Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. T. ir L. T. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-10841-547/2024 pagal pareiškėjų R. T. ir L. T. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai R. T. ir L. T. kreipėsi į teismą prašydami iškelti fizinio asmens bankroto bylą; nustatyti 1 650,00 Eur sumą pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo; nustatyti 4 mėn. terminą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planui pateikti teismui tvirtinti; bankroto administratoriumi skirti mažąją bendriją (toliau – MB) „Nemokumo era“; nustatyti 580,00 Eur administravimo išlaidų sąmatą, kurią bankroto administratorius turės teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos.

2. Nurodė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nutraukė santuoką su pirmąja žmona A. T.. Šios santuokos nutraukimo pasekmė buvo finansiniai įsipareigojimai, kurių padengimas sukėlė nemažai sunkumų. (duomenys neskelbtini) prasidėjo pareiškėjo santykiai su dabartine sutuoktine L. J. (T.). Pareiškėjai susituokė (duomenys neskelbtini). Kuriant naują šeiminį gyvenimą, buvo būtina sudaryti gyvenamosios vietos nuomos sutartis ir paimti naujų kreditų. Pareiškėjai yra solidariai skolingi kreditoriams 45 271,72 Eur. Pareiškėjai yra nemokūs dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių. Nepaisant to, jie yra pasiryžę išmokėti dalį gaunamų pajamų kreditoriams ir pagal galimybes dirbti papildomas darbo valandas siekdami padidinti sumą, skirtą susidariusiam įsiskolinimui padengti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmai 2024 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Išaiškino pareiškėjams, kad teismo atsisakymas priimti pareiškimą, pašalinus aplinkybes, kliudžiusias pareiškimą priimti, nekliudo bendra tvarka iš naujo kreiptis į teismą su tuo pačiu pareiškimu.

4. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai kreditorius apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo informavo 2024 m. balandžio 12 d., išsiųsdami pranešimus elektroniniu paštu, o su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 8 d. praėjus beveik šešiems mėnesiams nuo pranešimo kreditoriams išsiuntimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjai praleido Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą. Teismas pažymėjo, kad FABĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata „ne vėliau kaip prieš mėnesį“ reiškia, jog pareiškėjai į teismą su pareiškimu privalo kreiptis nepraėjus vienam mėnesiui nuo kreditorių informavimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu terminu kreditorių tinkamai neinformavo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

5. Teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių galima spręsti, jog visi kreditoriai apie pareiškimą iškelti bankroto bylą buvo informuoti tinkamai ir laiku. Nurodė, kad šios aplinkybės teismui nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjai yra tinkamai įvykdę FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvų reikalavimą ir įstatyme nustatytu terminu, t. y. ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo teismui dienos, informavo visus savo kreditorius įstatymo nustatyta tvarka apie ketinimą kreiptis į teismą.

6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vadovaujantis FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui. Iš šios civilinės bylos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjų faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o jų darbo vietos yra (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas išaiškino pareiškėjams, kad pašalinę aplinkybes, kliudžiusias jų pareiškimą priimti, pareiškėjai turėtų pateikti pareiškimą faktinės gyvenamosios vietos teismui.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Atskiruoju skundu pareiškėjai R. T. ir L. T. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi FABĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri aiškinama taip, kad pareiškėjai į teismą su pareiškimu privalo kreiptis ne vėliau kaip per mėnesį nuo kreditorių informavimo. Tačiau toks aiškinimas prieštarauja minėtos nuostatos redakcijai, nes pareiškėjai mano, jog jie tinkamai informavo kreditorius, atsižvelgiant į objektyviai reikalingą ilgesnį laiką detaliems įrodymams surinkti. Pareiškėjai, kurie yra eiliniai Lietuvos Respublikos piliečiai, dirbantys paprastus darbus ir neturintys aukštojo išsilavinimo, o tik specialųjį vidurinį, dėl savo išsilavinimo lygio susidūrė su ilgesne šio proceso trukme, palyginti su aukštesnį išsilavinimą turinčiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, aukštesniosios instancijos teismo prašoma atsižvelgti į šias aplinkybes ir pripažinti, jog, pareiškėjams nesuteikiant galimybės kreiptis į teismą, pažeidžiama jų teisė, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnis ir FABĮ 4 straipsnio 1 dalis.

