: atsakovė užsakytu transportu iš ieškovės sandėlio pasiėmė prekes ir išsivežė į Švediją. Atsakovė su ieškove už parduotas prekes turėjo atsiskaityti pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė iš viso pardavė atsakovei prekių už 62 800 Eur sumą, tačiau atsakovė sumokėjo tik 12 100 Eur, todėl jos skola yra 50 700 Eur. Atsakovei praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, ieškovė už nesumokėtą prekių kainą už 271 pradelstą dieną paskaičiavo 8 proc. dydžio kompensacines palūkanas, kurios sudaro 3 011,44 Eur sumą. Ieškinio reikalavimus grindė PVM sąskaitomis faktūromis bei CMR važtaraščiais.Ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos jurisdikcijai grindė 2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 44/2001) II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 1 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles sutartinių santykių srityje. Remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) 2007-05-03 sprendimo Color Drack, C-386/05, 22-23 punktais, teigė, jog taikant minėtas taisykles, ieškovo pasirinkimu atsakovei byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs.Ieškovės teigimu, prievolės, kylančios iš pirkimo – pardavimo teisinių santykių, įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kadangi: 1) ieškovė siekia patenkinti savo piniginio pobūdžio reikalavimą; 2) ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įregistruotas ir veikiantis juridinis asmuo; 3) ieškovės vardu Lietuvos Respublikoje (banke AB „Swedbank“) atidaryta banko sąskaita, į kurią atsakovė yra pervedusi dalį už prekes mokėtinos sumos, privalo pervesti visą prekių kainą ir taip įvykdyti savo prievolę; 4) prekės atsakovei buvo perduotos Lietuvoje, pervežimo paslaugas apmokėjo atsakovė. Atsižvelgiant į tai, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė leidžia pasirinkti Lietuvos Respublikos jurisdikciją reiškiant reikalavimus atsakovei.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2018-01-29 nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Teismas pažymėjo, kad šis ieškinys yra pateiktas po 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas 1215/2012) įsigaliojimo (2015-01-10), todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne Reglamento Nr. 44/2001 (kurio nuostatomis vadovaujasi ieškovė, teigianti, jog ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams), bet Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos. Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, gali būti taikomos ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos ES valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Viena iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių yra nurodyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte ir apima bylas, susijusias su sutartimis. Minėto straipsnio 1 punkte numatoma, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: (1) parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos. Nagrinėjamu atveju atsakovės įsiskolinimas ieškovei grindžiamas žodine pirkimo – pardavimo sutartimi. Ir nors ieškovė, teigdama, kad pareikštas ieškinys yra nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, vadovaujasi Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio nuostatomis, numatančiomis, kad byla gali būti teisminga prievolės vykdymo vietos teismuose, tačiau minėto straipsnio 1 punkto b papunktis numatė, kad jeigu nesusitariama kitaip, prievolės vykdymo vieta, parduodant prekes, yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Taigi, darytina išvada, kad ieškovės nurodyto Reglamento ir taikytino Reglamento nuostatos nagrinėjamu atveju iš esmės sutampa.Atkreipė dėmesį, kad ieškovės nurodomame sprendime ESTT pripažino, kad specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklėje numatytas pristatymo vietos kriterijus turi būti taikomas visiems reikalavimams, kylantiems iš pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės. Tokiu atveju vieta, kurioje prekės buvo arba turėjo būti fiziškai perduotos pirkėjui, yra galutiniame jų paskirties taške. Šis kriterijus taip pat atitinka ir artumo kriterijų, nes užtikrina sutarties ir bylą nagrinėjančio teismo glaudų ryšį. ESTT, darydamas šias išvadas, atsižvelgė į tai, kad prekės, kurios sudaro materialų sutarties objektą, po jos įvykdymo iš esmės turi būti šioje vietoje. Be to, esminis prekių pardavimo sutarties tikslas yra jų perdavimas iš pardavėjo pirkėjui – sandoris, kuris visiškai įvykdomas, tik kai šios prekės atvyksta į galutinį paskirties tašką. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintų nuostatų vertinti kitaip, nei buvo išaiškinta minėtame ESTT sprendime. Nors ieškovė teigė, kad prekių pristatymo vieta buvo Lietuvos Respublikoje, kadangi prekes atsakovė atsiėmė Lietuvoje, tačiau teismas padarė išvadą, jog iš kartu su ieškiniu pateiktų CMR važtaraščių turinio matyti, kad juose prekių gavėju nurodyta atsakovės įmonė, esanti Švedijos Karalystėje, be to, parduotos prekės buvo pristatytos atsakovei į Švediją. Todėl ne Lietuva, o Švedija buvo galutinis prekių pristatymo taškas.Teismas sprendė, jog atsakovei ieškinys gali būti pareikštas arba Švedijos teisme pagal atsakovės buveinės vietą, arba Švedijos teisme pagal prekių pristatymo vietą, t. y. nei pagal bendrąsias, nei pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles ieškovės ieškinys atsakovei nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Aplinkybės, kad prekės buvo perduotos atsakovei Lietuvoje, kad pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovė turi pervesti pinigines lėšas į Lietuvos banke esančią ieškovės sąskaitą ar kad ieškovei yra nepatogu bylinėtis Švedijos teismuose, negali būti vertinamos tinkamu teisiniu pagrindu netaikyti Reglamento Nr. 1215/2012 atitinkamų nuostatų, nustatant, ar ieškinys, turintis tarptautinį elementą, teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Taip pat teismas nurodė, kad ieškinys negali būti nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka, kadangi neatitinka CPK 424 straipsnio 4 dalyje nurodytų leistinumo reikalavimų, t. y. atsakovės buveinė yra užsienyje.

Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „Tub Shop“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018-01-29 nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neteisingai nustatė prekių perdavimo vietą, kas lėmė neteisėtos ir nepagrįstos išvados, jog ieškinys yra teismingas Švedijos Karalystės teismams, padarymą. Ieškovė, remdamasi ESTT 2010-02-25 sprendimu Car Trim GmbH prieš KeySafety System Srl, C-381/08, nurodo, jog šis teismas, spręsdamas dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos taikymo, pripažino, kad specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklėje numatytas pristatymo vietos kriterijus turi būti taikomas visiems reikalavimams, kylantiems iš pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės. Taigi, pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį ir, atitinkamai, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktį, vieta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos, laikytina vieta pagal pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios yra kilęs ginčas, o ne kurią nors kitą sutartį, kaip antai, vežimo, ar tokią sutartį, kurioje ieškovė net nedalyvauja. ESTT minėtoje byloje išaiškino, kad tokiu atveju vieta, kurioje prekės buvo arba turėjo būti fiziškai perduotos pirkėjui galutiniame jų paskirties taške, labiausiai atitinka reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą kaip „pristatymo vieta“ reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme. Šiuo konkrečiu atveju prekės atsakovei turėjo būti ir buvo fiziškai perduotos Lietuvoje, ieškovės sandėlyje Kertupio g. 18, Neveronys, Kauno rajone, atsakovės užsakytiems vežėjams, kurių paslaugas taip pat apmokėjo pati atsakovė. Nuo prekių perdavimo (pateikimo) atsakovės pasitelktiems vežėjams momento ieškovės prievolės atsakovei perduoti prekes būdavo įvykdytos, nes ieškovė nebuvo įsipareigojusi pristatyti prekių į jokią kitą vietą ir neturėjo jokio teisinio intereso, kur jos pirkėjai perduotos prekės toliau keliauja. Todėl teismas, spręsdamas dėl teismingumo ir nustatinėdamas galutinę prekių pristatymo vietą, nepagrįstai rėmėsi CMR važtaraščiais, kuriuose kaip gavėja buvo nurodyta atsakovė ir jos buveinė Švedijoje. Aplinkybė, kad byla nenagrinėtina dokumentinio proceso tvarka, nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d.). Teismas nustatęs, kad byloje dokumentinis procesas nėra galimas, turėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o ne atsisakyti priimti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl teismo pareigos nustatyti ginčo jurisdikciją

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Civilinio proceso kodeksas ir tarptautinės sutartys. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Kadangi teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, pagal nacionalinę teisę teismas paprastai jurisdikciją patikrina jau bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, teismas jį priima. Ir priešingai, nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 str. 2 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip, t. y. jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (savo iniciatyva). Todėl teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, ES teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).Šioje civilinėje byloje keliamas ginčas dėl skolos priteisimo iš atsakovės AB Bygg & Konstruktion Sundsvall, kurios buveinė yra ES valstybėje narėje Švedijos Karalystėje, taigi šis ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos ES valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente Nr. 1215/2012. Šis teisės aktas pakeitė Reglamentą Nr. 44/2001. Atsakovės įsiskolinimas ieškovei grindžiamas tarp šalių susiklosčiusiais pirkimo – pardavimo teisiniais santykiais. Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015-01-10 ar vėliau. Apeliantės ieškinys teismui yra paduotas 2018-01-19, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne Reglamento Nr. 44/2001, o Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos.

