Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. ir nuteistojo L. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 254 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. J. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta ? ir paskirta galutinė 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

L. L. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 254 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (R. K. automobilio vagystė) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (R. K. turto vagystė iš buto) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (J. L. turto vagystė) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (S. L. turto vagystė) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu bei iš dalies sudedant ir L. L. paskirta galutinė subendrinta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta ? ir paskirta galutinė 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.1. veikdami bendrininkų grupe, 2017 m. vasario 12 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą pagrobti šaunamuosius ginklus, įsibrovė į R. B. priklausančią patalpą – namą ir namo koridoriuje panaudojo fizinį smurtą R. B. atžvilgiu, o būtent: L. L. su mediniu pagaliu sudavė nukentėjusiajam R. B. ne mažiau kaip 7 smūgius, bet ne daugiau kaip 10 smūgių į galvos sritį, po to kartu su D. J. nutempė R. B. į virtuvę, o vėliau į kambarį; D. J. nukentėjusįjį parvertė kniūbsčią veidu į grindis ir laikė prispaustą, taip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, bendrais veiksmais pagrobė svetimą – R. B. priklausantį turtą – pramoninės gamybos 4,4 mm kalibro pneumatinį šautuvą HAENEL Sport mod. 49A Nr. (duomenys neskelbtini) (Vokietija), skirtą šaudyti 4,4 mm skersmens švininėmis rutulio formos (Nr. 9 arba Nr. 10) kulkomis, priskiriamą D kategorijos ginklams – 30 eurų vertės, šaunamąjį lygiavamzdį revolverį, pagamintą savadarbiu būdu iš pramoninės gamybos, dujinio revolverio RG-22 Nr. (duomenys neskelbtini) (Rusija), skirto šaudyti 22 kalibro (5,6mm) žiedinio įskėlimo dujiniais ir garsiniais šoviniais, panaikinant vamzdžio kanale plokštelės tipo pertvarą, būgnelio kameras padidinus (pragręžiant) iki 7 mm skersmens, ir pritaikytą šaudyti savadarbiais šaudmenimis, pagamintais iš 6,9 mm kalibro žiedinio įskėlimo statybinio – montažinio K-4 grupės šovinio ir vamzdžio skersmenį atitinkančio sviedinio, priskiriamą civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams – 30 eurų vertės, bei nukentėjusiajam R. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė dešinės plaštakos penkto delnakaulio lūžį, poodinę kraujosruvą dešinės plaštakos trečiame piršte, t. y. nesunkų R. B. sveikatos sutrikdymą.

1.2. Be to, L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 14 d. apie 21.55 val. (duomenys neskelbtini) iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė svetimą, R. K. priklausantį turtą – 800 eurų vertės automobilį AUDI 80 AVANT, v. n. (duomenys neskelbtini) tuo nukentėjusiajam R. K. padarydamas bendrą 800 eurų turtinę žalą.

1.3. Be to, L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 24 d., apie 22 val. (duomenys neskelbtini) pro atrakintas duris įsibrovė į R. K. priklausantį butą, iš kur slapta pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Asha 5301“ 50 eurų vertės, automobilinę magnetolą su CD grotuvu 70 eurų vertės ir automobilinę magnetolą su USB grotuvu 30 eurų vertės, tuo nukentėjusiajam R. K. padarydamas 150 eurų turtinę žalą.

1.4. Be to, L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 20 d., apie 23 val. J. L. bute, adresu (duomenys neskelbtini) atvirai pagrobė svetimą, nukentėjusiajai J. L. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną Samsung Galaxy J7, 279 eurų vertės, tuo nukentėjusiajai J. L. padarydamas 279 eurų turtinę žalą.

1.5. Be to, L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 25 d., apie 4.10 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje sutrikdė visuomenės rimtį, – su mediniu pagaliu tyčia išdaužė septynis gyvenamojo namo, pažymėto Nr. 8, medinių langų stiklus, tyčia sugadino svetimą turtą, taip įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tuo nukentėjusiesiems R. K. padarydamas 155 eurų turtinę žalą, A. K. – 55 eurų turtinę žalą, M. Š. – 200 eurų turtinę žalą.

