- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-03-31
- Bylos Nr.
- 1-63-651/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00361-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Dalia Kursevičienė
- Kaltinamasis
- A. V.
- Advokatai
- Gražina Mauručaitienė
- Kategorijos
- 2.3.6.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, Jelenai Ušakovai, dalyvaujant prokurorui Romui Jasevičiui, gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto vadybininku, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas:
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d., 182 str. 1 d., 228 str. 2 d., 182 str. 1 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tuo, kad suklastojo tikrą dokumentą, bei tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą:
Žemesnės instancijos teismas
A. V., eidamas Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko pareigas, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuvyko į namus, adresu (duomenys neskelbtini), pas R. L., kurios 1500 Lt vertės automobilis „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. gegužės 8 d., kai R. L. buvo sustabdyta vairuojanti neblaivi, buvo saugomas Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, ir jai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turi sumokėti už automobilio saugojimą Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad jis gali padėti ir R. L. galės nemokėti už automobilio saugojimą, jei pasirašys tam tikruose dokumentuose. R. L. sutikus, A. V. pateikė jai pasirašyti „Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį“, taip pat R. L. pasirašė Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“, nurodydama, jog atsiėmė automobilį „Opel Omega“, o A. V. šiame žurnale nurodė, kad transporto priemonę jis grąžino 2012 m. rugpjūčio 3 d., nors automobilis „Opel Omega“ ir toliau iki 2013 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas A. V. vadovaujamo Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini).
Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 5-V-569 redakcija) patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą bei veikdamas priešingai tarnybos interesams, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.
Be to, A. V. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, bei tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą:
A. V. 2013 m. rugsėjo 19 d. nuvyko į namus, adresu (duomenys neskelbtini), pas M. G., kurio vairuotas A. S. priklausantis 700 Lt vertės motoroleris „Peugeot Speedake“ nuo 2011 m. birželio 16 d., kai M. G. buvo sustabdytas dėl transporto priemonės, neįregistruotos nustatyta tvarka ir be valstybinės techninės apžiūros, vairavimo neturint teisės jos vairuoti ir nesant apdraustam transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, buvo saugomas Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, ir jam pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis turi sumokėti už motorolerio saugojimą Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad M. G. galės nemokėti už motorolerio saugojimą, jei parašys prašymą dėl motorolerio atsisakymo ir jo sunaikinimo. M. G. sutikus, jis pagal A. V. padiktuotą tekstą parašė prašymą ir pasirašė „Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje“ nurodydamas, kad parduoda transporto priemonę „Peugeot Speedake“ už 0 Lt. Po to A. V. motorolerį „Peugeot Speedake“ atgabeno į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini), kur jį laikė iki 2013 m. gruodžio 4 d.
Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 5-V-569 redakcija) patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą bei veikdamas priešingai tarnybos interesams pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.
Dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d., 182 str. 1 d.
Kaltinamasis A. V. pagal jam pareikštą kaltinimą kaltės nepripažino ir parodė, kad iki 2009 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimo priverstinai nuvežtą transporto priemonę buvo leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus baudą, o nuo 2009 m. mokėti už automobilio saugojimą bei nuvežimą nereikėjo. 2008-05-08 R. L. buvo sulaikyta neblaivi vairuojant automobilį. Kadangi patruliai L. ir S. automobilį parvairavo į policijos komisariato kiemą patys, nekviesdami priverstinai automobilius nuvežančios įmonės, todėl nebuvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas. Automobilio pristatymo į PK kiemo faktas buvo užregistruotas sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale. Plungės teismas, išnagrinėjęs R. L. administracinę bylą, skyrė jai 2000 Lt baudą, kurios R. L. gera valia nesumokėjo, todėl išieškojimą vykdė antstolis. 2012 m. perkėlus (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pavaldumą iš (duomenys neskelbtini) apskrities į Klaipėdos apskrities VPK, buvo gautas VPK viršininko pavaduotojo nurodymas surasti asmenis ir atiduoti jiems policijos komisariato kiemo teritorijoje stovinčias transporto priemones. Šį nurodymą vykdė visi darbuotojai. R. L. buvo išsiųstas kvietimas atvykti atsiimti automobilį. 2012-08-03 jis važiavo į (duomenys neskelbtini) seniūniją, todėl pasiėmė sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalą ir pakeliui užvažiavo pas R. L., kad grąžintų transporto priemonę. Žinojo, kur ji gyvena, nes ji anksčiau gamindavo naminę degtinę ir už tai buvo ne kartą bausta. Vykdydamas 2011-06-23 Policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-569 16 punkto nuostatas, paprašė R. L. pateikti asmens tapatybės dokumentus. Patikrinęs asmenybę ir duomenų bazėse apie asmens paiešką bei žinodamas, kad automobilis nėra konfiskuotas, davė pasirašyti žurnale, kad grąžina jai automobilį, ir paaiškino, kad ji kuo greičiau turi atvykti į Komisariatą ir pasiimti automobilį. R. L. pasirašė, kad automobilis jai grąžintas. Ji paklausė, kokių dokumentų reikia norint persiregistruoti automobilį savo vardu, nes automobilis buvo registruotas ne jos vardu. Paaiškino, kad ji turi susirasti automobilio savininką, surašyti pirkimo–pardavimo sutartį, važiuoti į „Regitrą“ ir persirašyti. Kitokių dokumentų nerašė. Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nerašė nei jis, nei R. L.. Jokių kopijų vienas kitam nedavė. Jis neketino pirkti seną automobilį. 2013-12-05 ryte vienas darbuotojas jam pasakė, kad dėl slidaus kelio vos neatsitrenkė į automobilį „Opel Omega“, kuris stovėjo prie asfaltuotos dalies krašto. Jis pasakė žmonai, kuri dirbo (duomenys neskelbtini) Viešosios policijos poskyrio vyresniąja specialiste, kad nuvažiuotų pas R. L. ir paragintų kuo greičiau atsiimti automobilį, kad atvažiuodama atsivežtų turimus automobilio registracijos dokumentus, pirkimo–pardavimo sutartį. Ant balto popieriaus lapo žmona užsirašė R. L. pavardę ir adresą. Liudytojai D. M. ir T. L. kartu su D. V. nuvyko pas R. L.. Jis neprašė žmonos, kad nuvykus pas L., ji prašytų sunaikinti kažkokius dokumentus, nes jokių jo dokumentų pas R. L. nebuvo. Jis nepažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. 19 d. įsakymo Nr. 5V-200 14 punkto reikalavimų, nes teismas, išnagrinėjęs bylą, nepriėmė nutarimo konfiskuoti transporto priemonę, todėl nebuvo jokių kliūčių grąžinti automobilį. Leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę rašyti nereikėjo, nes automobilis nebuvo priverstinai nuvežtas į šias paslaugas teikusias įmones. R. L. atvyko atsiimti automobilį ne kitą dieną po jo žmonos ir kitų pareigūnų apsilankymo, o gruodžio 12 d., t. y. po imuniteto pareigūnų apsilankymo. Grąžinant automobilį R. L. paklausė, ar reikės mokėti mokesčius, o jis paaiškino, kad už komisariato kieme laikytą automobilį atlyginti išlaidų, susijusių su automobilio nuvežimu ir saugojimu, nereikės, nes automobilį pristatė patys pareigūnai. Komisariate patrulis T. L. vėl surašė leidimą atsiimti automobilį. R. L. pasirašė leidime, kad pasiima automobilį iš (duomenys neskelbtini) PK aikštelės, bet faktiškai automobilis toliau liko stovėti policijos komisariato kieme, kol po 4 dienų atvyko metalo laužo supirkėjas ir išsivežė automobilį. R. L. nedalyvavo išvežant automobilį. Jis kaltinamas, kad automobilis buvo laikomas iki 2013-12-16 jo žinioje, nors teismo buvo nušalintas nuo pareigų 2013-12-05.