7.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad fizinis asmuo pareiškimą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui. Tačiau asmenys gali turėti ne vieną, o keletą gyvenamųjų vietų. Šiuo atveju pareiškėjai pasirinko teismą pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje jie taip pat dažnai būna ir praleidžia didelę dalį laiko. Pareiškėjai taip pat turi gyvenamąją vietą ir (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju prioritetas turi būti teikiamas būtent pareiškėjų deklaruotai gyvenamajai vietai. Be to, pareiškėjai turėdami keletą gyvenamųjų vietų patys turi turėti teisę nurodyti tą, kuri, jų manymu, labiausiai atitinka FABĮ reikalavimus. LITEKO gausu duomenų, kad procesiniai dokumentai, siunčiami jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, sėkmingai įteikiami.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

9. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

10. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai 2024 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į teismą su prašymu jiems iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Kartu su šiuo prašymu pareiškėjai pateikė 2024 m. balandžio 12 d. pranešimą kreditoriams dėl ketinimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą, 2024 m. balandžio 24 d. elektroninio pašto kopiją bei kitus įrodymus, kuriais grindžia prašymo iškelti fizinio asmens bankrotą argumentus. Pareiškėjai kreipėsi į teismą pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai yra sudarę (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto nuomos sutartį, kurios objektas yra gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjų darbovietės yra (duomenys neskelbtini).

Dėl pareiškimo priėmimo

11. Pareiškėjai nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi ir iš esmės argumentuoja, kad dėl jų asmeninių aplinkybių (žemesnio išsilavinimo) prireikė daugiau laiko surinkti įrodymus, todėl terminas, nurodytas FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia pareiškėjų teisę į teisminę gynybą.

12. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Asmuo savo pažeistas teises gali ginti, įgyvendindamas konstitucinę teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą tvarką – tik tokiu būdu materialusis teisinis reikalavimas tampa ieškiniu (pareiškimu) (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2010).

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip yra nurodęs, jog teismas, gavęs procesinį dokumentą, be šio dokumento formos ir turinio atitikties proceso įstatymo nustatytiems reikalavimams, ex officio privalo patikrinti, ar nėra esminių procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas) pagrindai. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad teismo atsisakymas pradėti (iškelti) civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą gali būti grindžiamas tik pirmiau nurodytoje proceso įstatymo normoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018). Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalimi, teismas atsisako priimti ieškinį šiais pagrindais: 1) ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka; 2) ieškinys neteismingas tam teismui; 3) suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; 4) yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6) šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui; 7) pareiškimą padavė neveiksnus tam tikroje srityje fizinis asmuo; 8) pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

14. Konkrečiu atveju pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto bylai iškelti numatyti du svarbūs etapai. Pirmiausia teismas tikrina, ar pareiškimas pateiktas laikantis teismingumo taisyklių (FABĮ 4 straipsnio 1 dalis), ar fizinis asmuo prieš kreipdamasis į teismą tinkamai pranešė apie tai kreditoriams (FABĮ 4 straipsnio 2 dalis), ar pareiškimas atitinka numatytus formos ir turinio reikalavimus (FABĮ 4 straipsnio 3, 4 dalys ir CPK 111 straipsnis), ar nėra kitų priežasčių, draudžiančių teismui tokį pareiškimą priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalis). FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kokius dokumentus būtina pridėti prie pareiškimo. Jei šie kriterijai įvykdomi, teismas nutartimi priima pareiškimą nagrinėti (FABĮ 5 straipsnio 4 dalis), taip pereidamas į antrąjį, jau fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, etapą. Vadinasi, jei pareiškėjas nepateikia būtinų duomenų ar pateikia juos su esminiais trūkumais, toks pareiškimas negali būti priimamas, o antrasis bylos iškėlimo etapas negali prasidėti.