1.6. Be to, L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 1 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), iš močiutės J. L. kambario komodos stalčiaus paimtu raktu atrakindamas S. L. kambario duris, įsibrovė į patalpą – S. L. priklausantį kambarį ir slapta pagrobė svetimą – S. L. priklausantį turtą – 200 Eur vertės nešiojamą kompiuterį „Toshiba“ ir tuo nukentėjusiajai padarė 200 Eur turtinę žalą.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. J. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bei, esant galimybei, neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

2.1 Apeliaciniame skunde apeliantas, pasisakydamas dėl jam skirtos bausmės, nurodo, kad darbovietėje jis yra charakterizuojamas teigiamai, administracinėn atsakomybėn buvo trauktas daugiau už atsitiktinio pobūdžio, o ne piktybinius pažeidimus. Supranta, kad padarė dvi nusikalstamas veikas, tačiau pažymi, kad jos buvo padarytos dėl susiklosčiusių aplinkybių, spontaniškai. Apiplėšti ir padaryti žalą jis iš anksto neplanavo. Veiką padarė, elgdamasis neadekvačiai, apimtas bandos jausmo, padėdamas L. L. daryti nusikaltimą, kurį pastarasis būtų padaręs ir be jo pagalbos. Gailisi nesutrukdęs, neatsispyręs pagundai būti paprastesniu, nei nusikaltimo sumanytojas ir iniciatorius. Taip pat pažymi, kad jis pats aktyvių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, jo rankų ir galvos bei kitų kūno vietų nesužalojo. Prie nusikaltimo prisidėjo tik tuo, kad nukentėjusįjį laikė prispaustą, neleisdamas šiam priešintis. Gailisi dėl savo veiksmų, supranta pasielgęs netinkamai. Nukentėjusiojo atsiprašė, atlygino materialinę žalą.

2.2. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad buvo pagrobti ginklai, iš kurių vienas yra netinkamas šaudyti, o antras - tik iš dalies tinkamas. Specialisto išvadoje buvo nurodyta, kad tyrimui pateiktas pirmas ginklas yra perdirbtas ir yra pritaikytas šaudyti savadarbiais šaudmenimis, t. y. priskiriamas civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams. Be to, ginklas yra tik iš dalies tinkamas šaudyti. Antras ginklas, netinkamas šaudyti, yra pramoninės gamybos 4,4 mm kalibro pneumatinis šautuvas HAENEL Sport mod. 49A, priskiriamas D kategorijos ginklams. Visgi nenurodoma, kokia dalimi pirmas ginklas yra tinkamas šaudyti, ko reikia, kad jis būtų tinkamas šaudyti pilnai ir ar ginklais būtų galėję pasinaudoti pagrobėjai. Ir nors formaliai tai yra ginklai, prašo atsižvelgti į tai, kad specialistų pripažinta, jog jie tik iš dalies tinkami ar netinkami šaudyti. Ši aplinkybė, apelianto manymu, leidžia spręsti apie mažesnį padarytos veikos pavojingumą, nes pagrobtu ginklu nebūtų galima naudotis bei kelti pavojų visuomenei. Dėl to mano, kad nusikaltimo objektas bevertis ir nekeliantis pavojaus visuomenei.

2.3. Be to, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė, kad jis augina mažametį vaiką, turi darbą, privalo išlaikyti šiuo metu nedirbančią ir vaiką auginančią jo vaiko motiną. Jis neturėjo galimybės anksčiau pateikti šiuos faktus patvirtinančius dokumentus, todėl juos teikia kartu su apeliaciniu skundu.

2.4. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės D. J. tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pasak apelianto, jis yra tvirtai pasiryžęs ateityje nedaryti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų. Be to, ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skirtos švelnesnės bausmės, t. y. laisvės apribojimai bei laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Visi teistumai šios nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išnykę.