Liudytojas E. V. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Pažįsta V. L. ir žino, kad R. L. yra jo mama. Gali būti, kad 2013 m. gruodžio 16 d. V. L. jam pasakė, kad turi leidimą pasiimti automobilį iš policijos aikštelės ir pasiūlė pirkti 1989 m. „Opel Omega“. Automobilis priklausė V. L. mamai, bet negali pasakyti, ar matė automobilio dokumentus. Automobilį pirko kaip metalo laužą, galėjo sumokėti 400 ar 500 litų, dabar tiksliai nepamena. V. L. atvežė lapą iš (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, kad galima paimti automobilį. Jis sudarė su V. L. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Automobilis stovėjo aikštelėje už pastato, buvo nevažiuojantis. Jis automobilį paėmė autovežiu, kur rasti automobilį jam parodė pareigūnas T. L..
Teisiamojo posėdžio metu ištirtais E. V. parodymais nustatyta, kad jis pareigūnui T. L. pateikė iš V. L. gautą leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį ir pareigūno nurodymu parašė pakvitavimą, kad automobilį paima R. L. sutikimu. Automobilis buvo įsmigęs į žemę, be žibinto, be akumuliatoriaus, netinkamas eksploatacijai (t. 1, b. l. 157–158).
Liudytoja D. M. parodė, kad buvęs viršininkas A. V. per pasitarimą pasakė, kad jam pareikšti įtarimai. Kartu su D. V. ir T. L. važiavo pas R. L. į namus (duomenys neskelbtini) kaime, kuris yra nuo (duomenys neskelbtini) apie 12–15 km. Ji ir T. L. buvo uniformuoti. D. V. turėjo perlenktą baltos spalvos lapą, bet lapo turinio ji nežino. D. V. su R. L. kalbėjosi apie automobilį. T. L. pasakė, kad reikia važiuoti į komisariatą ir automobilį galima atsiimti su savininku. R. L. ieškojo kažkokių dokumentų, bet nerado.
Teisiamojo posėdžio metu ištirtais D. M. parodymais nustatyta, kad ji D. V. prašymu parodė T. L., kaip nuvykti į (duomenys neskelbtini) kaimą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, kur D. V. pirma užėjo pas R. L., o ji užtruko kieme, nes bijojo palaidų šunų. Užėjusi į namą, girdėjo, kaip D. V. R. L. paklausė, ar turi pirkimo–pardavimo sutartį dėl kažkokio automobilio. R. L. atsakė, kad turi, ir atnešė kažkokius dokumentus, kuriuos kartu su D. V. peržiūrėjo. D. V. rankoje laikė perlenktą popieriaus lapą, todėl ji nematė, kas jame parašyta. D. V. R. L. pasakė, kad dar paieškotų minėtos sutarties ir kai suras, gali atvykti į policijos komisariatą atsiimti automobilio. R. L. sakė, kad automobilis yra registruotas kito žmogaus vardu. Ji neprisimena, ar R. L. minėjo automobilio savininko pavardę, tik minėjo, kad jis galbūt yra užsienyje (t. 1, b. l. 188–190).
Liudytojas T. L. parodė, kad gruodžio mėnesį, kai nušalino viršininką A. V., atėjo viršininko žmona su D. M. ir paprašė nuvežti pas L.. D. V. darbas susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, todėl mano, kad galėjo važiuoti dėl to, nes L. šeima yra konfliktiška. Jis laukė automobilyje, o D. V. ir D. M. nuėjo į vidų. Jos turėjo kažkokius dokumentus, kurių turinio jis nežino. R. L. jo klausė dėl automobilio grąžinimo. Ji atėjo su sūnumi ir prašė grąžinti automobilį, kuris stovėjo komisariato kieme. Jis pasižiūrėjo į transporto knygą ir išrašė leidimą. Grąžinimo knygoje pasirodė keista, kad transporto priemonė buvo grąžinta, buvo viršininko parašas. Jis apie tai informavo vadovą, kuris pasakė automobilį atiduoti. Įrašas žurnale turi būti įrašytas, kai atiduodama transporto priemonė. Gali būti, kad įrašas įrašomas vieną dieną, o transporto priemonė atiduodama kitą dieną. Kai išrašė leidimą, R. L. automobilio iš karto nepasiėmė. Transporto priemonė grąžinama savininkui. Jeigu transporto priemonė nėra konfiskuota arba paieškoma, ją galima atiduoti tam žmogui, kuris padarė pažeidimą.
Liudytojas A. P. parodė, kad dirba Plungėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri pagal sutartį (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui teikė paslaugas – priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir statymą. Automobilių statymo aikštelė buvo Plungėje, transporto priemonės savininkas arba valdytojas turėjo mokėti po 10 Lt už parą. Viena kita transporto priemonė buvo vežama ir į (duomenys neskelbtini), bet didžioji dalis į (duomenys neskelbtini). Jei transporto priemonė būdavo palikta (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, tai mokėjo sutartyje už nuvežimą nurodytą kainą. Kai automobilis saugomas policijos komisariate, jo įmonė išlaidų nepatiria.
Teisiamojo posėdžio metu ištirtais A. P. parodymais nustatyta, kad tais atvejais, kai transporto priemonė būdavo paliekama (duomenys neskelbtini) PK teritorijoje esančioje automobilių saugojimo aikštelėje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ būdavo mokama tik už transporto priemonės nuvežimą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai patys ieškodavo transporto priemonių savininkų ar valdytojų, kad gautų užmokestį už suteiktas paslaugas. Dėl 2008 m. gegužės mėnesį nuvežto automobilio „Opel Omega (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. birželio mėn. nuvežto motorolerio jų įmonės vedamuose žurnaluose informacijos nėra (t. 1, b. l. 172–173).
