- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eA-2833-968/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02063-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- UAB Antroji reklamos ateljė
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antroji reklamos ateljė“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir permokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Antroji reklamos ateljė“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2020 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. S‑3232 „Dėl permokos“ (toliau – ir 2020 m. rugsėjo 1 d. raštas, ginčijamas raštas); 2) priteisti iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Bendrovės naudai 1 155,00 Eur vietinės rinkliavos permoką už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 31 d. iki 2022 m. kovo 31 d.; 3) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Administracija 2017 m. balandžio 6 d. išdavė Bendrovei leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. RLR 2476 (toliau – ir Leidimas) penkeriems metams laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. Administracija už išduotą Leidimą išrašė Bendrovei sąskaitą faktūrą dėl vietinės rinkliavos, kurią pareiškėjas per kelis kartus apmokėjo. Bendrovė 2020 m. gegužės 26 d. raštu kreipėsi į Administraciją, prašydama nutraukti Leidimą bei perskaičiuoti rinkliavą pagal 2016 m. birželio 28 d. rinkliavos mokėjimo dalimis sutartį Nr. SŽ-861. Administracija, atsakydama į Bendrovės 2020 m. gegužės 26 d. raštą, informavo pareiškėją, kad Leidimo galiojimas yra nutrauktas Administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. A-711 „Dėl leidimų įrengti išorinę reklamą leidimų panaikinimo“ (toliau – ir Administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 4 d. įsakymas), bet dėl sumokėtos rinkliavos dalies perskaičiavimo šiame įsakyme nebuvo pasisakyta.
2.2. Bendrovė 2020 m. liepos 8 d. pakartotinai kreipėsi į Administraciją dėl 1 155 Eur permokos grąžinimo. Atsakovas, atsakydamas į šį Bendrovės kreipimąsi, nurodė, kad pareiškėjo sumokėta vietinės rinkliavos už Leidimo išdavimą dalis negali būti grąžinama, nes neatitinka Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T-332 patvirtintų Vietinės rinkliavos už Leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 13 punkte nurodytų pagrindų.
2.3. Bendrovė 2020 m. liepos 21 d. trečią kartą raštu kreipėsi į Administraciją, prašydama susidariusią permoką užskaityti kaip įmoką už kitus galiojančius leidimus. Administracija, atsakydama į minėtą raštą, nurodė, kad Nuostatuose tokia galimybė nenumatyta.
2.4. Bendrovė pateikė atsakovui pretenziją, nurodydama, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Administracija ginčijamu 2020 m. rugsėjo 1 d. raštu su minėta pretenzija nesutiko, vadovaudamasi Nuostatais bei Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi. Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 punktu bei 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paslaugų nesuteikimo atveju rinkliava turi būti grąžinama. Nuostatai negali prieštarauti šiam įstatymui kaip aukštesnės galios aktui. Pagal Nuostatų 13.2 punktą sumokėta vietinė rinkliava ar jos dalis, proporcinga leidimu suteiktos teisės naudojimosi laikotarpiui, grąžinama, jei nesuteikiama paslauga.
2.5. Leidimas turėjo galioti dar 22 mėnesius, bendrai už jį buvo sumokėta 3 150 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad Leidimas buvo išduotas 5 metams, permokos suma siekia 1 155 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 4 d.) 13 punktas nustato baigtinį sąrašą atvejų, kai rinkliava grąžinama (sumokėjus daugiau, nei nustatytas rinkliavos dydis; nesuteikus paslaugos (neišdavus leidimo); panaikinus leidimo galiojimą, kai miršta leidimo turėtojas), dėl to pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.
3.2. Administracija, vadovaudamasi ginčo laikotarpiu galiojusiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, nurodė, jog į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodant atsisakymo priežastis. Taigi, šiuo atveju negalima teigti, kad administracinė paslauga nebuvo suteikta (Leidimas Bendrovei buvo suteiktas, t. y. pareiškėjo prašoma administracinė paslauga buvo suteikta pilna apimtimi), todėl Rinkliavų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos nebuvo pažeistos.