2.5. Apeliantas neteisina savo padarytos veikos, tačiau mano, kad, atsižvelgus į jo jauną amžių, šeiminę padėtį, aplinkybę, jog tai yra pirmas jo nusikaltimas, tapus pilnamečiu, yra pagrindas padaryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir švelninti jam paskirtą bausmę.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. L. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir jį pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinti. Netenkinus šio prašymo, nusikalstamą veiką iš BK 254 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 254 straipsnio 1 dalį, taip pat švelninti paskirtą bausmę.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktų duomenų pagrindu apeliantą (L. L.) netinkamai nuteisė pagal minimą straipsnį ir paskyrė bausmę. Mano, kad jam paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, kadangi pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kelias jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. nuoširdų nukentėjusiųjų atsiprašymą ir dalinį žalos atlyginimą. Nors civiliniai ieškiniai byloje nebuvo pareikšti, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2017 m. birželio 28 d. antstolio išieškojimo rašte pateiktus duomenis - jis yra sumokėjęs dalį išieškojimo sumos, kuri jam buvo priteista atlyginti iš jo nukentėjusiesiems ir kurios likusią dalį atlygins, būdamas pataisos namuose. Apeliantas nurodo, kad dalį jam paskirtos bausmės, t. y. aštuonis mėnesius laisvės atėmimo jis jau yra atlikęs. Prašo atsižvelgti į jo šeiminę padėtį, į tai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra gerai charakterizuojamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, mokosi suaugusiųjų mokyklos 12 klasėje, į jo norą taisytis bei bendravimą su teigiamai veikiančia socialine aplinka. Taip pat pažymi, kad nukentėjusysis R. B. prašė skirti švelnesnę bausmę ir pretenzijų neturi.

3.2. Apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, nes teismas neatsižvelgė į jo ir nukentėjusiojo prašymą atlikti byloje pakartotinę ginklų ekspertizę. Nors abu užvaldyti ginklai yra priskirti šaunamiesiems, vienas iš ginklų yra imitacinis orinis šautuvas, kitas – statybinis revolveris. Be to, kaip teigia apeliantas, kaltinimas dėl šios veikos jam buvo pareikštas tik teisme, nesupažindinus su bylos medžiaga, pabaigus ikiteisminį tyrimą ir neapklausus jo dėl to pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis L. L. ir jo gynėjas advokatas Aleksandr Palamarčuk, nuteistojo D. J. gynėjas advokatas Eugenijus Karosas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė išsakė poziciją, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, formaliai įstatymo taikymo klaidų, kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamus veiksmus ir skiriant jiems bausmes, nebuvo padaryta. Tuo pačiu prokurorė atkreipė dėmesį į tai, kad bausmių skyrimas, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nustatytas kitas reikšmingas aplinkybes, yra teismo kompetencijoje ir tik jis gali spręsti nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumo ir proporcingumo klausimą.

5. Nuteistųjų L. L. ir D. J. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo, t. y. pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas, padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.

6.1. Byloje skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti du asmenys, t. y. D. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį, bei L. L. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (keturios veikos) ir BK 284 straipsnį. Apeliaciniame skunde D. J. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, argumentuodamas antraeiliu savo vaidmeniu nusikalstamoje veikoje bei aplinkybe, kad nusikaltimo objektas – pagrobti du ginklai, yra bevertis, negalėjęs sukelti jokio pavojaus visuomenei. Nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde ginčija skundžiamo nuosprendžio išvadą dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, nes pagrobti ginklai iš esmės nebuvo tinkami naudojimui (šaudymui). Todėl jis mano, kad dėl šio nusikaltimo turi būti išteisintas arba nusikalstama veika iš BK 254 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 254 straipsnio 1 dalį, atitinkamai švelninant jam paskirtą bausmę. L. L. dėl kitų, skundžiamu nuosprendžiu pripažintų jo padarytomis, nusikalstamų veikų apeliaciniame skunde argumentų nepateikė.

6.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą paduotų apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. L. kaltu pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, ar kad teismas, individualizuodamas nuteistiesiems L. L. ir D. J. skirtinas bausmes, netinkamai vadovavosi baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės paskirtį, bausmių skyrimo pagrindus (BK 41, 54 ir 61 straipsniai). Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

7. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje teismo nustatytomis aplinkybėmis (2017 m. vasario 12 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini), turint tikslą pagrobti šaunamuosius ginklus) ir būdu (įsibraunant į R. B. namus, prieš pastarąjį panaudojant fizinį smurtą, t. y. padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą) L. L. ir D. J., veikdami bendrai, pagrobė R. B. priklausantį turtą – D kategorijos pramoninės gamybos 4,4 mm kalibro pneumatinį šautuvą HAENEL Sport mod. 49A Nr. (duomenys neskelbtini) (Vokietija), skirtą šaudyti 4,4 mm skersmens švininėmis rutulio formos (Nr. 9 arba Nr. 10) kulkomis, bei šaunamąjį lygiavamzdį revolverį, pagamintą savadarbiu būdu iš pramoninės gamybos, dujinio revolverio RG-22 Nr. (duomenys neskelbtini) (Rusija), skirto šaudyti 22 kalibro (5,6 mm) žiedinio įskėlimo dujiniais ir garsiniais šoviniais, panaikinant vamzdžio kanale plokštelės tipo pertvarą, būgnelio kameras padidinus (pragręžiant) iki 7 mm skersmens ir pritaikytą šaudyti savadarbiais šaudmenimis, pagamintais iš 6,9 mm kalibro žiedinio įskėlimo statybinio – montažinio K-4 grupės šovinio ir vamzdžio skersmenį atitinkančio sviedinio, priskiriamą civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams. Nustatydamas tokias nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas rėmėsi pačių nuteistųjų pozicija, visiškai pripažinus savo kaltę dėl šių nusikalstamų veiksmų padarymo; nukentėjusiojo R. B. parodymuose pateiktu įvykio aplinkybių dėl nuteistųjų įsibrovimo į namus, fizinio smurto jo atžvilgiu panaudojimo bei ginklų pagrobimo aiškinimu; specialisto išvada Nr. G 251/2017(05) apie nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus ir padaryto sveikatos sutrikdymo mastą; taip pat specialisto išvada Nr. 50-(226)-IS1-212 dėl pagrobtų ginklų ir šovinių - kratos D. J. gyvenamojoje vietoje metu rasto ir paimto revolverio su penkiais šoviniais ir dviejų tuščių šovinių tūtelių, o taip pat D. J. savanoriškai atiduoto orinio šautuvo Sport modell 49A 32/1108/1607 su medine rankena tyrimo. Visų šių duomenų pagrindu neginčytinai nustatyta, kad nuteistieji plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiam priklausantį turtą – du ginklus. Gi nuteistojo L. L. apeliaciniame skunde argumentuojama dėl pagrobtų ginklų priskirimo būtent tai kategorijai, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė, pagrįstumo.

7.1. Teigiama, kad L. L. buvo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, kadangi iš pagrobtų ginklų, vienas yra imitacinis orinis šautuvas, o kitas - statybinis revolveris. Todėl jis dėl šios veikos turėtų būti išteisintas arba ši veika perkvalifikuota pagal švelnesnę atitinkamo baudžiamojo įstatymo dalį.

7.2. BK 254 straipsnyje įtvirtinta norma, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę už šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą, priklauso Baudžiamojo kodekso XXXVI skyriui, kuriame numatyti nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga. Pagrindinis šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas. Kitas šio nusikaltimo objektas yra ir nuosavybė. BK 254 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Pažymėtina, jog šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimas suprantamas kaip jų užvaldymas bet kokiu neteisėtu būdu, turint tikslą juos pasisavinti ar perduoti kitiems asmenims, ar kitokiu būdu užvaldytais daiktais savarankiškai disponuoti. Pagrobimas gali būti padarytas įvairiais būdais: vagiant, plėšiant, sukčiaujant, pasisavinant ir pan. BK 254 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė – fizinio ar psichinio smurto panaudojimas arba daugiau kaip dviejų šaunamųjų ginklų <...> pagrobimas bet kokiu būdu. Fizinio smurto panaudojimas, kaip ir plėšimo (BK 180 straipsnis) atveju, suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai jam buvo padaryti. Tai bet kokie smurto veiksmai, sukėlę fizinį skausmą arba kūno sužalojimus, taip pat ir smurtas, pavojingas nukentėjusiojo sveikatai. Psichinis smurtas iš esmės pasireiškia grasinimu žodžiu (sumušti, sužaloti, nužudyti ir pan.) ar veiksmais (atitinkamos situacijos sudarymas ar gestai, kuomet ketinimai aiškūs be žodžių), siekiant užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį arba jo valdomą materialų turtą.

