- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-524-372/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- A. Č.
- Atsakovas
- E. M., J. S.-M.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-748-215/2016 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovams E. M. ir J. S.-M. dėl skolos bei palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. Č. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų E. M. ir J. S.-M. solidariai priteisti jam 5000 Lt, t. y. 1448,10 Eur, skolą, 5 procentų dydžio mėnesines sutartines palūkanas už laikotarpį nuo 2008-08-25 iki 2009-05-25, t. y. 724,05 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo praleisto termino grąžinti skolą, t.y. nuo 2009-05-24 iki 2016-01-08, kas sudaro 482,70 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (13-14 b. l.).
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. balandžio 25 d. tarp jo bei atsakovų E. M. bei J. S. buvo pasirašyta paskolos sutartis, kurioje nurodyta, jog atsakovai iš jo pasiskolina 5000 Lt šeimos poreikiams tenkinti. Pagal minėtos sutarties 3 punktą, atsakovai įsipareigojo skolą grąžinti 2009-05-25 kartu su 5 procentų mėnesinėmis palūkanomis. Taip pat atsakovai sutiko ir su paskolos sutarties 6 bei 7 punktais, kuriuose nurodoma, jog delspinigiai pradedami skaičiuoti sutartu laiku negrąžinus skolos ar nemokant palūkanų. Atsakovai pagal sutartį jam sumokėjo palūkanas už tris mėnesius, vėliau mokėjimai nutrūko. Atsakovai paskolos jam negrąžino ir nesumokėjo pilnai palūkanų.
Atsakovai E. M. ir J. S.-M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi paskolos sutartis nėra užpildyta – nėra nurodyti paskolos davėjo duomenys, dėl ko neaišku, kodėl grąžinti skolą reikalauja būtent A. Č.. Nurodo, jog esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Šiuo atveju paskolos sutartyje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo ir paėmimo faktas (26-27 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė (126-129 b. l.).
Teismas nurodė, kad į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Aplinkybę, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta, ieškovas įrodinėja atsakovo E. M. duotais parodymais baudžiamoje byloje, kurioje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jo duoti parodymai yra nevienodi, atsakovas neneigia apie pinigų skolinimąsi iš ieškovo pagal kitą sutartį, tačiau atsakovas E. M. tvirtina, kad gautą skolą jis ieškovui grąžina, o ieškovas neteisingai traktuoja jo duotus parodymus ir klaidina.
Baudžiamojoje byloje nebuvo apklausta nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme atsakovė J. S.-M., todėl vien tik atsakovo E. M. duoti parodymai baudžiamojoje byloje negali būti vertinami kaip tinkamas įrodymas šioje civilinėje byloje. Byloje pateikta paskolos sutartis, tačiau joje nėra nurodyta, kad būtent A. Č. skolina pinigus atsakovams, paskolos davėjo sutartis nėra pasirašyta, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai gavo ieškovo minimą 5000 litų sumą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus, be to nėra jokių duomenų, kad šiuo paskolos dokumentų būtent ieškovas, o ne kitas asmuo suteikė paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo pateiktas dokumentas pavadinimu „Paskolos sutartis“ neatitinka rašytinei sandorių formai keliamų reikalavimų (CK 1.73 straipsnio 2 dalis), ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliantas (ieškovas) A. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir jo ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (133-135 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nesigilindamas į byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo, kadangi Mažeikių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kuri buvo peržiūrėta apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų, yra rašytiniai įrodymai, patvirtinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o vėliau ir teismų pripažinti bei įrodyti, kad atsakovas E. M. skolinosi pinigus du kartus – pirmą kartą 1000 Lt, antrą kartą – 5000 Lt, ir tą patvirtina teismui pateiktos dokumentų kopijos iš baudžiamosios bylos.
7.2. Akivaizdu, jog 2008-04-25 paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovų, tikrumas/teisėtumas 5000 Lt sumai yra įrodytas faktas, patvirtintas 2014 metais išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas procesinis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Šioje civilinėje byloje yra patvirtinti rašytiniai įrodymai, kurie aiškiai įrodo, jog E. M. iš jo skolinosi du kartus, o J. S.-M. – vieną kartą, ir kad pinigai buvo gauti bei tris mėnesius mokamos palūkanos.