Iš teisiamojo posėdžio metu paskelbtų liudytojos R. L. 2013 m. gruodžio 17 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. vasario 17 d., 2014 m. balandžio 23 d. parodymų matyti, kad ji 2008 m. gegužės mėnesio pradžioje (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų buvo sulaikyta vairuojanti neblaivi automobilį „Opel Omega“, valst. (duomenys neskelbtini) Automobilį pirko 2008 m. pradžioje už 1500 litų. Pinigus sumokėjo tiesiai savininkui, kurio pavardės neprisimena, ir pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė. R. L. po sulaikymo naktį praleido policijos komisariate, o ryte pareigūnai pasakė, kad automobilį galės atsiimti, kai sumokės 2000 Lt baudą. Taip pat pasakė, kad turės sumokėti už automobilio saugojimą. Dėl automobilio paėmimo ir saugojimo jokio dokumento negavo. Baudą sumokėjo per 3 metus ir tada gavo pranešimą iš policijos komisariato dėl automobilio atsiėmimo. Ji atsiimti automobilio nevyko, nes galvojo, kad bus didelė pinigų suma už automobilio saugojimą. 2012 m. vasarą ji gavo šaukimą atvykti į (duomenys neskelbtini) PK atsiimti automobilį, bet nurodytą dieną atvykti negalėjo, todėl paskambino telefonu ir pranešė, kad neatvyks. Kitą dieną po skambučio, t. y. 2012 m. birželio ar liepos mėn., pas ją atvyko (duomenys neskelbtini) PK viršininkas A. V. ir pasakė, kad jos transporto priemonė ilgą laiką stovi (duomenys neskelbtini) PK transporto priemonių saugojimo aikštelėje ir yra susikaupusi didelė pinigų suma. A. V. pasakė, kad (duomenys neskelbtini) PK aikštelė yra tvarkoma ir davė jai pasirašyti kažkokį dokumentą. A. V. paliko jai pasirašyto dokumento kopiją, kurią ji išmetė. Tuo pačiu metu ji pasirašė „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“. 2013 m. gruodžio 5 d. pas R. L. atvyko D. V. su dar viena policijos pareigūne, parodė jai kažkokį dokumentą ir pasakė, kad ir ji turi tokį turėti, ir liepė dokumentą surasti. Ji suprato, kad tai dokumentas dėl jos automobilio. Jos sūnus spėjo pamatyti, kad ant rodomo lapo buvo parašyta „pirkimo– pardavimo sutartis“. Moterys liepė kuo greičiau atvažiuoti į komisariatą ir atsiimti automobilį, o suradus ieškomą dokumentą (sutartį) – kuo greičiau sudeginti. D. V. pasakė, kad už automobilio saugojimą mokėti nereikia. 2013 m. gruodžio 12 d. R. L. nuvyko į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, kur parašė prašymą dėl automobilio atsiėmimo. Automobilis buvo nevažiuojantis, todėl sūnus V. L. susitarė, kad jį atiduos į metalo laužą. Jai V. L. už automobilį davė 500 Lt. Automobilio salone nebebuvo paliktos automagnetolos, o automobilio priekinio žibinto lempa buvo sudaužyta iki automobilio sulaikymo. V. L. iš automobilio išsiėmė akumuliatorių (t. 1, b. l. 142–143, 144–146, 147–148, 149–150);
Iš teisiamojo posėdžio metu paskelbtų liudytojo V. L. 2014 m. sausio 10 d. parodymų matyti, kad 2013 m. gruodžio mėn. pradžioje į jo ir mamos R. L. namus atvyko dvi moterys, jaunesnė moteris buvo su policijos uniforma. Vyresnė moteris turėjo dokumentą, ant kurio matė užrašą, kad tai transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, ir ji prašė R. L. pateikti analogišką dokumentą dėl automobilio „Opel Omega“. Mama dokumento nerado. Tada vyresnė moteris prašė suradus ieškomą dokumentą sudeginti ir pasakė, kad galima atvažiuoti ir pasiimti automobilį, už kurio saugojimą mokėti nereikės. R. L. jam pasakė, kad vyresnė moteris yra (duomenys neskelbtini) PK viršininko žmona. Kitą dieną kartu su mama nuvyko į (duomenys neskelbtini) PK, kur aikštelėje pamatė „įaugusį į žemę“ automobilį, todėl pasiūlė mamai jį parduoti kaip metalo laužą. Už automobilį gavo 500 Lt. R. L. automobilį buvo pirkusi už 800 Lt, todėl sumokėjus baudą, jie apskaičiavo automobilio saugojimo išlaidas už trejų metų laikotarpį ir nutarė, kad automobilio atsiimti neverta. Skaičiavo po 12–15 Lt už parą, nes taip sakė jų pažįstami asmenys (t. 1, b. l. 151–153).
Žemesnės instancijos teismas
Iš Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarimo matyti, kad R. L. pagal ATPK 126 str. 4 d. buvo nubausta 2000 Lt bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 2 metams už tai, kad 2008 m. gegužės 8 d. 21.45 val. Pažėrų k., Rietavo sav., būdama neblaivi (nustatytas 2,24 promilių girtumas) vairavo A. G. vardu registruotą automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 104).
Iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės matyti, kad automobilio „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas nuo 2004-10-23 yra A. G. (t. 1, b. l. 98).
Iš leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. 30-44-IL-866 matyti, kad 2013 m. gruodžio 12 d. vyr. patrulis T. L. priėmė sprendimą leisti R. L. atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis išduotas R. L. 2013 m. gruodžio 16 d. 13.10 val. (t. 1, b. l. 105).
Iš R. L. rašto (duomenys neskelbtini) PK viršininkui matyti, kad R. L. iš (duomenys neskelbtini) PK aikštelės jai priklausantį automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paima 2013-12-12 (t. 1, b. l. 106).
Iš E. V. pakvitavimo matyti, kad E. V. priverstinai nuvežtą transporto priemonę iš (duomenys neskelbtini) PK kiemo su savininkės sutikimu pagal leidimą Nr. 30-44-IL-866 paėmė 2013-12-16 (t. 1, b. l. 107).
Iš apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalas 6.62 ir nustatyta, kad žurnale įrašyta automobilio „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimo data 2012-08-03, transporto priemonę grąžinęs asmuo A. V., transporto priemonę atsiėmęs asmuo R. L. (t. 1, b. l. 108–113).