7.3. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu pagrįstai pripažino, kad R. B. savo namuose buvo užpultas L. L. ir D. J., šiems turint tikslą iš pastarojo pagrobti šaunamuosius ginklus. Įvykio metu nuteistieji, įsibrovę į nukentėjusiojo namą, prieš nukentėjusįjį panaudoję fizinį smurtą – sudavus mediniu pagaliu ne mažiau kaip septynis, bet ne daugiau kaip dešimt kartų R. B. į galvos sritį, nutempus į kambarį ir parvertus kniūbsčia veidu į grindis bei laikant prispaustą – pagrobė du ginklus, t. y. pneumatinį šautuvą HAENEL Sport mod. 49A Nr. (duomenys neskelbtini), 30 eurų vertės ir šaunamąjį lygiavamzdį revolverį, pagamintą savadarbiu būdu iš pramoninės gamybos dujinio revolverio RG-22 Nr. (duomenys neskelbtini), 30 eurų vertės. Atlikus pagrobtų ginklų tyrimą, specialisto išvadoje Nr. 50-(226)-IS1-212, be kitų aplinkybių buvo konstatuota, kad tyrimui pateiktas lygiavamzdis revolveris, kuris buvo pagamintas savadarbiu būdu iš pramoninės gamybos dujinio revolverio RG-22 Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams, o pramoninės gamybos 4,4 mm kalibro pneumatinis šautuvas HAENEL Sport mod. 49A Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra pneumatiniams nešaunamasis ginklas, priskiriamas D kategorijos ginklams. Taip pat nustatyta, kad lygiavamzdis revolveris yra iš dalies tinkamuas šaudyti, nes po atlikto šūvio prieš kitą šūvį reikia pašalinti tūtelę iš būgnelio, o pneumatinis šautuvas - netinkamas šaudyti, nes iš jo išimtas stūmoklio mechanizmas.

7.4. Minėtos aplinkybės vertintinos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas. Jame numatyta, kad D kategorijos šaunamųjų ginklų įgijimui, laikymui bei disponavimui specialūs reikalavimai iš esmės nėra keliami, jie gali būti laikomi be specialaus leidimo, kaip ir bet koks kitas turtas, nors jų naudojimas ir yra ribojamas. Be to, šiai kategorijai taip pat priskiriami ir nepataisomai sugadinti ginklai (tokie, kuriuos pataisyti galima, tik keičiant pagrindines dalis) ar realaus dydžio ir formos ginklų muliažai. Toks reguliavimas reiškia, kad D kategorijos ginklai iš esmės nėra vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Ir dėl to spręstina dėl šaunamojo ginklo – pneumatinio šautuvo, pripažinto netinkamu šaudyti, kaip BK 254 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objekto, nulemto mažesnio veikos pavojingumo, kaip skundžiamame teismo nuosprendyje ir buvo vertinama. Vienok, iš nukentėjusiojo R. B. be pastarojo ginklo buvo pagrobtas ir kitas ginklas – lygiavamzdis revolveris, pripažintas iš dalies tinkamu šaudyti, kuris, kaip nustatyta atlikto tyrimo metu, priskirtas civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams. Pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktą šis ginklas dar laikomas ir savadarbiu šaunamuoju ginklu. Taigi, nustatytas šio, pripažinto savadarbiu šaunamuoju, ginklo dalinis tinkamumas šaudyti nešalina baudžiamosios atsakomybės pagal BK XXXVI skyriaus, o tuo pačiu ir BK 254 straipsnio nuostatas už tokio ginklo pagrobimą. Nors apeliantas L. L. nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčydamas pagrobtų ginklų tinkamumo naudoti ir jų priskyrimo šaunamiesiems ginklams pagrįstumą, teisėjų kolegijai specialisto išvada Nr. 50-(226)-IS1-212, kurioje buvo pasisakyta dėl nuteistųjų pagrobtų ginklų būklės, pobūdžio ir tinkamumo šaudyti, abejonių nekelia, ji yra išsami, motyvuota, tyrimas atliktas, visapusiškai ištyrus pateiktus objektus, tyrimo metu gautų rezultatų pagrindu suformuluotos pakankamai aiškios ir pagrįstos išvados, su kuriomis nesutikti nėra pagrindo. Minėta išvada pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinta bylos įrodymų, nustatant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, visumos kontekste.

Apelianto prašymas skirti papildomą ginklų ekspertizę, teisėjų kolegijos manymu, susijęs su specialisto padarytų išvadų kritika, remiantis tik savitu šaunamojo ginklo sąvokos interpretavimu, tačiau nenurodant argumentų, koks reikšmingas aspektas nebuvo ištirtas ar nepakankamai ištirtas, laikytinas nuteistojo gynybine pozicija, kuri vertintina jo paduoto apeliacinio skundo ribose. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai vadovavosi ir minėta specialisto išvada. Priešingai, nei teigia nuteistasis L. L., įrodinėjimo ir kitų esminių baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų byloje nebuvo padaryta.

