Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. S. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1822-275/2015 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Archidis“ dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teisme 2014 m. gruodžio 4 d. gautas ieškovų patikslintas ieškinys, kuriame nurodyta ieškove tik J. S., taip pat nurodyta, jog po ieškinio pateikimo teismui A. B. grąžino J. S. reikalavimo teisę į atsakovo skolą 5 587 629,53 Lt sumai. Ieškovė pateikė reikalavimą bankroto administratoriui pakeisti kreditorių A. B. ieškove J. S. bankroto byloje. 2014 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje A. B. pareiškė, kad atsisako nuo ieškinio, nes reikalavimo teises į atsakovą grąžino ieškovei J. S., šis atsisakymas buvo priimtas ir byla ieškovo A. B. dalyje nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos, netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bei netinkamai įvertino įrodymus. Liudijimo, kuris sudarytas Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, egzistavimas nereiškia, kad J. S. „yra sumokėta Sutarties pagrindu“ ar „yra įvykdyti visi įsipareigojimai“ pagal Sutartį. Atsakovo pareiga sumokėti už nupirktus žemės sklypus niekur neišnyko, o tai, kad jis nevykdo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų yra esminis Sutarties pažeidimas. Be to, tiek bankas, tiek atsakovas pripažino, kad pagal Sutartį įsipareigojimai yra neįvykdyti, egzistuoja skola už parduotus žemės sklypus. Šią faktinę aplinkybę pripažino ir teismas, patvirtindamas J. S. ir A. B. kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje. Atsakovas nepateikė teismui mokėjimo pagal Sutartį įrodymų - nei bankinio pinigų pavedimo, nei kito dokumento, kad atsiskaityta su J. S. piniginėmis lėšomis, nekilnojamuoju turtu, prekėmis ar kitokiu būdu. Nei įrašas Nekilnojamojo turto registre, nei kiti dokumentai nepatvirtina, kad atsakovas yra visiškai atsiskaitęs pagal Sutartį. Teismas pažeidė A. B. teises, nes vien faktas, kad neįsiteisėjus nutarčiai dėl A. B. pašalinimo iš bylos, byla neteisėtai nagrinėta iš esmės, sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teismas pažeidė J. S. teises, nes 2015 m. sausio 13 d. neteisėtai pradėjo nagrinėti bylą iš esmės, nors ieškovė pateikė teismui atidėti bylos nagrinėjimą dėl sveikatos sutrikimų. Teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino. Ieškovė nurodo, kad ji neturėjo atstovo, kuris galėtų atstovauti jos interesams byloje, todėl buvo pažeista teisė į teisminę gynybą. Teismas iš esmės priėmė patikslintą ieškinį ir jį nagrinėjo, nes jo pagrindu pašalino A. B. iš bylos nesprendžiant kreditorinių reikalavimų patikslinimo klausimo. Ieškovė pateikė reikalavimą bankroto administratoriui pakeisti kreditorių A. B. kreditore J. S. patikslinant jų kreditorinių reikalavimų dydį ir būtent dėl šios priežasties atsirado pagrindas patikslinti ieškinį – ieškinyje keliamus reikalavimus reiškia reikalavimo teisės turėtoja J. S.. A. B. sutiko atsisakyti nuo pareikšto ieškinio tik su vienintele sąlyga, kad jo pasitraukimas iš bylos nagrinėjimo bus patvirtintas tik teismui patikslinus jo ir J. S. kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.Apeliantai tinkamai ir iš esmės pagrindė savo reikalavimus. J. S. kaip žemės savininkė pardavė jai nuosavybės teise priklausančią žemę atsakovui, kuris nesumokėjo pirkimo kainos. J. S. perdavė finansinio reikalavimo teisę A. B., tačiau teisė į nuosavybę neperduota. Todėl pirminį ieškinį pareiškė abu ieškovai, o A. B. grąžinus J. S. reikalavimo teisę, po reikalavimo perdavimo sutarties nutraukimo vienintele ieškove, turinčia visas teises, su kuria kaip žemės savininke neatsiskaityta pagal Sutartį, yra J. S.. Ieškovai pateikė teismui visus įrodymus, kad kaina už žemės sklypus nesumokėta. Klaidinga teismo išvada, kad atsakovas yra įvykdęs J. S. įsipareigojimą apmokėti už įsigytą turtą. Teismas neišreikalavo iš atsakovo dokumentų, patvirtinančių tariamą apmokėjimo faktą pagal Sutartį. Po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo J. S. pateikė notarei 2006 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kurioje aiškiai įvardinta, kad visas teises, susijusias su sutarties vykdymu, perduoda A. B.. J. S. ir A. B. nutraukus šią reikalavimo perdavimo sutartį, reikalavimo teisės grįžo J. S. ir tai, kad nepanaikintas Liudijimas, nesudaro pagrindo teigti, kad su ja pagal Sutartį atsiskaityta. Atsakovas neįvykdė prievolės sumokėti už žemės sklypus pagal Sutartį, todėl jį nutrauktina, nes atsakovas ją pažeidė iš esmės (CK 6.217 str.). Teismas neteisėtai nenagrinėjo ieškinio 2014 m. lapkričio 10 d. susitarimo „Dėl 2006 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutarties“ nutraukimo pagrindu kaip pažeisdamas šalių teisę laisvai sudaryti sutartis/susitarimus, jas keisti ar nutraukti bei pažeidė jų valią. Teismas nevertino atsakovo nurodyto argumento, jog atsakovas neatsiskaitė su apeliantais, nes jau buvo priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat privalėjo tinkamai įvertinti atsakovo atsikirtimus apie tai, jog neva negalima taikyti restitucijos, o jei ir bus pritaikyta, tai negalima naudotis, nes žemės sklype yra atsakovui ir kitiems sąžiningiems įgijėjams priklausantys pastatai. Teismas visiškai nevertino atsakovo paaiškinimų, jog jis nevykdė A. B. įsipareigojimų dėl įmonei iškeltos bankroto bylos bei jos nemokumo. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas atsakovui, nes bankroto administratorė turi teisinį išsilavinimą, yra pajėgi vesti bylą ir atstovauti atsakovą be papildomos pagalbos. Administratorius visus klausimus yra išsiaiškinęs dar bankroto proceso pradžioje, kai buvo pateikti tvirtinimui kreditoriniai reikalavimai.

