- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-04
- Bylos Nr.
- 2-745/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MSF Lithuania“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ajolas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MSF Lithuania“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-8751-553/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MSF Lithuania“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ajolas“ dėl piniginio reikalavimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „MSF Lithuania“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-6), prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo BUAB „Ajolas“ piniginį reikalavimą ieškovui sumokėti 23 071,35 Lt netiesioginių mokesčių, 20 911,12 Lt papildomo patalpų nuomos mokesčio, 3 650,23 Lt marketingo mokesčio ir 162 811,56 Lt patalpų nuomos mokesčio už 2010 m. lapkričio mėnesį pagal 2010 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. G9 20101104 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui BUAB „Ajolas“ pateikti Raiffeisen BANK, Hvezdova 1716/2b, 140 78 Praha 4, Čekijos Respublika, pagal 2008 m. gruodžio 30 d. garantiją Nr. 0808090 reikalavimą dėl piniginės prievolės vykdymo, kylantį iš 2010 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. G9 20101104, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; uždrausti atsakovui BUAB „Ajolas“ pateikti ieškovui UAB „MSF Lithuania“ naujas PVM sąskaitas faktūras pagal 2006 m. rugpjūčio 21 d. sutartį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nurodė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir bankui išmokėjus pagal garantiją reikalaujamas sumas atsakovui, jas išieškoti iš atsakovo gali tapti faktiškai neįmanoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 45-46) iš dalies patenkino ieškovo prašymą ir nutarė ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti atsakovui BUAB „Ajolas“ pateikti Raiffeisen BANK, Hvezdova 1716/2b, 140 78 Praha 4, Čekijos Respublika, pagal 2008 m. gruodžio 30 d. garantiją Nr. 0808090 reikalavimą dėl piniginės prievolės vykdymo, kylantį iš 2010 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. G9 2010 1104, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nurodė, kad, bankui išmokėjus pagal garantiją reikalaujamas sumas atsakovui, jas išieškoti iš atsakovo gali tapti neįmanoma, ieškovas būtų įtrauktas į ilgą, sudėtingą, išlaidų reikalaujantį procesą. Todėl, siekiant užtikrinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovo prašymas drausti atsakovui išrašyti naujas PVM sąskaitas faktūras 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuomos sutarties pagrindu peržengia pareikšto ieškinio ribas. Ši prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė neatitinka reikalavimo esmės ir nėra susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu, todėl negali būti taikoma.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas BUAB „Ajolas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį (b. l. 22-25). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusios su ieškovo pareikštu reikalavimu. Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu atsakovo piniginį reikalavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą, remiantis šalių sudaryta 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuomos sutartimi, todėl ginčas yra kilęs iš nuomos, o ne iš garantijos teisinių santykių.
2. Ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kad atsakovas ginčijamą skolą reikalaus padengti, pasinaudodamas garantija. Atsakovui pritaikytas draudimas negali užtikrinti ieškovo reikalavimo ir dėl to, kad ieškovas ginčija savo prievolę pagal sutartį, taigi ginčija pasyviąją pareigą, ir nėra patyręs jokių išlaidų. Ieškinio patenkinimo atveju ieškovas neturės pareigos sumokėti skolą, o ieškinio atmetimo atveju atsakovas išlaikys teisę reikalauti įvykdyti prievolę. Tai rodo, kad ieškovo inicijuotas ginčas nėra susijęs su banko garantija atsakovui suteikiamomis teisėmis. Todėl teismo pritaikytas draudimas atsakovui pasinaudoti garantija nėra susijęs su ieškovo pareikštu reikalavimu, taigi jo neužtikrina ir neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinto laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1575/2010; 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2368/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1097/2010).
3. Pagal CK 6.90 straipsnio 2 dalį, garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija. Ieškovas ginčija iš nuomos sutarties kilusią prievolę, kuri nėra susijusi su atsakovo teise pagal garantiją. Pirmo pareikalavimo garantijai esant savarankiškai prievolei, nepriklausančiai nuo pagrindinės prievolės, o ieškovui nekeliant ginčo dėl šios savarankiškos prievolės galiojimo ir ja atsakovui suteiktų teisių, draudimas atsakovui pasinaudoti banko garantija suteikta teise nėra susijęs su ieškovo inicijuoto ginčo dalyku, todėl negalimas kaip laikinoji apsaugos priemonė.