7.5. Baudžiamojoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neabejotinai buvo nustatyta, kad nuteistieji įvykdė BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Be to, kvalifikuojant L. L. padarytus nusikalstamus veiksmus pagal nurodytą straipsnį ir jo dalį, nemažiau reikšminga buvo aplinkybė, kad nuteistieji, turėdami tikslą pagrobti iš nukentėjusiojo R. B. gyvenamosios vietos ginklus, prieš pastarąjį panaudojo fizinį smurtą. Specialisto išvada Nr. G 251/2017(05) nustatyta, kad R. B. dėl įvykio metu sukelto fizinio skausmo ir padaryto dešinės plaštakos penkto delnakaulio lūžio, poodinės kraujosruvos dešinės plaštakos trečiame piršte buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Fizinio smurto panaudojimas yra viena iš nusikalstamą veiką – šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą kvalifikuojančių aplinkybių. Dėl šios kvalifikuojančios aplinkybės egzistavimo nagrinėjamoje byloje ginčo nėra, todėl konstatuotina, kad L. L. padaryti nusikalstami veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 254 straipsnio 2 dalį. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos pirmosios instancijos teismas nepadarė. Nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra teisingi ir pagrįsti, o nuteistojo L. L. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo padarytą veiką kvalifikuoti pagal švelnesnę minėto baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį ar jį išteisinti.

8. Apelianto L. L. argumentas, kad kaltinimas dėl BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo jam buvo pareikštas tik teisme, nesupažindinus su bylos medžiaga, pabaigus ikiteisminį tyrimą ir neapklausus dėl to jo pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atmestinas, kaip deklaratyvus. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu – 2017 m. kovo 15 d. L. L. buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, turinčios BK 180 straipsnio 1 dalies požymių– dėl R. B. atžvilgiu padaryto plėšimo, kurio metu, panaudojus fizinį smurtą, iš pastarojo buvo pagrobti du ginklai, su įtarimu jis buvo supažindintas pasirašytinai ir ikiteisminio tyrimo pareigūno apklaustas įtariamuoju (t. 3, b. l. 169-170). 2017 m. kovo 16 d. L. L. buvo pareikštas patikslintas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, turinčios BK 180 straipsnio 2 dalies požymių, su kuriuo jis taip pat buvo supažindintas pasirašytinai ir prokuroro prašymu apklaustas įtariamuoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 176, 177-178). Vėliau, ikiteisminio tyrimo metu patikslinus duomenis (įvertinus specialistų išvadas), 2017 m. liepos 21 d. L. L. pasirašytinai įteiktas galutinis įtarimas, tame tarpe ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bei 254 straipsnio 2 dalį (t. 4, b. l. 77-78). Dėl šių įtarimų jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, patvirtino savo ankstesnių apklausų metu duotus parodymus, tuo pačiu dar kartą nurodė tam tikras aplinkybes ir dėl plėšimo metu iš nukentėjusiojo pagrobtų ginklų (t. 4, b. l. 80, 82). Iš byloje esančio 2017 m. liepos 21 d. paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolo matyti, kad L. L. nurodė, jog su ikiteisminio tyrimo medžiaga jis supažindintas ir prašymų, papildymų neturi (t. 5, b. l. 35-36). Byloje surašius kaltinamąjį aktą, L. L. kaltinimas buvo pareikštas ir dėl BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Perdavus baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu Panevėžio apygardos teismui, bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu aiškiai užfiksuota, kad po kaltinamojo akto paskelbimo L. L. pareiškė, jog kaltinamojo akto nuorašą gavęs dar liepos mėnesį, kuo yra kaltinamas suprato, kaltę pripažino pilnai, tačiau nesutiko su dalimi kaltinimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, nors faktinių aplinkybių dėl ginklų pagrobimo ir neneigė (t. 5, b. l. 92, 113). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis aktyviai dalyvavo procese – išdėstė savo poziciją dėl jam pateiktų kaltinimų, tuo pačiu ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BPK 254 straipsnio 2 dalyje, padarymo, teikė paaiškinimus, kėlė versijas ir pan., naudojosi gynėjo pagalba. Pažymėtina ir tai, kad nei bylos parengimo nagrinėti pirmosios instancijos teisme stadijoje, nei nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, L. L. bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo nurodęs, kad įtarimas (kaltinimas) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 straipsnio 2 dalyje, padarymo ikiteisminio tyrimo metu jam iš viso nebuvo reiškiamas. Šią aplinkybę apeliantas paminėjo tik apeliaciniame skunde, tačiau ir apeliacinio proceso metu jokių argumentų dėl šios aplinkybės nenurodė, o tik kėlė jo pagrobtų ginklų priskyrimo šaunamiesiems pagrįstumo klausimą. Taigi, byloje esantys paminėti duomenys paneigia šią apelianto poziciją.