Dėl prievolės įvykdymo vietos

ES teisės normos, reglamentuojančios specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles sutartinių santykių srityje, išdėstytos Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 skirsnio „Specialioji jurisdikcija” 7 straipsnio 1 punkte. Šios teisės normos papildo bendrąjį principą, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme ir yra pagrįstos glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu. Minėtų taisyklių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo, taigi, taikant šias taisykles, atsakovui byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs (Teisingumo Teismo 2007-05-03 sprendimo Color Drack, C-386/05, 22, 23 punktai).Svarbu pažymėti, kad klausimą dėl ginčo teismingumo pagal prievolės įvykdymo vietą tiek Reglamentas Nr. 44/2001, tiek Reglamentas Nr. 1215/2012 iš esmės reglamentuoja vienodai. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis, numatantis, jog bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, atitinka Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio nuostatą.Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktyje yra apibrėžta prievolės įvykdymo vieta, kuri taikoma, jeigu nesusitarta kitaip, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo atvejais. Siekiant užtikrinti teisminės jurisdikcijos taisyklių suvienodinimą ir nuspėjamumą, Reglamentas Nr. 1215/2012 bylose, kylančiose iš prekių pardavimo sutarčių, atskirai apibrėžia ryšio su bylą nagrinėjančiu teismu kriterijų, t. y. nustato, kad parduodant prekes prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį (7 str. 1 p. b pp. pirmoji įtrauka). Apeliantės reikalavimas grindžiamas piniginės (atsiskaitymo) prievolės nevykdymu. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovės įsiskolinimas susidarė pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu, dėl kurio sąlygų rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Apeliantės teigimu, atsakovė įsigijo iš jos kubilus ir saunas, šį faktą patvirtina su ieškiniu pateiktos PVM sąskaitos faktūros bei faktinį prekių perdavimą patvirtinantys CMR važtaraščiai, tačiau prekių kaina nebuvo sumokėta. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jurisdikciją turintį bylą nagrinėti teismą, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad reikalavimai, kylantys iš pirkimo – pardavimo sutarties, gali būti pareikšti prievolių vykdymo vietos teismuose ir su šia teismo išvada iš esmės sutiktina. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nors prekės atsakovei buvo perduotos Lietuvos Respublikoje, prievolės, kylančios iš pirkimo – pardavimo teisinių santykių, įvykdymo vieta šiuo konkrečiu atveju yra Švedijos Karalystėje, nes pardavėja (apeliantė) prekes perdavė vežėjams, kurie jas pristatė į Švedijos Karalystę. Todėl apeliantė, remdamasi Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisykle, negali pasirinkti alternatyvios Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos dėl atsakovei AB Bygg & Konstruktion Sundsvall reiškiamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia teismo pozicija stokoja pagrįstumo. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reglamentas Nr. 1215/2012 „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl šiuo aspektu aktualūs yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai bei ESTT praktika. Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį (atitinkamai Reglamento 1215/2012 7 str. 1 p. b pp.) sutarties šalys naudojasi autonomija nustatydamos prekių pristatymo vietą. Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkamai Reglamento 1215/2012 7 str. 1 p. b pp. pirma įtrauka), kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš esmės yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010-02-25 sprendimo Car Trim, C-381/08, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (Teisingumo Teismo 2010-02-25 sprendimo Car Trim, C-381/08, 62 punktas; 2011-06-09 sprendimo Electrosteel Europe, C-87/10, 26 punktas).Kasacinis teismas, aiškindamas minėtas Reglamento nuostatas, t. y. kad iš pirkimo – pardavimo sutarties santykių kildinamas reikalavimas gali būti alternatyviai pareikštas toje valstybėje narėje, kurioje yra prievolės įvykdymo vieta, taip pat yra išaiškinęs, kad prievolės vykdymo vieta laikytina vieta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Todėl sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios sutarties vykdymo vietos, lemiamą reikšmę turi fizinio prekių perdavimo, vykdant sutartį, vietos nustatymas. Nurodytoje kasacinėje byloje pažymima, jog fizinio prekių perdavimo vieta galėtų būti pripažinta galutinė prekių pristatymo paskirties vieta, kurioje pirkėjas asmeniškai pasiėmė prekes iš pardavėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-03 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, 24 punktas).Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios prievolės vykdymo vietos, kai šalys raštu nesusitarusios dėl prekių pristatymo vietos ir (ar) taikytinos materialinės teisės, ir kas, be papildomo šių aplinkybių ištyrimo bei įvertinimo, nesuteikia galimybės vienareikšmiškai remtis nacionalinėmis, CK 6.317 straipsnio 4 dalies ar 6.318 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktų perdavimą, itin svarbu yra identifikuoti būtent fizinio prekių perdavimo, vykdant sutartį, vietą. Tokia vieta galėtų būti pripažinta galutinė prekių pristatymo paskirties vieta, kurioje pirkėjas asmeniškai pasiėmė prekes iš pardavėjo, kaip skundžiamoje nutartyje yra nurodęs pirmosios instancijos teismas. Tačiau ESTT, be kita ko, yra išaiškinęs, kad nacionalinis teismas, analizuodamas sutartį ir siekdamas nustatyti pristatymo vietą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką (atitinkamai Reglamento Nr. 1215/2012 7 str. 1 p. b pp. pirma įtrauka), turi atsižvelgti į visas svarbias sutarties nuostatas ir sąlygas, įskaitant ir visuotinai pripažintas bei tarptautinės prekybos papročiais įtvirtintas nuostatas ir sąlygas, kaip antai Tarptautinių prekybos rūmų parengtas „Incoterms“ sąlygas, jeigu remiantis jomis galima aiškiai nustatyti šią vietą (Teisingumo Teismo 2011-06-09 sprendimo Electrosteel Europe, C-87/10, 22 punktas).Kaip pirmiau nurodyta, nesant (nepateikus į bylą) šalių sudarytos rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, nėra galimybės iš objektyvių duomenų nustatyti šalių susitarimo turinio, t. y. kuri konkrečiai vieta šalių laikoma prekių pristatymo / jų perdavimo pirkėjai vieta, bei jų valią šiuo aspektu. Ieškovės teigimu, šalys susitarė, kad prekės atsakovei turėjo būti ir buvo fiziškai pateiktos Lietuvoje, perduodant jas pačios atsakovės pasitelktiems vežėjams, už kurių paslaugas taip pat susimokėjo pati atsakovė. Tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus apeliantė yra pridėjusi ir prie savo ieškinio (UAB „Aulona“ atsakymai į jos paklausimus). Beje, šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tik prekių perdavimo pirkėjai vieta pripažino galutinę jų pristatymo vietą, nurodytą CMR važtaraščiuose.Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje, kartu atsižvelgiant ir į aptartą teisinį reglamentavimą, taikytiną ES valstybėms narėms, nėra pagrindo nesutikti su apeliantės skundo argumentais, kad pagal byloje esančius duomenis prekių fizinio perdavimo pirkėjai (jos paskirtam atstovui) vieta vis tik yra faktinė jų perdavimo vieta, t. y. ieškovės sandėlis Kauno rajone, Lietuvos Respublikoje, kadangi nuo šio momento būtent atsakovė įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti prekėmis. Prekes perdavus atsakovės vežėjams, atsakovė turėjo teisę pati spręsti dėl jų galutinės pristatymo vietos, kuri nebūtinai galėjo būti Švedijos Karalystėje – galėjo būti ir bet kurioje kitoje valstybėje ar net Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismo kitokia išvada dėl prievolės įvykdymo vietos šiuo atveju yra grindžiama informacija iš su ieškiniu pateiktų CMR važtaraščių, kuriuose siuntėju įrašyta apeliantė, o gavėju – atsakovė. Tačiau, viena vertus, apeliantė tvirtina vežimo teisiniuose santykiuose nedalyvavusi ir tokie jos teiginiai kol kas nepaneigti. Antra vertus, siekiant kuo tiksliau ir teisingiau nustatyti prievolės įvykdymo vietą, kai byloje yra tik pačios apeliantės paaiškinimai bei vien jos pateikti įrodymai, būtina atsižvelgti ir į minėtas „Incoterms“ sąlygas. Nagrinėjamu atveju aktualios yra „Incoterms“ F grupės sąlygos, kurios nustato, jog pagrindinio transportavimo išlaidas apmoka pirkėjas. Taikant šios grupės sąlygas ir nustatant prievolės įvykdymo vietą (prekių perdavimo vietą), galimos alternatyvios situacijos, kai: 1) prekės pakrautos pirkėjo (ar jo pasitelktam) vežėjui pardavėjo patalpose; 2) pardavėjo (ar jo pasitelktas) vežėjas prekes iškrauna (pristato) pardavėjo nurodytoje vietoje (pasienio terminale). Atsižvelgiant į šias situacijas bei taikant „Incoterms“ sąlygas nustatytina, kad kai šalys sudarytoje sutartyje sulygo (įvardijo) prekių pristatymo vietą pardavėjo patalpose (pas pardavėją), prekės laikomos pristatytomis (perduotomis), kai prekės yra pakrautos pas pirkėjo (ar jo pasitelktą) vežėją, kitu atveju prekės laikomos pristatytomis, kai jos yra perduotos pirkėjui (yra jo žinioje), tačiau nėra iškrautos iš pardavėjo (ar jo pasitelkto) vežėjo (Jungtinių Tautų Tarptautinės Prekybos Teisės Komisija. Metinis pranešimas Nr. XXXI, 2000, 604 psl., 9.2 p. [interaktyvus] <http://www.uncitral.org/pdf/english/texts_endorsed/INCOTERMS2000_e.pdf>).Vadinasi, atsižvelgiant ir į „Incoterms“ sąlygas, šiuo atveju situacija, kai pardavėja UAB „Tub Shop“ savo sandėlyje perdavė (pakrovė) pirkėjos AB Bygg & Konstruktion Sundsvall pasitelktiems vežėjams prekes, jos laikomos pristatytos atsakovei jų pakrovimo vietoje, t. y. Kauno rajone, Lietuvos Respublikoje. Sutarties įvykdymo vietos aiškinimui taikant „Incoterms“ sąlygas, ginčą spręsti jurisdikciją turi Lietuvos Respublikos teismai. Apeliantei įrodinėjant, kad šalys buvo sudariusios tik žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, ir nesant (nepateikus) rašytinio susitarimo dėl sutarties įvykdymo vietos, nežinant kitų susitarimo detalių, šioje bylos proceso stadijoje, t. y. sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, nebuvo prielaidų susieti prievolės įvykdymo vietos su kita vieta, nei Lietuvos Respublika. Taigi, ieškinio priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl prekių pristatymo vietos ir dėl to suklydo dėl ginčo jurisdikcijos. Kitaip šis klausimas galėtų būti sprendžiamas paskesnėje bylos proceso stadijoje, nustatyta tvarka įteikus atsakovei bylos dokumentus ir išklausius jos poziciją, įskaitytinai ir dėl ginčo teismingumo, dėl susiklosčiusių vežimo teisinių santykių, dėl ankstesnio bendradarbiavimo.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas apeliantės inicijuojamo teisminio ginčo dėl atsiskaitymo jurisdikcijos nustatymas šiuo konkrečiu atveju buvo neteisingas, o teismo išvada, kad Lietuvos teismai šios bylos negali nagrinėti, nepakankamai argumentuota ir per ankstyva. Nesant kitų duomenų apie buvusį šalių susitarimą dėl prekių perdavimo vietos, jau ieškinio priėmimo stadijoje paneigti apeliantės poziciją dėl jurisdikcijos Lietuvos teismams nėra galimybės. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė neteisingai, skundžiama nutartis panaikintina, o ieškinio priėmimo klausimas pagal kompetenciją perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, iškėlęs Lietuvos Respublikos teismuose civilinę bylą, išsiaiškinęs visas reikšmingas aplinkybes dėl ginčo teismingumo ir nustatęs, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, gali ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 782 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo dokumentinio proceso tvarka

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės atskirojo skundo teiginiams, kad negalėjimas bylą išnagrinėti dokumentinio proceso tvarka nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, nes tokiu atveju teismas taiko trūkumų šalinimo institutą. Tačiau šiuo aspektu paminėtina ir tai, kad ieškinį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, nors ir atkreipė dėmesį, kad jis negali būti nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka, nes neatitinka CPK 424 straipsnio 4 dalyje nurodytų leistinumo reikalavimų. Spręsdamas dokumentinio proceso tvarka pareikšto ieškinio priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti, ar ieškinys atitinka leistinumo bei jo turiniui keliamus reikalavimu (CPK 424 – 425 str.). Jeigu dokumentinio proceso tvarka pareikštas ieškinys atitinka šiuos ieškinio turinio ir formos reikalavimus, teismas ieškinį privalo priimti (CPK 137 str. 1 d.) ir per keturiolika dienų išspręsti klausimą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo (CPK 427 str. 3 d.). Jeigu teismas nustato ieškinio trūkumų dokumentiniame procese, jie turi būti šalinami vadovaujantis bendromis ginčo teisenos taisyklėmis (CPK 138 str., 427 str. 1 d.), o ieškinį gali atsisakyti priimti tik tuomet, kai ieškovas per nustatytą terminą nepašalino šių trūkumų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėja Dalia Kačinskienė