Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

nuteistajam A. J. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjai advokatei Eglei Rybelienei (vaizdo konferencijos būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Eglės Rybelienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į A. J. paskirtos bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2023 m. vasario 8 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2023 m. gruodžio 14 d.

Civilinės ieškovės E. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nuspręsta iš A. J. priteisti 10 000 Eur nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimui ir 1 700 Eur turtinės žalos (V. Š. laidojimo išlaidų) atlyginimui.

Civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir nuspręsta iš A. J. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteisti 9 317,01 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. J. gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai analizavo ir vertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo A. J. padarytą nusikalstamą veiką bei individualizavo ir paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę, kuri nėra pernelyg griežta, Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys taip pat priteistas iš nuteistojo pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų iš esmės paneigti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 punktas)

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

9. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėtomis specialistų išvadomis nustatytų suduotų smūgių ir jais padarytų sužalojimų nukentėjusiajam V. Š., taip pat dėl to, kad sužalojimus padarė būtent A. J.. Specialisto išvadose nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam patvirtina ir eksperto A. J. paaiškinimų protokolas (t. 1, b. l. 146–147) bei jo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 197–200). Nors A. J. parodymai nebuvo nuoseklūs (dėl suduotų smūgių skaičiaus), tačiau jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam į veidą. Teisėjų kolegija tiki A. J. parodymais apie tai, kad jis sudavė nukentėjusiajam penkis smūgius, t. y. taip, kaip jis pats nurodė ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. gruodžio 8 d., 2023 m. sausio 30 d. bei paaiškino aplinkybes parodymų patikrinimo vietoje. Pastarieji A. J. parodymai atitinka specialistų išvadų turinį (t. 1, b. l. 130–133, 139–142). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti pateiktomis specialisto išvadomis, kurios yra pagrįstos. Pirmoji teismo medicinos eksperto Ž. M. išvada pateikta po įvykio praėjus nepilnai dviem savaitėms (2022 m. gruodžio 15 d.) apžiūrėjus V. Š., susipažinus su jo ligos istorija (t. 1, b. l. 130–133), antroji - apžiūrėjus mirusiojo kūną ir remiantis gautų tyrimų duomenimis (t. 1, b. l. 139–142). Išvados išsamiai išdėstytos bei patvirtintos tyrimą atlikusio eksperto A. J. paaiškinimais (t. 1, b. l. 146–147). Kita vertus, iš 2023 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolo nustatyta, kad peržiūrėjus parodymų patikrinimo įvykio vietoje vaizdo įrašą, nuteistasis nurodė, jog pamatęs vaizdo įrašą sutinka, kad jis sudavė penkis smūgius (t. 5, b. l. 15).

11. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad A. J. tikslo nužudyti V. Š. neturėjo. Byloje surinkti įrodymai (paties A. J. parodymai, specialisto išvados (t. 1, 130–133, 139–142), Eksperto A. J. paaiškinimai (t. 1, b. l. 146–147, t. 4, b. l. 198–200) patvirtina, kad A. J. sudavė smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią, lengvai pažeidžiamą kūno vietą – veido sritį. Normalaus protinio išsivystymo žmogus, koks pagal bylos duomenis ir yra nuteistasis A. J., suvokė pavojingą ir nusikalstamą savo veiksmų pobūdį, kad jis, suduodamas smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – veido sritį, kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ir gyvybę, numatė, kad gali sunkiai sužaloti V. Š. ar net atimti jam gyvybę, ir, nors nenorėjo jo mirties, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tai yra nuteistasis A. J. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net ir vienas didele jėga suduotas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, Nr. 2K-241-788/2019, Nr. 2K-153-511/2020). Atsižvelgiant į šiuos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir byloje nustatytas pirmiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavęs nuteistasis nužudė V. Š.. Tokia A. J. nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį - byloje nustatyti visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp A. J. veiksmų – suduotų smūgių į veido sritį ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo V. Š. mirties. Todėl kvalifikuoti A. J. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

12. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad V. Š. medicinos pagalba buvo suteikta netinkamai, nekvalifikuotai. Dėl to, jog nukentėjusiajam medicinos pagalba nebuvo suteikta 2022 m. gruodžio 2 d., taip pat atsakingas ir pats nuteistasis A. J.. Byloje nustatyta, kad jis slėpė nuo atvykusių policijos pareigūnų, medikės E. K. tiesą apie savo suduotus smūgius V. Š. į veidą, melavo, jog jis gynė V. Š. nuo kitų asmenų, kurie mušė nukentėjusįjį, nenurodė, nors žinojo, kad V. Š. jis sudavė stiprius smūgius į jautriausią (pavojingiausią) kūno vietą. Jis neprieštaravo dar tuo metu sąmoningam V. Š., kuris tiek pareigūnams, tiek gydytojai E. K. paaiškino kaip apie smulkmenišką įvykį, neva tai jis pats griuvo, prasikirto lūpą, susižeidė atsitrenkdamas į stalą. Tokiais veiksmais A. J. prisidėjo prie to, kad nukentėjusiajam pagalba buvo suteikta tik kitą dieną po įvykio, pablogėjus jo sveikatai, kai šis komos būsenos buvo išvežtas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje sužaloto nukentėjusiojo neveikimas (nesikreipimas medicinos pagalbos) ar medicinos pagalbos atsisakymas nepašalina priežastinio ryšio tarp kaltininko veiksmų ir žmogaus mirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-675/2006, Nr. 2K-15-648/2024). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo atsisakymas gydytis bei tai, jog V. Š. nebuvo suteikta neurologo konsultacija ir nebuvo padaryta kompiuterinė tomografija 2022 m. gruodžio 2 d., o medicininė pagalba suteikta tik kitą dieną, kai V. Š. buvo vėl pristatytas į ligoninę būdamas nors ir sąmoningas, tačiau žymiai blogesnės sveikatos būklės, nelaikytina aplinkybe, nutraukusia priežastinį ryšį tarp smurtinių A. J. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Tokiu atveju vertintina galutinius padarinius sukėlusi sąlyga. Būtinybė kreiptis į gydytojus (kviesti GMP) nukentėjusiajam kilo būtent dėl A. J. prieš jį pavartoto smurto ir padarytų sužalojimų, t. y. priežastinio ryšio grandinėje reikšminga yra tai, kad sveikatos komplikacijų atsiradimo sąlyga yra nuteistojo atlikta pavojinga veika. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti nuteistojo A. J. smurtinius veiksmus teisiškai nereikšmingais, pernelyg nutolusiais nuo padarinių (V. Š. mirties) vien dėl to, kad nukentėjusiajam nebuvo suteikta medicinos pagalba, kai šis jos atsisakė. Nuteistojo A. J. nusikalstami veiksmai (stiprūs smūgiai į pažeidžiamą kūno vietą) buvo itin pavojinga intensyvi sąlyga, dėsningai sukėlusi pavojingus padarinius, t. y. būtent neteisėtais A. J. veiksmais buvo sukurta pavojinga situacija (sunkus sveikatos sutrikdymas, reikalaujantis medicinos pagalbos), kuri tęsėsi iki padarinių atsiradimo momento. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priežastinis ryšys tarp A. J. veiksmų ir V. Š. mirties byloje nustatytas tinkamai.

Dėl sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, konstatavimo

16. Sutiktina, kad po nusikalstamos veikos padarymo alkotesterio matuokliu A. J. girtumas nustatytas nebuvo, tačiau priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, A. J. girtumas nustatytas objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-613/2011, Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-89-139/2016 ir kt.).

17. Nagrinėjamu atveju faktą, jog A. J. veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, patvirtina jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. 2022 m. gruodžio 8 d. jis nurodė, kad V. (Š.) turėjo du butelius degtinės ir du „bambalius“ alaus. Jie abu gėrė degtinę. Pabaigus vieną butelį, gėrė antrą degtinės butelį, baigiant gerti antrą butelį prasidėjo konfliktas (t. 3, b. l. 110–112). Analogiškai A. J. paaiškino ir 2023 m. sausio 30 d. (t. 3, b. l. 124–126). Parodymų patikrinimo metu, kai buvo tikrinamos V. Š. sužalojimo aplinkybės, nuteistasis taip pat paaiškino, kad jis ir V. (Š.) gėrė degtinę (t. 1, b. l. 139–141). Nors teisiamojo posėdžio metu A. J. neigė įvykio metu buvęs apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos veikos padarymui, vis tik pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis pripažino, jog jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio („Nebuvau visiškai girtas, kažkiek apsvaigęs buvau“) (t. 5, b. l. 16). A. J. neblaivumą patvirtino ir liudytojos D. Š. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja patvirtino, jog A. J. įvykio metu buvo neblaivus, taip pat nurodė, kad nuteistasis, pavartojęs alkoholio, būna agresyvus (t. 4, b. l. 160–162). A. J. impulsyvų būdą, pastarajam pavartojus alkoholio, baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios teisme metu patvirtino ir jo motina J. K. (t. 4, b. l. 182), močiutė Z. G. (t. 4, b. l. 181–182) bei liudytojas V. I. (t. 4, b. l. 100–101), su kuriuo nuteistasis bendrauja apie dešimt metų. Šios aplinkybės, kurias įvertino pirmosios instancijos teismas, suteikia pagrindą išvadai, jog A. J. veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Pastebėtina ir tai, jog V. Š. elgėsi provokuojančiai, t. y. įžeidinėjo savo dukrą (D. Š.), kuri tuo metu su A. J. buvo pora ir jie kartu gyveno, kas, akivaizdu, išprovokavo A. J. smurtinį elgesį, o nuteistojo neblaivumas lėmė netinkamą susidariusios konfliktinės situacijos įvertinimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad A. J. iki nagrinėjamo įvykio pavartotas alkoholio kiekis slopino jo savikontrolę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Dėl A. J. paskirtos bausmės

19. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

20. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų (bausmės vidurkis – vienuolika metų). Skundžiamu nuosprendžiu A. J. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios terminas yra ženkliai mažesnis negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis ir yra artimas sankcijoje numatytam minimaliam laisvės atėmimo bausmės terminui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir nuteistajam nepaskyrė aiškiai per griežtos bausmės.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė A. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bandė išvengti sunkesnių padarinių, iškviesdamas V. Š. greitąją medicinos pagalbą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei tai, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos nukentėjusiojo provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nuteistojo A. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, tačiau buvo teismo pripažintas kaltu dėl naujų smurtinių nusikaltimų padarymo, kurie buvo padaryti po šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo. Yra baustas administracine tvarka už smulkią degtinės butelio vagystę, viešosios tvarkos trikdymą, nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, bendrojo pagalbos centro darbo trukdymą, žinant, kad pagalba nereikalinga (t. 4, b. l. 10–16). Visus šiuos administracinius nusižengimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tai leidžia daryti išvadą, kad A. J. piktnaudžiauja alkoholiu, dėl ko neretai kyla ir pavojus visuomenės saugumui, o būtent neblaivumo būsena iš esmės nulėmė ir V. Š. gyvybės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino ir A. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), atsižvelgė į kaltės formą ir rūšį (nusikalstama veika padaryta esant neapibrėžtai tyčiai), į nusikalstamos veikos stadiją (A. J. padarytas labai sunkus nusikaltimas yra baigtas) taip pat atsižvelgė į tai, jog A. J. padarytos nusikalstamos veikos motyvai buvo menkaverčiai, nepateisinami, kadangi jis smurtavo prieš asmenį, kurio namuose gyveno, kuris buvo silpnos sveikatos, senyvo amžiaus, fiziškai silpnesnis už jį.

22. Iš bylos medžiagos matyti, kad išskirtinių aplinkybių, susijusių su šio padaryto nusikaltimo pavojingumu ar nuteistojo A. J. asmenybe, kurios leistų tvirtinti, jog aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės skyrimas prieštarautų teisingumo, bausmės proporcingumo principams – pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatų netaikė. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pripažintina, kad nuteistajam A. J. nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatų, nes nagrinėjamoje byloje nėra šiame straipsnyje numatytų pagrindų, be to tokių aplinkybių skunde nenurodė ir nuteistojo gynėja. Tam, kad būtų galimybė taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, turi būti nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Šiuo atveju yra nustatytos trys A. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6 punktai), tačiau nenustatytos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, Nr. 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į jau pirmiau išdėstytas aplinkybes, nuteistojo atsakomybę tris lengvinančias bei vieną sunkinančią aplinkybes, įvertinęs padaryto nusikaltimo pavojingumą (padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį), į tai, kad nuteistasis sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą (veido sritį), taip pat į tai, kad ši nusikalstama veika nėra vienintelė, kai A. J. konfliktines situacijas sprendžia pavartodamas smurtą (kaip nurodo apeliaciniame skunde gina moteris nuo smurtaujančių vyrų) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo. A. J. paskirta bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka bausmės paskirtį, taip pat užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neatidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, yra nepagrįsti. Šiuo metu bei nusikalstamos veikos padarymo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato galimybės visiškai ar iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, o A. J. nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Taigi tenkinti nuteistojo gynėjos prašymą ir švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taikant nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusią BK 75 straipsnio 3 dalies redakciją, nėra teisinio pagrindo.

26. Nuteistojo gynėja akcentuoja nuteistojo sveikatos būklę, dėl kurios nuteistajam turėtų būti paskirta švelnesnė nei įstatymo sankcijoje numatyta bausmė. Iš byloje esančių medicininių dokumentų nustatyta, kad A. J. (duomenys neskelbtini) gydosi nuo 2010 m. Jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 26). 2023 m. kovo 22 d. specialisto išvadoje Nr. 93TPK-321/2023 nurodyta, kad pateiktoje ikiteisminio tyrimo dokumentacijoje bei tyrimo metu nefiksuojama tokio lygio psichopatologija, dėl kurios A. J. negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o įvykio metu buvo neblaivus, todėl A. J. netikslinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 4, b. l. 31). Iš 2023 m. kovo 23 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus sprendimo ,,Dėl darbingumo lygio“ matyti, kad A. J., be lengvo protinio atsilikimo, konstatuoti kiti elgesio sutrikimai ir organizmo funkcijų sutrikimai, todėl įvertinus medicininius bei asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti kriterijus, nuteistajam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis (t. 4, b. l. 110–111, 112– 113).

27. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo, kad nuteistajam kiekvieną dieną yra būtina vartoti vaistus, skirtus jam nustatytos ligos kontroliavimui, taip pat jis turi sistemingai lankytis gydymo įstaigose. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 90 straipsnis reglamentuoja laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų sveikatos priežiūros sąlygų tvarką. Bausmės atlikimo vietose nuteistiesiems teikiamos pirminio lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o negalint užtikrinti šių paslaugų, taip pat antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios neteikiamos specializuotame laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padalinyje, ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos nuteistiesiems teikiamos kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose įstatymų nustatyta tvarka. Be to, nuteistieji, turintys teisę be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos, turi teisę jiems reikalingas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gauti ir privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Taigi, įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad nuteistajam, atliekant laisvės atėmimo bausmę, bus užtikrinta jam tinkama sveikatos priežiūra, jo sveikatos būklė bus stebima gydytojų, jis turės galimybę vartoti jam paskirtus vaistus. Asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama, todėl jeigu bausmės atlikimo vietoje A. J. sveikatos būklė blogėtų, liga progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės jam užtikrinti tinkamo gydymo, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, kad asmuo (pacientas) atitinka Sunkių nepagydomų ligų sąrašo kriterijus, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (BK 76 straipsnis, BPK 359, 362 straipsniai).

Dėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam priteisė civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį, kadangi V. Š. nebuvo suteikta tinkama ir profesionali medicininė pagalba. Su tokia apeliacinio skundo pozicija nėra pagrindo sutikti. Kaip jau buvo aptarta pirmiau šiame procesiniame sprendime, V. Š. mirė dėl A. J. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų. Jeigu A. J. nebūtų smurtavęs prieš V. Š., šiam nebūtų reikėję teikti Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinyje nurodytų medicininių paslaugų ir dėl jo gydymo valstybė nebūtų patyrusi minimų V. Š. gydymo išlaidų. Būtent dėl A. J. atliktų smurtinių veiksmų V. Š. atžvilgiu pastarajam buvo suteiktos medicininės paslaugos, jis buvo gydomas. Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad V. Š., iš karto po įvykio pristatytas į ligoninę, būdamas sąmoningas atsisakė medicinos pagalbos, nors gydytoja E. K. nepadavė nukentėjusiajam pasirašyti dokumentų apie paciento atsisakymą nuo medicinos pagalbos bei gydymo, vis tik patį atsisakymo faktą patvirtina kiti byloje esantys ir jau aptarti duomenys.

29. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, taip pat į tai, jog pareikštas civilinis ieškinys 9 317, 01 Eur (t. 2, b. l. 3–7) yra už V. Š. suteiktas medicinos paslaugas, kurios jam buvo suteiktos dėl A. J. neteisėtų veiksmų V. Š. atžvilgiu kilusių padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareikštą civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio dydis įrodytas išrašo iš gydymo apskaitos išrašo dėl nukentėjusiajam suteiktų paslaugų duomenimis (t. 2, b. l. 7).

Dėl prašymo priimti nutartį dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 229 straipsnį

30. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde prašo ištaisyti pirmosios instancijos teismo procesinę klaidą ir priimti atskirąją nutartį dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo VšĮ Jurbarko ligoninei ir jos gydytojams pagal BK 229 straipsnį. Tenkinti advokatės prašymo nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas dėl šio gynėjos prašymo pasisakė skundžiamame nuosprendyje (skundžiamo nuosprendžio 35 lapas, t. 5, b. l. 91). Teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad viso proceso metu dalyvavo prokurorė ir girdėjo proceso dalyvių parodymus, tame tarpe ir jį apžiūrėjusios gydytojos E. K. paaiškinimus dėl to, kada, kaip ir dėl ko 2022 m. gruodžio 2 d. V. Š. nebuvo nuodugniai ištirtas. Baudžiamojo persekiojimo pradėjimas, jo vykdymas ir kontrolė yra išimtinai prokuroro kompetencija. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui galimybę, tais atvejais, kai nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat tada, kai nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Kita vertus, net jeigu teismas būtų nustatęs aplinkybes, jog galbūt medikai ne viską padarė, kad išsaugotų V. Š. gyvybę, tai nuteistojo teisinei padėčiai jokios reikšmės neturėtų, nes būtent jo smurtiniai veiksmai sukėlė V. Š. mirtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. J. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.