Iš LTEC Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. 11K-114(14) matyti, kad tirti pateiktame (duomenys neskelbtini) policijos komisariato sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale 6.62, 16 lapo antroje eilutėje, rankraštinius įrašus „2012-08-03, PK viršininkas A. V., Asmens pasas LTU (duomenys neskelbtini)“ parašė A. V. (t. 1, b. l. 127–129).
Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašto matyti, kad 2000 Lt baudą R. L. baigė mokėti 2011-01-05 (t. 1, b. l. 155).
Žemesnės instancijos teismas
Iš apžiūros protokolo matyti, kad 2014-01-09 (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, buvo apžiūrėtas „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 161–164).
Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarties matyti, kad įtariamasis A. V. laikinai nušalintas nuo Klaipėdos apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininko pareigų šešiems mėnesiams (t. 2, b. l. 23–24).
Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad 2013-12-03 Klaipėdos apskrities VPK Imuniteto skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. (t. 1, b. l. 2–3).
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo A. V. veikos buvo kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, pagal BK 300 str. 1 d., kaip tikro dokumento suklastojimas bei pagal BK 182 str. 1 d. kaip svetimo turto įgijimas apgaule, tačiau teisiamojo posėdžio metu nė vienas iš šių kaltinimų nepasitvirtino.
Pagal baudžiamąjį įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Tik nustačius neabejotiną ir neginčytiną įrodymų grandinę, galima konstatuoti, kad asmuo yra padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių ir teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtų duomenų visumos vertinimas nepagrindžia inkriminuotų nusikalstamų veikų realumo. Teismas pripažįsta, kad byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis A. V. padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Kaltinimas A. V. piktnaudžiavus tarnyba buvo grindžiamas tuo, kad jis, eidamas Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko pareigas, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuvyko į namus, adresu (duomenys neskelbtini), pas R. L., kurios 1500 Lt vertės automobilis „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. gegužės 8 d., kai R. L. buvo sustabdyta vairuojanti neblaivi, buvo saugomas Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, ir jai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turi sumokėti už automobilio saugojimą Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad jis gali padėti ir R. L. galės nemokėti už automobilio saugojimą, jei pasirašys tam tikruose dokumentuose. R. L. sutikus, A. V. pateikė jai pasirašyti „Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį“, taip pat R. L. pasirašė Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“, nurodydama, jog atsiėmė automobilį „Opel Omega“, o A. V. šiame žurnale nurodė, kad transporto priemonę jis grąžino 2012 m. rugpjūčio 3 d., nors automobilis „Opel Omega“ ir toliau iki 2013 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas A. V. vadovaujamo Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), ir taip veikdamas pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 5-V-569 redakcija) patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą.
Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi baudžiamajai atsakomybei nepakanka veikų, priešingų tarnybos interesams, padarymo, būtini padariniai, t. y. didelė žala valstybei, Europos sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio didelė žala. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Būtent didelės žalos požymis yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai bei tarnybinių (drausminių) pažeidimų atribojimo kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-7-88/2014, 2K-24-895/2015).
A. V. buvo kaltinamas sukčiavimu, kad jis apgaule įgijo svetimą turtą, nes R. L. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turi sumokėti už automobilio saugojimą Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, bei pasisiūlė padėti jai nemokėti už automobilio saugojimą, jei ji sutiks pasirašyti tam tikruose dokumentuose, o jai sutikus, A. V. pateikė jai pasirašyti „Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį“.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, jog R. L. 2008 m. gegužės 8 d. 21.45 val., Pažėrų k., Rietavo sav., būdama neblaivi (jai nustatytas 2,24 promilių girtumas) vairavo A. G. vardu registruotą automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ji buvo sulaikyta ir pristatyta į (duomenys neskelbtini) PK, o jos vairuojamas automobilis pastatytas saugojimui šio policijos komisariato kieme. Apie tai yra žyma (duomenys neskelbtini) policijos komisariato sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale. R. L. pagal ATPK 126 str. 4 d. buvo paskirta 2000 Lt bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones 2 metams, bauda baigta mokėti 2011-01-05. Iš R. L. parodymų matyti, kad pirmą pranešimą, kad ji gali pasiimti automobilį, ji gavo po baudos sumokėjimo, tačiau atsiimti automobilio nevyko. Antrą kartą šaukimą atvykti į policijos komisariatą R. L. gavo 2012 m. vasarą, bet nevyko, o paskambino ir pasakė, kad neatvyks. Kaip matyti iš R. L. ir V. L. parodymų, jie iki A. V. atvykimo buvo įsitikinę, kad už ilgalaikį automobilio saugojimą reikės mokėti po 12–15 Lt už parą ir tai bus didelė suma. Iš R. L. parodymų matyti, kad A. V. jokios konkrečios sumos jai nebuvo nurodęs, ji pati apskaičiavo po 10 Lt už parą ir tai buvo „kosminė“ suma. R. L. patvirtino A. V. parodymus apie tai, kad jis jai sakė, kad policijos kiemo teritorija yra valoma nuo ten stovinčių sulaikytų transporto priemonių. Kaltinamajam A. V. neigiant, kad jis R. L. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turi sumokėti už automobilio saugojimą Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, bei nesant jokių kitų kaltės įrodymų, teismui neturint galimybės nei patvirtinti, nei paneigti R. L. liudijimo dėl A. V. jai pasakytų žodžių, jog už automobilio saugojimą reikės mokėti didelę sumą, konstatuotina, jog visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Iš 2013 m. gruodžio 17 d. R. L. parodymų matyti, kad ji pasirašė kažkokį dokumentą, kurio kopiją išmetė, kadangi laikė ją nesvarbia, ir tik 2014 m. vasario 17 d. R. L. papildomos apklausos protokole nurodyta, kad A. V. įtikino ją atsisakyti nuosavybės teisių į jos sulaikytą transporto priemonę ir davė jai pasirašyti „pirkimo pardavimo sutartį“. Šis R. L. liudijimas yra prieštaringas, kadangi 2013 m. gruodžio 17 d. protokole nurodyta, kad 2013-12-05 D. V. rodė R. L. kažkokį dokumentą ir sakė, kad ji turi turėti tokį patį ir liepė jį surasti, o R. L. suprato tik tiek, kad tai susiję su jos automobiliu. Kaip matyti iš R. L. parodymų, negalima spręsti, kokių dokumentų D. V. prašymu ji ieškojo, kadangi: 1) jos teigimu, A. V. palikto dokumento kopiją ji išmetė, 2) automobilio „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimas iš savininko A. G. įstatymo nustatyta tvarka įformintas nebuvo. Taigi esant tokiems prieštaringiems liudytojos R. L. parodymams bei nesant jokių kitų įrodymų apie faktiškai egzistavusią R. L. pasirašytą „Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį“, teismas negali grįsti kaltinamojo kaltės liudytojos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Liudytojų T. L. ir D. M. parodymai tik patvirtina tą faktą, kad D. V. vyko pas R. L., turėjo rankose perlenktą popieriaus lapą, kurio turinio nė vienas liudytojas nežino. D. M. parodė, kad R. L. ieškojo kažkokių dokumentų, bet nerado. Iš T. L. ir D. M. parodymų matyti, kad R. L. vėl buvo pasakyta, kad ji turi atvykti į komisariatą atsiimti automobilį. Be to, automobilis „Opel Omega“ iki 2013 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), todėl kaltinimas, kad A. V. apgaule įgijo svetimą turtą, nepasitvirtino. R. L. atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę į (duomenys neskelbtini) PK atvyko 2013-12-12, o automobilis „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš policijos komisariato teritorijos buvo paimtas ir nuvežtas į metalo laužą 2013-12-16. R. L. už automobilio „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), metalo laužą gavo 500 Lt, jokių turtinių ar neturtinių pretenzijų ji niekam nereiškia, nukentėjusiąja pripažinta nebuvo. Pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinamasis A. V. veikė priešingai tarnybos interesams, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui, ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė.