3.3. Administracija pabrėžė, kad yra viešojo administravimo subjektas, todėl turi veikti pagal viešosios teisės normas, tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, laikantis principo „viskas, kas nėra aiškiai leista, yra draudžiama“. Kadangi Rinkliavų įstatymo 13² straipsnis aiškiai nustato, kad sumokėta vietinė rinkliava arba jos dalis grąžinama, kai sumokėta daugiau, negu nustatyta vietinės rinkliavos nuostatuose; jeigu paslauga nesuteikta; jeigu paslauga suteikta, bet pažeidžiant vietinės rinkliavos nuostatuose nustatytus šios paslaugos kokybės reikalavimus ir (ar) teikimo sąlygas, o paslauga pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo suteikta, Rinkliavos įstatymo normos nagrinėjamu atveju negali būti aiškinamos plečiamai. Administracijos direktorius, priimdamas sprendimus, privalėjo laikytis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Nuostatų reikalavimų.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Administracijos 2020 m. rugsėjo 1 d. raštą, priteisė Bendrovei 1 155 Eur už vietinės rinkliavos permoką iš Administracijos ir 623 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad: Administracija 2017 m. balandžio 6 d. išdavė pareiškėjui leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-2476 penkeriems metams (nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d.); atsakovas už išduotą Leidimą nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. pareiškėjui išrašė sąskaitą faktūrą SAV-F Nr. 08368, kurioje nurodyta sumokėti 3 150,00 Eur vietinę rinkliavą, kurią pareiškėjas per kelis kartus apmokėjo (tai patvirtina teismui pateikti trys SEB banko sąskaitos išrašai ir Swedbank mokėjimo nurodymas); dėl sąskaitos faktūros SAV-F Nr. 08368 apmokėjimo bei 2020 m. rugsėjo 30 d. pažymos apie apskaičiuotą 1 155,00 Eur permoką tarp šalių ginčo nėra (atsakovas, 2020 m. spalio 12 d. teismo nutartimi įpareigotas pareikšti nuomonę dėl galimos permokos apskaičiavimo, prieštaravimų nepateikė); pareiškėjas 2020 m. gegužės 26 d. raštu kreipėsi į atsakovą prašydamas nutraukti Leidimą nuo 2020 m. gegužės 31 d. ir perskaičiuoti sumokėtos vietinės rinkliavos dalį; Administracija 2020 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. A-711 „Dėl leidimų įrengti išorinę reklamą galiojimų panaikinimo“ panaikino leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-2476 galiojimą nuo 2020 m. gegužės 31 d.; pareiškėjas 2020 m. liepos 8 d., 2020 m. liepos 21 d. kreipėsi į Administraciją dėl 1 155 Eur vietinės rinkliavos permokos grąžinimo, bet Administracija atsisakė grąžinti permoką, vadovaudamasi Nuostatų 13 punktu.
6. Teismas pažymėjo, kad bylai yra aktualus Rinkliavų įstatymo 13² straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), kuris reglamentuoja vietinės rinkliavos grąžinimą, taip pat Nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T-362 (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-57 redakcija), 20 punkto nuostatos, reglamentavusios rinkliavos permokos grąžinimą, bei Nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T-332, 4.2 papunkčio, 13 ir 22 punktų nuostatos.
7. Teismas, atsižvelgdamas į aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė grąžinti permoką, nes atsakovas turėjo taikyti Rinkliavos įstatymo 13² straipsnio 2 punktą, Nuostatų (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. T-332 redakcija), 4.2 ir 22 punktus bei grąžinti susidariusią permoką, kadangi pareiškėjui Leidimas įrengti išorinę reklamą buvo išduotas penkeriems metams (nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d.), tačiau buvo panaikintas atsakovo įsakymu nuo 2020 m. gegužės 31 d.
8. Teismas akcentavo, kad vietinės rinkliavos mokėtojo sąvokos (jos turinio) aspektu plečiamasis aiškinimas nėra galimas. Vietinės rinkliavos mokėtoju šiuo atveju gali būti laikomas tik tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi išduotą leidimą įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. T-332 redakcija) 4.2 punkto prasme buvo tik laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. gegužės 30 d., ir tik už šį laikotarpį pareiškėjui teko pareiga mokėti vietinę rinkliavą, o permokėta vietinės rinkliavos dalis turėtų būti grąžinama remiantis Rinkliavos įstatymo 13² straipsnio 2 punktu, Nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T-332, 4.2 ir 22 punktais.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas vertino Nuostatų (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. T-332 redakcija), 13 punkte nurodytą vietinės rinkliavos grąžinimo sąrašą kaip nebaigtinį ir nedraudžiantį grąžinti vietinę rinkliavą jos permokos atveju. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas teisės principas, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (nam hoc natura aequum est neminem cum aterius detrimento et iniuria fileri locupletiorem), todėl atsakovas negali gauti naudos už nuo 2020 m. gegužės 31 d. pareiškėjui panaikintą Leidimą ir nesuteiktas paslaugas.
10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu ir 8 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad 2020 m. rugsėjo 1 d. raštas nėra teisėtas, nes Administracija nesivadovavo Rinkliavos įstatymo 13² straipsnio 2 punktu, Nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T-332, 4.2 ir 22 punktais, todėl ginčijamas raštas naikintinas, o Bendrovei priteistina 1 155 Eur vietinės rinkliavos permoka iš Administracijos.
11. Teismas pareiškėjui priteisė bylinėjimosi išlaidas – 600 Eur už teisines paslaugas ir 23 Eur žyminį mokestį, viso – 623 Eur.
III.
12. Administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 19 d. priimtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
13. Administracija apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pabrėžia, kad:
13.1. Administracija, spręsdama dėl vietinės rinkliavos grąžinimo, turi vadovautis Nuostatais (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. T-332 redakcija), kurie yra norminis teisės aktas, reglamentuojantis vietinės rinkliavos permokų grąžinimą. Nuostatų 13 punkte yra nurodytas baigtinis atvejų sąrašas, kada rinkliava grąžinama, t. y. ginčo situacija yra aiškiai reglamentuota Nuostatuose. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Nuostatų 22 punktas, nurodantis, kad tai, kas nereglamentuota Nuostatuose, sprendžiama taip, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose, bei padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turėjo taikyti Rinkliavų įstatymo 13² straipsnio 2 punktą.
13.2. Teismas nesigilino, ar Bendrovei buvo suteikta administracinė paslauga, kuris ginčijamu atveju yra esminis. Administracinės paslaugos suteikimas pasireiškia veiksmu kuomet pareiškėjui pateikus visus reikalaujamus dokumentus per nustatytą laiką ir sumokėjus vietinę rinkliavą, administracinė paslauga yra suteikiama, t. y. pareiškėjui išduodamas leidimas įrengti išorinę reklamą. Nustačius, kad paslauga Bendrovei buvo suteikta pilna apimtimi, tiek Nuostatų 13 punkto, tiek ir Rinkliavų įstatymo 13² straipsnio 2 punkto nuostatų kontekste nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovo priimtas sprendimas yra neteisėtas.
13.3. Teismas nemotyvavo kodėl Rinkliavos įstatymo 13² straipsnio 2 punkto nuostata turi būti aiškinama plečiamai, nes nuostata „jeigu nesuteikiama paslauga“ yra suprantama taip, kad paslauga, priešingai nei nagrinėjamu atveju, visiškai nebuvo suteikta (neišduotas leidimas).
13.4. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl Nuostatų, kurių pagrindu buvo priimtas 2020 m. rugsėjo 1 d. raštas, teisėtumo ir privalomumo viešojo administravimo subjektui (atsakovui).
13.5. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo penkerių metų laikotarpiui, suprato prisiimamos rizikos dydį ir siekė, kad leidimas būtų išduotas penkeriems metams. Todėl teismo nurodytas, teisės principas, jog niekas negali nepagrįstai (be pagrindo, neteisėtai) praturtėti kito sąskaita ir padaryta išvada, kad šiuo atveju atsakovas negalėtų būti atleidžiamas nuo pareigos grąžinti neteisėtai gautą sumą už nesuteiktas paslaugas, negalėtų būti taikomas atsakovo atžvilgiu, nes būtent pats pareiškėjas tik dėl jam žinomų priežasčių nesugebėjo realizuoti savo prisiimtų įsipareigojimų, ir dėl to patyrė neigiamas pasekmes.
14. Pareiškėjas UAB „Antroji reklamos atelje“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas išlaidas už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą bei teisines paslaugas. Pareiškėjo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Vietinė rinkliava už suteiktą Leidimą buvo sumokėta ne Leidimo išdavimo metu, bet per kelis kartus pagal atsakovo pateiktą sąskaitą, todėl atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog paslauga visa apimtimi buvo suteikta išrašant Leidimą, yra nepagrįstas.