8.1. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis L. L. kartu su gynėju buvo tinkamai pasiruošęs bylos procesui, gynėsi nuo pareikštų kaltinimų, tame tarpe kaltinimo apeliaciniame skunde minimos nusikalstamos veikos padarymu. Pažymėtina ir tai, kad BPK nenumato ikiteisminį tyrimą organizuojančių institucijų pareigos visais atvejais įtariamojo apklausą atlikti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. BPK 189 straipsnio, numatančio įtariamojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pagrindus ir tvarką, pažeidimų nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta.

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėta ir pagrįsta yra ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl L. L. ir D. J. paskirtų bausmių.

9.1. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas vertina, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o taip pat atsižvelgia į kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, o taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį.

9.2. Baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems L. L. ir D. J., pagrįstai atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį – L. L. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl septynių nusikaltimų padarymo, kurių vienas priskiriamas nesunkiems (BK 284 straipsnis), keturi apysunkiams (BK 178 straipsnio 2 dalis) ir du sunkiems (BK 180 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 2 dalis) nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis, 4 dalis ir 5 dalis); D. J. – dėl dviejų sunkių (BK 180 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų padarymo (BK 11 straipsnio 5 dalis). Taip pat buvo įvertintos nustatytos nuteistųjų atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas tiek L. L. tiek D. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jie pilnai pripažino savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). L. L. ir D. J. atsakomybę sunkinančia teismas pripažino aplinkybę, kad nusikalstamas veikas, nustatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 2 dalyje, jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o taip pat L. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino ir tai, jog nuteistasis visas inkriminuotas septynias veikas padarė, esant neišnykusiam ankstesniam teistumui, t. y. būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Su šiomis teismo išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad teismas, individualizuodamas nuteistiesiems skirtinas bausmes, įvertino byloje esančius nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Kaip nustatyta, L. L. buvo anksčiau teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė, neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai; D. J., dar būdamas nepilnamečiu, buvo teistas tris kartus, naujas nusikalstamas veikas padarė, išnykus teistumui, baustas administracine tvarka, darbe charakterizuojamas teigiamai. Aptaręs ir įvertinęs L. L. ir D. J. asmenybes charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ankstesni teistumai, patraukimas administracinėn atsakomybėn charakterizuoja nuteistuosius neigiamai. Todėl teismas, atsižvelgęs į nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant kaltininkams laisvės atėmimo bausmes, atitinkamai L. L. – savo dydžiu artimas sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmių vidurkiui, o D. J. – už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą bausmę, mažesnę nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis, ir už BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – minimalią sankcijoje nustatytą bausmę bei subendrino nuteistajam palankesniu bausmių apėmimo būdu. Taip pat, įvertinęs, jog byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, teismas pagrįstai pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir L. L. ir D. J. paskirtas galutines subendrintas bausmes sumažino ?.

9.3. Teisėjų kolegija laiko, kad buvo įvertintos visos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės, joms skiriant vienodą dėmesį ir nei vienos iš jų nelaikant išskirtine, individualizuojant bausmes, todėl daro išvadą, kad L. L. ir D. J. paskirtos teisingos ir bausmės paskirtį atitinkančios bausmės. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (švelninti ar griežtinti) tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamoje byloje pagrindo konstatuoti, kad nuteistiesiems yra paskirtos aiškiai per griežtos bausmės, nėra.