4. Teismo draudimas atsakovui pasinaudoti garantijos suteikta teise neproporcingai varžo atsakovo teises ir dėl pačių garantijos teisinių santykių turinio. Suteikta garantija yra terminuota, galiojanti iki 2010 m. gruodžio 29 d., o iki šios dienos civilinė byla pagal ieškovo pareikštą ieškinį neišnagrinėta, todėl atsakovas, galiojant nustatytam teismo draudimui, negalės įgyvendinti garantija suteiktų teisių – pateikti reikalavimo pagal galiojančią banko garantiją. Be to, atsakovui atimama teisė pasinaudoti užtikrinimo priemone (banko garantija) pagal sutartį. Teisinio ginčo išsprendimas laikinosiomis priemonėmis pagal Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką yra vertinamas kaip neatitinkantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties bei principų, todėl yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-670/2006; 2010 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-555/2010).
5. Teismas ne tik užtikrino ieškovo pareikštą reikalavimą, bet ir faktiškai išsprendė nesantį ginčą, laikinąja apsaugos priemone paneigdamas atsakovo teises, suteiktas nenuginčyta ir galiojančia banko garantija.
6. Ieškovas turėjo būti įpareigotas pateikti ilgesnio galiojimo banko garantiją, kurios termino pabaiga būtų sietina su sprendimo byloje įsiteisėjimu, arba pateikti atsakovui kitą, adekvatų jo reikalavimų užtikrinimą (įkeitimą), kad atsakovas turėtų realią galimybę atgauti skolą iš ieškovo, jeigu ieškinys būtų atmestas.
7. Garantija yra išduota užsienio, t. y. Čekijos Respublikos banko. Pačioje garantijoje nurodyta, kad jai taikytini šios valstybės įstatymai ir visi iš garantijos kylantys ginčai turėtų būti sprendžiami Čekijos Respublikos teisme. Lietuvos Respublikos teismams nėra suteikta teisė spręsti su garantija, jos galiojimu, šalių teisėmis ir pareigomis susijusius materialinius teisinius, taip pat ir procesinius klausimus. Teismas išsprendė jam neteismingą klausimą, todėl nutartis panaikintina, esant absoliučiam jos negaliojimo pagrindui (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).
8. Ieškovo reikalavimo patenkinimo atveju, jis neturės pareigos šią skolą mokėti atsakovui ir jos išieškojimas nevyks. Esant šalių priešpriešiniams piniginiams reikalavimams, juos būtų galima padengti (įskaityti) teismo sprendimu ar vykdymo procese, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės negali sukelti grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui (CPK 144 str. 1 d.). Be to, pareikštu reikalavimu ir teismo taikytu draudimu ieškovo teisės yra priešpastatomos visų atsakovo kreditorių teisėms gauti jų reikalavimų patenkinimą bankroto proceso metu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „MSF Lithuania“ prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, o atsakovo BUAB „Ajolas“ atskirąjį skundą atmesti (b. l. 32-35). Šį prašymą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su ieškovo pareikštu reikalavimu, nes, teisėtai nutraukus nuomos sutartį, atsakovas ieškovui 2010 m. lapkričio 2 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą už 2010 m. lapkričio mėnesį ir pateikė nepagrįstą piniginį reikalavimą, iš viso už 210 444,26 Lt. Ieškovui nepatenkinus piniginio reikalavimo, atsakovas gali kreiptis į banką dėl piniginio reikalavimo patenkinimo pagal garantiją. Todėl pagrįstas nurodytos laikinosios apsaugos priemonės taikymas.
2. Atsakovui įstatymo leidėjas numato gynybos priemones, kuriomis jis gali pasinaudoti, siekdamas palengvinti teismo nustatytus suvaržymus (CPK 146 str. 1 ir 2 d., 147 str. 1 d.). Tačiau atsakovas nepasinaudojo nė viena iš šių gynybos priemonių, nesielgė bonus pater familias, nes, jo teigimu, gina visų atsakovo kreditorių interesus.
3. Atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl pagal garantiją bankui sumokėjus reikalaujamas sumas atsakovui, jas išieškoti iš atsakovo gali tapti faktiškai neįmanoma, o galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
4. Ieškovas neginčija pačios garantijos, jos teisėtumo, kitų iš garantijos kylančių klausimų, o ginčija tik atsakovo pareikštą piniginį reikalavimą, kurį, siekdamas patenkinti, atsakovas galėtų pasinaudoti garantija. Atsakovas taip pat sutinka, kad ginčas kilo iš nuomos, bet ne iš garantijos teisinių santykių. Nuomos sutartimi šalys susitarė, kad ginčai, kylantys iš šios sutarties, bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose, o ši sutartis bus aiškinama pagal Lietuvos Respublikos teisę. Todėl šis ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į šią laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančią teisės normą, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymo užtikrinimas, o pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Būtinumas, užtikrinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamo tikslo įgyvendinimą, nustatyti šių priemonių taikymo pagrindą bei vadovautis ekonomiškumo, teisingumo, proporcingumo, asmenų lygybės principais suponuoja teismui pareigą, sprendžiant dėl konkrečios laikinųjų apsaugos priemonių rūšies taikymo ir jos taikymo masto, preliminariai įvertinti ieškiniu pareikštus reikalavimus, pateiktus įrodymus ir patį teismo sprendimą, kuris būtų priimtas ieškinio tenkinimo atveju, vykdytinumo prasme (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1575/2010).
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir, ją pritaikydamas, nepažeidė įstatymo (CPK 144 str., 145 str.).
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl piniginio reikalavimo pagal 2010 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. G9 20101104 pripažinimo neteisėtu.
Bylos duomenimis, 2006 m. rugpjūčio 21 d. tarp apelianto ir ieškovo buvo sudaryta nuomos sutartis, kuria ieškovas išsinuomojo 1 976,1 kv. m. prekybos centro „Gedimino 9“ patalpų parduotuvės „Marks & Spencer“ veiklai vykdyti, kurios pagrindu ieškovas pateikė apeliantui banko garantiją, pagal kurią, ieškovui laiku nevykdant finansinių įsipareigojimų pagal sudarytą nuomos sutartį, bankas įsipareigojo išmokėti apelianto reikalaujamas sumas. Nuo 2010 m. spalio 25 d. ieškovas vienašališkai nutraukė minėtą nuomos sutartį. LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė priimti apelianto atsisakymą nuo ieškinio dėl minėtos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuomotojo teisių gynimo, ir šią civilinę bylą nutraukti (CPK 293 str. 4 p.). Taigi tarp šalių sudarytos nuomos sutarties nutraukimas (2010 m. spalio 25 d.) nėra pripažintas neteisėtu. Apeliantas 2010 m. lapkričio 2 d. pateikė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. G9 20101104 už lapkričio mėnesį (iš viso 210 444,26 Lt), reikalaudamas, kad pastarasis ją apmokėtų. Byloje kilo ginčas, ar apeliantas turėjo teisę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, reikalaudamas sumokėti joje nurodytas sumas. Ieškovui nepatenkinus piniginio reikalavimo, apeliantas gali kreiptis į garantiją išdavusį banką dėl piniginio reikalavimo patenkinimo pagal garantiją, kuri nėra ginčijama ar nuginčyta. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, bankui išmokėjus pagal garantiją reikalaujamas sumas apeliantui, jas vėliau išieškoti iš apelianto, kuris yra bankrutuojanti įmonė, gali tapti neįmanoma.
Taigi teismas turėjo pagrindo teigti, kad yra grėsmė, jog, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės (neuždraudus apeliantui pateikti pagal garantiją reikalavimą dėl piniginės prievolės įvykdymo, kylantį iš PVM sąskaitos faktūros Nr. G9 20101104), ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti negalimas, dėl to nurodyta laikinoji apsaugos priemonė yra tiesiogiai susijusi su ieškinio reikalavimu dėl piniginio reikalavimo pripažinimo neteisėtu; ir pagrįstai teismo nustatyta.
Draudimas pateikti banko garantiją dėl piniginės prievolės įvykdymo yra nustatytas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. teisė pasinaudoti garantija sustabdoma tam tikram laiko tarpui, tačiau nėra atimama, kaip teigia apeliantas. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, skundžiama teismo nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo paneigtos banko garantija atsakovui suteiktos teisės.
Apelianto argumentai, kad ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, jog apeliantas reikalaus padengti ginčijamą pinigų sumą, pasinaudodamas garantija, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Juolab kad, apeliantui neketinant pasinaudoti garantija, draudimas ja pasinaudoti nesukelia apeliantui neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jo teisių bei teisėtų interesų.
Teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto argumentų, kad bylą turėjo nagrinėti Čekijos Respublikos teismas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios apygardos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Skundžiama nutartimi nebuvo išspręstas klausimas dėl bylos teismingumo, todėl tai nėra šios apeliacijos dalykas (CPK 312 str., 320 str., 338 str.).
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį.