Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. preliminaraus sprendimo ir 2013 m. vasario 19 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Alytaus kredito unijos ieškinį atsakovėms D. Ž. ir N. M. dėl prievolės įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 23 d. priėmė preliminarų sprendimą (b. l. 17-18), kuriuo ieškinį patenkino visiškai. Nustatytu terminu atsakovės pateikė prieštaravimus (b. l. 27-29, 36-37).

Atsakovė D. Ž. sutiko su priimtu preliminariu sprendimu ir skola, tačiau prašė sprendimą išdėstyti trejiems metams dėl jos sunkios materialinės padėties, kadangi atsakovė yra išsituokusi, prižiūri neįgalią dukrą S. Ž., dukters tėvas prie dukters išlaikymo visiškai neprisideda. Jos darbo užmokestis per mėnesį yra tik 700 Lt. Šiuo metu ji taip pat slaugo savo ligotą motiną, kuriai 74 metai ir ji savimi pasirūpinti negali. Rasti geriau apmokamo darbo šiuo metu ji neturi galimybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas klaidingai padarė išvadą, kad atsakovė N. M. 2009 m. balandžio 27 d. laidavimo sutartimi Nr. 09-00006 yra atsakinga už neapibrėžto dydžio paskolą, kai laidavimo sutartyje (sutarties 2.1. punktas) nurodyta 20 000 Lt paskola/kreditas, bet ne kredito limito paskola. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Todėl teismo išvada, kad sutartį reikia aiškinti plačiai, nei taip, kaip ji parašyta, ją pildant, nėra pagrįsta.

2. 2011 m. rugpjūčio 12 d. sudaryta nauja kreditinės mokėjimo kortelės sutartis Nr. 09-00007, kuria įvykdyta 2009 m. balandžio 27 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutarties Nr. 09-00002 novacija, o jai reikalinga sudaryti naują laidavimo sutartį. Todėl prievolės pagal 2009 m. balandžio 27 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 09-00002 ir pagal tos pačios dienos laidavimo sutartį Nr. 09-00006, pasibaigia. Apeliantės nuomone, antroji sutartis Nr. 09-00007 turi ryšį su bylos dalyku ir dėl to teismas atsakovės skunde nurodomas aplinkybes turėjo tirti ir vertinti, tačiau to nedarė, todėl neatskleidė bylos esmės.

3. Teismo išvada, kad apeliantė kartu su D. Ž. naudojosi jos gautu kreditu pagal 2009 m. balandžio 27 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 09-00002 yra nepagrįsta. Kreditą gavo ir juo disponavo D. Ž.. Be to, prie kredito dengimo prisidėjo ir apeliantė (7000 Lt).

4. Iš ieškovės valdybos protokoluose esančios informacijos yra žinoma, kad dėl šios bylos dalyko yra net keturios kreditinių kortelių sutartys ir tiesiog nežinia kiek laidavimo sutarčių, tačiau atsakovė yra pasirašiusi tik vieną.

1. Sudarytoje ir apeliantės pasirašytoje laidavimo sutartyje Nr. Nr. 09-00006 visos pagrindinės prievolės, už kurią laidavo atsakovė, sąlygos buvo įvardintos: laidavimo sutartimi užtikrinta prievolė, paskolos gavėjas, paskolos suma, metinė palūkanų norma, paskolos grąžinimo terminas (2.1 punktas) ir pan. Prmosops instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantė laidavimo sutartį pasirašė laisva valia, nesidomėjo prievolės, už kurią laidavo sąlygomis, buvo itin neapdairi ir nerūpestinga, todėl turi prisiimti visas pasekmes.

2. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog įvyko novacija ir dėl to pasibaigė laidavimas. Be to, apeliantė nurodė naujas aplinkybes ir reikalavimus, kurių nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme. CK 6.142 straipsnyje imperatyviai nustatyta, jog prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija. Nagrinėjamu atveju jokios novacijos nebuvo ir negalėjo būti, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog buvo sudaryta nauja sutartis, kuri turėjo skirtingą dalyką ar įvykdymo būdą. Apeliantės teismui pateikta 2011 m. rugpjūčio 12 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartis Nr. 09-00007 nėra visiškai nauja sutartis (prievolė), o tik buvusios 2009 m. balandžio 27 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutarties Nr. 09-00002 pakeitimas, nes kaip nustatyta faktinėmis bylos aplinkybėmis, atsakovė D. Ž. kreipėsi į ieškovą dėl mėnesinio mokėjimo dienos pakeitimo iš 25 mėnesio dienos į 10 mėnesio dieną (3.5 punktas). Jei nebūtų atliktas minėtas pakeitimas, iš esmės faktinė apeliantės padėtis nepasikeistų ir vis tiek apeliantė turėtų atsakyti pagal pirmines 2009 m. balandžio 27 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutarties Nr. 09-00002 sąlygas. Be to, laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Kai paskolos sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Byloje nustatyta, kad 2009 m. balandžio 27 d. tarp ieškovės Alytaus kredito unijos ir atsakovės D. Ž. buvo sudaryta kreditinės mokėjimo kortelės sutartis (b. l. 14-16), pagal kurią ieškovė atsakovei atidarė kortelės sąskaitą, suteikdama jai 20 000 Lt kredito limitą, taip pat nustatydama ir kredito limito bei kortelės galiojimo terminą iki 2012 m. balandžio 30 d. Kredito grąžinimas užtikrintas apeliantės (atsakovės) N. M. laidavimu. Su ja tą pačią dieną sudaryta laidavimo sutartis (b. l. 13). Šia sutartimi laiduotoja įsipareigojo atsakyti visu savo turtu unijai, jeigu paskolos gavėja D. Ž. neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal paskolos sutartį. Kadangi D. Ž. prievolės laiku neįvykdė, teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir negrąžintą kredito dalį 16 495,67 Lt solidariai priteisė iš kredito gavėjos D. Ž. ir laiduotojos N. M., kuri nesutinka su sprendimu.