Liudijime konstatuota, kad atsakovas yra įvykdęs visus įsipareigojimus kylančius iš Sutarties. Liudijimas atitinka Sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, todėl laikytina, kad atsakovas yra įvykdęs J. S. visus savo įsipareigojimus pagal Sutartį. Faktą, jog atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su apeliante patvirtina ir įrašai, padaryti Nekilnojamojo turto registre, kuriuose nurodoma, jog įsiskolinimai už įsigytus žemės sklypus buvo išregistruoti atsižvelgiant į Liudijimą. Jokių kitų įrašų apie atsakovo turimą įsiskolinimą nei J. S., nei A. B. nėra.Sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu atsakovo akcininkais buvo, jam atstovavo ir jo interesais veikė tiek A. B., tiek J. S.. Jeigu atsakovas sudarė kokius nors netinkamus sandorius ar juos netinkamai vykdė, dėl to kalti tik minėti asmenys. Todėl būtų neteisinga patenkinus ieškinį, grąžinant atsakovo turtą J. S., pačių apeliantų veiksmų neigiamas pasekmes perkelti dabartiniams atsakovo kreditoriams. Atsakovas nepadarė jokio esminio sutarties pažeidimo, nes įsipareigojimo sumokėti atsakovas neįvykdė dėl nemokumo ir dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. dėl įstatyme numatytų aplinkybių, kurios negali būti laikomos esminiu Sutarties pažeidimu. Todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti nutraukti Sutartį (CK 6.217 str.).Visi prašomi grąžinti žemės sklypai (jų dalys) yra visiškai užstatyti atsakovui priklausančiais pastatais (kotedžais, butais), dalis kurių jau yra perleista sąžiningiems įgijėjams. J. S. teisės nebuvo pažeistos, nes jos neatvykimas į posėdį dėl ligos nelaikytinas svarbia priežastimi.