BK 300 straipsnio 1 dalis, be kitų veikų, numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas suklastojo tikrą dokumentą ar panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012).
Kaltinamasis A. V. patvirtino, kad jis pateikė pasirašyti R. L. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalą, kuriame įrašė, kad 2012-08-03 jai grąžintas automobilis „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau taip elgėsi, norėdamas parodyti, kad vykdomas vyresnybės nurodymas grąžinti automobilius savininkams. Kaltinamasis A. V. tokiu įrašu pažeidė minėto žurnalo pildymo tvarką, kadangi įrašas apie atidavimą galimas tik atidavus automobilį, tačiau tokie jo veiksmai nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų interesų, kadangi automobilis ir toliau stovėjo policijos komisariato teritorijoje, kol buvo atiduotas R. L..
Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, kaltinamasis A. V. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 228 str. 2 d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 182 str. 1 d.
Kaltinamasis A. V. pagal jam pareikštą kaltinimą kaltės nepripažino ir parodė, kad M. G. 2011-06-16 7.50 val. policijos komisariate buvo surašytas teisės pažeidimų protokolas už ATPK 131 str. 9 d., 123 str. 5 d., 123 str. 1 d., todėl mopedas negalėjo būti priverstinai nuvežamas ir sulaikomas. Surašius protokolą vairuotojas buvo paleistas. Mopedas nebuvo sulaikytas ar uždarytas, nes to nenumatė ATPK 268 str. 7 ir 8 dalys. Mopedas liko policijos komisariato teritorijoje, nes jo M. G. nepasiėmė. Mano, kad nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto nutarimo Nr. 1426 ir iš to išplaukiusio įsakymo Nr. 5V200 14 punkto reikalavimo, nes pagal nurodytą įsakymą nebuvo pradėta procedūra. Jis tą dieną su M. G. nekalbėjo, jam savo tarnybinės vizitinės kortelės nedavė. 2012 m. M. G. telefoną sužinojo apylinkės inspektorė, kuri jo duomenis paliko žurnale. Jis 2013 m. pavasarį skambino M. G., kad pasiimtų mopedą. M. G. pasakė, kad jam mopedo nereikia ir jo neims. 2013 m. rugsėjo mėn. buvo ruošiama vieta medienos kurui sudėti ir mopedas buvo perstumtas į kitą vietą garažo gale. Jis tuomet vėl paskambino M. G. ir pasakė, kad pasiimtų mopedą. Kai M. G. pasakė, kad mopedo neims, pasakė, kad užvažiuos pas jį surašyti grąžinimo aktą. Rugsėjo 19 d. nuvažiavo pas G. ir pasiūlė jam parduoti mopedą. M. G. pasakė, kad gali jį pasiimti, o pinigų nereikia. M. G. pasiūlė parašyti, kad jis atsisako pasiimti mopedą ir kad dėl jo pretenzijų neturi. Jis M. G. nesakė, kad yra susikaupusi didelė suma už saugojimą ir neliepė jam rašyti, kad jis neturi pinigų už mopedo saugojimą ir todėl jis jo atsisako. M. G. surašė pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydamas joje savo ir mopedo duomenis. Tai buvo dviejų asmenų pirkimo–pardavimo laisvanoriška sutartis. Tuo metu, kai M. G. rašė sutartį, ant stalo padėjo 50 Lt ir taip sumokėjo už pirkinį. Jis į vieną sutarties egzempliorių įrašė savo duomenis ir padavė M. G., o į savo sutarties egzempliorių tokių duomenų nerašė. Nepastebėjo, kad sutartyje įrašyta 0 suma. Mopedą pirko kaip metalo laužą, o registruoti reikia tik eisme dalyvaujančias transporto priemones, todėl registracijos dokumentai jam nebuvo reikalingi. M. G. nesakė, kad jis ne savininkas, apie tai sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. M. G. surašytą prašymą ir sutartį įdėjo į segtuvą ir pamiršo, pridėti šių dokumentų prie sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo nereikėjo, nes motoroleris sulaikytas nebuvo. Mopedą parsivežė namo ir mėgino sutvarkyti, nes buvo sugedęs variklis, akumuliatorius buvo peršalęs, sulenkta priekinė šakė, neveikė šviesos, buvo sulaužytos detalės. Mano, kad mopedas ikiteisminio tyrimo pareigūnų nebuvo tinkamai apžiūrėtas ir įvertinta jo būklė, nes kaina nustatyta tik formaliu užklausimu. 2013-12-04 15.00 val. į jo kabinetą atvyko Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnai ir pareikalavo pateikti mopedo įsigijimo dokumentus. Jis tuo momentu pamiršo, kur buvo dokumentus padėjęs, todėl pareigūnai atliko kratą. Jis pasakė, kad tarnybinis segtuvas yra rūbų spintoje, ten jį ir rado. Mano, kad tyrėjas P. K. žinojo, kur padėti jų ieškomi dokumentai, nes prieš apžiūrėdamas segtuvą vėl įjungė vaizdo įrašymą, žinodamas, kad jame suras ieškomus dokumentus. Mano, kad po imuniteto pareigūnų neoficialių susitikimų su G. yra pakeistas prašymo lapas, kuriame nurodyta, kad „už saugojimą neturiu pinigų susimokėti“. Neturi duomenų, kodėl byloje nėra M. G. jo rašytos pirkimo–pardavimo sutarties. Po kratos atlikimo pareigūnai pareikalavo pateikti mopedą. Jis pasakė, kad mopedas yra jo namuose, Šilalės rajone. Ūkiniame pastate mopedo nebuvo, todėl paskambino žmonai, kuri pasakė, kad mopedą paėmė A. L.. Pareigūnai rado mopedą A. L. ūkiniame pastate ir A. L. jį atidavė. Tai yra grynas atsitiktinumas ir sutapimas, kad žmona būtent tą dieną paskambino A. L. ir paprašė paimti mopedą. Ji neturėjo jokio tikslo slėpti ar sunaikinti mopedą. Jis įsitikinęs, kad ikiteisminis tyrimas yra pradėtas, siekiant su juo susidoroti, nes M. G. pats nesikreipė į policiją, o buvo surastas. Jam įdomu, iš kur tyrėjas P. K. sužinojo apie pirkimo–pardavimo sutarties surašymo datą, jeigu tie du lapai buvo rasti tik kratos metu jo kabinete, kai gruodžio 3 d. imuniteto pareigūnas surašo tarnybinį pranešimą, kad jis 2013 m. rugsėjo 19 d. paveikė M. G. parašyti paaiškinimą, kad jis neturi pretenzijų dėl mėlynos spalvos motorolerio. Tyrėja V. R. 2013 m. gruodžio 5 d. 13.03 val. išsiuntė informaciją į jo tarnybinį policijos elektroninį paštą, o faksu į Rietavo policijos komisariatą 14.19 val., kad gruodžio 5 d. 14.00 val. pas ikiteisminio tyrimo teisėją numatoma liudytojo M. G. apklausa. Kadangi buvo nušalintas nuo pareigų, negalėjo naudotis tarnybiniu elektroniniu paštu, o faksą policijos komisariatas gavo po 14.00 val. Mano, kad prokuroras klaidingai nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjai, kad jam pranešimas atvykti į teismą įteiktas ir jis vengia atvykti. Jam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti apklausoje, nes vien atvažiuoti iš Šilalės į Klaipėdą reikia pusantros valandos.