Taigi, byloje kilo ginčas dėl paskolos gavėjos ir laiduotojos solidariosios atsakomybės taikymo.

Solidarioji prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat, kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnis). Įstatymas numato, kad prievolės neįvykdymo atveju skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kito nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių sudarytos kreditinės mokėjimo kortelės bei laidavimo sutartys numato skolininkės ir laiduotojos solidariąją atsakomybę. Laidavimo sutartyje (3 punktas) nurodyta, jog N. M. išaiškinta, kokiu atveju, ji atsakys kaip solidari skolininkė, kad šia laidavimo sutartimi užtikrinama prievolė – paskolos/sąskaitos kreditavimo/kreditinės mokėjimo kortelės 2009 m. balandžio 27 d. sutartis Nr. 09-00002 (Laidavimo sutarties 2.1 punktas), kuria D. Ž. suteiktas 20 000 Lt kredito limitas, kredito limitu leista naudotis kredito terminu (Kreditinės mokėjimo kortelės sutarties 3.1, 11.2 punktai). Laidavimo sutartyje, kurią pasirašiusi laiduotoja, t. y. apeliantė, įrašyta, jog laiduotoja patvirtina, kad su ja visos sutarties sąlygos aptartos individualiai ir išaiškintos prieš pasirašant sutartį, laiduotoja visas sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją laiduotojos valią. Pažymėtina ir tai, kad N. M. laidavimo paraiškoje nurodyta, kad ji laiduos už 20 000 Lt kredito limito sumą ir 36 mėnesių kredito limito terminą (b. l. 14).

Įvertindamas tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka ir visiškai pritaria apylinkės teismo išvadoms, padarytoms įvertinus ne vieną laidavimo sutartį, kaip to norėtų apeliantė, bet visų įrodymų visetą, nes tik tada galima daryti vienokias ar kitokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-500/2010 ir kt.), jog atsakovėms buvo žinomos ir suprantamos kreditinės kortelės ir laidavimo sutarčių sąlygos, bei, kad N. M., teigdama nesusipažinusi su kreditinės kortelės sutarties sąlygomis, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir ji laidavo už kreditinės kortelės 20 000 Lt limitą ir 36 mėnesių limito terminą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog ji laidavo tik už 20 000 Lt kreditą, o teismas neteisingai aiškino sutarties sąlygas.

Kolegija nesutinka su apeliante, kad kreditinės kortelės Nr. 09-00002 sutartis buvo įvykdyta iki 2012 m. balandžio 30 d. Pati kredito gavėja D. Ž. pripažino, kad minėtos sutarties nėra įvykdžiusi ir visiškai sutiko su prašoma priteisti 16 495,67 Lt suma. Tai patvirtina ir kredito sąskaitos išrašas (b. l. 6-12), iš kurio matyti, kad per visą kreditinės kortelės galiojimo laikotarpį D. Ž. pasinaudojo 33 474,32 Lt kreditu, per visą laikotarpį priskaičiuota 8 208,88 Lt palūkanų ir 407,25 Lt išgryninimo mokestis ir už pavedimus, iš viso 42 090,45 Lt, o D. Ž. yra grąžinusi 25 594,78 Lt paimto kredito ir priskaičiuotų palūkanų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kreditas ieškovei nėra grąžintas, apeliantė to nepaneigė (CPK 178 straipsnis), todėl pagrįstai pripažino, kad prievolė nėra įvykdyta ir už jos tinkamą įvykdymą yra solidariai atsakinga ir atsakovė N. M., nes laidavimas pasibaigia tik tuomet, kai pasibaigia arba pripažįstama negaliojančia pagrindinė prievolė (CK 6.76 straipsnio 1, 2 dalys; 6.87 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad apeliantė atsakomybę prisiėmė iki visiško prievolės įvykdymo pagal paskolos sutartį su tolimesniais jos pakeitimais ir papildymais (Laidavimo sutarties 15 punktas). Kadangi pagrindinė prievolė neįvykdyta, tai ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galioja tol, kol bus grąžinta visa paskola (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegulės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2011 m. gegulės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011 ir kt.).

Kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliantės argumentai dėl novacijos ir tuo pagrindu laidavimo sutarties pasibaigimo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tai iš esmės naujos aplinkybės ir reikalavimai, kurių apeliantė nekėlė pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

6.141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta. CK 6.142 straipsnyje nustatyta, kad prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija.

Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju novacijos nebuvo, nes byloje nėra jokių įrodymų, tokių įrodymų nepateikė ir apeliantė, jog buvo sudaryta nauja sutartis, kuri turėjo skirtingą dalyką ar įvykdymo būdą. Apeliantės teismui pateikta 2011 m. rugpjūčio 12 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartis Nr. 09-00007 nėra visiškai nauja sutartis (prievolė), pagal ją nebuvo reiškiamas ir ieškovės reikalavimas. Kaip matyti iš pateikto sąskaitos išrašo (b. l. 6-12), po tokios sutarties sudarymo D. Ž. kreditas suteiktas nebuvo, skaičiuojamos tik palūkanos pagal išmokėtą ir negrąžintą kredito limitą.

Apeliantės teiginiai, jog neva egzistuoja keturios kreditinės mokėjimo kortelių sutartys ir nežinia kiek laidavimo sutarčių nepagrįsti, nepateikti tai patvirtinantys įrodymai (CPK 178 straipsnis), todėl atmestini.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai sprendimo teisėtumui įtakos neturi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–326 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės (atsakovės) N. M. apeliacinį skundą atmesti; Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.