A. B. savo reikalavimų byloje atsisakė 2014 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje, kuriame jis ir buvo pašalintas iš proceso. CPK 140 straipsnis nenumato galimybės ieškovams reikšti sąlyginių atsisakymų nuo ieškinio reikalavimų.J. S. dėl sveikatos būklės negalėjo dalyvauti dar 2014 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje ir visi proceso dalyviai neprieštaravo, kad posėdis būtų atidėtas. Tačiau jai neatvykus ir į 2015 m. sausio 13 d. posėdį bei su prašymu dėl posėdžio atidėjimo nepateikus jokių įrodymų apie sveikatos būklę, teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo J. S. nedalyvaujant. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas pagal Sutartį yra visiškai atsiskaitęs, nes vienas iš į bylą pateiktų įrodymų buvo Liudijimas, kuriuo patvirtinama, kad atsakovas įvykdė visas prievoles. Apeliantai kaip atsakovo akcininkai ir vadovai turėjo galimybę įmonės vardu veikti savo kaip fizinių asmenų naudai ir interesais, todėl nesąžiningų asmenų teisės negali būti ginamos. Teismas, vertindamas byloje pateiktus prieštaringus rašytinius įrodymus, duomenis iš viešųjų registrų bei faktines aplinkybes apie apeliantų sąsajas su atsakovu, turėjo pagrindą pripažinti Liudijimui didesnę įrodomąją galią ir konstatuoti, kad pagal Sutartį atsakovas yra visiškai atsiskaitęs. Be to, atsakovui iškėlus bankroto bylą, Sutartis laikytina pasibaigusia, o jos pagrindu atsiradę reikalavimai tenkintini ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl apeliantai neturi teisės reikšti reikalavimo CK 6.217 straipsnio pagrindu dėl Sutarties nutraukimo. Žemės sklypų kaina pagal Sutarti iki 2006 m. gruodžio 30 d. papildomame susitarime nustatyto termino nesumokėta dėl objektyvių priežasčių, t.y. dėl įsipareigojimo bankui pirmiau įvykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį bei dėl įmonės nemokumo, o ne dėl atsakovo neteisėtų tyčinių veiksmų, traktuotinų kaip esminis sutarties pažeidimas. Byloje neįrodyta, kad atsakovas padarė esminį Sutarties pažeidimą iki bankroto bylos iškėlimo, kas sudarytų pagrindą ją nutraukti CK 6.217 straipsnio pagrindu. Apeliantai nepagrįstai nesumokėjo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius skundus. Byloje ieškovu yra ne bankrutuojanti įmonė, todėl apeliantams, kurie šioje byloje reiškia ieškinį bankrutuojančiai įmonei, minėta norma netaikytina. Netaikytinas ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas, nes reikalavimai reiškiame ne bankroto byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių pagrindų apeliantai nenurodo, teisėjų kolegija savo iniciatyva jų neįžvelgia. Todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose.

Nustatyta, kad tarp apeliantės ir atsakovo 2006 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta Sutartis, kuria atsakovas iš apeliantės J. S. įgijo žemės sklypus. Šioje byloje apeliantai pareiškė reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo pirkėjui – atsakovui (pardavėjo teigimu) neįvykdžius pareigos visiškai atsiskaityti už pirktą turtą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantai su tuo nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl A. B. pažeistų teisių

Apeliacinį skundą pateikė bendrai J. S. ir A. B.. Jame, be kita ko, nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme byla neteisėtai išnagrinėta iš esmės, nes nebuvo įsiteisėjusi 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis dėl A. B. pašalinimo iš bylos, todėl jo teisės buvo pažeistos. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus.