Liudytojas A. L. parodė, kad kaltinamasis yra jo kaimynas ir žmonos pusseserės vyras. 2013 m. gruodžio 3 ar 4 dieną paskambino D. V. ir klausė, ar gali paimti motorolerį, kurį buvo pažadėjęs suremontuoti. Motorolerį paėmė iš ūkinio pastato. Ūkinis pastatas buvo užrakintas, o raktas buvo duryse. Jis ūkinio pastato duris užrakino ir paliko raktą duryse, bet paskui raktas buvo rastas ant žemės. Motorolerį laikė malkinėje, planavo kitą dieną tvarkyti, nes neužsivedė ir nebuvo šviesų. Kitą dieną atvažiavo A. V. ir dar kažkokie du pareigūnai, kurie surašė protokolą, nufotografavo motorolerį ir išsivežė. Jis nežino, iš kur A. V. gavo motorolerį. Dėl motorolerio pataisymo tarėsi prieš mėnesį, tada ir išgirdo, kad jis jį turi. Motoroleris buvo tamsus, nenaujas, jo vertė buvo maža. Jei būtų nesuremontavęs, tai būtų nuėmęs ratus ir padaręs vežimėlį.
Liudytojas A. R. parodė, kad motoroleris buvo A. S.. M. G. pasakė, kad pavėlavo į autobusą, todėl davė jam motorolerį, kad parvažiuotų į namus. Paskambinęs M. G. pasakė, kad sulaikė policija ir atėmė motorolerį. A. S. motorolerį buvo parsivežęs iš užsienio. Motorolerio būklė buvo gera, jis užsivedė, degė visos šviesos. Jis motorolerį būtų pirkęs už 100–150 litų, bet ne daugiau.
Liudytojas A. S. parodė, kad motorolerį pirko Danijoje ir gali būti, kad mokėjo 200 eurų. Motorolerį davė draugui M. parvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir jis dingo. Jis nebūna Lietuvoje po pusmetį, todėl neturėjo laiko su juo susitikti ir derinti, kur yra motoroleris. Jie buvo kalbėję, kad jeigu jam patiks motoroleris, jis atvažiuos ir jie tarsis dėl pirkimo–pardavimo. Motorolerio būklė buvo normali. Gal apačia buvo subraižyta. Buvo rakteliai, bagažinė, šviesos veikė. Kai policija motorolerį grąžino, tai nebuvo bagažinės, visas subraižytas, nudaužytos plastmasės, niekas neveikė. Jis neturėjo motorolerio pirkimo–pardavimo sutarties, todėl pats į policiją nesikreipė, nes pažįstamas policininkas iš Plungės komisariato pasakė, kad be dokumentų motorolerio neatgaus. Motorolerį pardavė tokį, kokį grąžino policija, jo neremontavo, gavo apie 400 –500 Lt. Žala jam nepadaryta. Jeigu motoroleris nebūtų grąžintas, žala taip pat nebūtų padaryta.
Liudytojas M. G. parodė, kad žino, jog kaltinamasis yra buvęs (duomenys neskelbtini) policijos vyriausiasis komisaras. Motorolerį buvo pasiskolinęs iš bendradarbio giminaičio ir ryte važiavo į darbą, kai jį sustabdė policijos pareigūnas ir patikrino. Motoroleris buvo be dokumentų. Jis vairavo be teisių ir gavo 200 Lt administracinę baudą, kurią sumokėjo. Bendradarbiui pasakė, kad pasakytų savo giminaičiui, jog policija konfiskavo transporto priemonę. Jis pasakė, kad pats nuvažiuos ir atsiims, bet jis nevažiavo. Po to praėjo gal dveji metai, kai paskambino iš policijos ir pasakė, kad reikia susitikti ir sutvarkyti dokumentus dėl motorolerio. Jis tada gyveno Telšiuose. Kaltinamasis A. V. atvažiavo į kiemą prie jo namų, jie kalbėjosi jo automobilyje. A. V. pasakė, kad už saugojimo metus reikia mokėti pinigus, todėl reikėjo parašyti atsisakymą, kad už ilgus saugojimo metus negali sumokėti pinigų ir atsisako motorolerio. Jis parašė tokį dokumentą. Be atsisakymo dar rašė pirkimo–pardavimo sutartį, jis buvo pardavėjas, o kas pirkėjas – nepamena. Kaina buvo nurodyta 0. Jam paaiškino, kad jeigu savininko nėra, tai jis tampa motorolerio savininku. Nepamena, ar A. V. mokėjo už motorolerį. Dėl motorolerio pardavimo su jo savininku kalbėjosi prieš jo konfiskavimą. Bendradarbio giminaitis sakė, kad parduoda motorolerį už 600 Lt, bet nebuvo dokumentų, todėl jo pirkti nenorėjo. Neprisimena, kad būtų nurodęs, kad motoroleris buvo pirktas už 1500 Lt. Motoroleris buvo techniškai tvarkingas, tik vienos pusės posūkis neveikė, užsivesdavo iš karto, garsiai veikdavo. Jis motorolerio pasiimti neketino, savininkas jam jokių pretenzijų neturėjo. Kai rašė pirkimo–pardavimo sutartį ir atsisakymo raštą, A. V. nevartojo nei psichologinės, nei fizinės prievartos. Mano, kad pažeidimo protokolą rašė A. V., kuris jam tą pačią dieną davė vizitinę kortelę, kad galėtų paskambinti ir informuoti, jog rado savininką.
Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad M. G. parodė, kad 2013 m. rugsėjo mėn. A. V. atvyko į jo namus Telšių mieste, įėjęs į kambarį pasakė, kad surašys dokumentą dėl motorolerio. Diktavo M. G. tekstą: „už ilgus metus motorolerio saugojimą, prisikaupė didelė suma, kadangi aš neturiu pinigų susimokėti, tai šio motorolerio atsisakau“. A. V. jam nesakė, kur buvo saugomas motoroleris ir kokia suma susikaupė, o jis pats neklausė, manė, kad motoroleris jau sunaikintas. M. G. tvirtino, jog jokios pirkimo–pardavimo sutarties dėl motorolerio nerašė, ant jokio akto savo parašų nedėjo. Prokurorui pateikus 2013-09-19 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį M. G. patvirtino, kad sutartyje yra ranka užrašytas jo vardas, pavardė ir jo parašas. M. G. abejojo, ar jis įrašė skaičius, modelį, valst. Nr. ir spalvą, tvirtino, kad buvo pamiršęs apie šio dokumento surašymą. Kaip matyti iš protokolo, šios apklausos metu M. G. pateikė A. V. vizitinę kortelę, tvirtino, kad būtent A. V. 2011 m. surašė jam protokolą už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo bei motorolerio dokumentų (t. 1, b. l. 27–29).
Iš akistatos protokolo matyti, kad M. G., atsakydamas į A. V. teigimą, kad jam už motorolerį sumokėjo 50 Lt, atsakė, kad neatsimena, jog A. V. jam būtų davęs 50 Lt, taip pat M. G. atsakė, kad A. V. minėjo, kad už motorolerio saugojimą susikaupusi didelė suma pinigų, tačiau konkrečios sumos neįvardijo (t. 2, b. l. 48–53).
Iš 2013-12-03 Klaipėdos apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniojo tyrėjo P. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad turima duomenų, jog „2013-09-19 A. V., pasinaudodamas tarnybine padėtimi, nuvyko į Telšių miestą susitikti su asmeniu M. G., gim. (duomenys neskelbtini), kurį galimai įtakojo parašyti paaiškinimą, kad neturi pretenzijų dėl mėlynos spalvos motorolerio „Peugeot“, galimai, tokiu būdu A. V. pasisavino mėlynos spalvos motorolerį „Peugeot“ (t. 1, b. l. 1).
Iš apžiūros protokolo matyti, kad 2013-12-19 buvo apžiūrėta A. V. vizitinė kortelė (t. 1, b. l. 35–37).
Iš 2011 m. birželio 16 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 432539 matyti, kad vyresnysis patrulis V. P. 2011-06-16 07.50 val. sustabdė mopedą vairuojantį M. G., nustatė transporto priemonės identifikacinį Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 42).
Iš 2011 m. liepos 7 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 78N-993521-11 matyti, kad Telšių apskrities VPK Plungės rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialistas A. K. skyrė M. G. 200 Lt baudą už tai, kad šis 2011 m. birželio 16 d. 07.50 val. Rietave vairavo mopedą, neturėdamas teisės vairuoti, taip pat jis nebuvo įregistruotas LR nustatyta tvarka, neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neatlikta valstybinė techninė apžiūra (t. 1, b. l. 46–47).
Iš mokėjimo kvito matyti, kad M. G. 200 Lt baudą sumokėjo 2011 m. liepos 28 d. (t. 1, b. l. 49).
Iš kratos protokolo matyti, kad 2013 m. gruodžio 4 d. kratos metu A. V. tarnybiniame kabinete buvo rastas ir paimtas juodos spalvos odinis segtuvas, kuriame buvo 2013 m. rugsėjo 19 d. M. G. prašymas ir 2013 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 56–57).
Iš apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti kratos metu rasti dokumentai: 2013 m. rugsėjo 19 d. M. G. prašymas (duomenys neskelbtini) policijos viršininkui, kuriuo jis atsisako motorolerio, nes neturi galimybės sumokėti už jo saugojimą, ir 2013 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėjas M. G. nenurodytam pirkėjui parduoda mėlynos spalvos be valstybinio numerio „Peugeot Speedake“ už 0 Lt (t. 1, b. l. 60–64).
Iš daiktų, dokumentų pateikimo, apžiūros protokolų matyti, kad buvo apžiūrėtas A. L. pateiktas mėlynos spalvos motoroleris „Peugeot Speedake“, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 66–72, 73–75).
Iš Klaipėdos teritorinės muitinės rašto matyti, kad 1995 m. gamybos motorolerio „Peugeot“ muitinė vertė 445,28 Lt, o su privalomais importo mokesčiais apskaičiuota vertė – 582,28 Lt (t. 1, b. l. 77).
Iš pakvitavimo matyti, kad 2014-05-08 A. S. atsiėmė savo motorolerį „Peugeot“ be valstybinių numerių, pretenzijų neturi (t. 1, b. l. 96).
Remiantis daiktų, dokumentų pateikimo, apžiūros protokolais nustatyta, kad 2010–2013 metų Priverstinio transporto priemonių nuvežimo registracijos žurnaluose nėra įrašų apie 2011 m. birželio 16 d. iš pažeidėjo M. G. paimtą transporto priemonę – motorolerį „Peugeot“, kuris buvo saugomas Rietavo policijos komisariate.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-7-88/2014).
Valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl kvalifikuoto piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, galimas tik esant tiesioginei tyčiai, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-407/2009, 2K-232/2012, 2K-7-88/2014).