15. Remiantis FABĮ 4 straipsnio 2 dalimi, fizinis asmuo, ketinantis pateikti prašymą iškelti bankroto bylą ir atitinkantis įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, privalo ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareiškimo padavimo teismui raštu informuoti apie tai visus savo kreditorius. Pažymėtina, kad minėtoje normoje nustatomas ne ikiteisminis ginčo nagrinėjimas, bet reikalavimas iš anksto pranešti kreditoriams apie pradėtiną bankroto procesą, suteikiant jiems galimybę aiškiai išdėstyti savo poziciją. Tokia pareiga įtvirtinta siekiant užtikrinti kreditorių teisę dalyvauti procese ir pareikšti nuomonę, juolab kad pats teismas kiekvieno kreditoriaus atskirai neinformuoja apie prašymo priėmimą ar bankroto bylos iškėlimą.

16. Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad FABĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato pareigą kreiptis į teismą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo kreditorių informavimo. Nors ši teisės norma aiškiai įtvirtina minimalų (mažiausiai vieno mėnesio) terminą, per kurį negalima kreiptis anksčiau, ji neapibrėžia maksimalaus laiko tarpo, po kurio būtų draudžiama pateikti prašymą. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai kreditoriams pranešimus, tikėtina, išsiuntė 2024 m. balandžio 12 d., o į teismą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 8 d., vertinama, kad nuo kreditorių informavimo praėjo per ilgas laikotarpis, beveik šeši mėnesiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, per tokį laikotarpį galėjo atsirasti naujų finansinių aplinkybių (pavyzdžiui, naujų kreditorių, padidėjusių reikalavimų ar kitų įsipareigojimų), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl siųstų kreditoriams pranešimų aktualumo, tinkamo informavimo. Dėl šios priežasties, nors pareiškėjai nepraleido konkretaus „galutinio“ termino, formaliai vertinant nepažeidė minėto įstatymo nuostatų, tačiau beveik pusės metų laikotarpis apeliacinės instancijos teismo vertintinas kaip per ilgas, neužtikrinantis FABĮ keliamų skaidrumo, operatyvumo ir kreditorių teisių apsaugos tikslų. Be to, apeliantų nurodytos aplinkybės, kad jiems prireikė ilgesnio laiko įrodymams surinkti dėl išsilavinimo stokos, nėra tinkamos pateisinti beveik pusės metų delsimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjams atstovauja profesionalus teisininkas, todėl jiems buvo užtikrinta reikiama konsultacija ir pagalba. Apeliantai nenurodė aplinkybių, kurias būtų pagrindas vertinti kaip svarbias, o vien minėtų aplinkybių nurodymas šiuo atveju nepagrindžia, kodėl prašymas negalėjo būti pateiktas operatyviau, o toks delsimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka FABĮ siekiamų tikslų (FABĮ 1 straipsnis).

17. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų pateikti duomenys apie kreditorius nėra išsamūs. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad, kai kreditorius yra fizinis asmuo, reikia pateikti jo vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą, reikalavimus ir jų įvykdymo terminus, o kai kreditorius – juridinis asmuo, būtina nurodyti juridinio asmens pavadinimą, kodą, buveinės adresą, reikalavimus ir jų įvykdymo terminus. Nepateikti duomenys apie apeliantų kreditorius. 2024 m. balandžio 12 d. pranešime nėra nurodyti kreditoriai, t. y. kokiems pareiškėjų kreditoriams yra skirtas pranešimas, o iš 2024 m. balandžio 24 d. elektroninio pašto kopijos nėra galimybės nustatyti, kas konkrečiai yra pareiškėjų kreditoriai, nes nurodyti tik galimų kreditorių elektroninio pašto adresai nesusiejant jų su konkrečiais kreditoriais. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie leistų įsitikinti, jog iš tiesų pareiškėjų kreditoriai gavo pranešimą dėl pareiškėjų ketinimo kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Be to, kaip minėta, nėra pateikta jokio detalaus kreditorių sąrašo, galinčio patvirtinti visus pareiškėjų įsipareigojimus. Dėl to iškyla pagrįstų abejonių, ar visi galimi kreditoriai buvo tinkamai informuoti ir galėjo laiku išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjų siekio iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš esmės su pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią procedūrą, siekiant užtikrinti FABĮ reikalavimus, būtina pakartoti. Tik tokiu atveju būtų užtikrintas visų kreditorių tinkamas informavimas ir galimybė visapusiškai apginti savo teises bankroto procese.

18. Apeliantai taip pat nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nurodė, kad fizinis asmuo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pateikti apylinkės teismui pagal savo gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad pareiškėjų faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) ir jų darbo vietos yra (duomenys neskelbtini) išaiškino, kad jie pareiškimą turėtų pateikti savo faktinės gyvenamosios vietos teismui.

19. Apeliantai atskirajame skunde argumentuoja, kad asmenys gali turėti keletą gyvenamųjų vietų. Pareiškėjai teigia kreipęsi į teismą pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje dažnai gyvena ir praleidžia didelę laiko dalį, nors turi dar vieną gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Todėl, jų manymu, prioritetas turėtų būti teikiamas būtent deklaruotai gyvenamajai vietai. Be to, jų vertinimu, turėdamas kelias gyvenamąsias vietas asmuo pats turi teisę nurodyti tą, kuri labiausiai atitinka FABĮ reikalavimus.

20. Taigi, pagal FABĮ 4 straipsnio 1 dalį, fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

22. Konkrečiu atveju iš šios civilinės bylos duomenų ((duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto nuomos sutartis, kurios objektas yra gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini); pareiškėjų darbo sutartys (duomenys neskelbtini)) matyti, kad pareiškėjų faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), jų darbo vietos yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai atskirajame skunde taip pat patvirtina, kad turi gyvenamąją vietą ir (duomenys neskelbtini). Taigi, nors apeliantai teigia, kad jie turi teisę pasirinkti teismą pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau ši pareiškėjų pozicija neatitinka FABĮ 4 straipsnio 1 dalies ir CK 2.16 straipsnio nuostatų, kurios reikalauja vadovautis faktine gyvenamąja vieta. Faktas, kad apeliantai yra sudarę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (duomenys neskelbtini), pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog jų faktinė gyvenamoji vieta yra būtent ten. Pažymėtina, kad apeliantai nepateikė pirmosios instancijos teismui nei paaiškinimų, nei duomenų, kurie suteiktų pagrindą padaryti kitokias išvadas.

23. Apeliantų argumentai, kad jie turi teisę savarankiškai pasirinkti, kuri gyvenamoji vieta labiausiai atitinka FABĮ reikalavimus, nepagrįsti. CK 2.16 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad pagrindinė gyvenamoji vieta turi būti nustatoma pagal realų gyvenimą ir ryšius, o ne pagal subjektyvų asmens pasirinkimą. Teismas privalo remtis objektyviais kriterijais, kad būtų užtikrintas proceso sąžiningumas ir teisingumas. Todėl, vadovaujantis FABĮ ir CK nuostatomis, prioritetas turėtų būti teikiamas faktinei gyvenamajai vietai, kuri geriau atspindi apeliantų tikrąją padėtį. Deklaruota gyvenamoji vieta savaime nėra lemiamas faktorius, jei ji neatitinka realių gyvenimo aplinkybių, nepaisant to, kad, kaip nurodo apeliantai, kiti teismo procesiniai dokumentai ir buvo įteikti pagal jų deklaruotą gyvenamąją vietą. Šiuo atveju, pagal turimus duomenis, faktinė apeliantų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl jų pasirinkimas kreiptis pagal deklaruotą gyvenamąją vietą neatitinka proceso reikalavimų. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto turėtų būti pateiktas pagal pareiškėjų faktinę gyvenamąją vietą.

Dėl procesinės bylos baigties

24. Vadovaujantis anksčiau nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir pateiktus argumentus, skundžiama Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.