Apeliantų nurodoma pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi buvo spręstas klausimas dėl 2014 m. gruodžio 4 d. patikslinto ieškinio (t. 2, b.l. 1-5) vertinimo kaip rašytinio A. B. atsisakymo nuo ieškinio. Patikslinto ieškinio 3 punkte A. B. iš tikrųjų nurodo, kad atsisako reikalavimų atsakovui dėl to, kad 2014 m. lapkričio 10 d. reikalavimo teises perleido J. S.. A. B. atsisakymas nuo ieškinio buvo išspręstas teismo nutartimi 2014 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje, iš kurio protokolo matyti, kad A. B. posėdyje dalyvavo asmeniškai, jo metu taip pat nurodė atsisakąs ieškinio ir jam žinomos atsisakymo pasekmės, teismas priėmė protokolinę nutartį nutraukti bylą jo atžvilgiu (t. 2, b.l. 19). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normos pažeidimą priimdamas protokolinę, o ne rašytinę nutartį dėl bylos nutraukimo, nes tokio pobūdžio nutartys gali būti skundžiamos atskiruoju skundu (CPK 290 str. 1 d., 295 str.), tačiau konstatuoja, kad faktinių aplinkybių kontekste toks pažeidimas nėra esminis ir savaime neteikia pagrindo išvadai, kad dėl to byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Kaip minėta, A. B. dalyvavo 2014 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje, nurodė atsisakąs nuo ieškinio, žinąs bylos nutraukimo pasekmes, posėdyje priimtos nutarties dėl bylos dalies nutraukimo neskundė. Taigi, esant įsiteisėjusiai nutarčiai dėl A. B. atsisakymo nuo ieškinio priėmimo ir bylos dalies nutraukimo, vėliau priimta minėta 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria teismas pasisakė dėl patikslinto ieškinio vertinimo kaip V. B. atsisakymo nuo ieškinio, apskritai neturėjo įtakos A. B. teisėms ir pareigoms, nes klausimas dėl atsisakymo jau buvo išspręstas 2014 m. gruodžio 10 d. ir nutartis tuo klausimu nebuvo skundžiama. Beje, tai yra konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-883-516/2015 nagrinėjant apeliantų atskirąjį skundą dėl 2015 m. sausio 19 d. nutarties. Pažymėtina ir tai, kad V. B. yra ne tik nurodęs atsisakąs nuo ieškinio, bet ir nurodė perleidęs savo reikalavimo teisę J. S. 2014 m. lapkričio 10 d. susitarimu dėl 2006 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo (t. 1, b.l. 24-25, t. 2, b.l. 6), kas reiškia, kad jis neteko reikalavimo teisės. Todėl ir dėl šios priežasties bylos nagrinėjimas be jo dalyvavimo jo teisių nepažeidė.

Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl A. B. teisių pažeidimo ir, remiantis minėtais motyvais, konstatuoja, jog V. B. negali teikti apeliacinio skundo (CPK 305 str.). Konstatavus, kad šioje dalyje apeliacinis skundas negalėjo būti priimtas, o jį priėmus ir nustačius išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas A. B. dalyje nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 2 p., 5 d.).

Dėl J. S. pažeistų procesinių teisių

Apeliantė nurodo, kad ji buvo pateikusi prašymą dėl jos ligos atidėti bylos nagrinėjimą, todėl teismas neteisėtai bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant. Argumentai nepripažintini pagrįstais.

Visų pirma pažymėtina, kad apskritai procesinių normų pažeidimas gali būti pagrindu priimto procesinio sprendimo naikinimui tik tuo atveju, jei dėl pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o byla tokiu atveju gali būti grąžinta pirmosios instancijos teismui tik jei pažeidimo negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.). Šiuo atveju apeliantė nenurodo argumentų, kuriais remiantis galima būtų spręsti, jog jos dalyvavimas teismo posėdyje galimai būtų lėmęs kitokį teismo sprendimą, o argumentai dėl bylos esmės yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Antra, nors apeliantė iš tiesų prašymą dėl bylos atidėjimo dieną prieš 2015 m. sausio 13 d. teismo posėdį (2015 m. sausio 12 d.) buvo pateikusi (t. 2, b.l. 43), tačiau pagal CPK 246 straipsnio 1 dalį teismas bylos nagrinėjimą gali atidėti tik tuo atveju, jei iki bylos nagrinėjimo pradžios pateikia neatvykimą pateisinančius dokumentus ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis, t.y. būtinos abi paminėtos sąlygos. Pažymėtina, kad apskritai neatvykimas dėl ligos pagal šią normą paprastai nelaikomas svarbia priežastimi, o bet kuriuo atveju išlieka reikalavimas pateikti neatvykimą pateisinančius dokumentus, kurių apeliantė nagrinėjamu atveju nepateikė. Jos nuoroda pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme apie nedarbingumą į VSDFV tinklapį nėra reikšminga, nes įstatymas įpareigoja atitinkamus dokumentus pateikti būtent ieškovą ir nenustato teismui pareigos pačiam ieškoti duomenų apie ieškovo neatvykimo priežasčių pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs bylą be neatvykusios apeliantės, procesinės teisės normų nepažeidė. Beje, pastebėtina, kad ji prašyme nurodė, jog nedarbingumo pažymėjimas išduotas nuo 2015 m. sausio 12 d., tačiau jau po bylos išnagrinėjimo kitą dieną pateiktoje 2015 m. sausio 13 d. medicininėje pažymoje nurodoma, jog apeliantė negalėjo į teismą atvykti nuo 2015 m. sausio 13 d. (t. 2, b.l. 53, 54).

