- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 2-255-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01873-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- A. B., J. S.
- Trečiasis asmuo
- DNB bankas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. B. (A. B.) ir J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5581-275/2014 pagal ieškovų A. B. ir J. S. ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Archidis“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo nutraukti 2006 m. balandžio 28 d. dieną tarp J. S. ir UAB „Archidis“ sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo-padavimo sutarties dalį, kuria J. S. pardavė UAB „Archidis“ žemės sklypus, esančius Nemenčinės pl. 43, 43A ir 45, Vilniuje. Prašė taikyti restituciją, grąžinant minėtus sklypus. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovės BUAB „Archidis“ 72855/182200 dalių žemės sklypo, esančio Nemenčinės pl. 43, Vilniuje, 43176/155300 dalių žemės sklypo, esančio Nemenčinės pl. 43A, Vilniuje ir 1049/2033 dalių žemės sklypo, esančio Nemenčinės pl. 45, Vilniuje, perleidimo draudimo.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės realiai neužtikrina jokių ieškovų reikalavimo teisių, stabdo bankroto procedūras ir pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Ieškovė J. S. neturi jokių reikalavimo teisių pagal ginčo sutartį, nes 2006 m. gegužės 31 d. Reikalavimo perleidimo sutartis patvirtina, kad visas reikalavimo teises pagal sutartį ji yra perleidusi A. B.. Be to, 2006 m. birželio 2 d. notaro liudijimas patvirtina, kad atsakovas yra įvykdęs visus savo įsipareigojimus, kylančius iš ginčo pirkimo-pardavimo sutarties.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi sutiko su BUAB „Archidis“ atskiruoju skundu – panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir ieškovų A. B. ir J. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bankrutuojančios bendrovės turto atžvilgiu šiuo metu nėra tikslingas. Nurodė, kad bankroto byla turi būti išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką, todėl bankroto administratoriui reikia suteikti galimybę realizuoti šį turtą, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus. Pažymėjo, kad draudimas parduoti turtą gintų tik dviejų galimų kreditorių- ieškovų interesus. Be to, atsakovas pateikė 2006 m. birželio 2 d. liudijimą, kurį išdavė notarė G. Š., kuriame nustatyta, kad atsakovas yra įvykdęs visus savo įsipareigojimus, kylančius iš ginčo pirkimo-pardavimo sutarties, o tai rodo preliminarų ieškinio nepagrįstumą.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovai A. B. ir J. S. (toliau – apeliantai) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės- laikinąsias apsaugos priemones taikyti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje būtina, nes šiuo metu vyksta aktyvus turto realizavimas- turtas perleidžiamas, parduodamas iš varžytinių, todėl yra rizika, kad apeliantų teisės bus negrįžtamai pažeistos.
Šalies argumentai
2. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/panaikinimo klausimus, neturi vertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo, iš esmės spręsti šalių ginčo, todėl pasisakydamas apie 2006 m. birželio 2 d. notarės liudijimo įrodomąją reikšmę pažeidė minėtas teismų praktikos suformuluotas taisykles.
Atsiliepimas
Atsakovas BUAB „Archidis“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas stabdytų bankroto procedūras ir turto realizavimą. Pažymėjo, kad ginčijamų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2006 m. balandžio 28 d., o reikalavimas nutraukti šią sutartį dėl esminio jos pažeidimo, nes nesumokėta 20 procentų kainos, pareikštas 2014 m. rugsėjo mėn. Be to, 2012 m. birželio 4 d. nutartimi buvo patvirtintas apelianto A. B. kreditorinis reikalavimas.
2. Apeliantams palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmės nėra. Taikyti restituciją, taip, kaip prašoma ieškinyje, nėra galimybių, nes visi prašomi grąžinti sklypai yra užstatyti atsakovui priklausančiais pastatais, dalis jų jau yra perleisti sąžiningiems įgijėjams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo panaikintos anksčiau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės- įrašas viešame registre dėl ginčo sklypų nuosavybės teisių perleidimo draudimo.
Apeliantai siekia, kad būtų užtikrinti jų ieškiniu pareikšti reikalavimai, inter alia restitucija natūra, grąžinant apeliantei J. S. ginčo sklypus. Pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumas grindžiamas iš esmės dviem argumentais, t. y. apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl preliminaraus ieškinio nepagrįstumo, kuriuo teismas rėmėsi, panaikindamas ankstesne savo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ir įrodinėja grėsmę būsimo, galimai jiems palankaus, teismo sprendimo vykdymui.
CPK 144 straipsnio 1 dalis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi nustatyti, ar yra tikimybė, kad ieškovui bus priimtas palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas negalės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokio atsakovo turtui negalimas. Tuomet kiti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susiję kriterijai tampa teisiškai nereikšmingi, kadangi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia atmesti kaip nepagrįstą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011). Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios bylos nagrinėjimui iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-560/2012). Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas bei nuosekli teismų praktika paneigia apelianto argumentus, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo / panaikinimo klausimus, teismas neturi vertinti ieškinio reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė pakankamai aplinkybių, leidžiančių abejoti galimai apeliantams palankaus teismo sprendimo priėmimu, kurių apeliantai atskirajame skunde nepaneigė. Be to, teismų praktikoje laikoma, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-147-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105-464/2015 ir kt.). Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir 2015 m. vasario 2 d. ieškinį atmetė, konstatavęs, jog apeliantei J. S. atsakovas prievoles pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį įvykdė, o pirkimo-pardavimo sutartis dalyje CK 6.217 straipsnio pagrindu negali būti nutraukta, nes atsakovas neįvykdė įsipareigojimo sumokėti A. B. dėl nemokumo, bei dėl bankroto bylos iškėlimo, o šios aplinkybės negali būti laikomos esminiu sutarties pažeidimu. Iš šio teismo sprendimo turinio matyti, kad aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas preliminarus ieškinio nepagrįstumas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, bylos nagrinėjimo iš esmės metu pasitvirtino. Nors minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs, tačiau ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismui sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog šiuo atveju nėra poreikio laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta šis preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, sprendžiant laikinųjų apsaugos taikymo klausimą, neturi jokios prejudicinės galios, tačiau leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagr?stai panaikino Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiti atskirojo skundo argumentai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisingai įvertino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tolesnio galiojimo klausimą, iš esmės tinkamai įvertino šiam klausimui išspręsti svarbias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė proceso teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo atsisakyti šias priemones taikyti. Apeliantų skunde išdėstytais argumentais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl skundžiama nutartis, kuria buvo panaikintos ankstesne teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.