7.3. Negali būti pagrindu atmesti ieškinį motyvas, jog J. S.-M. nebuvo apklausta aukščiau minėtoje baudžiamojoje byloje, kadangi ne apeliantas atliko ikiteisminį tyrimą ir ne jis pirmininkavo teismo posėdyje. Teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, kadangi turėdamas liudytojo
Žemesnės instancijos teismas
E. M. parodymus iš baudžiamosios bylos, turėdamas paskolos sutartį, kurios pagrindu jam buvo paskaičiuoti mokesčiai, ir kurios teisėtumo klausimas nebuvo keliamas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai gavo minimą 5000 Lt sumą.
7.4. E. M., teigdamas, jog jis visas skolas yra grąžinęs, meluoja, nes pagal analogišką paskolos sutartį, kurioje taip pat nėra nurodyti apelianto rekvizitai, yra priteista 1000 Lt skola, skolos išieškojimas perduotas antstoliams, todėl atsakovai siekia išvengti skolos grąžinimo.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai E. M. ir J. S.-M. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą. Atsiliepime nurodė, kad 2008-04-25 paskolos sutartis nėra visiškai užpildyta, nėra jokio rekvizito, kuris įrodytų, jog tas dokumentas priklauso būtent A. Č., kuris ir teismo posėdžių metu negalėjo paaiškinti, kodėl dokumentas neužpildytas visiškai. Teigia, jog A. Č. baudžiamojoje byloje suteikus paskutinį žodį, jis prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, jog buvo sudarytos tik 263 paskolos sutartys, o kitą sutartį jam „pripaišė“, todėl mano, kad kai A. Č. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, teigia, jog dalis paskolos sutarčių yra ne jo, o kai nori prisiteisti pinigų, sutartys tampa jo. Be to, teismui pateiktoje paskolos sutartyje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo ir gavimo faktas, esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimai grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų, todėl tik šioms sąlygoms esant laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai, ką visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo apylinkės teismas (140-142 b. l.). J. S.-M. nei skolos, nei paskolos sutarties nepripažino, o E. M. baudžiamojoje byloje buvo apklaustas tik kaip liudytojas, todėl pagal CK 6.875 str. 1 d. nuostatas, ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl sudarytos paskolos sutarties teisėtumo, kuri pagal įstatymą turėjo būti sudaroma paprasta rašytine forma (CK 6.871 straipsnis 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. Č. kreipėsi su ieškiniu atsakovams E. M. ir J. S.-M., prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti ieškovui 1448,10 Eur, skolą, 5 procentus dydžio mėnesines sutartines palūkanas už laikotarpį nuo 2008-08-25 iki 2009-05-25, t.y. 724,05 Eur, 5 procentus dydžio metines palūkanas nuo praleisto termino grąžinti skolą t.y. nuo 2009-05-24 iki 2016-01-08, kas sudaro 482,70 Eur, 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kartu su ieškiniu pateikė dokumento pavadinimu Paskolos sutartis (toliau – Sutartis) originalą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sutartis sudaryta nesilaikant CK 1.73 straipsnio 2 dalies reikalavimų: iš jos turinio negalima nustatyti vienos iš šalių (paskolos davėjo, t.y. ieškovo), nes nenurodytas nė vienas jo rekvizitas, pastarojo Sutartis nepasirašyta. Sutartyje taip pat nenurodyta, kad būtent ieškovas, o ne kitas asmuo, skolina pinigus atsakovams. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir aiškaus paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus, todėl atsižvelgdamas į tai ieškovo ieškinio netenkino.
Pagal CK 6.870 straipsnį 1 dalį paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnis 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad paskolos sutarties paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo, pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo, pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnis 3 dalis).
Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą.
Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas (ieškovas) kartu su ieškiniu pateikė Sutarties originalą, kuris buvo pas ieškovą. Sutartyje ieškovas, kaip paskolos davėjas, nėra nurodęs savo rekvizitų, taip pat nėra šios Sutarties pasirašęs. Tačiau Sutartį pasirašė abu atsakovai (paskolos gavėjai), kurie parašų tikrumo neginčija. Pažymėtina, jog Sutarties 8 p. nurodyta, kad paskolos gavėjai pasirašo dar sykį perskaitę paskolos sutartį ir gavę pinigus. Patvirtina, kad supranta, jog tai ne laidavimo, dovanojimo ar kokia nors kita sutartis, o būtent paskolos sutartis ir gautus pinigus reikės grąžinti su visais prisiimtais įsipareigojimais. Todėl darytina išvada, kad toks Sutarties pasirašymas (nesant kreditoriaus rekvizitų ir parašo), prilygintinas vienašaliui skolininko įsipareigojimui grąžinti paskolintą sumą.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Tačiau kartu kasacinio teismo yra pažymėta, kad net jei toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas; aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Vertinant paskolos gavėjų pasirašytą Sutarties tekstą matyti, kad Sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, Sutartyje nustatytos pareigos abiem šalims, šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų. Sutartyje raštu aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjų) valia. Sutartis išduota ieškovui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos sandorio šalių, nors viena jų – paskolos davėjas, nėra įvardyta, suderintos valios, išreikštos rašytine forma, egzistavimą. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas įgijo Sutartį neteisėtu būdu.
Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nurodo, jog Sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovų, tikrumas/teisėtumas 5000 Lt (1448,10 Eur) sumai yra įrodytas faktas, patvirtintas 2014 metais išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 2K-515/2014), kurioje priimtas procesinis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Šioje civilinėje byloje yra patvirtinti rašytiniai įrodymai, kurie aiškiai įrodo, kad atsakovas E. M. skolinosi pinigus du kartus – pirmą kartą 1000 Lt, antrą kartą – 5000 Lt, ir tą patvirtina teismui pateiktos dokumentų kopijos iš baudžiamosios bylos. Teisėjų kolegija, nurodo, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šia proceso teisės normą, yra konstatuota, kad teismo nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galia civilinėje byloje. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje paprastai yra skirtingi, tačiau yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir kt., nustatyti teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjami. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016 18 punktą).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, taip pat ir įrodymų pakankamumo, t. y. faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje bylose sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016 42–44 punktus).
Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, apelianto (ieškovo) apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Baudžiamojoje byloje buvo tiriamos aplinkybės dėl ieškovo vertimosi neteisėta finansine veikla (siekiant nemokėti gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą), tačiau kitos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo Sutarties teksto vertinimu, nustatytų abiejų šalių pareigų ir kt., nebuvo detaliai tiriamos baudžiamojoje byloje, ši aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje.
Remdamasi išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nenustatė tikrųjų paskolos sutarčių šalių ketinimų, netinkamai laikėsi kasacinio teismo suformuotos paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos, todėl dėl materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 d. 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ieškovo ieškinys tenkintinas visa apimtimi. Ieškovas pirmosios instancijos teisme teikdamas pareiškimą atsakovams E. M. ir J. S. – M. sumokėjo 18 Eur žyminio mokesčio, 53,00 Eur sumokėjo reikšdamas ieškinį. Apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 71,00 Eur žyminio mokesčio, kasaciniame teisme už kasacinio skundo pateikimą sumokėjo 71,00 Eur žyminio mokesčio. Minėtos išlaidos pripažintinos pagrįstomis, esant įrodymams, ieškovei iš atsakovų priteistinos šios išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą, iš atsakovų į valstybės biudžetą priteistinos 15,73 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 straipsnis 1 dalis, 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Apelianto A. Č. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Ieškovo A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. S.-M. (a. k. (duomenys neskelbtini) tenkinti: priteisti solidariai iš atsakovų E. M. ir J. S.-M. 1448,10 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 10 centų) skolą, 5 proc. dydžio mėnesines sutartines palūkanas už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2009 m. gegužės 25 d. (724,05 Eur (septynis šimtus dvidešimt keturis eurus 5 centus)), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo praleisto termino grąžinti skolą, t. y. nuo 2009 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. sausio 8 d. (482,70 (keturis šimtus aštuoniasdešimt du eurus 70 centų)), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovų E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. S.-M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 106,50 Eur (vieną šimtą šešis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti valstybei iš atsakovų E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. S.-M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 7,87 Eur (septynis eurus 87 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.