Dėl aplinkybių, susijusių su prievolės (ne)įvykdymu

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi aplinkybėmis ir įrodymais, kurie, teismo manymu, leidžia daryti išvadą, jog su J. S. buvo atsiskaityta, su kuo apeliantė nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teikiami argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados.

Kaip minėta, pagal Sutarties 3.2 punktą buvo numatyta, jog su apeliante turi būti atsiskaityta visiškai iki 2007 m. gegužės 1 d. Visiško atsiskaitymo faktas pagal Sutarties 3.3 punktą turėjo būti patvirtinamas notaro liudijimu, kuris išduodamas pagal pardavėjos pareiškimą arba banko mokėjimo pavedimus, patvirtinančius atsiskaitymą. Praėjus mėnesiui po Sutarties sudarymo, 2006 m. gegužės 31 d. apeliantė perleido reikalavimo teisę į visą Sutarties sumą A. B., kitą dieną A. B. ir atsakovas įskaitė priepriešinius reikalavimus, dėl ko atsakovas už nupirktus sklypus liko skolingas mažesnę sumą (t. 1, b.l 24-25, 26-27). Dar kitą dieną – 2006 m. birželio 2 d. notarė G. Š. išdavė Liudijimą, kuriame nurodyta, kad su apeliante atsakovas pagal Sutartį yra visiškai atsiskaitęs, pretenzijų šalys viena kitai neturi (t. 1, b. l. 98). Taigi, visiškas atsiskaitymas su apeliante buvo patvirtintas Sutarties 3.3 punkte nurodyta tvarka. Nekilnojamojo turto registre žymos apie atsakovo įsiskolinimus už Sutartimi įgytus žemės sklypus taip pat buvo panaikintos, jos panaikintos būtent Liudijimo pagrindu (t. 1, b.l. 104-123). Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad byloje nėra įrodymų, kokiu būdu konkrečiai su apeliante buvo atsiskaityta, tačiau Sutarties 3.3 punkte šalys susitarė, kad vien pardavėjos pareiškimas yra visišką atsiskaitymą patvirtinantis faktas. Įstatymas numato, kad kreditorius, priimdamas įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.65 str. 1 d.). Prievolės įvykdymas yra sandoris (CK 1.63 str. 1 d.), o Liudijimas yra sandorio forma (CK 1.71 str. 1 d.). Byloje nebuvo jokiais pagrindais reiškiamas reikalavimas pripažinti Liudijimą, patvirtinantį prievolės apeliantei įvykdymą, negaliojančiu, todėl vien apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad Liudijimas buvo išduotas ir reikalingas tik tam, kad įmonė galėtų gauti papildomų kreditinių lėšų projektų vystymui, neteikia pagrindo jo nevertinti kaip galiojančio sandorio ar teismui pripažinti jį negaliojančiu ex officio. Juo labiau, kad sutartis dėl kreditavimo su banku buvo sudaryta tik daugiau kaip po metų (2007 m. rugpjūčio 9 d.) nuo Liudijimo išdavimo. Neatmestini ir atsakovo argumentai, jog teismui į bylą paminėti įrodymai ieškovų nebuvo teikiami tyčia. Tuo tarpu turint galvoje, kad A. B. (kaip įmonės vadovas) ir apeliantė (kaip jo pavaduotoja), abu dar ir kaip įmonės akcininkai turėjo visas galimybes manipuliuoti kitokio pobūdžio tarpusavio susitarimais priklausomai nuo situacijos (pavyzdžiui, 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimas dėl atsakovo įsipareigojimų vykdymo apeliantei (t. 1, b. l. 126), nors pagal kitus susitarimus reikalavimo teisę į atsakovą tuomet turėjo ne apeliantė, o A. B.), Liudijimo, kuriuo pagal šalių pareiškimą prievolės įvykdymą patvirtina nesuinteresuotas asmuo, įrodomoji reikšmė gali būti vertinama didesne ir galimos pasekmės, jo nenuginčijus, apeliantei turėjo būti suprantamos. Todėl šioje byloje esančių įrodymų pagrindu nepaneigta, jog prievolė apeliantei gali būti laikoma pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.). Juo labiau turint omenyje, kad apeliantė su A. B. 2006 m. gegužės 31 d., t.y. dar iki Liudijimo išdavimo buvo sudariusi reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurios 1.2.2 punktą visą atsakovo skolos sumą už reikalavimo į atsakovą perleidimą apeliantei buvo įsipareigojęs sumokėti A. B. (t. 1, b.l. 24-25). Nors šios sumos sumokėjimo terminas buvo nustatytas ne vėliau kaip iki 2007 m. gegužės 10 d., ši sąlyga nepaneigia galimybės atsiskaityti ir galimo atsiskaitymo su apeliante anksčiau inter alia iki Liudijimo išdavimo.