14.2. Pareiškėjas sutinka su teismo argumentais dėl Nuostatų 4.2, 13 ir 22 punktų aiškinimo bei taikymo. Teismas pagrįstai byloje taikė teisės principą, jog niekas negali nepagrįstai (be pagrindo, neteisėtai) praturtėti kito sąskaita.
14.3. Pareiškėjas faktą, kad atsakovas gavo nepagrįstas pajamas iš vietinės rinkliavos, pareiškėjo sumokėtos už 22 mėnesius nuo 2020 m. gegužės 31 d. (t. y. nuo Leidimo panaikinimo dienos), grindžia kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiamu antstolio 2021 m. kovo 2 d. atliktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Jame konstatuota, kad ant reklaminio įrenginio, esančio Tilžės g. 103 Šiauliuose, naudojimosi kuriuo Leidimas pareiškėjui buvo panaikintas 2020 m. gegužės 31 d., šiuo metu yra skleidžiama reklama (ne pareiškėjo), nors pareiškėjo Leidimo galiojimo laikotarpis, už kurį jis sumokėjo vietinę rinkliavą, dar nėra pasibaigęs, ir tokiu būdu atsakovas gauna antrą rinkliavą už minėto išorinės reklamos ploto naudojimą, kas prieštarauja ne tik teisės principams bet ir paneigia atsakovo poziciją viso proceso metu, jog atsakovas neturi grąžinti pareiškėjui permokos už panaikintą leidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 1 d. rašto, kuriuo atsisakyta pareiškėjui grąžinti vietinės rinkliavos permoką, teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl 1 155,00 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 31 d. iki 2022 m. kovo 31 d. priteisimo pareiškėjui.
16. Pirmosios instancijos teismas Bendrovės skundą tenkino (t. y. panaikino ginčijamą raštą, priteisė Bendrovei iš Administracijos 1 155 Eur vietinės rinkliavos permokos ir teismo išlaidas) iš esmės konstatavęs, kad Administracija nepagrįstai atsisakė Bendrovei grąžinti būtent tokią ginčo vietinės rinkliavos permokos sumą. Atsakovas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, netinkamai vertino įrodymus.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
18. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.
19. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, prieina prie išvados, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
21. Bylos duomenys patvirtina, kad Administracija 2017 m. balandžio 6 d. išdavė leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. RLR-2476 (Leidimas) penkeriems metams (nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d.). Bendrovei 2017 m. balandžio 7 d. buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. 08368 3 150,00 Eur dydžio sumai už vietinę rinkliavą už Leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą. Šioje sąskaitoje faktūroje, be kita ko, nurodyta, kad iki 2017 m. balandžio 4 d. ji turi būti apmokėta.
22. Tikrinamame sprendime pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad Bendrovė sąskaitoje faktūroje Nr. 08368 nurodytą sumą (t. y. 3 150,00 Eur) apmokėjo per kelis kartus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paminėtą sumą Bendrovė apmokėjo, o šį faktą, teismo vertinimu, patvirtina „teismui pateikti trys SEB banko sąskaitos išrašai ir Swedbank mokėjimo nurodymas“. Taip pat šiuo aspektu teismas konstatavo, kad „dėl sąskaitos faktūros SAV-F Nr. 08368 apmokėjimo bei 2020 m. rugsėjo 30 d. pažymos apie apskaičiuotą 1 155,00 Eur permoką tarp šalių ginčo nėra, atsakovė neginčijo pareiškėjos apskaičiuotos vietinės rinkliavos permokos dydžio sumos už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 31 d. iki 2022 m. kovo 31 d. (2020 m. spalio 12 d. teismo nutartimi atsakovė buvo įpareigota pateikti nuomonę, ar sutinka su pareiškėjo apskaičiuotos vietinės rinkliavos permoka už laikotarpį nuo 2020-05-31 iki 2022-03-31, jei ne, tai pateikti motyvuotą paaiškinimą, kodėl nesutinka su pareiškėjo apskaičiuotos vietinės rinkliavos permoka už laikotarpį nuo 2020- 05- 31 iki 2022-03-31, ir pateikti savo apskaičiavimus, tačiau prieštaravimų dėl pareiškėjos apskaičiuotos permokos dydžio sumos nebuvo gauta)“.