9.4. Nuteistojo L. L. apeliacinio skundo argumentai dėl nuoširdaus nukentėjusiųjų atsiprašymo, civilinių ieškinių nebuvimo, dalies antstolio išieškomų sumų sumokėjimo, bausmės dalies realaus atlikimo, nukentėjusiojo R. B. pozicijos dėl švelnesnės bausmės skyrimo, o taip pat paties apelianto išreikšto noro taisytis, bendravimo su teigiamai veikiančia socialine aplinka, mokymosi suaugusiųjų mokykloje ir pan., yra reikšmingi, tačiau nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtąją bausmę. Minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismui buvo žinomos ir vertintos kitų reikšmingų aplinkybių visumoje. Nors L. L. skunde akcentavo norą taisytis, bendravimą su teigiamai veikiančia socialine aplinka, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, duoda pagrindą manyti, jog nuteistasis neigiamai vertina savo elgesį, siekia keisti savo gyvenimo būdą, visgi, kaip matyti iš jo padarytų nusikalstamų veikų chronologijos, pobūdžio, toks aiškinimas tėra tik deklaratyvus teiginys. Byloje esantys nuteistąjį charakterizuojantys duomenys rodo, kad L. L. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. Akivaizdu, kad ankstesni teistumai ir skirtos bausmės, nesusijusios su terminuotu laisvės atėmimu, L. L. jokios teigiamos įtakos nepadarė, jis atitinkamų išvadų nepadarė, o toliau daro nusikaltimus, kurie tik sunkėja. Šių aplinkybių visuma patvirtina išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės L. L. tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, tik nuteistajam atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

9.5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentų švelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad apelianto skunde akcentuojamos aplinkybės buvo vertintos pirmosios instancijos teismo, tais pačiais pagrindais švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, individualizuodamas D. J. skirtinas bausmes, įvertino ir nuteistojo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, t. y. tai, kad jis, nors ir nebuvo nusikaltimo iniciatorius, pats sąmoningai prisidėjo prie nusikaltimo padarymo. Aplinkybės, susijusios su nuteistojo darbine, šeimine padėtimi, yra reikšmingos, tačiau, kaip matyti iš bylos, egzistavo ir anksčiau, vienok, nesukliudė D. J. padaryti sunkius nusikaltimus. Nuteistojo šeiminės ir asmeninės aplinkybės, kaip ir argumentai dėl pagrobtų ginklų pobūdžio ir dėl to padarytos veikos mažesnio pavojingumo, lyginant ją su rūšiniu tokio nusikaltimo pavojingumu, negali būti vertinami atsietai nuo kitų nustatytų reikšmingų aplinkybių, jas atsverti ir būti prioritetu, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdyto nusikaltimo pavojingumu, kurį, skirdamas bausmes, visiškai pagrįstai įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Nors nusikalstama veika, kaip aiškina nuteistasis D. J., padaryta dėl nuteistojo lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, neįvertinus veikos pavojingumo ir dėl jos kylančios baudžiamosios atsakomybės griežtumo, šios aplinkybės nepaneigia apygardos teismo išvadų pagrįstumo. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegijos vertinimu, D. J. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo jam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę švelninti.

9.5.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. J. taip pat nurodo, kad bausmės tikslai bus pasiekti, neskyrus jam realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

9.5.2. Nuteistojo veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) leido atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir asmenims, nuteistiems ir už sunkius nusikaltimus, kuriems paskirta ne didesnė kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip nustatyta, D. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą, jam buvo paskirta subendrinta bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta ? ir paskirta galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Tokiu būdu, D. J. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatuose nustatytas formalias sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau, netgi esant BK 75 straipsnio numatytai sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, įvertina, ar atidėjus bausmės vykdymą, asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar asmuo supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota tai, kad, svarstant klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Taigi, bausmės vykdymo atidėjimas ir yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstai abejonei, šis institutas neturi būti taikomas.

9.5.3. Baudžiamojoje byloje, įvertinus visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties nuteistojo D. J. asmenybe, pagrindo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, nėra. Kaip nustatyta, nuteistasis D. J. padarė du sunkius, tyčinius, baigtus nusikaltimus, veikdamas bendrininkų grupe. Nors iš bylos duomenų galima spręsti, kad apelianto padarytas nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, įvykdytas spontaniškais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, padaryto nusikaltimo pobūdis, nuteistąjį charakterizuojantys duomenys – ankstesni teistumai, duomenys apie padarytus kitus teisės pažeidimus, rodo, kad D. J. nepateisino teismų jam anksčiau parodyto pasitikėjimo, yra linkęs nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių elgesių taisyklių, be to, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto skunde nurodomos aplinkybės, apibūdinančios jo asmenybę, padarytos veikos pavojingumą, šeiminę padėtį, nesuteikia pagrindo išvadai, kad nuteistajam D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas galėtų būti atidėtas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis. Darytina išvada, kad D. J. buvo paskirta tinkama bausmė, todėl pagrindo ją keisti nėra.

9.6. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, pagrindžiančių galimybę nuteistiesiems taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

10. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. J. ir nuteistojo L. L. apeliacinius skundus atmesti.