Dėl Sutarties nutraukimo galimybės

Kita vertus, modeliuojant situaciją, kad pagal Sutartį su apeliante nebuvo atsiskaityta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad Sutartis turėtų būti nutraukta dėl esminio jos pažeidimo (CK 6.217 str.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, A. B. 2006 m. gruodžio 30 d. (kaip minėta, ieškovų su ieškiniu teiktų susitarimų pagrindu reikalavimo teisę tuomet apeliantė buvo perleidusi A. B.) susitarė su atsakovu, atstovaujamu apeliantės, kad atsakovo prievolė sumokėti pagal Sutartį atidedama iki 2010 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b.l. 28). Taigi, nei apeliantė, nei jos reikalavimo teisę perėmęs A. B. turėjo teisę iš atsakovo reikalauti prievolės įvykdymo anksčiau, nei anksčiau įvykdyti pareigą turėjo atsakovas. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad iki šios datos Sutartis buvo kaip nors pažeista apskritai. Tuo tarpu iš LITEKO duomenų matyti, kad bankroto bylos iškėlimas atsakovui buvo inicijuotas dar 2009 m., bankroto byla buvo iškelta 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi ir tik dėl apeliacinio proceso ši nutartis įsiteisėjo jau po 2010 m. gruodžio 31 d. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš bylos duomenų taip pat galima spręsti, jog, pirma, nė vienai iš Sutarties šalių terminas ir nebuvo esminė jos sąlyga - be jau minėto 2006 m. gruodžio 30 d. susitarimo atsiskaitymo terminas dar buvo keičiamas 2006 m. liepos 17 d. susitarimu (t. 1, b.l. 29), o jau minėtu 2007 m. rugpjūčio 9 d. susitarimu atsiskaitymo terminas buvo nukeltas apskritai konkrečia data neapibrėžtam terminui - iki bus įvykdyti visi įsipareigojimai bankui (t. 1, b.l. 126); antra, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis neturėjo esminės reikšmės. Be to, apeliantei buvo žinoma, kad įmonė, turėdama jai įsipareigojimų, ima iš banko kreditus, bet su ja neatsiskaito, taip pat buvo žinoma įmonės finansinė padėtis apskritai, tačiau ji nesinaudojo teise nutraukti Sutartį dėl iš anksto numatomo jos neįvykdymo (CK 6.219 str.), nereikalavo patvirtinimo apie tinkamą Sutarties įvykdymą (CK 6.220 str.). Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys negali būti tenkinamas ir aptariamu (CK 6.217 str.) aspektu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Įstatymai nenumato ribojimų naudotis advokato pagalba bankrutuojančiai įmonei ir išimčių iš bendrųjų taisyklių dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo šaliai. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai – dėl to, kad atsakovo bankroto administratorė turi teisinį išsilavinimą ir galėjo vesti bylą be advokato pagalbos - priteisė iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas atsakovui.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos išlaidos už advokato pagalbą trečiajam asmeniui (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Į bylą pateikti duomenys, kad advokatui yra apmokėta 907,50 Eur (t. 2, b.l. 150-152). Ši suma neviršija maksimalios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (patvirtintos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85) 7, 8.11 punktuose nurodytos sumos (714,5 Eur x 1,3), todėl nustatyti kitokią atlygintinų išlaidų sumą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį procesą dalyje dėl A. B. apeliacinio skundo nutraukti.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. S. 907,50 Eur už advokato pagalbą trečiajam asmeniui akcinei bendrovei DNB bankas.