23. Įvertinus bylos duomenis nustatyta, kad Bendrovė, siekdama įrodyti aplinkybę, jog yra apmokėjusi sąskaitoje faktūroje Nr. 08368 nurodytą rinkliavos sumą, iš tiesų teismui pateikė tris SEB banko išrašus ir Swedbank mokėjimo nurodymą Nr. LT1374676. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tik du jų patvirtina mokėjimus pagal sąskaitą faktūrą Nr. 08368, t. y. 2020 m. spalio 21 d. SEB banko išrašas patvirtina, kad pagal paminėtą sąskaitą faktūrą Bendrovė 2017 m. balandžio 7 d. pervedė Administracijai 262,50 Eur; Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. LT1374676 patvirtina, kad pagal paminėtą sąskaitą faktūrą Bendrovė 2018 m. sausio 30 d. pervedė Administracijai 500 Eur. Taigi byloje yra duomenys tik dėl to, kad Bendrovė pagal jai 2017 m. balandžio 7 d. išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. 08368 Administracijai yra pervedusi 762,5 Eur (262,50+500) dydžio rinkliavos dalį, ir kad ši suma buvo pervesta per du kartus, t. y, 2017 m. balandžio 7 d. ir 2018 m. sausio 30 d.
24. Atitinkamai nėra duomenų dėl aplinkybių, kuriomis Bendrovė už jai išduotą Leidimą apmokėjo 2 212,5 Eur (3 150 - 262,50 - 500) dydžio rinkliavos dalį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas Bendrovės skundą dėl 1 155,00 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 31 d. iki 2022 m. kovo 31 d. tenkino nenustatęs, ar ginčo permoka apskritai yra susidariusi. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė galbūt susidariusios ginčo permokos atsiradimo laiko.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamai bylai išnagrinėti, be kita ko, reikšminga yra ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje dydžius, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir rinkliavos grąžinimo rinkliavos mokėtojams atvejus, reglamentavo skirtingų redakcijų Nuostatai. Nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2018 m. spalio 5 d. galiojo Nuostatai, patvirtinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T-362, o nuo 2018 m. spalio 6 d. galioja Nuostatai, patvirtinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T-332. Nuostatuose (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. T-362 redakcija) ir Nuostatuose (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. T-332 redakcija) iš esmės skiriasi ginčo rinkliavos grąžinimo reglamentavimas. Nuo 2018 m. spalio 6 d. įsigaliojusios redakcijos Nuostatų (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. T-332 redakcija) 21 punkte nustatyta, kad „visi finansiniai ir sutartiniai įsipareigojimai, atsiskaitymo tvarka ir terminai, atsiradę iki Nuostatų įsigaliojimo, išlieka galioti ir galioja iki visiško jų įvykdymo“. Vadinasi, aplinkybė dėl galbūt susidariusios ginčo permokos atsiradimo laiko turi esminę reikšmę, be kita ko, sprendžiant dėl to, kokios redakcijos Nuostatai taikomi sprendžiant kilusį ginčą.
26. Kartu paminėtina ir tai, kad tikrinamame sprendime konstatuota, jog „bylai yra aktualus Rinkliavų įstatymo 13² straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), kuris reglamentuoja vietinės rinkliavos grąžinimą“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius, ar ginčo permoka apskritai yra susidariusi, ir galbūt susidariusios ginčo permokos atsiradimo laiko, pastaroji pirmosios instancijos išvada nėra pakankamai pagrįsta.
27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles nenustatęs ir neįvertinęs, ar Bendrovė už jai išduotą Leidimą apmokėjo 2 212,5 Eur (3 150-262,50-500) dydžio rinkliavos dalį pagal jai Administracijos išrašytą sąskaitą faktūrą SAV-F Nr. 08368 (3 150,00 Eur) ir, jei tai padarė, tai kada, pažeidė proceso teisės normas. Šiuo aspektu paminėtina ir tai, kad, manydamas, jog pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir prie jų pateikta medžiaga yra nepakankama, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą veikti aktyviai, inter alia (be kita ko), pasiūlyti proceso šalims pateikti papildomų įrodymų, savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismas privalo surinkti pakankamai įrodymų, kad įvertinęs jų visetą galėtų įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
29. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
30. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, kitos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir kiti pirmosios instancijos teismo motyvai apeliacine tvarka nevertinami. Taip pat nėra sprendžiami procesinio pobūdžio klausimas dėl papildomo įrodymo (2021 m. kovo 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 71-280) prijungimo prie bylos bei pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.