A. V. buvo kaltinamas piktnaudžiavus tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, kai jis, 2013 m. rugsėjo 19 d., nuvyko į namus, adresu (duomenys neskelbtini), pas M. G., kurio vairuotas A. S. priklausantis 700 Lt vertės motoroleris „Peugeot Speedake“ nuo 2011 m. birželio 16 d., kai M. G. buvo sustabdytas dėl transporto priemonės, neįregistruotos nustatyta tvarka ir be valstybinės techninės apžiūros, vairavimo neturint teisės jos vairuoti ir nesant apdraustam transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, buvo saugomas Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, ir jam pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis turi sumokėti už motorolerio saugojimą Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad M. G. galės nemokėti už motorolerio saugojimą, jei parašys prašymą dėl motorolerio atsisakymo ir jo sunaikinimo. M. G. sutikus ir pagal A. V. padiktuotą tekstą parašius prašymą ir pasirašius „Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje“ nurodant, kad parduoda transporto priemonę „Peugeot Speedake“ už 0 Lt, A. V. motorolerį „Peugeot Speedake“ atgabeno į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir laikė iki 2013 m. gruodžio 4 d., ir taip veikdamas A. V. pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 5-V-569 redakcija) patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Kaltinimas piktnaudžiavimu tarnyba A. V. buvo grindžiamas sukčiavimu, kad jis apgaule įgijo svetimą turtą, nes M. G. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis turi sumokėti už motorolerio saugojimą Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) policijos komisariato teritorijoje, bei pasiūlymu nemokėti už automobilio saugojimą, jei jis parašys prašymą dėl motorolerio atsisakymo ir jo sunaikinimo.
BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.
Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad Telšių apskrities VPK Plungės rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialistas A. K. skyrė M. G. 200 Lt baudą už tai, kad šis 2011 m. birželio 16 d. 07.50 val. Rietave vairavo mopedą, neturėdamas teisės vairuoti, taip pat ši transporto priemonė nebuvo įregistruota LR nustatyta tvarka, neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neatlikta valstybinė techninė apžiūra. Tai, kad motoroleris „Peugeot Speedake“ nebuvo nustatyta tvarka registruotas, patvirtino ir jo savininkas A. S., kurio parodymais nustatyta, kad jis motorolerį pirko užsienyje, leido juo pasinaudoti draugui, dėl dingusio motorolerio nesirūpino ir policijai jo negrąžinus, žala jam nebūtų padaryta. Remiantis liudytojo A. R. parodymais nustatyta, kad jis leido M. G. A. S. priklausančiu motoroleriu parvažiuoti į namus. Iš liudytojo M. G. parodymų matyti, kad praėjus dvejiems metams po motorolerio paėmimo, jis buvo kviečiamas į policiją dėl dokumentų sutvarkymo, bet nevyko, o atvykus pas jį kaltinamajam A. V. M. G. elgėsi kaip motorolerio savininkas ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai: 2013 m. rugsėjo 19 d. M. G. prašymas (duomenys neskelbtini) policijos viršininkui, kuriuo jis atsisako motorolerio, nes neturi galimybės sumokėti už jo saugojimą, ir 2013 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėjas M. G. nenurodytam pirkėjui parduoda mėlynos spalvos be valstybinio numerio „Peugeot Speedake“ už 0 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, teismas negali laikyti M. G. parodymų tiek patikimais, kad galėtų vien jais grįsti kaltinamojo A. V. kaltumą, ar netikėti kaltinamojo A. V. parodymais, kad jis tik ikiteisminio tyrimo metu sužinojo, jog M. G. nėra tikrasis savininkas, o jo parašyti dokumentai yra niekiniai. Pats M. G. patvirtino, kad jis neketino grąžinti motorolerio teisėtam savininkui, nesiruošė jo atsiimti iš policijos, nes motorolerio savininkas jam jokių turtinių pretenzijų neturėjo. Teismas, vertindamas M. G. parodymus, negali jų laikyti nuosekliais ir neginčijamai patikimais dėl juose esančių prieštaravimų, kadangi M. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo tik jam parodžius 2013-09-19 transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį prisiminė, jog tokia sutartis buvo sudaryta, kaip ir teisiamojo posėdžio metu negalėjo prisiminti ar A. V. už motorolerį sumokėjo ar nesumokėjo jam 50 Lt. 2013 m. rugsėjo 19 d. M. G. prašyme (duomenys neskelbtini) policijos viršininkui, kuriuo jis atsisako motorolerio, nurodyta, kad jis jo atsisako, nes neturi galimybės sumokėti už jo saugojimą, tačiau, vertinant M. G. parodymų visumą, spręsti, jog būtent ši aplinkybė turėjo lemiamos įtakos M. G. apsisprendimui parduoti A. V. motorolerį, negalima. Taigi nesant byloje patikimų ir kaltinamojo A. V. kaltę patvirtinančių duomenų, jog M. G. būtent dėl apgaulės apsisprendė perduoti motorolerį „Peugeot Speedake“ kaltinamajam A. V., visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kadangi bylos duomenimis negalima jų pašalinti. Taip pat pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinamasis A. V., nuvykdamas pas M. G. ir sudarydamas su juo transporto priemonės pirkimo sutartį, pasinaudojo savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais ir taip pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 5-V-569 redakcija) patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punktą, kadangi 2010–2013 metų Priverstinio transporto priemonių nuvežimo registracijos žurnaluose nėra įrašų apie 2011 m. birželio 16 d. iš pažeidėjo M. G. paimtą transporto priemonę – motorolerį „Peugeot“ ir tai patvirtina kaltinamojo A. V. parodymus, kad ši transporto priemonė nebuvo sulaikyta ir priverstinai saugoma (duomenys neskelbtini) policijos komisariate. Iš M. G. ir A. S. parodymų vienareikšmiškai matyti, kad nei vienas iš šių asmenų nesiekė susigrąžinti iš M. G. paimtos ir (duomenys neskelbtini) policijos komisariate paliktos transporto priemonės, jos grąžinimo tvarka nesidomėjo. A. V. buvo kaltinamas piktnaudžiavus tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, bet remiantis liudytojų A. S. ir A. L. parodymais nustatyta, kad motorolerio vertė, kuri iki jo sulaikymo su privalomais importo mokesčiais buvo paskaičiuota 168,64 Eur, buvo aiškiai sumažėjusi, motoroleriui buvo reikalingas remontas.
Kaltinimas A. V. piktnaudžiavus tarnyba rėmėsi ir tuo, kad jo, kaip policijos komisariato viršininko, veiksmai pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tarnybiniu pranešimu dėl turimų duomenų, jog A. V., pasinaudodamas tarnybine padėtimi, galimai pasisavino motorolerį, tačiau nė vienas asmuo nukentėjusiuoju šioje byloje nepripažintas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl A. V. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, kad jo veiksmais buvo sukeltas rezonansas visuomenėje.
Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, kaltinamasis A. V. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 228 str. 2 d., 182 str. 1 d., išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – trys kompaktiniai diskai –paliktini saugoti byloje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 302–305 str., 307–308 str., 313 str.,
nusprendžia:
A. V. dėl pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d., 182 str. 1 d., 228 str. 2 d., 182 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Tris kompaktinius diskus palikti saugoti byloje.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.